- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-28
- Bylos Nr.
- 2A-246/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Audronė Jarackaitė, Vincas Verseckas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Graanul Invest“
- Ieškovas
- Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento
- Advokatai
- Domas Balandys
- Kategorijos
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Graanul Invest“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-850-173/2007 pagal ieškovo Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Graanul Invest“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas prašė priteisti iš atsakovo UAB „Graanul Invest“ 109 253,50 Lt aplinkai padarytai žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. neturėdamas teisės eksploatuoti ūkinės veiklos objektų ir Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo (toliau – TIPK), sudegindamas 7 345,11 t medienos žievių ir atraižų, 42,67 t medžio granulių, teršė aplinkos orą kenksmingomis medžiagomis ir išmetė į jį 58,37 t anglies monoksido CO (A), 7,72 t azoto oksido NOx (A) bei 1,36 t kietųjų dalelių k. d. (A). Ieškovas pažymėjo, kad, pagal 2005 m. birželio 29 d. aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-330 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 26 punktą, paraišką leidimui naujiems įrenginiams gauti (nurodytiems Taisyklių 1 priede) veiklos vykdytojas privalo pateikti Regiono aplinkos apsaugos departamentui ne vėliau nei likus 4 mėnesiams iki planuojamos veiklos pradžios, o esamiems įrenginiams – likus 4 mėnesiams iki leidime nustatyto atnaujinimo termino ar turimo gamtos išteklių naudojimo leidimo galiojimo termino pabaigos. Atsakovas paraišką TIPK leidimui gauti pirmą kartą pateikė 2005 m. gruodžio 7 d., tačiau 2006 m. sausio 6 d. raštu Nr. 05-V2-73 ieškovas nurodė pastabas dėl jos neatitikimo bei įpareigojo atsakovą pašalinti juos per maksimaliai trumpiausią laiką. Koreguotą paraišką atsakovas pakartotinai pateikė 2006 m. sausio 23 d. (b. l. 27-29), o pakoreguotą stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių kontrolės grafiką (40 lentelė) – 2006 m. vasario 22 d. 2006 m. vasario 28 d. rašte Nr. 05V2-395 ieškovas nurodė, kad pakartotinai pateikta paraiška TIPK leidimui gauti bus laikoma priimta, tik objektą pripažinus tinkamu naudoti bei pateikus galutinius nuo atsakovo įmonės teritorijos surenkamų paviršinių (lietaus) nuotekų surinkimo ir valymo sistemos sprendimus. Atsakovas pakartotiną paraišką TIPK leidimui gauti pateikė 2006 m. birželio 12 d., statinio (objekto) pripažinimo tinkamu naudoti akto kopiją – 2006 m. rugpjūčio 3 d., todėl TIPK leidimą ieškovas atsakovui išdavė 2006 m. rugsėjo 19 d., tai yra per 48 dienas nuo tinkamos paraiškos priėmimo datos. Aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnis numato, kad teršalai iš stacionaraus taršos šaltinio gali būti išmetami į aplinkos orą tik turint leidimą. Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika, patvirtinta 2002 m. rugsėjo 9 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. 471, nustato aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių skaičiavimo metodus. Padarytos žalos atlyginimo dydžiai skaičiuojami žalai atsiradus dėl ilgalaikės ūkinės veiklos arba dėl vienkartinio (ūmaus) teršimo, kai žala padaroma išmetus teršalus neleistinoje vietoje arba neleistinu būdu (be aplinkos apsaugos institucijų išduoto leidimo), arba kitaip užteršus aplinkos komponentus, tai yra ir aplinkos orą. Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 16 punkte nurodyta, kad pasekmėmis ar poveikiu aplinkai pripažįstamos tokios pasekmės ar poveikis aplinkai, dėl kurių įvyksta reikšmingi ekosistemos ar jos elementų natūralių funkcijų pokyčiai. Klimato atšilimas yra vienas reikšmingiausių ekosistemos funkcijų pokyčių, kuris iš esmės yra veikiamas šiltnamių dujų. Pagrindinės šiltnamių dujos yra anglies dvideginis, metanas ir ozonas. Šiltnamio dujų buvimas atmosferoje natūraliai sukelia šiltnamio efektą, be kurio žemės temperatūra būtų apie 3 oC žemesnė. Kioto protokolas yra svarbiausia kovos su klimato atšilimu tarptautinė sutartis, kurioje numatytus įsipareigojimus nuo 2005 m. vasario 15 d. privalo vykdyti ir Lietuvos valstybė.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš UAB „Graanul Invest“ 109 253,50 Lt žalai atlyginti ir 3 185,07 Lt žyminio mokesčio. Nurodė, kad, pagal Aplinkos apsaugos įstatymą, prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektus, atsakovas turėjo gauti gamtos išteklių naudojimo ir teršalų išmetimo į aplinką leidimą, tačiau to nepadarė ir nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. vykdė ūkinę veiklą be leidimo. Atsakovui leidimas yra būtinas, kadangi pagal veiklos apimtis ir išmetamus teršalus įmonės įrenginiai teršia aplinką, į aplinkos orą yra išmetama apie 10 ir daugiau tonų teršalų per metus. Teismas padarė išvadą, kad žala aplinkai buvo padaryta, kadangi atsakovo eksploatuojami įrenginiai išmetė į aplinkos orą teršalus, todėl atsakovas privalo atlyginti žalą, paskaičiuotą pagal aplinkos ministro įsakymu patvirtintą metodiką. Teismas ieškovo Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento kaltės dėl atsiradusios žalos nenustatė, todėl CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostatų netaikė. Atsakovas privalėjo žinoti ir žinojo, kad jis, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo, negali vykdyti veiklos. Teismas priteisė ieškovo nurodytą žalos dydį, nes jis paskaičiuotas pagal aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Graanul Invest“ prašo Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad:
1. Teismas priėmė sprendimą neatsižvelgdamas į atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir klaidingai nusprendė, kad žala aplinkai buvo padaryta dėl to, kad atsakovas vykdė veiklą tuo metu, kai buvo pateikti dokumentai leidimui gauti. Žala aplinkai tai yra pasekmės ar poveikis aplinkai. Europos Sąjungos teisės aktai žalos aplinkai atsiradimo fakto nesieja su leidimų išdavimo procedūrų nesilaikymu, bet su realiais neigiamais aplinkos ar jos elementų pokyčiais arba jų funkcijų ar savybių pablogėjimu. Žalos aplinkai sąvoką apibrėžia ir Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punktas, tačiau teismas šia teisės norma nesivadovavo.
2. Teismas nepagrįstai taikė Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką, patvirtintą aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471, nes šios metodikos nuostatos gali būti taikomos tik tada, kai yra įrodomas žalos padarymo faktas. Teismas neteisingai aiškino metodikos buvimą kaip aplinkos ministro reikalavimą visais atvejais teršalų išmetimą be aplinkos apsaugos institucijų leidimo laikyti žala aplinkai. Teršalų išmetimas į aplinką be leidimo, kai asmuo iš esmės neturi teisės gauti tokį leidimą, skiriasi nuo teršalų išmetimo be leidimo, kai leidimo išdavimas užtruko dėl tam tikrų formalumų.
3. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovo veiklos vietoje buvo viršytos ribinės užterštumo vertės, nors pats ieškovas vykdo išmetimo ir išleidimo nustatytų aplinkosaugos normatyvų laikymąsi ir kontrolę. Žala aplinkai atsiranda tik tada, kai nustatomas neigiamas aplinkos elementų pasikeitimas arba neigiamas aplinkos elementų funkcijų pablogėjimas. Neigiamas aplinkos oro pokytis atsiranda, kai viršijamos ribinės užterštumo vertės. Tai, kad atsakovui 2006 m. rugsėjo 16 d. buvo išduotas leidimas, reiškia, kad užterštumo vertės nebuvo viršytos. Nenustatęs, kad buvo viršytos anglies monoksido CO, azoto oksido NOx ir kietųjų dalelių ribinės užterštumo vertės, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad padaryta žala aplinkos orui. Ieškovas neįrodė, kad nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2006 m. rugsėjo 16 d. atsakovas išleido į orą daugiau teršalų negu nurodyta 2006 m. rugsėjo 16 d. leidime. Jeigu atsakovo veikla išduodant leidimą nedarė žalos aplinkai, tai nėra pagrindo teigti, kad žala buvo padaryta tuo metu, kai buvo kreipiamasi su paraiška dėl leidimo išdavimo ir vyko leidimo išdavimo procesas. Atsakovas pažymėjo, kad jo įrenginių pajėgumas ir nedidelė tarša nereikalauja įgyvendinti kokias nors klimato švelninimo priemones.
4. Teismas nepagrįstai nustatė, kad dėl pavėluoto leidimo išdavimo ieškovas nėra kaltas. Ieškovas, nustatęs paraiškos trūkumus, įpareigojo atsakovą juos pašalinti, tačiau termino trūkumams šalinti nenustatė, atsakovui pašalinus nurodytus trūkumus, pakartotinai pareikalavo jau pateiktų dokumentų, ieškovo atstovas vilkino statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pasirašymą. Be to, ieškovas žinojo apie atsakovo vykdomos veiklos pobūdį ir specifiką, tačiau neinformavo atsakovo, kad šiai veiklai yra būtinas TIPK leidimas. Atsakovas, 2005 m. birželio 10 d. kreipdamasis su paraiška dėl leidimo išdavimo, negalėjo numatyti, kad 2005 m. rugpjūčio 26 d. įsigaliojęs aplinkos ministro 2005 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. D1-330 „Dėl Taršos intergruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ numatys pareigą dėl leidimo išdavimo kreiptis prieš 4 mėnesius iki planuojamos veiklos. Dėl minėtų aplinkybių dalis kaltės dėl pavėluoto leidimo išdavimo tenka ieškovui, todėl teismas nepagrįstai netaikė CK 6.248 straipsnio 4 dalies.
5. Teismas civilinę atsakomybę taikė nesant priežastinio ryšio tarp atsakovo veikimo (neveikimo) išsiimant TIPK leidimą ir žalos aplinkos orui. Byloje nėra įrodymų, kad vėlavimas išsiimti TIPK leidimą susietas su anglies monoksido CO, azoto oksido NOx ir kietųjų dalelių išmetimu iš atsakovo įrenginio, už ką ieškovas apskaičiavo žalą aplinkai.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą, todėl teismas atsisakė jį priimti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Graanul Invest“, neturėdamas teisės eksploatuoti ūkinės veiklos objektų ir Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo, nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. sudegino 7 345,11 t medienos žievių ir atraižų, 42,67 t medžio granulių, teršė aplinkos orą kenksmingomis medžiagomis ir išmetė į jį 58, 37 t. anglies monoksido CO (A), 7,72 t azoto oksido NOx (A) bei 1,36 t kietųjų dalelių k. d. (A). Ieškovas, remdamasis Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika, patvirtinta 2002 m. rugsėjo 9 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. 471, kuri nustato aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių skaičiavimo metodus, apskaičiavo aplinkai padarytą žalą ir reikalauja ją priteisti.
Šios apeliacijos dalykas yra gamtai padarytos žalos atlyginimas, kai į orą išleidžiami teršalai neturint tam nustatyta tvarka išduoto kompetentingų valstybės institucijų leidimo. Aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad teršalai iš stacionaraus taršos šaltinio gali būti išmetami į aplinkos orą tiktai tam turint leidimą. Leidimų išdavimo tvarką ir sąlygas nustato Aplinkos ministerija. Aplinkos ministras 2005 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. D1-330 patvirtino Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisykles, pagal kurių 26 punktą dėl leidimo teršalams į orą išmesti turi būti kreipiamasi ne vėliau nei likus 4 mėnesiams iki planuojamos veiklos, tačiau ir ankstesni teisės aktai draudė pradėti veiklą neturint leidimo. Byloje nustatyta, kad atsakovas veiklą pradėjo 2005 m. birželio mėnesį (šios aplinkybės jis neginčija ir tai patvirtina 2005 m. birželio 20 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas), tačiau paraišką leidimui gauti kompetentingoms institucijoms pateikė tik 2005 m. gruodžio 6 d. (b. l. 31). Šiais savo veiksmais atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, įstatymų nustatyta tvarka negavo leidimo planuojamai veiklai, veiklą pradėjo neturėdamas tokio leidimo, tai yra teršalus į orą išleido neteisėtai. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad jis apie tokius teisės aktų reikalavimus nežinojo ir nebuvo valstybės institucijų informuotas, nėra atsakovo neteisėtus veiksmus pateisinanti ir nuo atsakomybės atleidžianti aplinkybė, nes kiekvienas ūkio subjektas, planuodamas ir vykdydamas veiklą, turi rūpintis, kad jo veikla atitiktų teisės aktų reikalavimus ir nepadarytų žalos.
Atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija dėl to, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog dėl atsakovo teršalų į aplinką išleidimo gamtai buvo padaryta reali žala, kad buvo nustatyti aplinkos elementų pokyčiai, funkcijų ar savybių pablogėjimas, o, nenustačius žalos padarymo fakto, teismas negalėjo taikyti aplinkai padarytos žalos skaičiavimo metodikos ir priteisti reikalaujamą sumą. Kolegija su tokiais atsakovo argumentais nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Aplinkos apsaugos įstatyme imperatyvia forma įtvirtinti visuotinės aplinkos apsaugos (4, 9, 32¹ straipsniai) ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus (24 straipsnio 1 dalis) principai. Pagal minėto įstatymo 34 straipsnio 2 dalį, ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba jos grėsmę, atsiradusią dėl ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Autalis“ ir R. Š., Nr. 3K-3-267/2007).
Aplinkos apsaugos įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas numato, kad subjektai atsako tiek už gamtai padarytą žalą, tai yra už gamtai padarytus ir realiai matomus padarinius, tiek už realią tokios žalos grėsmę. Įstatyme įtvirtinta ūkio subjektų atsakomybė už realią žalos gamtai grėsmę reiškia, kad ūkio subjektai atsako ir tais atvejais, kai jų veiksmai arba neveikimas matomų padarinių nesukėlė arba šie padariniai nebuvo pastebėti ar užfiksuoti, bet pačios veikos neteisėtumas parodo, kad esant tokioms sąlygoms tokia grėsmė kilo. Toks teisinis reguliavimas parodo, kad nors civilinės atsakomybės už gamtai padarytą žalą funkcija yra kompensacinė, tačiau tam tikrais atvejais ji gali turėti baudimo ir prevencijos elementų. Atsakovas nurodo, kad dėl jo be leidimo vykdomos veiklos žala gamtai nebuvo padaryta, kad ieškovas nepateikė žalos padarymą patvirtinančių įrodymų, todėl jis neprivalo atlyginti žalos. Kolegija su tokiais atsakovo argumentais nesutinka ir pažymi, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą atsakovas turi mokėti žalos atlyginimą tiek už savo neteisėtais veiksmais sukeltus padarinius, tiek ir tais atvejais, kai neteisėti veiksmai neigiamų padarinių nesukėlė, bet galėjo sukelti. Kolegijos nuomone, teršalų išmetimas į orą, kai šiam veiksmui nėra gautas kompetentingų institucijų pritarimas, yra realios žalos gamtai padarymo grėsmės sukėlimas, kadangi tokie atsakovo veiksmai nėra atsakingų institucijų prižiūrimi ir kontroliuojami. Pažymėtina, kad leidimų išdavimo atitinkamoms veiklos rūšims sistema yra reikalinga tam, kad valstybė galėtų reguliuoti ir kontroliuoti į gamtą išmetamų teršalų kiekį, kad galėtų tuos kiekius paskirstyti po valstybės teritoriją, kad priklausomai nuo atitinkamos teritorijos galėtų nustatyti išmetamus kiekius. Tais atvejais, kai ūkio subjektai nesilaiko nustatytos tvarkos, į aplinkos orą išmeta teršalus be atitinkamų institucijos žinios ir leidimo, teršalų išmetimo procesai tampa nevaldomi, valstybė negali kontroliuoti į orą išmetamų medžiagų kiekio, todėl akivaizdu, kad kyla rimta grėsmė gamtai. Be to, neteisėtai išleidžiant teršalus į orą, gamtoje gali įvykti procesų, kurių neįmanoma sustabdyti ar kurių pasekmių neįmanoma pašalinti.
Kaip jau buvo minėta, pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį, asmenys, sukėlę realią grėsmę žalai aplinkai atsirasti, už savo neteisėtus veiksmus atsako taip kaip asmenys, dėl kurių neteisėtų veiksmų atsirado padarinių. Kadangi šioje byloje yra nustatyta, kad, išleisdamas teršalus į aplinkos orą be leidimo, atsakovas sukėlė realią grėsmę gamtai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika, patvirtinta aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas įrodė žalos dydį. Atsakovui nepateikus įrodymų, paneigiančių žalos apskaičiavimą, ir nepaneigus savo kaltės prezumpcijos, teismas turėjo nurodytų motyvų pagrindu priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo.
Kolegija nesutinka su atsakovo argumentais, kad teismas turėjo įvertinti paties ieškovo veiksmus vilkinant leidimo išdavimą ir atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės arba ją sumažinti. Pažymėtina, kad ieškovas dėl leidimo išdavimo kreipėsi praėjus keliems mėnesiams po to, kai pradėjo veiklą, atsakovo vadovas buvo kelis kartus traukiamas administracinėn atsakomybėn, jis iš esmės pažeidimus pripažino, motyvavo, kad imasi priemonių veiklos trūkumams šalinti. Administracinių teisės pažeidimų medžiaga ir joje esantys paaiškinimai patvirtina, kad leidimo neišdavimas buvo ne, kaip pareiškėjas nurodo, pareigūnų vilkinimas atlikti jų kompetencijai priskiriamus veiksmus, bet esantys trūkumai, kuriuos atsakovas šalino ir dėl kurių tas leidimas negalėjo būti išduotas. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovas apie neteisėtus pareigūnų veiksmus nurodo tik bylą nagrinėjant teisme, tačiau jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad atsakovas turėjo pretenzijų pareigūnams leidimo išdavimo metu, byloje nėra. Tuo atveju, jeigu atsakovas manė, kad pareigūnai aiškiai nepagrįstai nevykdo jų pareigoms priskiriamų veiksmų, jis galėjo įstatymų nustatyta tvarka ginti savo teises ir reikalauti imtis priemonių pažeidimams pašalinti, tačiau jo motyvai teisme dėl neteisėto pareigūnų neveikimo negali būti pagrindas pateisinti neteisėtus paties ieškovo veiksmus ir dėl jų padarytą žalą arba kilusią žalos grėsmę.
Atsakovas taip pat nurodė, kad nėra dar vienos civilinės atsakomybės sąlygos, tai yra priežastinio ryšio tarp jo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Kolegija jau minėjo, kad nagrinėjamu atveju pagal galiojusį teisinį reguliavimą atsakovas atsako ne tik už žalą, bet ir už tokios žalos kilimo grėsmę. Įvertinus atsakovo neteisėtos veiklos pobūdį, jo veiksmus, akivaizdu, kad yra priežastinis ryšys tarp teršalų išleidimo į orą be leidimo ir grėsmės gamtai sukėlimo.
Remdamasi tuo, kas pasakyta, kolegija priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.