- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2011-12-30
- Bylos Nr.
- N-62-2394-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-01246-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
- Kategorijos
- 42.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Z. M. (Z. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutarties Z. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybinės kalbos komisijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu UAB „Irzimas“ direktoriui Z. M. skirta 1 200 Lt bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 91² straipsnio 2 dalį už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 16 d., apie 14 val. 30 min., stovinčiame UAB „Irzimas“ keleiviniame mikroautobuse, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) maršrutas buvo parašytas lietuvių ir lenkų kalbomis (Vilnius – Prūdiškės, Wilno – Prudiszcze), taip pažeidžiant Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 66 „Dėl garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių“ pakeitimo“ 2 punkto nuostatas.
Šalies argumentai
Z. M. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kalbos komisijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 25 d. nutartimi Z. M. skundą tenkino iš dalies – Institucijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu už ATPK 91² straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirtą 1 200 Lt baudą pakeitė į 1 000 Lt baudą. Teismas konstatavo, kad Valstybinės kalbos inspekcijos 2010 m. kovo 22 d., 2010 m. balandžio 22 d. ir 2010 m. rugpjūčio 16 d. tikrinimo aktais, nuotraukomis, Valstybinės kalbos inspekcijos 2010 m. kovo 22 d. nurodymu Nr. 9, G. R. 2010 m. liepos 26 d. pareiškimu bei administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. 7 nustatyta, jog Z. M., būdamas UAB „Irzimas“ direktoriumi, nevykdė Valstybinės kalbos inspekcijos 2010 m. kovo 22 d. nurodymo Nr. 9, kuriuo buvo reikalaujama užtikrinti, kad UAB „Irzimas“ maršrutus nurodančiose lentelėse nebūtų vartojami užrašai nevalstybine kalba. Nurodė, kad Valstybinės kalbos įstatymas numato teisę užrašus pateikti nevalstybine kalba tik tuo atveju, kai tai yra tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai ar jų informaciniai užrašai (18 str.), ir kitoks teisinis reguliavimas pagal Valstybinės kalbos įstatymą ar Tautinių mažumų įstatymą, suteikiantis teisę viešuosius užrašus pateikti kita nei valstybinė kalba, nėra numatytas, todėl administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pagal esamą teisinį reguliavimą nepagrįstai atsisakė vykdyti Valstybinės kalbos inspekcijos 2010 m. kovo 22 d. nurodymą Nr. 9.
II.
Apeliaciniu skundu Z. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį ir Valstybinės kalbos inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimą. Nurodo, kad Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Lietuvos Respublikos viešieji užrašai yra valstybine kalba, nepagrįstai aiškinama siaurinamai, neva viešieji užrašai gali būti tik valstybine kalba. Teigia, kad įstatymas nedraudžia viešuose užrašuose šalia valstybinės kalbos naudoti ir kitą kalbą. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 199 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, nes joje spręstas ginčas ne dėl viešųjų užrašų kalbos vartojimo. Taip pat nepagrįstai remtasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, nes gatvių pavadinimų lentelėms nustatytas specialus reguliavimas. Mano, kad teismas privalo taikyti Tautinių mažumų įstatymo 5 straipsnio nuostatą, suteikiančią teisę tautinei mažumai informacinius užrašus greta lietuvių kalbos vartoti ir jų tautinės mažumos (vietine) kalba. Pabrėžia, kad teismas nepasisakė dėl jo skundo argumento, jog yra daug kitų atvejų, kur informaciniai vieši užrašai yra užrašyti ir kitomis nevalstybinėmis kalbomis, pvz., Vilniaus oro uosto užrašai, etiketės ant maisto prekių ir kt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinė kalbos inspekcija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą ir Z. M. apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad jei remtis apelianto pateiktu Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio išaiškinimu, netenka prasmės šio įstatymo 18 straipsnio nuostata, kad tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. Tvirtina, kad remtis Tautinių mažumų įstatymo 5 straipsniu nėra pagrindo, nes šis įstatymas nuo 2010 m. sausio 1 d. neteko galios. Pažymi, kad Valstybinės kalbos komisijos nutarimas „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl Garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių“ pakeitimo“ 3 punkte sakoma, kad garsinėje ir rašytinėje informacijoje, susijusioje su užsieniečių aptarnavimu, tarptautiniu transportu, turizmu ar tarptautiniais renginiais, greta valstybinės kalbos gali būti vartojamos tradicinės tarptautinio bendravimo kalbos – anglų, vokiečių, prancūzų. Šis nutarimas nustato vartojimo kitomis kalbomis ribas, tačiau į šią sritį nepatenka viešieji užrašai lenkų kalba vietinio maršruto keleivinių mikroautobusų vykimo kryptį nurodančiose lentelėse. Nurodo, jog sąvoka „viešieji užrašai“ yra aprobuota Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir reiškia bet kokią rašytinę informaciją patalpų viduje, išorėje ar kitoje visiems matomoje vietoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Apeliantas atsakomybėn patrauktas už ATPK 91² straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 15 d. UAB „Irzimas“ keleiviniame mikroautobuse, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) maršrutas buvo parašytas lietuvių ir lenkų kalbomis (Vilnius – Prūdiškės, Wilno – Prudiszcze), taip pažeidžiant Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 66 „Dėl garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių“ pakeitimo“ 2 punkto nuostatas.
Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 66 „Dėl garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių“ pakeitimo“ 2 punkte įtvirtina, kad viešieji užrašai turi būti teisiškai pagrįsti (registruoti arba pateikti su valstybės ar savivaldos institucijų leidimu).
Pažymėtina, kad Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnis įtvirtina, jog tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis (1 d.). Užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba (2 d.). Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 49 patvirtintų Garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punkte numatyta, jog jei garsinė ar rašytinė informacija susijusi su užsieniečių aptarnavimu (viešbučiuose, paštuose, bankuose, viešojo maitinimo įstaigose ir kitur), tarptautiniu transportu, turizmu ar tarptautiniais renginiais, greta valstybinės kalbos gali būti vartojamos tradicinės tarptautinio bendravimo kalbos – anglų, vokiečių, prancūzų. Informacinių užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba (4 p.). Byloje nėra įrodymų, kad nagrinėjamu atveju autobuso maršrutą žyminčiame užraše pavadinimas valstybine lietuvių kalba būtų buvęs užrašytas mažesniu šriftu nei kita kalba, o iš byloje esančios autobuso, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuotraukos matyti, kad maršrutą nurodančioje lentelėje pateikiami užrašai dviem kalbomis: viršuje – lietuvių, apačioje – lenkų kalbomis. Pavadinimas valstybine lietuvių kalba užrašytas akivaizdžiai didesniu šriftu, nei apatinis. Pažymėtina, kad sąvoka „viešieji užrašai“ nei minėtame įstatyme, nei poįstatyminiuose aktuose neatskleista, todėl įvertinus Taisyklių 2 punkto nuostatą, kad viešieji užrašai turi būti teisiškai pagrįsti (registruoti arba pateikti su valstybės ar savivaldos institucijų leidimu), teisėjų kolegija vertina, kad vienareikšmiškai teigti, jog ant autobusų esantis maršruto bei autobuso parko pavadinimo užrašai – atitinka analizuojamo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje minimus viešuosius užrašus, negalima.
Pabrėžtina, kad sąvoka „viešieji užrašai“ Valstybinės lietuvių kalbos komisijos detalizuota po apeliantui inkriminuoto pažeidimo padarymo, be to, iš Lietuvos Respublikos terminų banko matyti, kad minėtos definicijos šaltinis 2011 metų Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XP-1320(3), kuriame jau pateiktos pagrindinių sąvokų apibrėžtys, leisiančios nustatyti aiškesnes valstybinės kalbos privalomo vartojimo ribas, jame išskirti nauji arba naujai motyvuoti viešojo intereso dalykai – viešieji užrašai, viešosios kalbos taisyklingumas ir t. t. Todėl nurodyta „viešųjų užrašų“ apibrėžtimi šioje byloje nesiremiama, o įvertinus nagrinėjamo pažeidimo padarymo metu buvusį ir galiojantį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog ginčo informacijos pateikimas ant autobusų nelaikytinas pažeidžiančiu imperatyvias teisės normas ir darančiu žalą įstatymo saugomoms vertybėms.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai. Teisinis reglamentavimas turi būti aiškus, suvokiamas visiems teisinių santykių subjektams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N12-150/2004). Toks aiškinimas iš esmės atitinka bendrąjį baudžiamosios teisės principą nullum crimen, nulla poena sine lege, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje teigiama, kad baudžiamoji teisė neturi būti plečiamai aiškinama kaltinamojo nenaudai, o nusikaltimas turi būti tiksliai apibrėžtas įstatyme. Pastarasis reikalavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomas įvykdytu, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jei reikalinga, teismų praktikoje pateikiamo jos aiškinimo, gali žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas užtrauks jam baudžiamąją atsakomybę (Administracinių teismų praktika Nr. 10, 74 p., administracinė byla Nr. N6-1313/2006). Teisinė atsakomybė, kylanti taikant ATPK, savo pobūdžiu yra, be kita ko, ir baudžiamoji. Taigi šios atsakomybės rūšiai su tam tikrais pakeitimais taikytini baudžiamojoje teisėje galiojantys principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad plečiamai aiškinti teisės aktų ir taikyti administracinę atsakomybę plačiau, negu ją numatė įstatymų leidėjas, negalima (pvz., administracinė byla Nr. N7-1148/2004).
Tad, darytina išvada, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas ir institucija, priėmusi nutarimą skirti administracinę nuobaudą, netinkamai taikė materialines teisės normas, todėl teismo nutartis ir institucijos nutarimas panaikinami ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama nesant Z. M. veikoje inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 p.). Įvertinus priimamo procesinio sprendimo rūšį, dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nebepasisakys.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Z. M. (Z. M.) apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį ir Valstybinės kalbos inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarimą panaikinti bei administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Z. M. (Z. M.) atžvilgiu nutraukti.
Nutarimas neskundžiamas.