Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-11-02 · Administracinė byla Nr. A-3224-520/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-02-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-11-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-11-02
Bylos Nr.
A-3224-520/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02569-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
J. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-3224-520/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02569-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. liepos 8 d. buvo kalinamas pažeidžiant jo teises. Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, nes vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m laisvo judėti ploto, nors kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti mažesnis 3,6 kv. m, į ploto normą vienam asmeniui neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo įrengtas perteklinis inventorius, pavyzdžiui, lovos, kurios užimdavo laisvą plotą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Šiaulių TI perpildymo sumažėjo laisvalaikio užimtumas, lankymasis pas pareigūnus, socialinis švietimas, išvedimas pasportuoti, nes per mėnesį į sporto salę išvesdavo tik 30 minučių. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl tokių gyvenimo sąlygų jis prarado fizinę formą, jautėsi žeminamas ir kankinamas, jam buvo sukelti nepatogumai, pareiškėjas jautė stresą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dėl ploto trūkumo patirtą žalą jis vertina 3 000 Eur, o dėl fizinio užimtumo nebuvimo – 2 000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 1,98 iki 18,9 kv. m kameros ploto. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu (kalinamieji kiekvieną dieną turi galimybę eiti sportuoti į sporto salę, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t. t.) asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų laikymo sąlygų.

Atsiliepimas

Atsakovas dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo organizavimo nurodė, kad viena iš pagrindinių užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius yra iškabinama kamerose ir visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, atliekamos religinės apeigos, skatinama individuali kūrybinė veikla, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Atsakovas akcentavo, kad užimtumo renginiai nėra priverstiniai (kaliniai turi teisę, o ne pareigą juose dalyvauti), todėl suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Kiekvieną dieną suimtieji ir nuteistieji turi galimybę pasinaudoti bibliotekos paslaugomis. Duomenų apie pareiškėjo dalyvavimą užimtumo renginiuose nėra.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo J. P. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. liepos 8 d. buvo laikomas kamerose Nr. 58, 34, 35, 20, 45, 2 ir 51, kurių plotai buvo nuo 6,45 iki 18,86 kv. m, jose buvo laikoma nuo 1 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,98 iki 18,86 kv. m kameros ploto. Remdamasis 2015 m. rugsėjo 29 d. pažymoje Nr. 60/09-32397 pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 49 dienas buvo laikomas kamerose Nr. 58, 34, 20 ir 45 pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,98 iki 3,12 kv. m), o 12 dienų pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 58, 34, 20, 45, 2 ir 51, kuriose jam teko nuo 2,36 iki 18,86 kv. m kameros ploto.

Teismas kritiškai vertino atsakovo pateiktą 2015 m. rugsėjo 29 d. pažymą Nr. 60/09-32397, kurioje yra nurodyti laikomų asmenų skaičiai dienos pradžioje bei dienos pabaigoje, nes iš pateiktos pažymos negalima spręsti, kiek laiko per dieną kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas visas abejones vertino pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m kameros plotas iš viso 61 dieną.

Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl baldų ir inventoriaus, teismas atsižvelgė į Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 22 d. pažymoje Nr. 62/08-710 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas aplinkybes, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengiamos vadovaujantis teisės aktuose nustatytais reikalavimais ir kokie baldai bei inventorius jose yra. Teismo vertinimu, pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Šiaulių TI patalpų atitikimo ar neatitikimo higienos normų reikalavimams yra tiesiogiai nesietini su pareiškėju, nes patikrinimų metu pareiškėjas arba nebuvo kalinamas Šiaulių TI, arba kamera, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrinama. Įvertinęs surinktus duomenis, teismas sprendė, kad negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI nebuvo laikomasi higienos normų reikalavimų.

Užimtumo aspektu teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa. Įvertinęs šios programos turinį, teismas nurodė, kad suimtųjų socialinis ir teisinis švietimas Šiaulių TI sprendžiamas šiais būdais: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta (galimybė asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (biblioteka, žiniasklaida, televizija ir kt.), Šiaulių TI veikia biblioteka, joje periodiškai atnaujinamos knygos, yra užsakomi Lietuvos dienraščiai, savaitraščiai); religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija. Teismas nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikęs periodinį patikrinimą, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406, be kita ko, konstatavo, jog Šiaulių TI yra įrengta sporto salė su treniruokliais, sporto įranga techniškai tvarkinga. Iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. rugsėjo 23 d. pažymos Nr. 61/04-3034 „Dėl J. P.“ teismas nustatė, kad neturima duomenų apie pareiškėjo dalyvavimą užimtumo renginiuose ginčo laikotarpiu. Kadangi pareiškėjas nenurodė, kokia užimtumo veikla jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti bei kada ir dėl kokios veiklos jis kreipėsi į Šiaulių TI, tačiau jam buvo atsakyta neigiamai, teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog pareiškėjui Šiaulių TI buvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.

Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl jo apgyvendinimo perpildytose kamerose patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas darė išvadą, kad neabejotina, jog dėl apgyvendinimo perpildytose kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau įvertinęs rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad negalima konstatuoti, jog būtent dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčo laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, turimų įrodymų visetą, atsižvelgęs į pažeidimo trukmę (61 diena), į vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, vadovaudamasis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, teismas sprendė, kad neturtinei žalai už apgyvendinimą perpildytose kamerose atlyginti pareiškėjui priteistina 550 Eur suma. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip metams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba pakankamai ilgą laiką, teismui leido daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 5 000 Eur suma. Šiuo aspektu teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

III.

Pareiškėjas J. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimu, ir prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Pareiškėjas paaiškina, kad jis skunde nurodė 2 pažeidimus, t. y. ploto ir laisvalaikio užimtumo trūkumą, tačiau atsakovas atsiliepime į skundą paminėjo ir higienos normų reikalavimus, todėl pareiškėjas, pateikdamas atsikirtimą, pateikė pirmosios instancijos teismui pagrįstus įrodymus, kad Šiaulių TI higienos normų reikalavimai buvo pažeisti. Pareiškėjo teigimu, neteisinga, kad pirmosios instancijos teismas to nevertino, nes pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, nuolat skundėsi dėl prastos kamerų būklės ir pirmosios instancijos teismui pateikė atsakymus į jo skundus. Pareiškėjas prašo pripažinti, kad kiekvieną dieną buvo pažeidžiamos higienos normos, todėl priteista suma turi būti didesnė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis pirmosios instancijos teismo prašė išreikalauti iš Šiaulių TI duomenis apie inventoriaus užimamą plotą, nes Šiaulių TI buvo įrengtas perteklinis inventorius, kuris užimdavo pareiškėjui priklausantį laisvą judėjimo plotą. Kadangi pirmosios instancijos teismas šių duomenų neišreikalavo ir neskaičiavo, kiek realiai pareiškėjui teko asmeninės erdvės ploto, padarė nepagrįstą išvadą, kad ploto norma buvo pažeista tik 61 dieną. Pareiškėjo teigimu, įvertinus inventoriaus užimamą plotą, būtų aišku, kad daug daugiau negu 61 dieną buvo pažeista pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m asmeninės erdvės plotą. Pareiškėjas prašo nagrinėjant šį jo teiginį remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti duomenis apie inventoriaus užimamą plotą ir atidžiai nustatyti, kiek dienų buvo pažeista ploto norma, arba grąžinti skundą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovas pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip jo neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Atsakovas laikosi pozicijos, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui J. P. už kalinimą nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. liepos 8 d. Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI patyrė 5 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygos ginčo laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad dalį ginčo laikotarpio (61 dieną) pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau aptartomis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė higienos normų reikalavimų pažeidimų, be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo buvo pažeista pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m asmeninės erdvės plotą, t. y. tas laikotarpis buvo daug ilgesnis negu 61 diena.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų laisvalaikio užimtumo organizavimo aspektu, kurį detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šis skundo pagrindas plačiau nevertinamas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė higienos normų reikalavimų pažeidimų, pirmiausia primena, kad pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012).

Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju, būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, skunde paaiškino, kad dėl ploto trūkumo patirtą žalą jis vertina 3 000 Eur, o dėl fizinio užimtumo nebuvimo – 2 000 Eur. Taigi pareiškėjas skundą, kuris apibrėžia šios administracinės bylos ribas, grindė tuo, jog jis neturtinę žalą patyrė tik dėl ploto kamerose ir laisvalaikio užimtumo Šiaulių TI trūkumo, o higienos normų reikalavimų pažeidimo, kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo, pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs. Pažymėtina, kad šios aplinkybės apeliaciniame skunde neginčija ir pats pareiškėjas, tvirtindamas, jog jis skunde nurodė 2 pažeidimus, t. y. ploto ir laisvalaikio užimtumo trūkumą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytą skundo reikalavimą ir aplinkybes, kuriomis šis reikalavimas buvo grindžiamas, t. y. pirmosios instancijos teismas vertino, ar ginčo laikotarpiu egzistavo pareiškėjo nurodyti Šiaulių TI neteisėti veiksmai (neveikimas) vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto ir laisvalaikio užimtumo neužtikrinimo aspektais ir ar pareiškėjas dėl to patyrė jo nurodomą neturtinę žalą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja, kad jis, pateikdamas atsikirtimą, pateikė pirmosios instancijos teismui pagrįstus įrodymus, jog Šiaulių TI higienos normų reikalavimai buvo pažeisti, ir neteisinga, kad pirmosios instancijos teismas to nevertino. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose. Nors 2016 m. sausio 14 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas pareiškėjo 2016 m. sausio 11 d. atsikirtimas į atsakovo atsiliepimą į skundą su priedais (b. l. 138–145), tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pirmosios instancijos teismui pateikęs patikslintą skundą, kuriame būtų papildęs skundo pagrindą aplinkybėmis, susijusiomis su higienos normų reikalavimų pažeidimu Šiaulių TI ginčo laikotarpiu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo tik pareiškėjo skunde nurodytą skundo reikalavimą ir aplinkybes, kuriomis šis reikalavimas buvo grindžiamas, tačiau nevertino atsakovo atstovo galbūt neteisėtų veiksmų (neveikimo) higienos normų reikalavimų nesilaikymo aspektu.

Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad apeliaciniame skunde minimų higienos normų reikalavimų pažeidimo, kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo, pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs, nevertina pareiškėjo prašymo pripažinti, jog kiekvieną dieną buvo pažeidžiamos higienos normos, todėl priteista suma turi būti didesnė.

Kaip jau minėta, pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas taikė Įsakyme nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto normą ir, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičius, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. liepos 8 d. iš viso 49 dienas buvo laikomas, kai pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, ir 12 dienų vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimas buvo ne visą dieną, o tik ryte arba vakare tikrinant kamerose esančių asmenų skaičių.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčo laikotarpiu iš viso 61 dieną buvo pažeista vienam asmeniui turėjusio tekti kameros ploto norma, pagrįstumą ir teisingumą, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto), atkreiptinas dėmesys, kad Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 kv. m viso kameros ploto standartas, o ne tokio dydžio laisvo judėti ploto ar asmeninės erdvės ploto norma, kaip nepagrįstai teigia pareiškėjas. Taigi Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Kadangi pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais bei inventoriumi, teisėjų kolegija šiuo aspektu akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo atstovo nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus, t. y. nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo buvo pažeista Įsakyme nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo išreikalauti duomenis apie inventoriaus užimamą plotą ar dėl šių duomenų neišreikalavimo grąžinti skundą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes pareiškėjo prašomi išreikalauti duomenys nepatvirtintų, jog pažeidimo laikotarpis buvo ilgesnis negu nustatė pirmosios instancijos teismas. Todėl teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus.

Pareiškėjas skunde akcentavo neteisėtą perteklinių baldų įrengimą kamerose, o apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių TI įrengtas perteklinis inventorius užimdavo pareiškėjui priklausantį laisvą judėjimo plotą. Dėl to pareiškėjas prašo įvertinus inventoriaus užimamą plotą atidžiai nustatyti, kiek dienų buvo pažeista ploto norma. Vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pareiškėjas skunde savo teiginį dėl perteklinių baldų įrengimo grindė kameros Nr. 58, kurios plotas 15,26 kv. m, pavyzdžiu, nurodydamas, kad joje yra įrengtos 3 dviaukštės lovos (6 asmenims), nors, pareiškėjo teigimu, šioje kameroje turėtų būti įrengtos tik 2 lovos (4 asmenims). Iš Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 29 d. pažymos (b. l. 42–45) matyti, kad ginčo laikotarpiu šioje kameroje buvo laikoma nuo 2 iki 6 asmenų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pagal Taisyklių 14.6 punkto reikalavimus kamerose turi būti lovos kiekvienam suimtajam ir į tai, kad kameroje Nr. 58 lovų buvo tiek, jog kiekvienas kameroje laikomas suimtasis turėtų atskirą miegojimo vietą, nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad kameroje Nr. 58, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ilgiausiai, buvo įrengtos perteklinės lovos.

Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytoje byloje (2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014), kuria pareiškėjas prašo remtis bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, laikosi pozicijos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Nors teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad kamerų apstatymas baldais galėjo apsunkinti pareiškėjo galimybę netrukdomai judėti tarp baldų, tačiau šie nepatogumai yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus kameros ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir į juos yra atsižvelgta nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, kuris yra skirtas būtent pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirtiems nepatogumams ir išgyvenimams, kuriuos jis nurodė skunde, kompensuoti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytų motyvų, susijusių su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimu, pažymi, kad apeliaciniame skunde nenurodomi jokie kriterijai ar aplinkybės, kurie leistų daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui turėjo būti priteista didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė