- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-14
- Bylos Nr.
- 2A-389-881/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-07930-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- UAB „Sinteksus“
- Atsakovas
- AS Parex banka
- Trečiasis asmuo
- R. R.
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Sinteksus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-623-592/2011 pagal ieškovo UAB „Sinteksus“ ieškinį atsakovui AS Parex banka dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų keitimo, trečiasis asmuo –R. R..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Sinteksus“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti kredito sutarties Nr. KS/693 vienašališką nutraukimą neteisėtu, nustatyti, kad kredito grąžinimo terminas atidedamas iki 2012 m. liepos 9 d., nustatyti, kad visos iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos yra kapitalizuojamos, t. y. šia palūkanų suma yra padidinamas grąžintinas kreditas, nustatyti, kad nuo galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki kredito grąžinimo termino pabaigos – 2012 m. liepos 9 d. – ieškovas moka atsakovui palūkanas, bet nedidesnes kaip 100 eurų kas mėnesį, perviršio suma yra kapitalizuojama, t. y. šia palūkanų suma kas mėnesį didinamas ieškovo grąžintinas kreditas. Nurodė, kad 2007 m. liepos 10 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. KS/693 su atsakovu, pagal kurią atsakovas suteikė 897 822 eurų paskolą, nustatyta kredito grąžinimo data – 2010 m. liepos 9 d.. Atsakovas buvo informuotas, jog kreditas bus naudojamas žemės sklypo įsigijimui, jo detaliojo plano parengimui, pakeičiant žemės paskirtį iš žemės ūkio į gyvenamąją, padalinant į namų valdas, kurias pardavus ir gavus pajamas bus grąžinamas kreditas atsakovui. Pažymėjo, kad abi šalys aiškiai suvokė, kad ieškovas neturės realios galimybės grąžinti kredito sumą iš kitų pajamų, išskyrus tas, kurias buvo planuojama gauti, įgyvendinus minėtą projektą. Dėl Vilniaus rajono savivaldybės delsimo patvirtinti Vilniaus rajono bendrąjį planą, ekonominės krizės bei ieškovui atliktos operacijos, reabilitavimosi laikotarpio ieškovas negalėjo tinkamai vystyti projekto. Dėl išvardytų priežasčių ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas sustabdyti palūkanų ir įmokų mokėjimą, tačiau atsakovas nesutiko ir sutartį vienašališkai nutraukė. Pasak ieškovo, sutarties nutraukimas buvo neteisėtas, kadangi atsakovas turėjo prisiimti dalį rizikos ir finansinės naštos, atsiradusios dėl objektyvių priežasčių, restruktūrizuoti kreditavimo sutartį. Pats atsakovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vertindamas ieškovo galimybes tinkamai įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, nereikalavo jokių dokumentų dėl ieškovo kitų finansinių įsipareigojimų, t. y. nesilaikė Kreditavimo sutarties išankstinių kredito suteikimo sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškovo UAB „Sinteksus“ ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo į valstybės biudžetą 37,66 Lt bylinėjimosi išlaidų ir panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas nustatė, kad pagal ginčo sutarties 8.1.1 punktą šalys sutarė, kad bankas (atsakovas) turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą likusį kreditą su priskaičiuotomis palūkanomis bei kitomis sutartyje mokėtinomis sumomis, jei kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nemoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų. Ieškovas neginčijo atsakovo nurodytos aplinkybės, kad laiku nevykdė šių įsipareigojimų, kad jam nebuvo žinoma apie atsakovo raginimus sumokėti įsiskolinimą. Teismas nurodė, kad ieškovas ir trečiasis asmuo daugiau kaip du mėnesius buvo raginamas apmokėti skolą, informuojamas apie galimą sutarties nutraukimą, tačiau tik 2009 m. rugpjūčio 27 d. padavė prašymą sustabdyti įmokų ir palūkanų mokėjimą, nors 2009 m. rugpjūčio 25 d. raštu atsakovas informavo, kad sutartis vienašališkai nutraukta nuo 2009 m. rugpjūčio 25 d., pažymėdamas, jog ieškovas nereaguoja į atsakovo pranešimus ir įspėjimus. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas tinkamai nebendradarbiavo (nevykdė pareigos kooperuotis (CK 6.38 str. 3 d.). Teismas taip pat nurodė, kad kreditavimo sutartyje aiškiai nurodoma kredito grąžinimo terminas ir paskirtis, todėl teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad šiuo atveju kredito grąžinimas negali būti siejamas su ieškovo planuoto projekto įgyvendinimu (CK 6.193 str., CPK 178 str.). Taigi teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą, kad atsakovas neteisėtai nutraukė sutartį, kad realiai ieškovas galėtų vykdyti sutartį ir pakeistomis sąlygomis (CPK 185 str.). Teismas taip pat pažymėjo, kad vienos iš šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 1.2, 6.156 str.). Todėl siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. Teismo nuomone, ieškovas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad iš esmės pasikeitė sutartinių prievolių pusiausvyra po ginčo sutarties sudarymo (CK 6.204 str.), t. y. įrodymų apie jo ūkinę komercinę veiklą iki kredito gavimo ir po jo, įrodymų, kad sumažėjo ieškovo apyvarta dėl ekonominės krizės. Taip pat ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, kad tuo atveju, jeigu paskolos dalies grąžinimas būtų atidėtas, ieškovas kaip juridinis asmuo galėtų mokėti bent palūkanas bankui ir yra mokus kas mėnesį mokėti po 1 000 eurų (kaip nurodoma patikslintame ieškinyje). Teismas taip pat pažymėjo, kad teismo posėdyje ieškovo atstovas ir trečiasis asmuo R. R. nurodė, kad gali mokėti kas mėnesį tik po 1 000 Lt. Taigi įvertinęs įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „Sinteksus“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o nusprendus, kad pagal byloje esančius įrodymus bylą galima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Šalių ikisutartiniai santykiai, atsakovo finansuoto projekto specifika ir sutarties sudarymo metu buvusių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad šalys iš tikrųjų kredito sumos grąžinimą siejo su projekto išvystymu, o kredito grąžinimo terminas buvo numatytas formaliai, neatmetant galimybės prireikus jį pratęsti – pagal tuo metu buvusią ir dabartinę verslo praktiką bankai paprastai be didesnių problemų sutinka atidėti kreditų grąžinimo terminus, jeigu skolininkai moka palūkanas. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo šalių ikisutartinių santykių, tikrųjų ketinimų ir tikslų, sutartį aiškino formaliai, remdamasis pažodiniu jos tekstu, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad kredito grąžinimas negali būti siejamas su ieškovo planuoto projekto įgyvendinimu.
2. Dar 2009 m. pradžioje ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl palūkanų mokėjimo atidėjimo, vyko susitikimai su banko atstovais, buvo nuolat bendraujama telefonu. Vėliau, nuo 2009 m. liepos 28 d. stipriai pablogėjus ieškovo vadovo sveikatai, jis objektyviai nebegalėjo visa apimtimi vykdyti kooperavimosi pareigos, tačiau nepaisant to rūpinosi, kad atsakovui būtų pateiktas rašytinis prašymas dėl laikino palūkanų mokėjimo atidėjimo. Ieškovas dėjo visas įmanomas pastangas bendradarbiauti su atsakovu. Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, būtent atsakovas nevykdė kooperavimosi pareigos, nerodė jokios iniciatyvos tartis dėl laikino kredito sutarties sąlygų palengvinimo, neatsižvelgė į objektyvias priežastis, dėl kurių iš esmės pasunkėjo ieškovo prievolių vykdymas. Pirmosios instancijos teismo išvada, esą ieškovas nevykdė pareigos kooperuotis, buvo padaryta tik formaliai įvertinus byloje esančius dokumentus, neįsigilinus ir pakankamai neišanalizavus faktinių aplinkybių, todėl yra nepagrįsta.
3. Šiuo atveju neteisėtas sutarties nutraukimas pasireiškia tuo, kad šalims de facto susitarus, jog kreditas bus grąžintas po projekto užbaigimo, tačiau ieškovui dėl objektyvių priežasčių negalint pradėti vystyti projekto, atsakovas nesutiko laikinai atidėti palūkanų mokėjimo ar kitaip palengvinti sutarties vykdymo sąlygų. Atsakovas priimdamas sprendimą finansuoti rizikingą projektą (žinodamas, jog įvykus nenumatytoms aplinkybėms skolininkas negalės vykdyti savo įsipareigojimų), įvykus šioms nenumatytoms aplinkybėms, turi prisiimti dalį rizikos ir neigiamų padarinių ir siekti, kad sutartis, nors ir pakeistomis sąlygomis, būtų vykdoma. Kadangi atsakovas, pažeisdamas šalių kooperacijos principą, nesutiko keisti sutarties sąlygų bei prisiimti dalį rizikos ir finansinės naštos, į ieškovo prašymus neatsižvelgė ir nereagavo, vienašališkai nutraukė sutartį, darytina išvada, kad toks sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Pripažinus, kad sutartis nutraukta neteisėtai, teismas ieškovo prašymu turėtų pakeisti kredito sąlygas, remdamasis CK 6.204 straipsniu. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su atsakovo vienašališku kredito sutarties nutraukimu prieš terminą, todėl nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu.
4. Iš byloje esančių pelno (nuostolių) ataskaitų matyti, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2010 m. pirmojo pusmečio pabaigos jokių pardavimo pajamų negavo. Taigi teismo argumentai, esą ieškovas nepateikė įrodymų, kad dėl krizės sumažėjo jo apyvarta, yra nepagrįsti ir nelogiški – jokių kitų įrodymų apie savo veiklą ieškovas pateikti negali, nes jokia nuolatines pajamas generuojanti veikla įmonėje nebuvo vykdoma. Ieškovui esminį prievolių pusiausvyros pasikeitimą šioje byloje grindžiant tuo, kad bendrasis Vilniaus rajono planas buvo patvirtintas tik 2009 m. rugsėjo 30 d., taip pat ieškovo vadovo liga bei ekonomine krize, buvo pateikti visi šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino arba išvis nevertino įrodymų, kuriais ieškovas grindė esminį sutarties vykdymo suvaržymą, ir dėl jų nepasisakė, nurodydamas, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie komercinę veiklą bei sumažėjusią apyvartą, nors šiomis aplinkybėmis ieškovas ieškinio negrindė.
5. Teismui patenkinus ieškinį ir pakeitus kredito sutarties sąlygas, ieškovas pareikalautų 1 567 000 Lt avanso, ieškovo sumokėto pagal 2009 m. rugsėjo 7 d. su Laimos Padleckienės individualia įmone sudarytą preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį, grąžinimo ir iš gautinų sumų galėtų mokėti po 1 000 EUR palūkanų kas mėnesį. Be to, ieškovo vadovas kaip laiduotojas iš savo asmeninių lėšų galėtų mokėti po 1 000 Lt per mėnesį. Taigi, priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, ieškovas turėtų galimybę vykdyti kredito sutartį pakeistomis sąlygomis ir būtų finansiškai pajėgus kas mėnesį mokėti atsakovui po 1 000 EUR palūkanų.
Atsiliepimas
Atsakovas AS Parex banka pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.6 punkte nustatytas kredito grąžinimo terminas – 2010 m. liepos 9 d., taigi prievolės įvykdymo terminas apibrėžtas konkrečia kalendorine data, o ne įvykiu (projekto įgyvendinimu). Bankui pateiktų ieškovo įstatų 2.2 punkte apibrėžtas bendrovės ūkinės veiklos pobūdis (didmeninė ir mažmeninė prekyba, gamyba, statyba, konsultacijos, teisinės paslaugos, buhalterinės paslaugos, pramoginė veikla ir kt.), paraiškos kreditui gauti priede Nr. 5 ieškovas nurodė, kad įmonė įkurta siekiant sparčiau vystyti žemės pirkimo, paskirties keitimo, techninių projektų vykdymą, ateityje pereinant prie statybos iki visiško projekto įgyvendinimo. Iš šios bankui pateiktos informacijos akivaizdu, kad bendrovė buvo įsteigta ne vieno konkretaus projekto įgyvendinimui, o ketino vykdyti ir kitą veiklą. Pagal Akcinių bendrovių įstatymą bendrovės įstatinio kapitalo dydis, o taip pat darbuotojų skaičius nesąlygoja bendrovės įgyvendinamų projektų kiekio. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kredito grąžinimas negali būti siejamas su planuoto projekto įgyvendinimu.
2. Ieškovo verslo sėkmė ir rizikos neturi nieko bendro su banko veiklos pobūdžiu, nepatenka į jo veiklos sferą, todėl ieškovas nepagrįstai savo veiklos riziką siekia perkelti atsakovui. Ieškovo verslo rizikos perkėlimas papildomai bankui būtų nesąžiningas ir neteisingas. Ieškovas yra verslininkas, todėl jam taikoma CK 6.256 straipsnio 4 dalis. Reikiamų finansinių išteklių neturėjimas nelaikomas nenugalima jėga ir nepatenka į CK 6.212 straipsnio reglamentavimo dalyką. Taigi ieškovas veikė savo rizika, todėl visos pasekmės, susijusios tiek su pelno gavimu, tiek su patiriamais nuostoliais yra jo veiklos rizikos įvertinimo rezultatas, ir sutartinės atsakomybės atsiradimas, t. y. kreditavimo sutarties nutraukimas prieš terminą yra pagrįstas.
3. Pats ieškovas nerodė iniciatyvos dėl kreditavimo sutarties sąlygų keitimo, nepateikė jokių konkrečių pasiūlymų dėl įsiskolinimo dengimo dalimis ir pa. Bankas keletą kartų pranešęs ieškovui apie pradelstus įsiskolinimus bei įspėjęs apie įsipareigojimų nevykdymo pasekmes, nesulaukęs iš ieškovo jokių konkrečių pasiūlymų dėl skolos dengimo, vadovaudamasis Kreditavimo sutarties 8.1, 8.2 punktais sutartį nutraukė. Ieškovo argumentas, kad bankas pažeidė bendradarbiavimo, kooperavimosi pareigą, yra nepagrįstas.
4. CK 6.204 straipsnis šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi nėra šiame straipsnyje įtvirtintų sąlygų.
5. Ieškovas nei ieškinyje, nei posėdžio metu nenurodė aplinkybės apie galimybę susigrąžinti sumokėtą avansą, iš kurio bankui mokėtų 1 000 EUR per mėnesį, 2009 m. rugsėjo 27 d. preliminariosios buto pirkimo-pardavimo sutarties nepateikė, nors ši sutartis sudaryta 2009 metais, o pagrindinės sutarties sudarymo terminas baigėsi 2010 metais. Taigi šiuo faktu ieškovas apeliacinės instancijos teisme negali įrodinėti nurodytų aplinkybių (CPK 314 str.). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo atveju galėtų mokėti po 1 000 EUR, o įmonės direktorius R. R. patvirtino, kad galėtų mokėti tik po 1 000 Lt per mėnesį, nors jokių tai patvirtinančių dokumentų nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, atmetė ieškovo UAB „Sinteksus“ ieškinį atsakovui AS Parex banka dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų keitimo.
Šalių sudarytos 2007 m. liepos 10 d. Kreditavimo sutarties Nr. KS/693 (toliau – kredito sutartis) 8.1.1 punktas suteikė AS Parex banka teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą likusį kreditą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis bei kitomis pagal sutartį mokėtinomis sumomis, jei kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nemoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų. Kadangi ieškovas nevykdė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, bankas pasinaudojo kredito sutartimi jam suteikta teise ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį.
Nesutikdamas su banko vienašališku kredito sutarties nutraukimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo sutarties nutraukimas pripažintas teisėtu, apeliantas teigia, kad šalys kredito sumos grąžinimą siejo su investicinio žemės sklypo projekto Vilniaus rajone išvystymu, tuo tarpu kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas formaliai, t. y. bankas žinojo, kad kreditą ieškovas galės grąžinti tik po to, kai numatytas investicinis projektas bus išvystytas ir parduotas. Teismas pažymi, kad šalių sudarytos kredito sutarties 2.6 punkte aiškiai nustatytas kredito grąžinimo terminas – 2010 m. liepos 9 d. Taigi, kaip teisingai nurodo atsakovas, prievolės įvykdymo terminas buvo apibrėžtas konkrečia kalendorine data, o ne įvykiu (projekto įgyvendinimu). Tai, kad kredito suteikimo metu įmonė buvo ką tik įsteigta, o jos įstatinis kapitalas buvo minimalus taip pat nėra pagrindas teigti, kad bankui buvo žinoma, jog ieškovas kreditą galės grąžinti tik iš lėšų, gautų įgyvendinus minėtą projektą, tuo tarpu įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas neplanavo vykdyti jokios kitos veiklos, byloje taip pat nėra. Taigi byloje nėra tokių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą, kad kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas tik formaliai, o tikrieji šalių ketinimai buvo kredito grąžinimą susieti su projekto įgyvendinimu.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, prieš nutraukdamas kredito sutartį atsakovas 2009 m. birželio 12 d. raštu Nr. MB4.1-3137, 2009 m. birželio 22 d. raštu Nr. MB4.1-3254, 2009 m. liepos 8 d. raštu Nr. MB4.1-3612, 2009 m. liepos 29 d. raštu Nr. MB4.1-3942 informavo ieškovą apie pradelstus įsiskolinimus bankui ir prašė nedelsiant juos padengti (T. 1, b. l. 135-138). Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas į šiuos atsakovo raštus būtų reagavęs, tuo tarpu vienintelis byloje esantis 2009 m. rugpjūčio 27 d. ieškovo prašymas dėl paskolos įmokų ir palūkanų mokėjimo sustabdymo bankui buvo pateiktas jau po to, kai kredito sutartis buvo nutraukta. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas pažeidė kooperavimosi pareigą. Priešingai, darytina išvada, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdė pats ieškovas, nes negalėdamas tinkamai vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, banko apie tai neinformavo, nors tokią jo pareigą numatė kredito sutarties 5.19 punktas, iki kredito sutarties nutraukimo nepateikė bankui jokių konkrečių pasiūlymų dėl įsiskolinimo grąžinimo. Tai, kad 2009 m. liepos 28 d. stipriai pablogėjo ieškovo vadovo sveikata, negali būti pripažįstama pateisinama bendradarbiavimo pareigos nevykdymo priežastimi. Kaip jau minėta, atsakovas apie pradelstus įsipareigojimus ieškovą informavo jau nuo 2009 m. birželio 12 d.
Prašydamas pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, ieškovas taip pat prašė pakeisti kredito sutarties sąlygas remiantis CK 6.204 straipsniu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad spręsdamas tokio pobūdžio ginčus teismas turi aiškintis ne tik materialiąsias CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygas, bet ir tai, ar buvo laikytasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje reikalaujama išankstinio vienos šalies kreipimosi į kitą su prašymu susitarti dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Tik šiai atsisakius keisti sutartį arba neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar nutraukimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartį c. b. Nr. 3K-3-150/2012). Iš CK 6.204 straipsnio matyti, kad savo teisę kreiptis į kitą šalį dėl sutarties sąlygų pakeitimo suinteresuota šalis gali realizuoti sutarčiai dar nesant nutrauktai. Be to, prašymas pakeisti sutarties sąlygas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad iki atsakovo atlikto vienašališko kredito sutarties nutraukimo 2009 m. rugpjūčio 25 d. ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą su prašymu pakeisti sutarties sąlygas, kaip minėta, byloje yra tik ieškovo 2009 m. rugpjūčio 27 d. prašymas dėl paskolos įmokų ir palūkanų mokėjimo sustabdymo, kuris bankui buvo pateiktas jau po to, kai kredito sutartis buvo nutraukta, ir ne tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo – iš atsakovo pateiktų raštų dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo matyti, kad ieškovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė jau nuo 2009 m. birželio 5 d. (T. 1, b. l. 135-137). Taigi darytina išvada, kad ieškovas, prašydamas teismo pakeisti kredito sutarties sąlygas remiantis CK 6.204 straipsniu, nesilaikė šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Kita vertus, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas būtų pajėgus įvykdyti kredito sutartį net ir pakeistomis sąlygomis. Tokiais įrodymais nelaikytini apeliaciniame skunde nurodyti ieškovo teiginiai, kad pakeistą kredito sutartį ieškovas galėtų vykdyti iš Laimos Padleckienės individualiai įmonei sumokėto avanso, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šio avanso susigrąžinimo realumą, juo labiau, kad kaip nurodo pats ieškovas, su L. Padleckienės IĮ sudarytoje preliminarioje sutartyje numatytas pagrindinės sutarties sudarymo terminas pasibaigė 2010 m. kovo 7 d., tačiau ieškovas, tiek pateikdamas ieškinį, tiek šį apeliacinį skundą, minėto avanso vis dar nebuvo susigrąžinęs. Ieškovo teiginiai, kad įmonės vadovas, kaip laiduotojas, galėtų mokėti po 1000 Lt per mėnesį, taip pat nepatvirtinti jokiais įrodymais.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.