Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Popovienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-1089/2007

1.2.14.2.1; 1.1.8.

2007 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. ir nuteistojo gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., 4 d., paskirtoji bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinę subendrintą bausmę nustatant laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 23 d., 13.30 val., iki 2006 m. rugsėjo 24 d., 16.40 val., tikslu pagrobti svetimą turtą, atvyko prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, kur pralindęs pro balkono grotas ir išlaužęs buto Nr. 2 virtuvės lango orlaidę bei atidaręs virtuvės langą, įsibrovė į butą, priklausantį nukentėjusiajai I. K., iš kur pagrobė muzikinį centrą „Firstaustria“ 500,00 Lt vertės, 8 pakelius cigarečių „S. G.“ bendros 16,00 Lt vertės, nepilną butelį alkoholinio gėrimo „Starka“ 5,00 Lt vertės, auskarus 10,00 Lt vertės bei 6 vnt. krištolinių taurių bendros 50,00 Lt vertė. Tokiu būdu, iš viso pagrobė nukentėjusiajai I. K. priklausančio turto už 581,00 Lt, padarydamas jai turtinę žalą.

Apeliantui abejones nuteistojo kaltumu kelia ir tai, kad nukentėjusioji iš karto negalėjo nurodyti visų pagrobtų daiktų, tačiau ji iš karto nurodė D. B., kaip asmenį galimai pagrobusį jai priklausančius daiktus.

Nuteistojo gynėjas nurodo, kad nukentėjusioji yra paaiškinusi, jog nuteistasis su jos sūnumi yra ne kartą patekę į jos butą pro balkoną, o metalinį tinklą nuo orlangio nuplėšė A. K., nes jis neturėjo raktų nuo buto. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusiosios sūnus ir D. B. yra kartu teisti už plėšimą. Dėl šio fakto tiek A. K., tiek I. K. galėjo jausti D. B. priešiškumą, galėjo jam kerštauti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, faktines byloje nustatytas aplinkybes, grindžiančias teismo išvadas, matyti, kad D. B. nuteistas pagrįstai ir teisėtai, jo kaltė yra pilnai įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisminio nagrinėjimo metu ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Pirmosios instancijos teisme A. K. parodė, kad pažįsta D. B., pykčių neturi. Pagal patekimo į butą būdą iš karto įtarė, kad vagystę įvykdyti galėjo D. B.. Liudytojas kartu su nuteistuoju anksčiau į butą yra pakliuvę per langą. Su niekuo kitu liudytojas taip nėra patekęs į savo butą. Taip pat nurodė, kad anksčiau būdamas jų bute, D. B. jame nerūkė. Tėvas bute nerūko, rūkyti eina į balkoną (t. 2, b. l. 40-41).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas davė iš esmės analogiškus parodymus. A. K. nurodė, kad D. B. žinojo kaip patekti į butą. Su D. B. į butą yra patekę anksčiau -pralindę pro balkono grotas bei atidarę virtuvės langą. Grįžus iš sodybos ir pamačius, kad butas yra apvogtas, buvo pastebėta, jog prie sekcijos mėtosi nuorūka. Butas prieš išvažiuojant buvo sutvarkytas, tikrai nesimėtė jokios nuorūkos. D. B. pas liudytoją namuose nėra rūkęs. Liudytojo tėvas rūko balkone arba tualete, o ne kambaryje ir nuorūkų ant grindų nemėto (t. 1, b. l. 53, 54).

Nukentėjusioji I. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad grįžus iš sodo pastebėjo, kad butas yra apvogtas. Jai būnant namuose, anksčiau D. B. bute nėra buvęs. Rastą nuorūką paėmė policijos pareigūnai. Vyras bute nerūko. Į butą buvo pakliūta per balkoną (t. 2, b. l. 39-40).

I. K. ikiteisminio tyrimo davė iš esmės analogiškus parodymus. Be to, nurodė, kad prieš išvykstant į sodybą, ji sutvarkė butą, jokių nuorūkų nebuvo palikta. Vyras kambaryje nerūko (t. 1, b. l. 45, 46, 47).

Nors nukentėjusioji I. K. ir nurodė, jog negali pakęsti D. B. (t. 2, b. l. 40), tačiau liudytojas A. K. teigė, kad tarp jo ir nuteistojo jokių pykčių nėra. I. K. ir A. K. parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių keršto ar apkalbėjimo versija atmetama.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) buvo rasta nuorūka (t. 1, b. l. 5-11). Kaip matyti iš nukentėjusiosios bei liudytojo parodymų, nuorūkos negalėjo palikti nei vienas gyvenantis bute asmuo, kadangi buto viduje paprasčiausiai nėra rūkoma, o tuo labiau nuorūkos nėra mėtomos ant grindų. Specialisto išvadoje Nr.140-(9345)-IS1-2404 nurodyta, kad ant tirti pateiktos cigaretės nuorūkos, paimtos iš įvykio vietos – buto, esančio adresu Rygos g. 21-2, Vilniuje, rasta sumaišytų dviejų asmenų biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti, tiriant DNR. Ant cigaretės nuorūkos rastų žmogaus biologinių pėdsakų dalis DNR profilio alelių sutampa su D. B. genotipo atitinkamų fokusų aleliais. Tikimybė, kad egzistuoja kiti du žmonės, kurių genotipai sudarytų alelių rinkinį, gautą iš žmogaus biologinių pėdsakų, rastų ant tirti pateiktos nuorūkos, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,000002%. Ant cigaretės nuorūkos rasti žmogaus biologiniai pėdsakai nepriklauso V. K. (t. 1, b. l. 26-27). Vertinant šią specialisto išvadą su I. K. ir A. K. parodymais darytina išvada, kad bute rasta nuorūka priklauso D. B. ir ji bute galėjo atsirasti tik vagystės metu, kadangi iš minėtų asmenų parodymų matyti, kad prieš jiems išvykstant į sodybą, butas buvo sutvarkytas, kurį laiką iki vagystės nuteistasis nebuvo lankęsis nukentėjusiosios bute. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš A. K. parodymų matyti, kad D. B. žinojo, kaip galima pakliūti į butą. Taip pat šio liudytojo parodymai leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistasis galėjo pralįsti ir yra pralindęs pro balkono grotas. Dėl šių priežasčių atlikti eksperimento nebuvo būtinybės.

Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad įvykio vietos apžiūra yra atlikta, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus yra deklaratyvi ir niekuo nepagrįsta.

Nepagrįstas nuteistojo gynėjo skundo teiginys, jog D. B. teisės buvo pažeistos tuo, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo paskirtas gynėjas. Lietuvos Respublikos BPK 10 str. 1 d. nustatyta, kad įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą. Ši teisė jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos. D. B. buvo sulaikytas 2006 m. rugsėjo 25 d., 10.00 val. (t. 1, b. l. 116). Tą pačią dieną jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją. D. B. pareiškė, jog gynėjas jam yra reikalingas, taip pat nuteistajam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą (t. 1, b. l. 119, 122). 2006 m. rugsėjo 25 d., 13.35 val., D. B. buvo apklaustas įtariamuoju, apklausoje dalyvavo gynėjas (t. 1, b. l. 124-125). Gynėjas dalyvavo ir kitose apklausose, vykusiose ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, iš šių byloje esančių įrodymų matyti, kad D. B. teisė į gynyba nebuvo pažeista ar kaip nors ribojama.

Nepagrįstas D. B. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistasis turėjo būti apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 189 str. įtariamasis gali būti apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo savo arba prokuroro prašymu. Tokių prašymų byloje nėra. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokuroro iniciatyva įtariamąjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas tuo atveju, kai manoma, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis gali pakeisti savo parodymus arba atsisakyti duoti parodymus. Kaip matyti iš bylos duomenų tokiam manymui pagrindo nebuvo, be to, D. B. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme davė iš esmės analogiškus parodymus – savo kaltės nepripažino. Aplinkybė, kad nuteistasis nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo nesuvaržė jo teisių bei neturėjo įtakos bylos tyrimui ar nagrinėjimui teisme. Pažymėtina, kad akistata yra atliekama būtent tam, kad išsiaiškinti apklausiamų asmenų parodymų prieštaravimų priežastis bei siekiant pašalinti juos. Taigi, prieštaravimų pašalinimui tikslinga atlikti akistatą, o ne, kaip skunde nurodoma, apklausti įtariamąjį pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

Kolegijos nuomone, nuteistojo teisių nesuvaržė bei ikiteisminiam tyrimui ar bylos nagrinėjimui teisme nesutrukdė ir tai, kad nebuvo atlikta A. K. ir D. B. akistata.

Pažymėtina, kad D. B. parodymų nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, todėl, kolegijos nuomone, jais nėra pagrindo vadovautis. Liudytojas V. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad D. B. pažįsta, A. K. nepažįsta ir pas jį bute nėra buvęs. Muzikinio centro D. B. nesiūlė parduoti (t. 2, b. l. 43). Analogiškus parodymus liudytojas davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 59). Specialisto išvadoje yra nustatyta, kad ant įvykio vietoje rastos cigaretės nuorūkos rasti žmogaus biologiniai pėdsakai nepriklauso V. K.. Taigi, darytina išvada, kad šis liudytojas įvykio vietoje nėra buvęs, taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog jis būtų pardavęs D. B. muzikinį centrą.

D. B. parodymų nepatvirtina ir jo motinos parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. V. B. negalėjo nurodyti, iš kur jos sūnus gavo muzikinį centrą. Kai ji grįžo namo, muzikinis centras jau buvo namuose. Sūnus paaiškino, kad nori centrą pirkti, o liudytoja davė jam pinigų. V. B. negalėjo nurodyti ar sūnus iš tikrųjų pirko muzikinį centrą (t. 2, b. l. 41-42). Taigi, šie parodymai nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo kaltę.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji ne iš karto nurodė visus iš buto pagrobtus daiktus, nėra pagrindas teigti, jog šie daiktai nebuvo pagrobti.

Taigi, D. B. pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. B. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str. reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, apelianto asmenybę, bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. D. B. nesimoko, nedirba, anksčiau yra teistas, jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, naują nusikalstamą veiką jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, šios aplinkybės leidžia teigti, kad nuteistasis nėra linkęs taisytis, nesistengia tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Kolegijos nuomone, teigiamą poveikį jam gali padaryti tik reali laisvės atėmimo bausmė. D. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatytas šios bausmės vidurkis, taigi teigti, kad paskirtoji bausmė yra per griežta nėra pagrindo.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, tenkinti apeliacinius skundus dėl juose nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. B. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.