- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-21
- Bylos Nr.
- 2S-2094-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01497-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- UAB ,,Neo Group“
- Atsakovas
- Antonio Pereira
- Kategorijos
- 94.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB ,,Neo Group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-898-820/2014 pagal ieškovo UAB „Neo Group“ ieškinį atsakovui Antonio Pereira – Aqua do Marao Lda dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas UAB „Neo Group“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Antonio Pereira – Aqua do Marao Lda 417,48 Eur skolą, 57,65 Eur palūkanų, 6 115 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas Antonio Pereira – Aqua do Marao Lda pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog byla priimta pažeidžiant teismingumo taisykles, nes šalys nėra sudariusios susitarimo dėl teismingumo, todėl byla turėtų būti nagrinėjama pagal atsakovo gyvenamąją vietą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi paliko nenagrinėtą ieškovo UAB „Neo Group“ ieškinį atsakovui Antonio Pereira – Aqua do Marao Lda dėl skolos priteisimo.
Teismas nurodė, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu paaiškėjo, kad ieškinys buvo priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles. Nustatyta, kad ieškovas kreipdamasis į teismą nurodė, jog šalys pagal Bendrųjų pardavimo sąlygų ir nuostatų 32 punktą yra sutarę kilusius ginčus spręsti kompetentingame Vilniaus miesto teisme. Iš pradavimo sutarčių, kurios buvo pasirašytos 2001 m. rugsėjo 19 d. ir 2011 m. lapkričio 17 d., matyti, kad prekės parduodamos šiomis sutartimis sudarytomis pagal pardavėjo (ieškovo) bendrąsias pardavimo sąlygas, kurios pateikiamos pirkėjui, esant jo prašymui. Atsakovas teigė niekada tokių sąlygų nėra gavęs ir su jomis sutikęs. Ieškovas pateikė Bendrąsias pardavimo sąlygas ir nuostatas, kurios patvirtintos 2012 m. sausio 20 d. Generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-3/12 priede Nr. 2. Taigi sutartys su atsakovu buvo pasirašytos anksčiau, nei patvirtintos Bendrosios pardavimo sąlygos ir nuostatos, todėl atsakovas negalėjo išreikšti sutikimo dėl teismingumo ir negalima teigti, jog šalys yra sutarę dėl teismingumo. Be to, byloje nėra duomenų, jog kokios nors Bendrosios pardavimo sąlygos buvo įteiktos atsakovui ar kitaip jis buvo supažindintas su jomis. Šalių pasirašytuose sutartyse nėra aiškios nuorodos, jog Bendrosios pardavimo sąlygos yra sutarties dalis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog tarp šalių būtų aiškiai išreikšta valia dėl teismingumo, todėl konstatavo, jog šalys nėra sudarę susitarimo dėl teismingumo Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio prasme, todėl teismingumas nustatytinas pagal bendrąsias taisykles. Pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnį byla turi būti keliama pagal atsakovo buveinės vietą. Teismas konstatavo, kad atsakovo buveinė yra Portugalijoje, todėl byla teisminga Portugalijos teismams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti toliau. Nurodė, kad ieškovas teismui pateikė atsakovo pasirašytas 2011 m. rugsėjo 19 d. ir 2011 m. lapkričio 17 d. pardavimo sutartis, kuriuose yra nurodyta, jog ją vykdydamos vadovausis ieškovo Bendrosiomis pardavimo sąlygomis ir nuostatomis, kurios laikytinos sutarties standartinėmis sąlygomis CK 6.185 straipsnio prasme. Tokiu būdu bylos šalys sutarė taikyti pardavėjo (ieškovo) Bendrąsias pardavimo sąlygas ir nuostatas, todėl atsakovo nurodytas nesutikimas neatitinka tikrovės. CK 6.185 straipsnio 2 dalis numato, jog sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti, o minėto straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, kad kai abi sutarties šalys yra įmonės (verslininkai), laikoma, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta supažindinimo pareiga tinkamai įvykdyta, jeigu pasiūlo kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją. Sutartyse yra nurodyta, jog Bendrosios pardavimo sąlygos ir nuostatos perduodamos pirkėjui (atsakovui) šiam to paprašius, todėl atsižvelgiant į tai, kad abi bylos šalys yra įmonės, laikytina, kad ieškovas savo pareigą pasiūlyti atsakovui Standartines sutarties sąlygas įvykdė tinkamai. Tai, jog atsakovas nurodytų sąlygų neprašė atsiųsti, nematė ar negavo, nagrinėjant šį ginčą neturi teisinės reikšmės. Apeliantas sutinka su teismo išvada, jog teismui pateikta 2012 m. sausio 20 d. pardavėjo Bendrųjų pardavimo sąlygų ir nuostatų redakcija yra netaikytina ginčo šalims, nes ieškovo vadovo patvirtinta vėliau, nes dėl žmoniškosios klaidos kartu su ieškiniu pateikė ne tą nuostatų redakciją. Kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliantas pateikė aktualias, t. y. 2011 m. vasario 17 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-6/11, patvirtintas pardavėjo (ieškovo) Bendrąsias pardavimo sąlygas ir nuostatas, kurių negalėjo pateikti laiku, kadangi nepastebėjo neatitikimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Nagrinėjamu atveju ieškovas skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo nutarta palikti nenagrinėtą ieškovo UAB „Neo Group“ ieškinį atsakovui Antonio Pereira – Aqua do Marao Lda dėl skolos priteisimo.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, jog nagrinėjama byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, ir vadovaujantis CPK 782 straipsniu, ieškinį paliko nenagrinėtą, nurodydamas, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo 2 straipsnį byla turi būti keliama pagal atsakovo buveinės vietą, t. y. Portugalijoje, todėl byla teisminga Portugalijos teismams.
Kadangi ieškovas yra Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, o atsakovas – Portugalijos juridinis asmuo, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jurisdikcijos klausimą nagrinėjamoje užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje, pagrįstai taikė Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo nuostatas. Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Šia norma suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, kurios veikimo apimtis ir išlygos kildinamos iš Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo preambulės 11 ir 12 punktų, pagal kuriuos jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, kad jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-325/2014). Kita nagrinėjamais bylai aktuali tarptautinės teismų jurisdikcijos taisyklė yra įtvirtinta Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo 23 straipsnyje, reglamentuojančiame susitarimą dėl jurisdikcijos. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, jei šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. Esant susitarimui dėl jurisdikcijos, nėra taikomos Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo nuostatos, įtvirtinančios bendrąsias ar specialiąsias alternatyviosios jurisdikcijos taisykles.
Minėta, jog byloje kilęs ginčas – ar tarp šalių buvo susitarimas dėl jurisdikcijos, ar ne. Apeliantas tvirtina, kad šalys pagal Bendrųjų pardavimo sąlygų ir nuostatų 32 punktą yra sutarę kilusius ginčus spręsti kompetentingame Vilniaus miesto teisme, kadangi pradavimo sutartyse, kurios buvo pasirašytos 2011 m. rugsėjo 19 d. ir 2011 m. lapkričio 17 d., nurodyta, jog prekės parduodamos šiomis sutartimis sudarytomis pagal pardavėjo Bendrąsias pardavimo sąlygas, kurios pateikiamos pirkėjui, esant jo prašymui. Tuo tarpu atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad jam nėra žinoma apie atsakovo prie bylos prijungtas Bendrąsias prekių pardavimo sąlygas, nes jos niekada nebuvo įteiktos atsakovui, tai pat jam nebuvo pranešta apie tokiame dokumente išdėstytas sąlygas. Be to, atsakovas nurodė, kad niekada tokių sąlygų nepasirašė, dėl to jam nėra žinomas ir sąlygų turinys. Nors apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė ginčui taikytiną 2011 m. vasario 17 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-6/11 patvirtintą ieškovo Bendrųjų pardavimo sąlygų ir nuostatų redakciją, kuri pasak apelianto anksčiau nebuvo pateikta dėl neapdairumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas jos nevertina, nes pritaria pirmosios instancijos išvadai, jog susitarimo dėl teismingumo tarp ginčo šalių neegzistavo. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog kokios nors Bendrosios pardavimo sąlygos būtų buvę įteiktos atsakovui ar jis kitais būdais būtų buvęs supažindintas su sąlygomis ir juose įtvirtintu susitarimu dėl ginčo teismingumo Lietuvos Respublikos teismams. Akivaizdu, jog šalių pasirašytose sutartyse nėra aiškios nuorodos, jog Bendrosios pardavimo sąlygos yra sutarties dalis. Byloje taip pat nėra duomenų, jog tarp šalių būtų aiškiai išreikšta valia dėl teismingumo, atsakovas ginčija susitarimo egzistavimą, o tai yra būtina sąlyga Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo nuostatų taikymui. Todėl atmesti apelianto argumentai, jog ginčui neturi reikšmės aplinkybės, kad atsakovas sutartyse nurodytų Bendrųjų pardavimo sąlygų neprašė, nematė ar negavo, nes šalys privalo aiškiai susitarti dėl išimtinės jurisdikcijos.
Dėl tų pačių priežasčių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šalys nėra sudarę susitarimo dėl teismingumo Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo 23 straipsnio prasme, todėl teismingumas nustatytinas pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, palikdamas nenagrinėtą ieškovo UAB „Neo Group“ ieškinį atsakovui Antonio Pereira – Aqua do Marao Lda dėl skolos priteisimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.