Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-04-10 · Administracinė byla Nr. I-2423-484/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-10
Bylos Nr.
I-2423-484/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00405-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2423-484/2017Proceso Nr. 3-61-3-00405-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2, 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 10 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad nuo 2016 m. vasario 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Apie 7,3 m² ploto kamerose buvo laikomas su 1-4 asmenimis, tokiu būdu neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Kamerose esančios dviaukštės lovos buvo be kopėtėlių, prieiti prie lango nebuvo galimybės, nes prie jo stovėjo lova. Ant lango iš lauko ir vidaus buvo grotos, tarp lango ir grotų kaupėsi šiukšlės, kurių nebuvo galimybės išvalyti. Nors langas yra tiesioginė ventiliacija, tačiau dėl esančių šiukšlių sklido smarvė. Natūrali šviesa nepateko į kamerą, nes iš lauko pusės ant lango buvo uždėtas metalinis tinklas. Kameroje nuolat degė dieninė (nuo 6 val. iki 22 val.) ir naktinė šviesa (nuo 22 val. iki 6 val.).

Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad kameros duryse buvo stebėjimo langelis, per kurį pareigūnai matė, kaip jis atlieka gamtinius reikalus. Tai žeidė jo privatumą. Tualetas atitvertas vieno metro atstumu nuo stalo, gulint lovoje matėsi kaip kitas asmuo juo naudojosi. Spintelė maistui ir higienos reikmenims sudėti pakinta virš radiatoriaus, prieš tualetą. Maistas nuo radiatoriaus skleidžiamos šilumos gedo, džiūvo, todėl maistą buvo priverstas laikyti tualeto spintelėje. Spintų rūbams apskritai nebuvo, asmeninius daiktus turėjo laikyti krepšiuose po lovomis. Stalas skirtas dviem asmenims, kiti du asmenys valgyti buvo priversti sėdėdami ant lovos. Radijo taškas ir kabelinės televizijos kabelis buvo 3 metrų aukštyje, todėl prisijungti kabelio nebuvo įmanoma. Kamerų švarai palaikyti šluotos buvo be kotų, todėl nebuvo įmanoma išvalyti po lovomis. Indams plauti nebuvo duodamas indų ploviklis. Tik vieną kartą per mėnesį buvo išduodamas vienas rulonas nekokybiško tualetinio popieriaus, kurio užteko tik kelioms dienoms. Taip pat buvo išduodamas tik vienas skutimosi peiliukas visam mėnesiui. Duodamos 50 ml dantų pastos, užteko vos 2 savaitėms. Kameros nebuvo dezinfekuojamos. Pasivaikščiojimui buvo skiriama tik viena valanda per dieną. Kameroje buvo kriauklė, tačiau karštas vanduo nebuvo tiekiamas. Tualete ventiliacijos nebuvo, vanduo tualete nenusileido arba nusileido blogai. Dušu galima buvo naudotis tik vieną kartą per savaitę. Kamerų sienos, lubos, grindys buvo avarinės būklės. Pastato konstrukcijose buvo asbesto kuris kenkė sveikatai. Dėl drėgmės kamerose nedžiūvo rūbai. Išduodama patalynė buvo sintetinė, kuriai jis buvo alergiškas. Čiužiniai, užklotai, pagalvės nebuvo dezinfekuojami, todėl juose veisėsi parazitai. Lukiškių TI-K administracija draudė turėti pledus. Maisto energetinė vertė nebuvo pakankama, t. y. nuo 1300 iki 1500 kcal, kai tuo tarpu jo svoris 76 kg, ūgis180 cm. Be to, jis sportavo. Giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti maisto.

Tokios gyvenimo sąlygos, anot pareiškėjo, buvo nežmoniškos, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Taip pat nurodė, kad pareigūnai atsisakė priimti ir registruoti prašymus, skundus, grasino nuobaudomis. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, pareiškėjo teigimu, sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, atlyginti 1,68 Eur dokumentų rengimo išlaidas. Atsiliepime į skundą (b. l. 8-17) nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką, iš kurio matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstydama atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K administracija laikosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos, tačiau esant tokiai situacijai Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, atsiradus galimybei perkelti suimtuosius (nuteistuosius) į laisvesnes kameras, taip pat sudaro galimybes kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pažymėjo, kad siekiant užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę kontrolę, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Teisės aktai, reglamentuojantys kamerų įrengimą, nenumato, kad jose esantys sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti ir dėl to, kad nebūtų galimybių užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kurios taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis higienos normas. Elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu, gyvenamųjų kambarių sienose ir lubose. Kameroje ir koridoriuje prie gyvenamųjų kambarių įmontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais galima būtų valdyti naktinio, dieninio apšvietimo veikimą ir elektros energijos tiekimą į patalpas. Elektra į gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus nėra teikiama nepertraukiamojo miego metu, nustatyti suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkėje.

Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje) ir tai atitinka nustatytas normas. Taip pat, pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.

Dėl asbesto pastato konstrukcijose nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimu Nr. 1163, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.

Pabrėžė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šiuo atveju būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Akcentavo, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai, atsakovo atstovo nuomone, yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas laiko nepagrįstu ir traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareikštu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 45-47) paaiškino, kad pareiškėjas dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą skundžiamuoju laikotarpiu nesikreipė. Pažymėjo, kad teismų praktikoje tinkamu pažeistų teisių apgynimu pripažįstamas konstatavimas, jog buvo pažeista asmens teisė ir ne visais atvejais turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas skunde teismui taip pat nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės.

Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 64-65), todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas galimai netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d.

Iš teismui pateiktos medžiagos ir atsakovo paaiškinimų matyti, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. rugsėjo 8 d. (b. l. 8-9, 41-42). Pareiškėjas šiuos duomenis paneigiančių įrodymų teismui nepateikė, todėl būtent šis laikotarpis laikytinas ginčui aktualiu laikotarpiu.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateiktame skunde jam Lukiškių TI-K padarytos neturtinės žalos atsiradimą, be kita ko, siejo su tuo, kad kameros buvo perpildytos, dėl to buvo apribota jo judėjimo laisvė.

EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija; toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame teisės akte nenumatyta, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo plotas ir baldų užimamas plotas nėra įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Tačiau EŽTT, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tame tarpe – minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, tikrai neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m., pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją).

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2016 m. vasario 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. (iš viso 196 paras) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 112A (plotas 6,34 m²), Nr. 118 (plotas 7,38 m²), Nr. 123 (plotas 7,42 m²), Nr. 172 (plotas 7,94 m²), Nr. 137 (plotas 7,75 m²), Nr. 286 (plotas 7,60 m²), Nr. 267 (plotas 7,63 m²), Nr. 269 (plotas 7,68 m²) vienas arba su dar vienu asmeniu. Pareiškėjo judėjimo grafikas (b. l. 8-9) ir duomenys apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotus patvirtina, kad Įsakymu Nr. V-124 patvirtintos vienam asmeniui tenkančios minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje normos buvo laikomasi visą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laiką, t. y. pareiškėjui teko nuo 3, 71 iki 7,75 m² kameros ploto. Taip pat nustatyta, kad sanitarinis mazgas užėmė 0,56 kv. m. bendro kameros ploto, o tai reiškia, kad EŽTT rekomenduojama 3 kv. m. minimali asmeninė erdvė taip pat buvo užtikrinta pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo teiginiai dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo ir iš to kilusių pasekmių: judėjimo laisvės ribojimo, vietos prie stalo trūkumo, atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde taip pat argumentuoja, jog kamerose nebuvo laikomasi higienos normų reikalavimų (netinkamas apšvietimas, ventiliacijos nebuvimas, didelė drėgmė, nedezinfekuotas minkštasis inventorius, parazitai), patalpos avarinės būklės – neremontuotos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pareiškėjo skundo teiginiai aptartoje dalyje yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Pareiškėjas teismui nepateikė šiuos jo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas šioje byloje remsis atsakovo atstovo pateiktais dokumentais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo 14.1 punkte numatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė teisės aktus šiuo aspektu.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas neneigė, kad patalpos buvo vėdinamos per langus. Tai reiškia, kad HN 134:2015 17 p. reikalavimų buvo laikomasi.

Byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai patvirtina, kad kameroje Nr. 118, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016-02-26, oro temperatūra tikrinimo metu atitiko higienos normos HN 134:2015 16 punkto, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 18 °C, reikalavimus, dirbtinė apšvieta - higienos normos HN 134:2015 14 punkto, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, reikalavimus (b. l. 19-20). Kameroje Nr. 123, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016-02-28, atliekant patikrinimą 2016-04-22 ir 2016-04-28, higienos normos HN 134:2015 pažeidimų, susijusių su kameros temperatūra, nenustatyta (b. l. 23-24). Taip pat šių tikrinimų metu buvo išmatuota santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 123, kuri atitiko higienos normos HN 134:2015 16 punkto, kuriame nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., reikalavimus. Patikrinimo metu užfiksuota ir tai, kad kamerose langai užsidaro, pelėsių požymių vizualiai nenustatyta (HN 134:2015 39 p.); kameroje esantys įrenginiai buvo vizualiai švarūs (HN 134:2015 35 p.); I-ajame ir II-ajame korpuse naudojimui paruoštas minkštasis inventorius buvo vizualiai švarus, nesuplyšęs ir tinkamas dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose (HN 134:2015 41 p.). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016-07-11 patikrinimo akte užfiksuota, kad: I-ajame ir II-ajame korpuse naudojimui paruoštas minkštasis inventorius buvo vizualiai švarus, nesuplyšęs ir tinkamas dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose (HN 134:2015 41 p.); naudojimui paruošti rankšluosčiai ir lovos skalbiniai buvo vizualiai švarūs, Lukiškių TI-K susidarantys skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje skalbykloje, su kuria įstaiga yra sudariusi sutartį dėl skalbinių skalbimo, tai atitiko HN 134:2015 24 ir 42 p. reikalavimus (b. l. 26-27).

Duomenų, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko higienos normų laikymosi patikrą kitose kamerose, kurios buvo laikomas pareiškėjas, į bylą nepateikta. Nustatyti, kokios sąlygos buvo kamerose pareiškėjo laikymo jose laikotarpiu neturi galimybės ir teismas, kadangi yra praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas.

Remiantis HN 134:2015 37 punktu, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą, tačiau skunde nesukonkretino, kurioje iš kamerų buvo išduotas netvarkingas inventorius.

Pagal HN 134:2015 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 134:2015 20 p.). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu. Pagal pateiktas sutartis atliekami kenkėjų naikinimo darbai. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimų metu nustatyta, kad patalynė ir minkštas inventorius išduodamas dezinfekuotas, švarus ir tvarkingas.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo, netvarkingo inventoriaus išdavimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją (b. l. 18). Nors pareiškėjas nurodo, kad jo prašymų ir skundų dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pareigūnai neregistravo, grasindami drausminėmis nuobaudomis, tačiau skunde nesukonkretino, kada ir kiek kartų buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas ginčo klausimu, nenurodė pareigūnų pavardžių, kurie atsisakė jo prašymus/skundus registruoti. Pareiškėjo sveikatos istorijoje taip pat nėra jokių duomenų, kad laikymo Lukiškių TI-K sąlygos galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatos būklei.

Apibendrindamas, tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad vien abstrakčių pareiškėjo teiginių apie higienos normų reikalavimų nesilaikymą kamerose nepakanka įrodyti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus aptariamu aspektu, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje laikytinas pagrįstas.

Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatyta, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, kas atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Nagrinėjamu atveju aktualūs EŽTT praktikoje pateikti vertinimai, susiję su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. EŽTT sprendimą Glotov prieš Rusiją, sprendimą A. M. prieš Rusiją, sprendimą Grishin prieš Rusiją).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI kamerose buvo įrengti pagal minėtų Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus. Tačiau byloje nėra duomenų ir atsakovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto – pareiškėjas tvirtino, kad kameroje jis buvo laikomas ne vienas, o sienelė neatskyrė sanitarinio mazgo nuo likusios kameros dalies, todėl kameroje esantis kitas asmuo galėjo stebėti jį besinaudojantį tualetu. Akcentuotina, kad atsakovas, teikdamas įrodymus į bylą, nepateikė duomenų apie tai, kaip nuo bendro kameros ploto buvo atskiras sanitarinis mazgas ir ar kamerose įrengta 1,5 m aukščio sienelė užtikrino pareiškėjo privatumą.

Teismas, atsižvelgęs į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015) ir į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog aptartas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą, sprendžia, kad pareiškėjo teisė į privatumą, jam naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista.

Pagal HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras nėra numatytas. HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims paprastai yra sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, tačiau nekonkretizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo sudaryta tokia galimybė. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai elgėsi su pareiškėju, nėra. Todėl minėti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas nurodo, kad būdamas Lukiškių TI-K jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Pažymėtina, kad pasivaikščioti kiemelyje yra nuteistojo (suimtojo) teisė, bet ne pareiga. Ši teisė yra realizuojama vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 29 straipsnio, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (Žin., 2009, Nr. 68-2782) XVI skirsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 85 straipsnio 4 d. ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Žin. 2003, Nr. 76-3498, Nr. 82) XXXVII skirsnio reikalavimais.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore 1 valandą, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Todėl šiuo aspektu, nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, aptariamu aspektu nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl netinkamo materialinio aprūpinimo.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis“ normas įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad įstaigoje vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje) ir tai atitinka nustatytas normas. Taip pat pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Pareiškėjas skunde neneigė, jog jam minėtos higienos priemonės buvo išduodamos, jo netenkino išduodamų priemonių kiekiai, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl didesnio kiekio higieninių priemonių išdavimo, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui nebūtų sudarytos sąlygos turėti savo higienos priemonių, todėl nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundas dalyje dėl higienos priemonių išdavimo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis“ normas, kalinimo įstaigai nepriklauso išduoti asmenims priemonių indams plauti.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 8, 9 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 4-98) patvirtintos fiziologinės mitybos normos nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, t. y. energetinė vertė 2 298 kcal.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 98-4385; 2006, Nr. 47-1683) 1.2 punktu nustatytas skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekį vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje, t. y. nustatytos valgomų produktų dalys, neto svoris (g) ne mažesnis kaip: pienas ir jo gaminiai – 196 g, mėsa ir jos gaminiai – 83 g, žuvis ir jos gaminiai – 46 g, kiaušiniai – 10 g, duonos gaminiai – 374 g, kruopos – 108 g, cukrus – 33 g, gyvuliniai riebalai – 12 g, augaliniai riebalai – 32 g, druska – 14 g, actas – 1 g, citrinos rūgštis – 0,25 g, sausi prieskoniai – 2 g, krakmolas – 1 g, arbata – 2 g, bulvės – 256 g, kitos daržovės – 238 g, vaisiai – 9 g, pomidorų padažas – 8 g. Vadovaujantis skiriamų maisto produktų vidutiniu paros kiekiu sudaromas 31 dienos valgiaraštis nedirbantiems vyrams ir maitinama pagal valgiaraštį.

Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius.

Pažymėtina, kad įpareigojimų nustatyti maisto davinio energetinę vertę pagal pareiškėjo fiziologinius poreikius, ūgį minėti teisės aktai nenustato. Pareiškėjas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo deficitinė, t. y. mažesnė nei 2 298 kcal per parą. Nepateikus tokio pobūdžio įrodymų, negalima konstatuoti, kad Lukiškių TI-K neužtikrino, jog būtų laikomasi nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A662-2009/2013, Nr. A525-1946/2013; Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog konstatuoti pažeidimai lėmė jam ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus nurodoma 10 000 Eur suma praradimams, nėra teisinga. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.

Taigi, teismas, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 Eur sumos priteisimas.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l.8-17) pateikė prašymą atlyginti jo turėtas dokumentų kopijavimo išlaidas, kurios sudaro 1,68 Eur, nes patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 1,68 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.

Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai patyrė 1,68 Eur išlaidų už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, todėl konstatuotina, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė. Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. M. (A. M.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 (vieną šimtą) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Likusią skundo dalį atmesti.

Netenkinti atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė