Vilniaus apygardos teismo nutartis

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skirdamas bausmę L. P. teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, nukentėjusiosios elgesio incidento metu bei po konflikto, taip pat L. P. šeiminės padėties, turimų finansinių įsipareigojimų, išlaikomų asmenų ir reikalingumo išvykti į užsienį dėl darbo, kas leidžia daryti išvadą, jog bausmės paskirtis L. P. atveju būtų pasiekta jam skiriant bausmę, nesusijusią su laisvės apribojimu. Anot apelianto, laisvės apribojimu L. P. būtų ribojama teisė išvykti dirbti į užsienį ir gauti didesnį darbo užmokestį, dėl ko nukentėtų ne tik jo išlaikomi nepilnamečiai vaikai, bet ir pati nukentėjusioji, nes šeimą išlaiko būtent nuteistasis. Nuteistojo gynėjas tikina, kad jau pats baudžiamasis procesas buvo pakankama poveikio priemonė L. P. įvertinti savo veiksmus, o su nukentėjusiąja jis susitaikė, kartu augina vaikus, todėl būtų tikslinga jam paskirtą bausmę pakeisti bauda.

Apelianto įsitikinimu, teismas turėjo teisę L. P. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, numatančias švelnesnės, nei įstatymo numatyta, bausmės skyrimo galimybę, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis su nukentėjusiąja susitaikę gyvena kartu ir augina mažametes dukras, jog 2017 m. vasario 13 d. jie sudarė kredito sutartį gyvenamajam būstui įsigyti, o taip pat, kad nuteistojo įmonė vykdo rangos darbus Švedijoje, kur pastarajam dažnai tenka vykti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje yra nustatyta L. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, šiuo atveju jokia žala nepadaryta, todėl teismas turėjo teisę L. P. skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę, tačiau neatsižvelgdamas į L. P. šeimos interesus skyrė per griežtą bausmę. Pasak nuteistojo gynėjo, tai, kad šioje situacijoje bausmės tikslus gali užtikrinti ir baudos skyrimas, patvirtina ir tai, kad pastarasis neturėjo tikslo sužaloti savo žmoną, jog žmona jam atleido, taip pat, jog jis iš dalies pripažino savo kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo, nors ir nesutiko su kai kuriomis faktinėmis aplinkybėmis, kad jis kritiškai vertina savo poelgį ir gailisi dėl incidento, jog teismas dar bylos nagrinėjimo metu žinojo apie finansinius įsipareigojimus kredito įstaigai, tačiau L. P. visgi skyrė laisvės apribojimo bausmę, taip kylant rizikai neužtikrinti jo šeimos interesų. Be to, skiriant L. P. įpareigojimą neatlygintinai dirbti, apribojama jo galimybė uždirbti pinigų iš darbo ir visapusiškai išlaikyti šeimą. Atsižvelgus į tai, kad kaltės dėl padaryto pažeidimo L. P. neneigia, apeliantas laiko, jog L. P. neteisinga skirti laisvės apribojimo bausmę, kuri gali sukelti neigiamus padarinius net tik jam, bet ir nukentėjusiajai bei jų mažametėms dukroms, todėl siekiant BK 41 straipsnio tikslų įgyvendinimo, L. P. proporcinga bausme būtų baudos bausmė.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, nors ir turėjo pagrindą L. P. taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas ir jam skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę – baudą, kuri nėra numatyta BK 140 straipsnio 2 dalies normos sankcijoje, to neteisėtai ir nepagrįstai nepadarė. Visgi, įvertinus baudžiamosios bylos duomenis bei atsižvelgus į aktualią LAT praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog minėtų teisės normų nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo taikyti.

Tiek pagal BK 62 straipsnio nuostatas, tiek pagal visiškai nuoseklią teismų praktiką, švelnesnės negu įstatymo numatytos bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Taip yra todėl, nes sprendimą taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį teismas gali priimti ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinųjų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas kitas bylos aplinkybes. Taigi, jeigu ir yra BK 62 straipsnyje nustatytos sąlygos, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę bausmės nešvelninti, jei jis mano, jog, paskyrus švelnesnę, bausmės paskirtis nebūtų pasiekta (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-415/2012, 2K-297/2013; 2K-568/2013).

Kasacinis teismas BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste yra pabrėžęs ir tai, jog „reikalavimas nustatyti bent dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes ne visada suprantamas vienodai. Kartais jis siejamas su visu BK 62 straipsnio 2 dalies tekstu, o kartais su šioje straipsnio dalyje paminėtais žodžiais „yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių“. Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių atskirai nurodyta BK 62 straipsnio 2 dalyje – bent iš dalies atlyginimas ar pašalinimas turtinės žalos. Tačiau ji privalo būti nustatyta tik tose bylose, kuriose tokia žala buvo padaryta. Tuo tarpu kitas BK 62 straipsnio 2 dalyje vartojamas terminas „yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės“ paprastai vartojamas daugiskaitoje net ir tais atvejais, kai įstatymas reikalauja bent vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Antai BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į „atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybės“ nepriklausomai nuo to, ar nustatyta viena ar kelios tokios aplinkybės. BK 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas tiesiai įvardijama, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės galima asmenį tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu BK 62 straipsnio 2 dalyje tokių žodžių nėra. Taigi teismų praktikoje keliamas reikalavimas nustatyti bent dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes siejamas su visu BK 62 straipsnio 2 dalies tekstu (be 1–6 punktų), o ne vien su jame vartojamu terminu „atsakomybę lengvinančios aplinkybės“ (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-525/2009, 2K-328/2013).

Minėtų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste, apygardos teismas pažymi ne tik tai, kad BK 62 straipsnio nuostatų taikymas visais atvejais priklauso nuo bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos, paremtos visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tačiau ir tai, jog šioje byloje bet kuriuo atveju nėra nustatytos visos būtinosios BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos.

Pažymėtina, jog šios normos taikymo būtinumą apeliantas be kita ko grindžia tuo, jog jo atžvilgiu buvo nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė bei, jog nebuvo padaryta jokia žala. Kritiškai vertinant apelianto teiginį, jog jo veika nebuvo padaryta jokia žala apskritai (fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymo faktas byloje nekelia abejonių ir neginčijamas), sutiktina, kad byloje nėra reikalavimo atlyginti padarytą žalą ir tik šia prasme jos nėra. Visgi, apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos normos taikymui, remiantis LAT praktika, yra būtina nustatyti ne mažiau kaip 2 kaltininko atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tuo tarpu šioje byloje L. P. konstatuota tik viena tokio pobūdžio aplinkybė. Šioje apimtyje, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog kitų išimtinių lengvinančių aplinkybių (ne tik BK 59 straipsnyje apibrėžtų), kurios teismo nebuvo įvertintos, ir kurios mažina L. P. padaryto nusikaltimo pavojingumą, byloje nenustatyta.

Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, kad nuteistasis L. P. teigė kritiškai vertinantis savo poelgį, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog pastarasis viso baudžiamojo proceso metu tik iš dalies pripažino savo kaltę, akcentavo žmonos atliktus veiksmus jo atžvilgiu, nebuvo nuoseklus dėl nukentėjusiajai suduotų smūgių į galvos sritį (t. 1, b. l. 94-95), taip pat jo atžvilgiu konstatuota atsakomybę sunkinanti aplinkybė, be to, nustatyta, kad šis smurto atvejis nėra pirmasis (t. 1, b. l. 113-114). Ir būtent ši, t. y. pakartotinio smurto atvejo žmonos atžvilgiu aplinkybė, yra esminė ir užkertanti galimybę nagrinėjamoje byloje taikyti tiek BK 62 straipsnio 2 dalies, tiek BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija pastebi, kad esant šiai aplinkybei, švelnesnės nei įstatyme numatytos bausmės, t. y. baudos, taikymas, sudarytų prielaidas formuoti požiūrį, jog dėl panašių, pavojingų ir dažnai į sunkesnius konfliktus peraugančių ir pakartotinių smurto atvejų šeimoje, galima išvengti realios atsakomybės atsiperkant finansine bausme, kuri šiuo atveju, priešingai nei teigia apeliantas, ne tik neleistų pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų, bet ir reikštų aiškiai neteisingo sprendimo priėmimą. Taigi, kolegijos nuomone, tokioje situacijoje teismas, vadovaudamasis šio sprendimo 11 punkte aptarta teismų praktika, turi pareigą užtikrinti teisingumą ir nešvelninti bausmės labiau nei tą numato BK 140 straipsnio 2 dalies sankcija, nes yra įsitikinęs, jog, paskyrus švelnesnę, bausmės paskirtis nebūtų pasiekta. Šios išvados nekeičia apelianto argumentai, susiję su kitų BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų ir kitų sąlygų bei aplinkybių svarstymu ir egzistavimu (mažamečių vaikų išlaikymu, nuteistojo darbu užsienyje ir būtinybe dažnai ten išvykti, rizika pabloginti finansinę šeimos padėtį ir kt.), juolab, kad teismas, priešingai nei apeliantas, dėl jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės ir nustatytų įpareigojimų turinio neįžvelgia jokios ženklios ir šeimos gerovę neigiamai paveiksiančios rizikos.