Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. L. (S. L. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo S. L. nuteistas:

- pagal BK 178 str. 4 d. dėl A. L. turto vagystės 30 parų arešto;

- pagal BK 178 str. 4 d. dėl A. P. turto vagystės 40 parų arešto;

- pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 180 str.1 d. laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 254 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 5 d. 1 p., 2 p., pagal BK 178 str. 2 d., BK 178 str. 4 d. ir BK 254 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, o po to šiuo būdu paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinus su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 180 str. 1 d. ir BK 253 str. 1 d., galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. L. nuteistas už dvi nedidelės vertės svetimo turto vagystes, už vagystę įsibraunant į patalpą, plėšimą taip pat už šaunamojo ginklo bei šaudmenų pagrobimą ir neteisėtą jų realizavimą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis:

2006 m. gegužės 24 d., apie 13 val., būdamas A. L. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), S. L. iš A. L. megztinio kišenės pagrobė 280 Lt.

2006 m. rugpjūčio 8 d., apie 22.30 val., Šalčininkų r. Jašiūnų sen. Zakariškių k., kelyje Keidžiai-Vilkiškės, važiavęs A. P. automobiliu „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) S. L. nuo šio automobilio galinės sėdynės pagrobė 50 Lt vertės karinės uniformos švarką, jame buvusią 70 Lt vertės odinę piniginę ir toje piniginėje buvusius 50 litų, o taip pat neturinčius materialinės vertės asmens tapatybės kortelę, vairuotojo pažymėjimą, tarnybinį pažymėjimą, pirmos medicinos pagalbos kortelę, leidimą nešioti ginklą, „Hansabanko“ mokėjimo kortelę ir tarnybinį antspaudą.

2006 m. rugpjūčio 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini). S. L. , išdaužęs lango stiklą, įsibrovė į S. Ln. gyvenamąjį namą ir pagrobė ten buvusį S. Ln. turtą: 10 Lt vertės rankinį laikrodį „Pabeda“, 12 Lt vertės žibintuvėlį, 25 Lt vertės radijo imtuvą „First“, 20 Lt vertės dvi dėžutes saldainių, 40 Lt vertės šautuvo dėklą, 15 Lt vertės iešmą šautuvui valyti ir 70 Lt pinigų. Be to, tos pačios vagystės metu, iš tame pačiame name buvusio seifo jis pagrobė S. Ln. priklausantį šaunamąjį ginklą - 300 Lt vertės ilgąjį 16-to kalibro dvivamzdį lygiavamzdį medžioklinį šautuvą „IŽ-58“ ir šaudmenis - 24 Lt vertės 20 vienetų 16-to kalibro šovinių, skirtų šaudyti 16 kalibro lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams.

Tos pačios 2006 m. rugpjūčio 10 d. vakare Šalčininkų r. Jašiūnų sen. Keidžių k. S. L. telefonu susitarė su V. C. dėl to, kad pagrobtą S. Ln. medžioklinį šautuvą ir 20 vnt. šovinių parduos jam už 70 Lt. Tos pačios dienos vakare S. L. perdavė V. C. nurodytą šaunamąjį ginklą, o 2006 m. rugpjūčio 12 d. Šalčininkų r. Turgelių sen., Skynimų k. jis perdavė V. C. ir nurodytus šaudmenis.

2006 m. rugsėjo 29 d., apie 21.30 val., Šalčininkų r. Jašiūnų sen. Keidžių k., prie apleisto pieno priėmimo punkto pastato, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą ir panaudodamas fizinį smurtą, S. L. sudavė smūgį kumščiu į krūtinę P. P. , šiam nukritus nuo pieno priėmimo punkto laiptų, spardė jį į galvos sritį tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, o po to pagrobė P. P. turtą - 158 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Siemens A75“ su SIM kortele ir 20 Lt vertės piniginę su joje buvusiais 350 litų ir materialinės vertės neturinčiais dokumentais - asmens tapatybės kortele, darbuotojo pažymėjimu, transporto priemonės registracijos liudijimu bei jos naudojimo pažymėjimu, techninės apžiūros talonu ir „Hansabanko“ mokėjimo kortele „Visa Elektron“.

Teismo posėdyje nuteistasis S. L. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras nuteistojo S. L. apeliacinį skundą prašo atmesti Nukentėjusysis P. P. prašo teismo priimti sprendimą savo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikytų baudžiamųjų įstatymų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles (BPK 328 str. 1 p.).

Iš bylos matosi, kad dėl A. L. , A. P. ir S. Ln. turto vagysčių, šaunamojo ginklo bei šaudmenų pagrobimo ir jų realizavimo nuteistasis S. L. prisipažino ir prisipažįsta kaltu, tą patį nuteistasis nurodo ir savo apeliaciniame skunde ir šiose dalyse nei savo kaltės, nei nusikalstamų veikų kvalifikavimo neginčija. Todėl, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija šiose dalyse bylos ir nuosprendžio netikrina.

Apeliantas nesutinka tik su teismo išvadomis ir baudžiamojo įstatymo taikymu kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką dėl P. P. turto pagrobimo. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jo panaudotas prieš nukentėjusįjį fizinis smurtas nebuvo susijęs su tikslu pagrobti svetimą turtą, kad iškritusius P. P. daiktus jis paėmė ne siekdamas juos užvaldyti, o turėdamas tikslą vėliau grąžinti nukentėjusiajam, prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 str. 1 d. į BK 178 str. 1 d. Šiuos ir visus kitus su tuo susijusius apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti, o nuteistojo kaltę padarius plėšimą patvirtina teisme išnagrinėti įrodymai.

Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teisme iš viso nebuvo apklaustas nukentėjusysis P. P. ir teismas savo išvadas dėl S. L. dalyvavimo plėšime pagrindė tik kitais įrodymais, pirmiausia – paties nuteistojo parodymais. Nukentėjusysis P. P. buvo apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir būtent jo parodymai paneigė tiek įvairias nuteistojo versijas, tiek ir jo apeliacinio skundo argumentus.

Nukentėjusysis P. P. parodė, kad S. L. gerai pažįsta, gyveno su juo kaimynystėje ir kad anksčiau jų santykiai buvo geri. Prisimena 2006 m. rugsėjo 29 d. įvykius. Tą vakarą, jau būdamas išgėręs, jis nuėjo prie pieno priėmimo punkto ir ten sutiko kelis savo pažįstamus, tarp jų buvo ir S. L. . Jie visi jau buvo girti. Jis visiems nupirko alaus ir visi gėrė toliau. Apgirtęs jis užmigo, bet pabudo nuo jam suduoto smūgio, nuo kurio nukrito nuo pastato laiptų ant žemės. Jokių reikalavimų atiduoti pinigus negirdėjo, bet gulėdamas jautė, kaip kažkas krausto jo kišenes. Jis kažką pasakė ir tada pajuto smūgius į veidą. Vėliau atsipeikėjęs parėjo namo, pamatė, kad jo kišenės tuščios, buvo pavogta jo piniginė su pinigais bei dokumentais ir mobilaus ryšio telefonas. Nukentėjusysis parodė, kad gerai nematė, ar jį sumušė būtent S. L. , tačiau neabejodamas nurodė, kad prieš tai kiti du kartu gėrę pažįstami jau buvo nuėję ir prie pieno priėmimo punkto jau buvo likę tik jis ir S. L. . Tos pačios apklausos metu po to P. P. jau aiškiai parodė, kad jį sumušė ir apiplėšė būtent S. L. . Kad šie P. P. parodymai yra teisingi, matosi iš to, kad jie sutampa su jo ankstesniais parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kai nukentėjusysis buvo apklaustas netrukus po įvykio ir nusikaltimo detales galėjo nurodyti dar tiksliau. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b.l. 121-122) P. P. parodė, kad prie pieno priėmimo punkto alų gėrė su S. L. , B. B. , S. S. ir dar vienu pažįstamu vardu Rustam. Kai kiti sugėrovai išsiskirstė, S. L. nustūmė jį nuo laiptų aikštelės, o jam nugriuvus ant žemės, pradėjo spardyti jam į galvą. Jis nebuvo praradęs sąmonės ir jautė, kaip iš jo kišenių buvo ištrauktas mobilaus ryšio telefonas ir piniginė. Jis atsipeikėjo maždaug po 15 min., parėjo namo ir iškvietė policiją. Prisimena, kad jį mušė ir apiplėšė būtent S. L. , be to, matė, kad daugiau žmonių aplink nebuvo. Visas šias aplinkybes nukentėjusysis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b.l. 118-120). Teisme perskaičius šiuos ankstesnius parodymus, nukentėjusysis patvirtino, kad visos įvykio aplinkybės juose nurodytos teisingai.

Pažymėtina, kad daugelį nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių pripažįsta ir pats nuteistasis S. L. . Jis pats parodė, kad tikrai girtavo prie pieno paskirstymo punkto būtent su nukentėjusiojo išvardintais asmenimis, kurie po to išsiskirstė ir ten pasiliko tik jis ir P. P. . Nuteistasis pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad tikrai pastūmė nukentėjusįjį, o po to jį pagriuvusį spardė. S. L. netgi pripažįsta, kad paėmė kaltinime nurodytus nukentėjusiojo daiktus, todėl ir prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip vagystę. Faktiškai apeliantas ginčija tik tai, kad mušė nukentėjusįjį ne turėdamas tikslą užvaldyti jo turtą, o piniginę ir mobilaus ryšio telefoną ne ištraukė iš P. P. rūbų kišenių, o tik paėmė juos pakėlęs iškritusius ant žemės. Tačiau šiuos ir kitus nuteistojo argumentus visiškai paneigė jau aptarti P. P. parodymai apie tai, kad S. L. pirmiausia jį pargriovė ant žemės, po to apieškojo jo kišenes, ištraukė iš jų telefoną ir piniginę, o po to dar spardė jam į galvą.

Apelianto argumentai atmetami ir dar dėl kitų priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad jau pati apelianto versija dėl P. P. sumušimo motyvų ir jo turto užvaldymo aplinkybių yra visiškai neįtikinanti. Tikrai neįtikėtina, kad nuteistasis nukentėjusįjį pargriovė, o po to dar ir spardė tik todėl, kad jam nepasisekė nukentėjusiojo pažadinti ir nepavyko padėti jam atsistoti. Dar labiau neįtikinanti jo versija, kad nukentėjusiojo piniginę ir mobilaus ryšio telefoną jis paėmė ketindamas šį turtą vėliau kokiu nors būdu grąžinti. Pats nuteistasis pripažįsta, kad to turto nei jis pats, nei per kitus asmenis po to taip ir nesugrąžino. Be to, iš bylos matosi, kad pagrobtoje P. P. piniginėje buvusius dokumentus vėliau lauke išmestus surado liudytoja J. A. , kuri juos ir grąžino nukentėjusiajam. Tai patvirtina, kad S. L. pagrotoje piniginėje surastus dokumentus tiesiog specialiai išmetė, o viso kito pagrobto turto net nesiruošė grąžinti ir jį užvaldė. Apelianto argumentus apie tai, kad jis negalėjo apiplėšti savo kaimyno ir gero pažįstamo ir apie tai, kad dėl P. P. girtumo prieš jį iš viso nebuvo reikalo naudoti fizinio smurto, kolegija taip pat atmeta. Nors ir nurodęs visiškai neįtikinamą bei aiškiai išgalvotą motyvą, pats S. L. pripažino, kad fizinį smurtą prieš P. P. panaudojo ir jį sumušė. Be to, iš bylos matosi, kad dar iki P. P. apiplėšimo S. L. apvogė netgi savo paties senelę ir už tai buvo nuteistas tuo pačiu nuosprendžiu. Taigi jau vien ši aplinkybė patvirtina, kad nuteistasis, ypač būdamas girtas, grobė turtą net nepaisydamas to, kad nusikaltimus daro prieš jam artimus ar pažįstamus asmenis. Nukentėjusysis P. P. teisme pats pripažino, kad įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Tačiau vis tiek nėra pagrindo patikėti nuteistuoju, kad nukentėjusiojo būklė dėl girtumo buvo visiškai bejėgiška. Iš jau aptartų P. P. parodymų matosi, kad jis pakankamai gerai prisimena visas nusikaltimo įvykio aplinkybes. Be to, tai patvirtina ir kiti duomenys. Iš bylos matosi (t. 1, b.l. 111), kad P. P. dar tą patį vakarą dėl apiplėšimo kreipėsi į policiją ir netgi buvo apklaustas liudytoju bei davė parodymus. To jis tikrai nebūtų galėjęs padaryti būdamas visiškai girtas.

Nuteistojo versijas apie kitokias P. P. turto pagrobimo aplinkybes teismas pagrįstai atmetė ir dėl dar vienos priežasties. Iš bylos matosi, kad apie kitokius nukentėjusiojo sumušimo motyvus ir kitas naujas aplinkybes S. L. pirmą kartą parodė tik teisminio nagrinėjimo metu. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jis keleto apklausų metu buvo visiškai prisipažinęs kaltu ir nurodęs tokias pačias nusikaltimo aplinkybes, apie kurias parodė ir nukentėjusysis. Ikiteisminio tyrimo metu keletą kartų apklaustas įtariamuoju (t. 1, b.l. 169-170, 174-175, 184-185) S. L. parodė, kad su savo pažįstamais, tarp kurių buvo ir P. P. , girtavo prie pieno priėmimo punkto. Kai kiti asmenys išsiskirstė, ten jis liko tik su P. P. , kuris buvo girtas ir beveik miegojo. Dar prieš tai jis matė, kad P. P. turi pinigų, nes pats jų davė alui pirkti. Priėjęs prie P. P. iš už nugaros, jam spyrė ir šis nusirito laiptais žemyn. Priėjęs pamatė nukentėjusiojo kelnių kišenėje piniginę ir ją ištraukė. P. P. pargriūnant, jam iš kišenės dar iškrito mobilaus ryšio telefonas „Siemens“, kurį jis irgi pasiėmė. Po to nuėjo palikęs P. P. gulintį. Pagrobtoje piniginėje buvusius pinigus pasiliko sau, o joje surastus dokumentus išmetė netoli nukentėjusiojo namų. Pagrobtą mobilaus ryšio telefoną vėliau Vilniuje pardavė už 70 litų nepažįstama vyriškiui. Šiuos parodymus S. L. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b.l. 187-192) tiksliai parodydamas, kaip nustūmė P. P. nuo pieno priėmimo punkto laiptų aikštelės ir kaip pagrobė jo turtą. Beje, šio tyrimo veiksmo metu S. L. jau pats parodė, kad iš P. P. kišenių ištraukė ne tik piniginę, bet ir mobilaus ryšio telefoną, o ne paėmė jį iškritusį ant žemės.

Perskaičius šiuos ankstesnius nuteistojo parodymus, į klausimą, kodėl anksčiau nurodinėjo visai kitokias aplinkybes, o vėliau parodymus keitė, apeliantas negalėjo nieko paaiškinti. Be to, apklausiamas papildomai jau parodė, kad prieš P. P. iš viso nenaudojo jokio smurto. Tokiu būdu ėmė neigti netgi tas aplinkybes, apie kurias parodė pirmosios instancijos teismo posėdyje (t. 2, b.l. 117-118) ir kurias pats nurodė savo apeliaciniame skunde. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad nuteistasis savo parodymus keičia ir nurodinėja vis kitokias įvykio aplinkybes vien tik siekdamas išvengti griežtesnės atsakomybės. Tuo tarpu visuma išnagrinėtų parodymų patvirtina, kad nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis, kurias teismas išdėstė nuosprendžio nustatomojoje dalyje.

Apelianto versija, kad jis piniginę ir mobilaus ryšio telefoną ne ištraukė iš nukentėjusiojo kišenių, o paėmė iškritusius ant žemės, paneigta. Tačiau šioje dalyje pažymėtina, kad nurodomos aplinkybės netgi neturi jokios reikšmės padarytos nusikalstamos veikos vertinimui ir kvalifikavimui. Plėšimas yra svetimo turto pagrobimas panaudojant fizinį smurtą arba grasinimus tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Šioje byloje įrodyta, kad nuteistojo panaudotas fizinis smurtas kaip tik ir buvo priemonė pagrobti svetimą turtą. Sumušęs P. P. S. L. pagrobė nukentėjusiojo turtą ir tokiu būdu padarė plėšimą. Šią nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 180 str. 1 d. ir ją perkvalifikuoti pagal kitokį baudžiamąjį įstatymą nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, apeliantas prašo tas aplinkybes nustatyti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Šioje dalyje apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliantas jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis prašo pripažinti jo prisipažinimą, nuoširdų gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti padarytas nusikalstamas veikas, o taip pat dalies pagrobto turto sugrąžinimą. Iš nuosprendžio matosi, kad dėstant įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, pats teismas visais atvejais pažymėjo apie visišką arba bent dalinį nuteistojo S. L. prisipažinimą kaltu, o dėl kai kurių nusikalstamų veikų savo išvadas faktiškai ir pagrindė daugiausia kaltę pripažinusio nuteistojo parodymais. Nepaisant to, skirdamas bausmes, teismas nuosprendyje vien tik konstatavo, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Tuo tarpu jokių motyvų, dėl kurių teismas nenustatė nei vienos iš apelianto nurodomų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat ir prieš tai paties teismo konstatuotų nuteistojo prisipažinimų, nuosprendyje nebuvo išdėstyta. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš būtinų bausmės individualizavimo sąlygų, numatytų bendruosiuose bausmės skyrimo pagrinduose (BPK 54 str.), todėl nurodytų motyvų neišdėstymas šiuo atveju turi būti laikomas nuosprendžio surašymo trūkumu ir, konkrečiai, BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimų pažeidimu. Be to, S. L. šiuo nuosprendžiu nuteistas ir jam paskirtos bausmės ne už vieną, o už keletą padarytų nusikalstamų veikų. BK 63 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu yra padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, o po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Tai reiškia, kad skiriant bausmes pagal nusikaltimų sutaptį, pirmiausia paskiriamos bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai ir kiekvienu atveju vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat atsižvelgiama ir į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BPK 54 str. 2 d. 7 p.). Kurios nors atsakomybę lengvinančios arba sunkinančios aplinkybės nenustatymas už vieną atskirą nusikalstamą veiką negali būti kliūtimi tokią aplinkybę nustatyti už kitą veiką, jeigu joje nustatomos aplinkybės, išvardintos BK 59 arba 60 straipsniuose. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas šių klausimų taip pat nesvarstė.

Nuteistojo S. L. prašymas nustatyti visas jo nurodomas atsakomybę lengvinančias aplinkybes nepagrįstas, tačiau nustatyti vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., už kai kurias padarytas nusikalstamas veikas, kolegijos nuomone, pagrindas yra.

Apeliantas nurodo apie savo prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas, nuoširdų gailėjimąsi ir padėjimą tas veikas išaiškinti. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama esant bent vienam iš šiame punkte numatytų alternatyvių pagrindų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes apžvalgoje išaiškinta, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 str. 1 d. 2 p., pripažįsta tik vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių neigia, teismai vertina, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu kaltininko veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam kaltinamajam ir kartu sušvelninti savo atsakomybę. Teismai nepripažįsta, kad kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jei nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Toje pačioje teismų praktikos apžvalgoje taip pat išaiškinta, kad teismai, remdamiesi BK 59 str. 1 d. 3 p., nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o ją apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ dar buvo išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu, jeigu teisme jis keičia parodymus ir ima neigti nusikalstamos veikos padarymą. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Aktyvus padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Svarstydama klausimą dėl nuteistojo S. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimo ar nebuvimo, kolegija vadovaujasi visomis jau išdėstytomis nuostatomis. Pirmiausia atmetami apelianto argumentai apie tai, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažintas padarytos žalos atlyginimas ar jos pašalinimas. Iš bylos matosi, kad visos padarytos turtinės žalos nuteistasis nei vienam iš nukentėjusiųjų iki šiol neatlygino. S. L. pats pripažįsta, kad visus pagrobtus pinigus arba už kitą pagrobtą ir paskui parduotą turtą gautus pinigus iš karto pragerdavo, o nukentėjusiesiems padarytos žalos atlyginti net nemėgino ir jos neatlygino iki šiol. Byloje civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo nepareikšti, tačiau iš bylos taip pat matosi, kad ieškinių nukentėjusieji nepareiškė arba dėl savo giminystės ryšių su nuteistuoju (A. L. ), arba tiesiog neturėdami vilties, kad tą žalos atlyginimą iš nuteistojo pavyks išieškoti. Apelianto argumentus apie dalies pagrobto turto sugrąžinimą nukentėjusiesiems kolegija taip pat atmeta. Iš bylos matosi, kad nukentėjusiajam S. Ln. buvo sugrąžintas tik nedidelės 25 Lt vertės radijo imtuvas „First“, kurį nuteistasis paliko savo senelės namuose ir kurį sugrąžino ne pats nuteistasis, o nukentėjusioji A. L. . Iš automobilio pagrobęs nukentėjusiojo A. P. turtą, vėliau S. L. per tame pačiame kaime gyvenantį mažametį vaiką sugrąžino pagrobtą VRM vidaus tarnybos uniforminį švarką, piniginę, raktus ir nukentėjusiojo dokumentus. Taip pat jau buvo nurodyta, kad apiplėšęs P. P. , S. L. netoli nukentėjusiojo namų išmetė pagrobtus dokumentus. Taigi matosi, kad joks vertingesnis pagrobtas turtas nukentėjusiesiems sugrąžintas nebuvo. Jiems pavyko susigrąžinti tik dokumentus arba tik tokius daiktus, kurių (pvz., VRM uniforminio švarko) nuteistasis tiesiog negalėjo realizuoti. Todėl pripažinti S. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 3 p., nėra jokio pagrindo. Sprendžiant klausimą dėl kurio nors iš jau nurodytų BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytų alternatyvių pagrindų buvimo, kolegija daro išvadą, kad nėra jokių duomenų apie nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi. Nors jis visiškai arba iš dalies prisipažino kaltu dėl daugelio padarytų nusikalstamų veikų, tačiau pats neatvyko ir neprisipažino, slapstėsi ir parodymus davė tik jau sulaikytas policijos. Nors dažniausiai grobdavo savo artimųjų, pažįstamų ir tame pačiame kaime gyvenančių asmenų turtą, dar būdamas nesuimtas nesiėmė jokių priemonių, kuriomis būtų stengęsis sušvelninti nusikaltimų pasekmes, nukentėjusiesiems ne tik neatlygino padarytos žalos, bet jų netgi neatsiprašė, tai S. L. pats pripažino teisiamajame posėdyje. Todėl manyti, kad nuteistasis tikrai kritiškai vertina savo elgesį ir nuoširdžiai gailisi, pagrindo nėra.

Ikiteisminio tyrimo metu prisipažinęs kaltu dėl P. P. apiplėšimo, teisme nuteistasis savo parodymus pakeitė, ėmė neigti esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, todėl jokių jo atsakomybę už šią nusikalstamą veiką lengvinančių aplinkybių nėra. Nuteistasis iš tikrųjų prisipažino kaltu, kad apvogė savo senelę A. L. ir nukentėjusįjį A. P. . Tačiau iš bylos matosi, kad jau nuo paties šių nusikalstamų veikų padarymo momento ikiteisminiam tyrimui buvo žinomos ne tik tas nusikalstamas veikas padaręs asmuo, bet ir žinomos visos kitos esminės tų veikų padarymo aplinkybės. A. L. jau pačiame pareiškime policijai, o A. P. pirmosios apklausos metu aiškiai įvardijo S. L. kaip juos apvogusį asmenį. Apie nuteistojo dalyvavimą šiose vagystėse parodė liudytojai, buvo surinkti kiti jo kaltės įrodymai, tuo tarpu pats S. L. sulaikytas policijos šiais atvejais faktiškai tik patvirtino ikiteisminio tyrimo jau turimus bylos duomenis. Todėl daroma išvada, kad šiais atvejais jis jokių naujų esminių aplinkybių savo noru nenurodė, prisipažino tik dėl surinktų įrodymų, todėl BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės už nurodytas nusikalstamas veikas taip pat nėra.

Tačiau visai kitaip, kolegijos nuomone, vertintini nuteistojo parodymai dėl S. Ln. turto, jo šaunamojo ginklo bei šaudmenų pagrobimo ir dėl šaunamojo ginklo bei šaudmenų realizavimo, t.y. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 str. 2 d., 254 str. 1 d. ir 253 str. 1 d. Nuosprendyje dėstant kaltinamojo parodymus nurodyta, kad S. L. dėl šių nusikalstamų veikų prisipažino kaltu iš dalies, nes parodė, kad iš S. Ln. namų nepagrobė 70 Lt pinigų. Šioje dalyje teismas atmetė nuteistojo parodymus ir patikėjo nukentėjusiuoju. Vis dėlto kolegija tokį S. L. parodymų įvertinimą laiko neteisingu. Teismas pripažino įrodytu, kad nuteistasis pagrobė nurodytus pinigus, apeliantas šioje dalyje nuosprendžio neapskundė, todėl dėl to padaryti kitokias išvadas nėra pagrindo. Tačiau nustatyta, kad nuteistasis, nepripažinęs tik nurodytos nedidelės kaltinimo dalies, visiškai prisipažino kaltu, kad tikrai pagrobė visą kitą kaltinime išvardintą S. Ln. turtą. Be to, nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad S. L. tik iš dalies prisipažino kaltu ir dėl S. Ln. šaunamojo ginklo bei šaudmenų pagrobimo ir jų realizavimo. Nors šaunamojo ginklo bei šaudmenų ir kito turto pagrobimas šiuo atveju sudarė idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, teismas jas be pagrindo sutapatino. Iš bylos matosi, kad dėl S. Ln. šautuvo ir šovinių pagrobimo, o taip pat dėl paskesnio jų realizavimo nuteistasis prisipažino visiškai. Taip pat, kolegijos nuomone, turi būti vertinamas ir prisipažinimas dėl kito turto vagystės, nes nuteistojo nesutikimas su kaltinimu šioje dalyje yra neesminis. Kad nuteistasis tikrai prisipažino padaręs visas tris nurodytas nusikalstamas veikas, matosi ir iš to, kad jis pripažino ir visas kitas faktines jų padarymo aplinkybes. Iš bylos taip pat matosi, kad kitaip negu kitais atvejais, iki S. L. apklausos ikiteisminio tyrimo metu dar nebuvo surinkta jokių kitų nuteistojo kaltės įrodymų. 2006 m. rugpjūčio 11 d. pareiškime policijai S. Ln. nurodė tik apie jo šautuvo „Iž 58“ vagystę (t. 1, b.l. 66), o apie kito turto pagrobimą nurodė tik vėlesnių apklausų metu. Visų apklausų metu S. Ln. ir jo žmona liudytoja J. L. , o taip pat visi kiti liudytojai parodė, kad apie tai, kas pagrobė S. Ln. turtą, jiems nebuvo žinoma. Pagal S. Ln. pareiškimą ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik pagal BK 254 str. 1 d., pranešime apie šio tyrimo pradėjimą nurodyta, kad duomenų apie įtariamąjį nėra (t. 1, b.l. 3). Iš bylos matosi, kad operatyvinė S. Ln. paieška 2006 m. spalio 4 d. buvo paskelbta dėl P. P. apiplėšimo (t. 1, b.l. 154), nuteistasis buvo sulaikytas 2006 m. lapkričio 7 d. ir jam buvo pareikšta apie įtarimą pagal BK 180 str. 1 d. tik dėl šio nusikaltimo padarymo (t. 1, b.l. 155, 168). Tačiau apklausiamas įtariamuoju 2006 m. lapkričio 8 d. (t. 1., b.l. 169-170), S. L. pats savo noru parodė ir apie kitas savo padarytas nusikalstamas veikas, t.y. apie S. Ln. turto, šaunamojo ginklo bei šaudmenų pagrobimą, taip pat apie to šaunamojo ginklo ir šaudmenų realizavimą. Nuteistasis išsamiai parodė apie visas konkrečias šių nusikaltimų padarymo aplinkybes, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, parodė, kaip įsibrovė į S. Ln. gyvenamąjį namą, taip pat parodė vietą miške, kurioje pagrobtą šautuvą pardavė V. C. (t. 1, b.l. 187-192). Vėliau paaiškėjo, kad tą ginklą V. C. perpardavė P. Č. . Nuosprendyje nurodoma, kad S. L. kaltę patvirtina liudytojų V. C. ir P. Č. parodymai, tačiau iš bylos matosi, kad abu šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti jau po to, kai apie juos pačius parodymus apklausos metu buvo davęs nuteistasis S. L. . 2007 m. balandžio 18 d. prokuroro nutarimu dėl V. C. ir P. Č. neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas (t. 2, b.l. 51-54). Ikiteisminis tyrimas pagal BK 253 str. 1 d. dėl neteisėto šaunamojo ginklo realizavimo buvo pradėtas tik 2006 m. gruodžio 27 d. (t. 1, b.l. 5), o pagal BK 178 str. 2 d. dėl S. Ln. turto vagystės – tik 2007 m. balandžio 16 d. (t. 1, b.l. 11). Tai reiškia, kad šie ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti tik po jau nurodytos S. L. apklausos, vykusios 2006 m. lapkričio 8 d., ir vadovaujantis būtent jo tos apklausos metu duotais parodymais. Tos pačios apklausos metu S. L. parodė ir apie pas savo senelę A. L. paliktą pagrobtą S. Ln. radijo imtuvą „First“, kuris po to buvo grąžintas nukentėjusiajam (t. 1, b.l. 83, 89). Visos aptartos bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad dėl nurodytų trijų nusikalstamų veikų padarymo S. L. prisipažino pats savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, be to, prisipažinęs ir davęs parodymus apie esmines iki tol ikiteisminiam tyrimui nežinomas aplinkybes, nuteistasis padėjo šias nusikalstamas veikas išaiškinti. Todėl nuteistojo prisipažinimą ir padėjimą išaiškinti S. Ln. turto vagystę, šaunamojo ginklo bei šaudmenų pagrobimą, o taip pat neteisėtą šaunamojo ginklo ir šaudmenų realizavimą kolegija pripažįsta nuteistojo atsakomybę už šias nusikalstamas veikas lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p. Kadangi pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nepripažino ir šios BK bendrosios dalies normos nepagrįstai netaikė, nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 str. 1p.).

Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad teismas nustatė ir nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą apsvaigus nuo alkoholio. Tačiau ir šioje dalyje nuosprendis turi trūkumų. Nuosprendyje nurodyta, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio S. L. padarė „kai kuriuos nusikaltimus“. Taigi kurias nusikalstamas veikas S. L. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o kurias ne, teismas netgi neišskyrė, duomenys apie tai neišdėstyti ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Vis dėlto šioje dalyje keisti nuosprendį, kolegijos nuomone, pagrindo nėra. Visų pirma, šios nuosprendžio dalies apeliantas neginčija. Be to, bylos duomenys leidžia šį trūkumą ištaisyti nurodytas aplinkybes aptariant šio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Iš bylos matosi, kad būdamas girtas S. L. tikrai padarė A. L. ir A. P. turto vagystes, o taip pat P. P. apiplėšimą. Teisme pats nuteistasis parodė, kad šias nusikalstamas veikas padarė būdamas girtas ir netgi prisipažįsta, kad jas padarė būtent dėl girtumo, pripažino, kad būdamas blaivus to nebūtų padaręs. Akivaizdu, kad šiais atvejais nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo tiesioginės įtakos nusikalstamų veikų padarymui, todėl teismas tai pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Tuo tarpu apie tai, kad S. L. būdamas girtas padarė ir kitas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d., 254 str. 1 d. ir 253 str. 1 d., byloje jokių duomenų nėra. Todėl nėra ir atsakomybę už šias nusikalstamas veikas sunkinančios aplinkybės. Nors nuosprendyje pakankamai aiškiai apie tai neišdėstyta, aptarti bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę S. L. pripažino tik už jau išvardintas tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 4 d. ir 180 str. 1 d.

Vis dėlto, nors ir pripažinus dėl dalies nusikalstamų veikų padarymo vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą sušvelninti paskirtą bausmę kolegija atmeta. Skiriant nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė ne tik į jau aptartas, tačiau ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Buvo atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jų motyvus bei tikslus, taip pat atsižvelgta į kaltininko asmenybę. Iš bylos matosi, kad 2002 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu S. L. už plėšimus jau buvo nuteistas 4 metų laisvės atėmimo bausme. Paleistas iš bausmės atlikimo vietos lygtinai, po pusės metų teismo nutartimi buvo grąžintas atlikti likusios bausmės dalies. Atlikęs visą paskirtą bausmę, S. L. buvo paleistas 2006 m. gegužės 12 d. Dar iki šio teistumo teismas jam buvo skyręs auklėjamojo poveikio priemones. Gyvenamosios vietos charakteristikoje S. L. apibūdintas patenkinamai, nurodoma, kad gyventojų skundų dėl jo elgesio negauta. Tačiau visi kiti bylos duomenys nuteistojo asmenybę apibūdina tik neigiamai. S. L. baustas administracine tvarka už nedidelį chuliganizmą, niekur nedirbo ir faktiškai gyveno kitų išlaikomas. Paleistas iš ankstesnės bausmės atlikimo vietos, jau po keleto dienų apvogė savo senelę A. L. , toliau girtavo, darė naujas nusikalstamas veikas ir slapstėsi nuo policijos, kol buvo sulaikytas 2006 m. lapkričio 7 d. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad gailisi dėl to, ką padarė ir pažada daugiau nenusikalsti ateityje. Tačiau tai kelia didelių abejonių. Iš bylos matosi, kad dar 2006 m. rugsėjo 18 d. apklaustas įtariamuoju dėl A. L. turto vagystės, S. L. apklausos metu taip pat nurodinėjo apie savo gailėjimąsi, tačiau tuo metu nepaskyrus griežtesnės kardomosios priemonės, vėl padarė naują, šį kartą sunkų nusikaltimą apiplėšdamas P. P. . Visos aptartos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad nors dar būdamas jauno amžiaus, S. L. nusikalto ne atsitiktinai, o tai buvo jau tik nuoseklus kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Už du baudžiamuosius nusižengimus pagal BK 178 str. 4 d. teismas paskyrė nuteistajam sankcijoje numatytas arešto bausmes. Pagal BK 180 str. 1 d., nenustačius lengvinančių, o pripažinus tik sunkinančią atsakomybę aplinkybę, jam paskirta bausmė, artima sankcijos žemutinei ribai. Šios bausmės negali būti laikomos per griežtomis. Dėl vagystės įsibraunant į patalpą S. L. buvo nuteistas pagal dar nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcijos BK 178 str. 2 d. Už šį nusikaltimą, o taip pat pagal BK 253 str. 1 d. ir pagal BK 254 str. 1 d. teismas jam taip pat paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už šių baudžiamųjų įstatymų sankcijų vidurkį arba beveik artimas jų žemutinėms riboms. Todėl net ir pripažinus vieną atsakomybę už šias nusikalstamas veikas lengvinančią aplinkybę, įvertinus kitas jau aptartas bylos aplinkybes ir duomenis apie nuteistojo asmenybę, švelninti šias bausmes, kolegijos nuomone, pagrindo nėra. Vadovaujantis BK 63 str., teismas subendrino paskirtas bausmes apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu. Įvertinant tai, kad nuteistasis padarė net keletą nusikalstamų veikų, tarp jų du apysunkius ir du sunkius nusikaltimus, jam paskirta galutinė subendrinta 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė taip pat negali būti laikoma per griežta, todėl dar labiau švelninti ir šią bausmę pagrindo taip pat nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 18 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo S. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti jo prisipažinimą ir padėjimą išaiškinti nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d., BK 253 str. 1 d. ir BK 254 str. 1 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.