Telšių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei L. M., nuotoliniu būdu ieškovės atstovei advokatei Ritai Lankutienei, atsakovei R. M., jos atstovui advokatui Algimantui Ruginiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovei R. M., dėl testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, dėl termino testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimui bei palikimo priėmimui atnaujinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Mažeikių rajono 3-jo notarų biuro notarė D. V., Mažeikių rajono 1-asis notarų biuras.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nėra ginčo ir tą patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai bei šalių paaiškinimai, kad V. G., miręs (duomenys neskelbtini), buvo ieškovės L. M. tėvas, atsakovės R. M. senelis.

V. G. 2019 m. liepos 8 d. surašė oficialųjį testamentą, patvirtintą 3-jo notaro biuro notarės D. V., kuriuo visą jam priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paliko atsakovei R. M.. 2019 m. lapkričio 18 d. R. M. buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai į lėšas, esančias Swedban, AB ir į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Po V. G. mirties palikimo atsiradimo vietos notarų biurui kiti galimi įpėdiniai pareiškimų dėl palikimo priėmimo nepateikė.

Ieškovė L. M. pareiškė reikalavimus, kuriais siekia, kad jai būtų atnaujintas terminas testamentą ir paveldėjimo teisės liudijimą nuginčiti, priimti palikimą ir tuo pačiu pripažinti negaliojančiais atsakovei išduotus testamentą ir paveldėjimo teisės liudijimą, kurio pagrindu atsakovė įgijo nuosavybės teise į testatoriui priklausiusias lėšas banke ir į butą (duomenys neskelbtini). Ji teigia, kad V. G. testamanetas yra negaliojantis, nes jo sudarymo metu pastarasis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Nurodė, jog tėvo sveikatos būklę patvirtina 2019 m. sausio mėnesio įrašas jo ligos istorijoje apei tai, jog jis atvyko neorientuotas, nejudrus, agresyvus, buvo stebimas ir gydomas gydytojo psichiatro, vaistus vartoja nereguliariai, reikalingas priežiūros, slaugos; objektyvi būklė: ligonis nejudrus, neorientuotas, neapsitarnauja, nelaiko šlapimo, išmatų. Būtent po šio tėvo paskutinio gydymo ligoninėje ieškovė ji parsivežė į savo namus nuolatinei priežiūrai. Jai yra žinoma, jog jis jokių sąmoningų patvarkymų dėl savo turto negalėjo atlikti.

Savo ruožtu, gindamasi nuo jai pareikštų reikalavimų, atsakovė R. M. pateikė Viešosios įstaigos Mažeikių ligoninė išrašus iš V. G. medicininių dokumentų, iš kurių matyti, kad V. G. nuo 2019 m. sausio 19 d. iki 2019 m. sausio 23 d. gydėsi VšĮ Mažeikių ligoninė neurologijos skyriuje, nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. vasario 21 d. buvo gydomas psichiatrijos skyriuje ir nuo 2019 m. vasario 21 d. iki 2019 m. birželio 19 d. buvo gydomas medicinos slaugos skyriuje. Iš VšĮ Mažeikių ligoninė 2019 m. liepos 13 d. V. G. ligos istorijoje esančio gydytojo įrašo matyti, kad jis kreipėsi į gydymo įstaigą dėl apatinės nugaros dallies skausmo, objektyvi būklė aprašyta sekančiai - sąmoningas, kontaktiškas.

Taigi byloje yra reikšmingi du klausimai: ar V. G. galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę, kai 2019 m. liepos 8 d. sudarė testamentą; kada ieškovė L. M. turėjo ir galėjo sužinoti apie savo palikimo teisės atsiradimą, o kartu ir teisių pažeidimą, susijusį su V. G. palikimo priėmimu. Pagrindinis klausimas, dėl kurio turi būti pasisakyta pirmiausiai, tai yra V. G. testamentinis veiksnumas.

Testamento sudarymo metu testatorius turi būti veiksnus, suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų padarinius. Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasacinis teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad: testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė. Teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjos valios atitikimo jos tikrajai valiai. Bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu lemiamą reikšmę turi testatoriaus tikroji valia, kuri yra gerbtina, o testamento pripažinimas negaliojančiu yra laikytina kraštutine priemone.

Nagrinėjamoje byloje pateiktas išrašas iš V. G. ligos istorijos, kuriame nurodyta, jog jis nuo 2018 m. spalio 9 d. iki 2018 m. spalio 31 d. buvo gydomas VšĮ Mažeikių ligoninė psichiatrijos skyriuje. Stacionaro epikrizėje įrašyta, jog iki tol V. G. pas psichiatrus nesilankė, apie du mėnesius jam blogėja atmintis, pamiršdavo kur pasidėdavo daiktus, kuir eidavo, prieš mėnesį kankino nemiga, esant ūmiai psichozei stacionarizuotas į psichiatrijos skyrių. Kaip minėta, V. G. buvo gydomas neurologijos ir psichiatrijos skyriuose ir 2019 m. sausio-vasario mėnesiais. Jam diagnozuota nepatikslinta kraujagyslinė demencija; delyras, esant demencijai; 2 tipo cukrinis diabetes su diabetine polineuropatija; nepatikslintos degeneracinės nervų sistemos ligos; hipertenzinė širdies liga be širdies nepakankamumo.

Iš pateiktų medicininių dokumentų išrašų akivaizdu, kad medicininiai V. G. veiksnumą apibrėžiantis duomenys nėra vienareikšmiai. Duomenys apie V. G. būseną ir elgesį artimu testamento sudarymo laikotarpiu skurdūs ir prieštaringi. Mediciniai dokumentai pateikti šeimos gydytojų. Demenciją V. G. turėjo diagnozuoti gydytojas psichiatras, tačiau tokių duomenų apie gydytojo psichiatro įrašus pateiktuose velionio medicininiuose dokumentuose nėra, taip pat nėra duomenų, kad gydytojas psichiatras būtų vertinęs jo psichinę būseną. Be to, pagal medicininiuose dokumentuose atliktus įrašus pažintinės V. G. funkcijos iki jo mirties nebuvo vertintos.

Įvertinus pateiktus įrodymus, konstatuotina, kad duomenys, apibrėžiantys medicininį V. G. veiksnumo kriterijų, yra pernelyg aukšto prielaidų lygmens, jog būtų galima konstatuoti, kad 2019 m. liepos 8 d. surašydamas testamentą V. G. nebūtų pajėgus suprasti savo veiksmų reikšmės.

Nėra pagrindo ir išvadai, kad V. G. testamentinė valia yra ydinga juridinio asmens veiksnumo kriterijaus aspektu. Aplinkybę, kad V. G. turėjo psichikos sveikatos problemų, dėl kurių jis galimai negalėjo išreikšti testamentinės valios, parodė tik ieškovė L. M.. Atsakovės R. M. paaiškinimai savo įrodomąja reikšme yra lygiaverčiai ieškovės paaiškinimams, kurie V. G. gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti klausimu yra priešingi.

Atsakovė parodė, kad V. G. gebėjo pats savarankiškai tvarkyti ir spręsti kasdienius klausimus. Nors atsakovė tiesiogiai yra suinteresuotia bylos išsprendimo rezultatu, tačiau vien tik tuo pagrindu jos parodymai savaime negali būti atmesti kaip nepatikimi. Byloje nesurinkta faktinių duomenų, kurie paneigtų atsakovės parodytą aplinkybę, kad V. G. savarankiškai tvarkė savo buities klausimus iki buvo stacionarizuotas ligoninės slaugos skyriuje. Pati ieškovė neneigė, jog tėvas iki juo pradėjo rūpintis atsakovė, gyveno savo bute ir savo buitį tvarkė asmeniškai. Tokie duomenys, papildomai juos įvertinus faktinių aplinkybių kontekste, sudaro pagrindą konstatuoti, jog, nepaisant turėtų sveikatos problemų, tikėtina, kad V. G. turėjo pajėgti išreikšti savo testamentinę valią. Juolab, kad tuo atveju, jeigu jos psichinė būsena būtų blogėjusi, vargu, ar šeimos nariai (ieškovė, atsakovė) nebūtų ėmęsi dėl to veiksmų.

Svarbu ir tai, kad V. G. 2019 m. liepos 8 d. pats lankėsi Mažeikių rajono 3–ajame notaro biure ir pagal jo valią buvo atliktas notarinis veiksmas. Notariato įstatymo 31 straipsnio 2 dalis įpareigoja notarą prieš tvirtinant sandorius įsitikinti fizinių asmenų veiksnumu. Notarė D. V., būdama valstybės įgaliotu asmeniu, turėjusiu užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, prieš atlikdama notarinius veiksmus privalėjo įsitikinti V. G. veiksnumu. Susitikimo metu notarei abejonių dėl V. G. veiksnumo nekilo. Be to, nenustatyta pakankamai svarių priežasčių daryti išvadą, kad V. G. testamentinė valia būtų neįprasta. Byloje nebuvo ginčo, kad atsakovę - testatoriaus anūkę ir V. G. siejo artimas ryšys. Taigi buvo realios prielaidos, kodėl V. G. galėjo nuspręsti visą jam priklausiusį turtą palikti atsakovei.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo pripažinti V. G. 2019 m. liepos 8 d. testamento negaliojančiu CK 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nors V. G. medicininiu požiūriu turėjo sveikatos problemų, tačiau, kaip prieš tai aptarta, medicininių dokumentų įrašai yra skurdūs, nebuvo atlikta jokių V. G. protinių gebėjimų tyrimų. Vien tik epizodiniai V. G. sveikatos sutrikimai, įvertinus tai, kad jis iki 2019 metų pradžios ir vėliau, 2019 m. birželio mėnesį grįžęs iš ligoninės, savarankiškai tvarkė savo buitį, testamentinė valia nėra neįprasta, nepakankami pripažinti, jog, pasirašydamas ginčo testamentą, testatorius negalėjo išreikšti savo valios (CPK 185 straipsnis). Pagal bylos medžiagą prioritetas turi būti teikiamas testamento išsaugojimui. Dėl to ieškovės pareikšti reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl termino palikimui priimti testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo atnaujinimo

CK 5.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. To paties straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Pagal 5.57 straipsnio 1 dalį, šio kodekso 5.50 straipsnyje nustatytą palikimo priėmimo terminą teismas gali atnaujinti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

CK 5.8 straipsnis numato, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.

Ieškovės L. M., kaip V. G. pirmos eilės įstatyminės įpėdinės, pareikšto ieškinio patenkinimas sietinas su dviem savarankiškais pagrindais. Pirma, ar yra pagrindas atnaujinti ieškovei palikimo priėmimo terminą (CK 5.57 straipsnio 1 dalis). Ir antra, ar ieškovė nėra praleidusi termino ginčyti atsakovei R. M. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo (CK 5.8 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl CK 5.8 ir 5.57 straipsnių taikymo, yra išskirta, kad tokiu atveju, kai ieškinys dėl termino palikimui priimti pratęsimo (CK 5.57 straipsnio 1 dalis) ir dėl išduoto paveldėjimo teisės liudijimo ginčijimo (CK 5.8 straipsnis) palikimą priėmusiam asmeniui pareiškiamas vienoje byloje, teismui CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsus įpėdiniui terminą palikimui priimti, CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų termino pradžia yra ta diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Dėl to net ir tuo atveju, kai teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsia įpėdiniui terminą palikimui priimti, nepaneigiama CK 5.8 straipsnyje nustatyto termino reikšmė nagrinėjant ginčą dėl palikimo priėmimo teisėtumo bei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, nes nustačius, kad įpėdinis, pareiškęs tokį ieškinį ir kreipęsis dėl termino palikimui priimti pratęsimo, yra praleidęs CK 5.8 straipsnyje nustatytą vienerių metų terminą savo pažeistai teisei teisme ginti, ieškinys turi būti atmestas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė siekia paveldėti tėvo testamentu anūkei paliktą turtą. Byloje nustatyta, kad testatorius V. G. mirė 2019 m. liepos 8 d. Ieškinį teismui ieškovė pateikė 2021 m. kovo 18 d., t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. ieškovė yra praleidusi CK 5.8 straipsnyje nustatytą terminą ginčyti atsakovei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Savo pasyvumą ieškovė grindžia tuo, kad jai apie tai, kad palikimą pagal testamentą priėmė jos dukra, jai tapo žinoma tik 2019 m. rugsėjo mėnesį. Reikalavimą dėl termino priimti palikimą atnaujinimo motyvavo tuo, kad yra bedarbė, neturėjo galimybės samdyti advokato dokumentams parengti; 2019 m. rudėenį pašlijo jo sir sutuoktinio santykiai ir 2019 m. lapkričio 6 d. buvo nutraukta jų santuoka; dėl tėvo mirties ir iširusios santuokos ji patyrė didžiulį stresą, o 2020 m. kovo 16 d. šalyje buvo pasklebtas karantinas, dėl ko buvo sudetinga surinkti reikiamus dokumentus ir kreiptis į teismą.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad yra labiau tikėtina, jog ieškovė L. M., kaip rūpestingas ir atidus asmuo, terminą V. G. palikimui priimti praleido dėl subjektyvių, o ne objektyvių priežasčių. Nėra tikėtina, kad ieškovė apie tai, jog V. G. nutarė jam priklausantį turtą palikti atsakovei, nežinojo, nes ieškovė nurodo, jog artimai bendravo su testatoriumi. Nors ieškovės ir jos tėvo bendravimas galimai ginčo laikotarpiu buvo epizodinis, ieškovei praėjus dviem mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. 2019 m. rugsėjo mėnesį buvo žinomas testamento sudarymo faktas. Ieškovės delsimas realizuoti savo teises negali būti kvalifikuojamas kaip svari priežastis atnaujinti ieškovei terminą priimti V. G. palikimą. Duomenų, patvirtinančių, jog tiek per palikimo priėmimui skirtą terminą, tiek ir per protingą terminą jam pasibaigus ieškovė objektyviai negalėjo priimti palikimo dėl savo sveikatos būklės, asmeninių savybių ar gebėjimų stokos, byloje nėra.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, spręstina, kad nėra pagrindo ieškovei atnaujinti termino V. G. palikimui priimti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovei ir atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. lapkričio 18 d. ir 2021 m. balandžio 22 d. sprendimais buvo suteikta 100 procentų antrinė teisinė pagalba, jos buvo atleistos tiek nuo žyminio mokesčio, tiek nuo kitų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų mokėjimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos esmė yra ta, kad dalis ar visos tokios pagalbos teikimo tam tikrų kategorijų asmenims išlaidos yra apmokamos iš specialiai tam skirtų valstybės biudžeto lėšų.

CPK 96 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo buvo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei iš ieškovės nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismą.