Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės - Šipkauskienės, Beatos Martišienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. A. Z. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. Z., dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2018-09-24 pareiškėja ir jos sutuoktinis G. Z. pasirašė preliminarią nekilnojamojo turto (buto), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo iki 2020-02-28 pasirašyti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Turtas asmeninės nuosavybės teise po ½ priklauso pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui. Kadangi pagal Turto arešto aktą pareiškėjos nuosavybės daliai yra taikomas areštas, pareiškėja 2019-01-22 kreipėsi į VMI su prašymu leisti parduoti Turto arešto aktu areštuotą turtą, pakeičiant užtikrinimo priemonę kita, t. y. vietoje areštuoto turto ji prašė areštuoti jos pinigines lėšas, esančias sąskaitoje, kurias pirkėjas sumokės mokesčių mokėtojai už parduotą turtą, arba mokesčių administratoriaus nuožiūra, siūlė turto pardavimo kainą pervesti tiesiai į VMI deponuojamą sąskaitą, kaip užstatą. Atsakovė atsakydama į prašymą, nurodė, jog neišnyko aplinkybės, dėl kurių buvo surašytas turto arešto aktas. Tuo pačiu nurodė, jog siekdama bendradarbiauti su pareiškėja, yra pasirengusi svarstyti ir kitus (alternatyvius) būdus.

2019-02-14 pareiškėja pakartotinai kreipėsi į atsakovę, siūlydama areštuoti kitą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio tikroji rinkos vertė yra 311 000 Eur. Ji pasiūlė areštuoti visą gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, kurių ½ priklauso mokesčių mokėtojai, o ½ jos sutuoktiniui G. Z.. Pareiškėja nurodė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo jai padovanos jam priklausančią gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalį, todėl mokesčių administratorius galėtų taikyti areštą visam turtui, nes šis turtas po dovanojimo sandorio įforminimo priklausytų mokesčių mokėtojui.

VMI 2019-03-25 raštu nesutiko su mokesčių mokėtojos pasiūlytomis sąlygomis, nes atsakovės teigimu, sutikus su pareiškėjos pasiūlymu, taikyto turto arešto vertė sumažėtų, be to, siūlomas areštuoti turtas nepriklauso mokesčių mokėtojai.

Pareiškėjai iš atsakovės rašto turinio neaišku, kaip mokesčių administratorius nustatė turto, esančio (duomenys neskelbtini) vidutinę rinkos vertę, nes tikroji šio turto rinkos vertė yra 311 000 Eur pagal atliktą turto vertinimą. Pažymėjo, jog pateikti analogišką tokios pat vertės turtą yra beveik neįmanoma, todėl VMI galėjo taikyti papildomas užtikrinimo priemones, pavyzdžiui, nurodyti sumokėti užstatą. Pareiškėjos teigimu, atsakovė skundžiamo sprendimo tinkamai nemotyvavo ir neatsakė į mokesčių mokėtojos nurodytus argumentus.

Paaiškina, kad VMI skundžiamu 2019-03-25 raštu pareiškėjai atsakiusi, jog negali tenkinti pareiškėjos prašymo taikyti areštą kitam turtui, nes sutikus su pasiūlytomis sąlygomis – VMI taikyto arešto vertė sumažėtų, o arešto pakeitimas neužtikrintų pagal patikrinimo aktus apskaičiuotų mokesčių ir su šiais mokesčiais susijusių sumų išieškojimo galimybių. Be to, siūlomas areštuoti gyvenamasis namas ir žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini) nepriklauso pareiškėjai, o VMI gali areštuoti tik mokesčių mokėtojui priklausantį turtą.

Taip pat nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog VMI netinkamai įvertino pareiškėjos siūlymą areštuoti ir ½ dalį gyvenamojo namo ir žemės sklypo, priklausančią G. Z. asmeninės nuosavybės teise, nes sutuoktinis jai padovanotų šį turtą. Pažymėjo, jog turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimo, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės 2019-03-25 rašto Nr. (23.1-08) RNA-7561, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti areštą kitam turtui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog VMI prie FM 2016-12-27 surašė turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-2675, kuriuo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016-10-11 patikrinimo akto Nr. (13.2) FR0680-627 pagrindu areštavo pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio vertė 498 074 Eur, turto arešto mastas – 3 555 314,11 Eur (e. b. l. 12-16).

Pareiškėja 2019-01-22 kreipėsi į VMI su prašymu leisti parduoti Turto arešto aktu areštuotą turtą, pakeičiant užtikrinimo priemonę kita, t. y. vietoje areštuoto turto ji prašė areštuoti jos pinigines lėšas, esančias sąskaitoje, kurias pirkėjas sumokės mokesčių mokėtojai už parduotą turtą, arba mokesčių administratoriaus nuožiūra, siūlė turto pardavimo kainą pervesti tiesiai į VMI deponuojamą sąskaitą, kaip užstatą (e. b. l. 17).

Atsakovė, atsakydama į pareiškėjos prašymą, 2019-01 rašte Nr. (32.45-MANOVMI) RM- nurodė, jog neišnyko aplinkybės, dėl kurių buvo surašytas turto arešto aktas. Taip pat nurodė, jog siekdama bendradarbiauti su pareiškėja, yra pasirengusi svarstyti ir kitus (alternatyvius) prievolės užtikrinimo būdus, pvz., kitą atitinkamos vertės turtą, registruojamą atitinkamo turto registre ar į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų įmokant sumą, kuri galėtų būti areštuojama MAĮ nustatyta tvarka, VMI spręstų klausimą dėl 2016-12-27 Turto arešto akto pakeitimo (e. b. l. 27).

2019-02-14 raštu kreipėsi į atsakovę, siūlydama pakeisti areštuotą turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) į kitą užtikrinimo priemonę, tai yra, areštuoti visą nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą ir žemės sklypą), esantį (duomenys neskelbtini), kurio ½ priklauso pareiškėjai, o ½ - trečiajam suinteresuotam asmeniui G. Z. arba šio Turto arešto akte nurodytą sumą pervesti į VMI nurodytą sąskaitą, arba į jos sąskaitą, kuriai būtų taikomas areštas (e. b. l. 25-26).

Atsakovė ginčijamu 2019-03-25 raštu pareiškėjai atsakė, jog neturi pagrindo tenkinti jos prašymo. Pažymėjo, jog pareiškėjos skola pagal 2017-01-13 Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą Nr. (7.46-7.7.2) – FR0682-18 sudaro 1 803 704,20 Eur. Turto arešto akte, kuriuo užtikrinamas mokesčių mokėtojai patikrinimo metu apskaičiuotų sumų išieškojimas, areštuoto turto vertė yra tik 498 074 Eur. Dėl mokestinio patikrinimo rezultatų vyksta mokestiniai ginčai. VĮ Registrų centro 2019-01-01 duomenimis, siūlomo mokesčių administratoriui pakeisti areštuoto turto, t.y. viso žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 144 000 Eur ir gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė yra 118 000 Eur, bendra abiejų objektų vidutinė rinkos vertė sudaro 132 400 Eur. Buto, esančio (duomenys neskelbtini) rinkos vertė yra 365 000 Eur. Nurodė, jog sutikus su pareiškėjos pasiūlytomis sąlygomis – VMI taikyto arešto turto mastas sumažėtų 50 000 Eur. Be to, ½ dalis (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo ir gyvenamojo namo nėra padovanoti pareiškėjai, todėl jos prašymas taikyti areštą kitam turtui negali būti svarstomas, kadangi mokesčių administratorius gali areštuoti tik mokesčių mokėtojui priklausantį turtą (e. b. l. 18-19).

Pareiškėja su atsakovės raštu nesutinka, teigdama, jog jos pasiūlymas svarstyti Turto arešto akto pakeitimą geriau užtikrintų valstybės interesus. Be to, jos siūlymas mokestinių prievolių įvykdymą užtikrinti didesnio likvidumo turtu – piniginėmis lėšomis, nereikalautų jokių turto realizavimo veiksmų bei garantuotų valstybės interesų apsaugą. Pritaikytas turto areštas suvaržo daugiau teisių nei būtina tikslui pasiekti. Be to, pareiškėjai iš atsakovės rašto turinio neaišku, kaip mokesčių administratorius nustatė turto, esančio (duomenys neskelbtini) vidutinę rinkos vertę, nes tikroji šio turto rinkos vertė yra 311 000 Eur pagal atliktą individualų turto vertinimą. Pažymėjo, jog pateikti analogišką tokios pat vertės turtą yra beveik neįmanoma, todėl VMI galėjo taikyti papildomas užtikrinimo priemones, pavyzdžiui, nurodyti sumokėti užstatą.

Įvertinus ginčijamo rašto turinį, nesutiktina su pareiškėjos argumentu, jog atsakovė skundžiamo rašto tinkamai nemotyvavo ir neatsakė į mokesčių mokėtojos nurodytus argumentus.

Paminėtina, jog mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu yra pažeidžiami mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003-11-17 nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-09-05 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2255/11).

Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 101 str. 1 d. numato, jog turto areštas – tai šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimo, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Turto areštas yra viena iš mokestinių prievolių užtikrinimo priemonių, kurių tikslas yra užkirsti kelią mokesčių mokėtojui išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, siekiant, kad mokesčio mokėtojo finansinė padėtis per visą mokestinio tyrimo ar patikrinimo laikotarpį išliktų tokia, kokia buvo prieš mokestinės nepriemokos atsiradimą (MAĮ 95 str. 1 d. 2 p.).

MAĮ 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1 dalyje, kurioje, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nurodomas ir turto areštas (MAĮ 95 str. 1 d. 2 p.). MAĮ 101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas.

Mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis, o mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka (MAĮ 101 str. 5 d.). Kaip toks įkainojimas turėtų būti atliekamas, įstatymų leidėjas nesureguliavo, tačiau įstatymo imperatyvas nekelia abejonių, jog prieš areštuojant turtą ir surašant turto arešto aktą turi būti atliktas areštuojamo turto įkainojimas rinkos kainomis. Teismų praktikoje yra nurodyta, jog mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti kuo tikslesnes areštuojamo turto rinkos kainas, gali naudotis įvairiais informacijos šaltiniais, pavyzdžiui, registrų nustatytomis vertėmis, spaudos skelbimais, katalogais, informacijos suvestinėmis, interneto tinklalapiais ir pan. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog įkainodamas areštuojamą turtą mokesčių administratorius turėjo teisę vadovautis Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine šio turto rinkos verte, todėl teisėjų kolegija atmetė pareiškėjo argumentus dėl MAĮ 101 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatų pažeidimo (žr., LVAT 2011 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-117/2011).

Pareiškėja teigia, jog iš skundžiamo VMI rašto turinio yra neaišku, kaip VMI nustatė turto, esančio (duomenys neskelbtini) vidutinę rinkos vertę, kadangi jos teigimu, tikroji šio turto rinkos vertė yra 311 000 Eur pagal pateiktą individualų turto vertinimą. Pareiškėja šiam teiginiui pagrįsti pateikė į bylą 2018-12-13 Turto vertinimo ataskaitos Nr. 18/12-343K santrauką, kurioje įrašyta, jog vertinamo nekilnojamojo turto – žemės sklypo (Nr. (duomenys neskelbtini)) su gyvenamuoju namu (Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė turto vertės nustatymo dieną (2018-12-10) yra 311 000 Eur (e. b. l. 22).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovė rėmėsi vidutinėmis rinkos kainomis, nurodytomis Nekilnojamojo turto registre. Byloje esančiame 2016-12-27 Turto arešto akte nurodyta, jog viso buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 119,27 kv m, vidutinė rinkos vertė – 226 000 Eur (atitinkamai areštuotos 1/2 dalies – 113 000 Eur), o viso žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 29 000 Eur (areštuotos ½ dalies – 14 500 Eur) (e. b. l. 12-16). Taigi, pareiškėjos argumentas, jog yra neaišku, kaip VMI nustatė turto vidutinę rinkos vertę, atmestinas kaip nepagrįstas.

Be to, kaip jau minėta, vadovaujantis MAĮ 101 str. 5 d. mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, jog pareiškėja būtų ginčijusi mokesčių administratoriaus įkainojimą įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėja atliko individualų minėto turto vertinimą 2018-12-13, t. y. praėjus dvejiems metams po to, kai buvo surašytas turto arešto aktas.

MAĮ 101 str. 3 d. numato, jog mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas) (MAĮ 101 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, jog pareiškėjai apskaičiuota sumokėti didelė mokesčių suma (pareiškėjos skola VMI sudaro 1 803 704,20 Eur) ir tokios sumos sumokėjimui į valstybės biudžetą būtina užtikrinti, kad pareiškėja turėtų pakankamai turto, jeigu būtų pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Taigi, šiuo atveju, turto areštas yra pateisinama priemonė, nes pareiškėja nepateikė į bylą jokių faktinių duomenų, jog pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, ji turės galimybę padengti skolą ir tokia jos galimybė nesumažės.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog atsakovė netinkamai įvertino pareiškėjos siūlymą areštuoti ir ½ dalį gyvenamojo namo ir žemės sklypo, priklausančią G. Z. asmeninės nuosavybės teise, nes sutuoktinis jai padovanotų šį turtą. Atsakovė teisingai nurodė, jog šiuo metu pareiškėjai priklauso tik ½ dalis areštuoto turto, kita dalis turto priklauso trečiajam asmeniui ir dar nėra jai padovanota, o turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimo, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas.

Nors pareiškėja teigia, jog dėl nesudarytos pagrindinės turto pirkimo pardavimo sutarties iki sutartyje nurodyto termino jai gali tekti mokėti baudą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja preliminarią nekilnojamojo turto (buto), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė 2018-09-24, taigi, žinodama apie pritaikytą turto areštą šiam nekilnojamajam turtui.

Teismo vertinimu atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019-03-25 raštu Nr. (23.1-08) RNA-7561 pareiškėjai pateiktas atsakymas jos prašomu klausimu atitiko jos prašymo turinį, t. y. atitiko tokio pobūdžio informacijai keliamus išsamumo ir pagrįstumo reikalavimus, kiek tai susiję su informacijos pateikimu dėl prašymo taikyti areštą kitam turtui.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, remdamasis šiame sprendime išdėstytais motyvais, teismas daro išvadą, kad VMI 2019-03-25 raštas Nr. (23.1-08) RNA-7561 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti pareiškėjos prašymą ir jį naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 91 str.).

Netenkinus pagrindinio reikalavimo, išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat netenkintinas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėja prašė teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.