Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-02-08 · Civilinė byla Nr. 2-107/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-02-08
Bylos Nr.
2-107/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė, Gintaras Pečiulis
Pareiškėjas
K. I.
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto 7-o notarų biuro
Kategorijos
  • 99.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2-107/2007Procesinio sprendimo kategorija 99.1.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. vasario 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos K. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria nustatytas terminas žyminiam mokesčiui už patikslintą ieškinį sumokėti, civilinėje byloje Nr. 2-902-43/2007 pagal K. I. ieškinį O. D. , A. S. , Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretieji asmenys Vilniaus miesto 7-o notarų biuro notarė D. B. ir J. M., dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo bei pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja K. I. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama:

1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. spalio 9 d. įsakymą Nr.4258-01 „Dėl namų valdos žemės sklypo dalies Vilniaus mieste pardavimo O. D. ir A. S. ;

2) pripažinti negaliojančiomis Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr.VB7-1-6235, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir O. D. , kuria buvo parduota 1079/2168 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,2168, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei 2002 m. rugpjūčio 19 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr.VB7-1-6231, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir A. S. , kuria buvo parduota 375/2168 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,2168, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

3) taikyti restituciją – grąžinti 1079/2168 dalis ir 375/2168 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn, o iš atsakovės Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsakovams O. D. ir A. S. priteisti pinigų sumas, sumokėtas už parduodamus žemės sklypus;

4) atnaujinti senaties terminą kreiptis į teismą dėl Vilniaus m. valdybos 1997-01-16 sprendimo Nr.76V panaikinimo

5) panaikinti Vilniaus m. valdybos 1997 m. sausio 16 d. sprendimą Nr.76V „Dėl privačių namų kvartalo prie Utenos ir Kernavės gatvių žemės sklypų plano tvirtinimo ir privačios namų valdos (Utenos g. 28/36) ribų nustatymo Šnipiškių seniūnijoje“.

Pareiškėja taip pat pateikė prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, o teismui nustačius, kad CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 7 punkte numatyto pagrindo atleisti ją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo nėra, atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki bus išnagrinėta civilinė byla. Nurodė, kad savo esme ginčas yra dėl turto (žemės), kurį pareiškėjos S. S. prarado dėl politinių represijų (nacionalizacijos) ir kurį pagal įstatymą nuosavybėn siekia susigrąžinti ieškovė. Žyminį mokestį prašo atidėti dėl to, kad yra pensininkė, jai mokama 458,84 Lt dydžio senatvės pensija, jos sutuoktiniui L. I. mokama 561,76 Lt dydžio invalidumo pensija. Lietuvoje veikiančiuose bankuose piniginių indėlių sutuoktinai neturi. Nors pareiškėjos vardu yra registruota nekilnojamojo turto, tačiau dalies šio turto realizavimas tikslu sumokėti žyminį mokestį, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 20 d. nutartimi prašymą atmetė, nustatė pareiškėjai K. I. terminą iki 2007m. sausio 10d. 15 680,76 Lt žyminiam mokesčiui už patikslintą ieškinį sumokėti. Nurodė, kad pareiškėjos teismui pateikto patikslinto ieškinio suma yra 1 260 100 Lt, todėl už patikslintą ieškinį, kurį sudaro trys savarankiški reikalavimai, iš kurių du yra neturtinai ir vienas – turtinis, pareiškėja turėtų sumokėti 16 801 Lt žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d. 1 ir 2 p., 85 str. 1 d. 2 ir 10 p.), o pagal byloje esančius kvitus ir prie patikslinto ieškinio pridėtą kvitą sumokėjo tik 1 120,24 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 2 ir 38). Teismo teigimu, nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamas ginčas savo esme yra dėl turto, kurį pareiškėjos motina S. S. prarado dėl politinių represijų, o pareiškėja nurodyto savo teiginio neargumentavo, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos motina S. S. prarado ginčo turtą dėl politinių represijų, todėl atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio už turtinį ieškinio reikalavimą pagal CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 7 punktą nėra pagrindo. Taip pat nurodė, kad iš pareiškėjos pateiktos VSDFV Vilniaus skyriaus pažymos apie paskirtas ir mokamas pensines išmokas matyti, jog pareiškėjai nuo 1995 m. spalio 30 d. paskirta VSD senatvės pensija, kurios dydis 2006m. lapkričio mėnesį yra 458,84 Lt, pagal VSDFV Vilniaus skyriaus pažymą apie paskirtas ir mokamas pensines išmokas pareiškėjos sutuoktiniui L. I. nuo 1995 m. sausio 1 d. paskirta VSD invalidumo pensija, kurios dydis 2006m. lapkričio mėnesį yra 561,76 Lt. Pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pateiktus duomenis apie nekilnojamąjį turtą, pareiškėjai nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas su pagalbiniais ūkio pastatais, esantis (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo 2001 m. liepos 19 d., t. y. daugiau nei penkis metus būdama pensininke, ir dalis gyvenamojo namo bei dalis ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), o pareiškėjos sutuoktiniui nuosavybės teise priklauso keturių kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio turtinė padėtis nėra sunki, pareiškėja ir jos sutuoktinis turi pakankamai daug vertingo nekilnojamojo turto, ieškinio patenkinimo atveju pareiškėja pretenduoja į didelės vertės nekilnojamąjį turtą, todėl prašymas atidėti nesumokėtos dalies žyminio mokesčio sumokėjimą atmestinas ir pareiškėjai nustatytinas terminas nesumokėtai žyminio mokesčio už patikslintą ieškinį daliai sumokėti (CPK 84 str., 115 str. 2 d.).

Pareiškėja K. I. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – įpareigoti pirmosios instancijos teismą priimti patikslintą ieškinį nemokant žyminio mokesčio CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto pagrindu arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos motina S. S. prarado turtą dėl politinių represijų, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Žemė, kurios perleidimo sandorius ginčija pareiškėja, buvo nacionalizuota iš jos motinos S. S. . Nacionalizacija buvo viena iš pagrindinių politinių represijų formų, kurią okupacinė valdžia taikė Lietuvos gyventojams okupacijos metu siekiant jėga pakeisti egzistavusią Lietuvos valstybės ekonominę sistemą ir jos pagrindą – privatinę nuosavybę. Apie tai, kad svetimos valstybės vykdyta nacionalizacija yra neteisėtas ir jėga prieš savininkų valią vykdytas veiksmas, yra nurodyta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 – 1996 m. nutarimuose ir sprendimuose, kituose įstatymuose ir norminiuose aktuose.

2. Neteisinga teismo išvada, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio turtinė padėtis nėra sunki. Pareiškėja pripažįsta, kad ji ir jos sutuoktinis turi nekilnojamojo turto, tačiau jo dalies realizavimas tikslu sumokėti žyminį mokestį prieštarautų šio turto naudojimo paskirčiai bei protingumo ir teisingumo principams – už bet kurį realizuotą nekilnojamąjį turtą būtų gauta didesnė pinigų suma negu reikia sumokėti žyminį mokestį. Šis turtas – tai garantija to, jog išsprendus bylą ne pareiškėjos naudai, jos nesumokėtas žyminis mokestis bus realiai iš jos išieškotas. Tai, kad 2001 m. liepos 19 d. pareiškėja įsigijo nekilnojamąjį turtą Trakų rajone, nepaneigia argumentų dėl dabartinės sunkios ieškovės materialinės padėties.

O. D. ir A. S. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, ir CPK 5 straipsnis, garantuojantis kiekvienam suinteresuotam asmeniui teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymas gina abi proceso šalis - ieškovą ir atsakovą, todėl žyminis mokestis, atlikdamas prevencinę funkciją, saugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme. Žyminis mokestis yra įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus (CPK 80 str.). Žyminio mokesčio dydis, mokesčio mokėjimo atidėjimo, atleidimo nuo dalies mokesčio sąlygos yra imperatyviai įtvirtintos Civilinio proceso kodekse. Pagal CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 7 punktą bylose, kurias nagrinėja teismas, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiamos šalys – bylose dėl prarasto turto ryšium su politinėmis represijomis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog nagrinėjamas ginčas savo esme yra dėl turto, kurį apeliantės motina prarado dėl politinių represijų. Priešingai negu teigia apeliantė, nacionalizacija nėra sąvoka tapati politinių represijų sąvokai. Tai, kad apeliantės motinos turtas buvo nacionalizuotas, nėra pagrindas teigti, kad prieš ją buvo taikytos politinės represijos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįsti konstatavo, kad atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio už turtinį ieškinio reikalavimą pagal CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 7 punktą nėra pagrindo.

CPK 83 straipsnio 3 dalis nustato, kad motyvuotu ir pagrįstu asmens prašymu teismas turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, o pagal CPK 84 straipsnio nuostatas teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo. Šių nuostatų tikslas - užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl susidariusios sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo dydžio žyminį mokestį. Sprendžiant dalinio atleidimo nuo žyminio mokesčio ar mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu, todėl pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. reikalingumą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, tenka prašančiam asmeniui (CPK 178 str.). Teismas asmens turtinę padėtį turi įvertinti analizuodamas pateiktų įrodymų visumą. Skirtingai nei dalinio atleidimo nuo žyminio mokesčio atveju, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas neatleidžia ieškovo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pareigos. Šio instituto tikslas - prievolės sumokėti žyminį mokestį nukėlimas tam tikram terminui, kuris yra tikslingas tuo atveju, jei ieškovas dėl tam tikrų priežasčių neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio kreipimosi į teismą dieną, tačiau pajėgus atlikti šią pareigą per ilgesnį laiko tarpą. Viena tokių priežasčių gali būti ir žyminio mokesčio dydis. Tokiu būdu ieškovui sudaroma galimybė iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo surinkti reikiamą sumokėti sumą.

Apeliantė pasinaudodama CPK 84 straipsnyje numatyta galimybe, prašė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo byloje priėmimo. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad apeliantė yra pensininkė ir jos gaunama pensija yra 458,84 Lt, o sutuoktinio L. I. pensijos dydis 561,76 Lt, K. I. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas su pagalbiniais ūkio pastatais, esantis (duomenys neskelbtini), ir dalis gyvenamojo namo bei dalis ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), o apeliantės sutuoktiniui nuosavybės teise priklauso keturių kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus byloje įrodymus apie apeliantės turtinę padėtį bei atsižvelgdama į tai, kad mokėtina žyminio mokesčio suma yra didelė (15 680,76 Lt), sprendžia, jog apeliantė paduodama patikslintą ieškinį nepajėgi sumokėti visą žyminio mokesčio sumą, tačiau pagal byloje esančias aplinkybes yra pagrindas manyti, kad ji galės sumokėti žyminį mokestį per ilgesnį laikotarpį, todėl K. I. įpareigotina sumokėti 8 000 Lt, likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą atidedant iki sprendimo byloje priėmimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis keistina įpareigojant apeliantę už patikslintą ieškinį sumokėti 8 000 Lt, o likusios dalies sumokėjimą atidedant iki sprendimo byloje priėmimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį pakeisti.

Įpareigoti K. I. už patikslintą ieškinį sumokėti 8 000 (aštuonis tūkstančius litų) Lt, o likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą atidėti iki sprendimo byloje priėmimo.

Teisėjai Alė BukavinienėVirginija ČekanauskaitėGintaras Pečiulis