- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-04-11
- Bylos Nr.
- 2K-120/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Josifas Tomaševičius, Pranas Kuconis (pran.)
- Nuteistasis
- P. O.
- Nukentėjusysis
- V. V., D. O., J. Z.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Prano Kuconio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. O., nukentėjusiųjų V. V. ir J. Z. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo P. O. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 15 MGL dydžio (1875 Lt) bauda, priteista iš P. O.: V. V. 2914,39 Lt turtinei žalai atlyginti, 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 500 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, J. Z. 593,27 Lt turtinei žalai atlyginti, 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 300 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, Valstybinei ligonių kasai 1149 Lt K. Z. gydymo išlaidų.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 7 d. nutartis, kuria Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių priteisimo iš P. O. V. V., J. Z. bei Valstybinei ligonių kasai ir civilinių ieškinių dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiojo V. V., prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo, jo gynėjo ir nukentėjusiosios D. O., prašiusių nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiųjų kasacinius skundus atmesti, prokurorės, prašiusios nuteistojo ir nukentėjusiųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. O. nuteistas už tai, kad 2004 m. spalio 28 d. apie 6.40 val., Panevėžio rajone, kelio Panevėžys-Pasvalys-Ryga 15 km 105 m, vairuodamas automobilį „Opel Vectra“, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 64 ir 196 punktuose numatytus reikalavimus: vairuodamas transporto priemonę, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, neužtikrino kitų eismo dalyvių saugumo, nelygiareikšmių kelių sankryžoje, važiuodamas šalutiniu keliu, nedavė kelio pagrindiniu keliu važiuojančiam automobiliui „Audi-80“, vairuojamam V. V., su tuo automobiliu susidūrė ir eismo įvykio metu V. V. ir K. Z. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, D. O. – nežymiai sutrikdyta sveikata.
Šalies argumentai
Nuteistasis P. O. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus pakeisti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, paskirti švelnesnę piniginę baudą bei pašalinti iš kaltinimo aplinkybę dėl D. O. nežymaus sveikatos sutrikdymo, kadangi BK 281 straipsnio 1 dalis nenumato baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką, padarytą Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo metu. Kasatoriaus manymu, jam paskirta neteisinga bausmė, neatsižvelgta į tai, kad yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismas turėjo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, neklaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo, nereikėjo skirti sudėtingų autotechninių ekspertizių ar gauti specialistų išvadų. Teismas nepakankamai įvertino jo ypatingai sudėtingą finansinę padėtį: šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, sūnus studijuoja, dukra baigusi aukštąją mokyklą atlieka rezidentūrą. Kasaciniame skunde teigiama, kad įvertinus jį charakterizuojančius duomenis bei vadovaujantis BK 54 ir 61 straipsniais jam paskirta bauda yra mažintina. Taip pat skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir nutartyje nepasisakė dėl apeliacinio skundo reikalavimo pašalinti dalį kaltinimo.
Nukentėjusysis V. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. nuosprendį su pakeitimais dalyje dėl jam priteistos turtinės žalos, priteisiant iš P. O. 4360 Lt turtinę žalą bei 450 Lt už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 27 bei nutartimi nukreipė nukentėjusiuosius į ilgą bylinėjimąsi civilinio proceso tvarka, juolab, kad UAB „Baltik garant“, kurioje nuteistasis buvo apsidraudęs, bankrutavo. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 5 dalį, nepagrįstai ir nemotyvuotai sumažino jam priteistinos turtinės žalos dydį, tiksliai apskaičiuotą bei patvirtintą dokumentais dėl automobilio sunaikinimo įvykio metu. Į pateiktus dokumentus teismas neatsižvelgė. Skunde teigiama, kad P. O. neatsiprašė, nebuvo nuoširdus, nesiekė atlyginti žalos nukentėjusiesiems. Kasatorius teigia praradęs dalį darbingumo, iki šiol jaučiąs patirtų traumų pasekmes. Teismas nenagrinėjo nuteistojo turtinės padėties, o patikėjo jo žodiniais paaiškinimais. Be to, apygardos teismas nepriėmė iš nukentėjusiojo atstovo kvito už suteiktas teisines paslaugas šaknelės, patvirtinančios nukentėjusiojo turėtas ir iš nuteistojo priteistinas papildomas išlaidas. Nutartyje dėl advokato darbo apmokėjimo visiškai nepasisakyta (BPK 106 straipsnis).
Nukentėjusioji J. Z. kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismo kolegijoje pirmininkavęs teisėjas turėjo nusišalinti, kadangi šios kategorijos bylas jam nagrinėti neetiška, jo sūnui praeityje padarius autoavariją, kurioje žuvo žmogus. Skunde išdėstytos priežastys, dėl kurių teismas P. O. turėjo paskirti griežtesnę bausmę, nenustatydamas jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių: nuteistasis buvo nenuoširdus, nesigailėjo, nukentėjusiųjų neatsiprašė ir nelankė jų ligoninėje, nesiekė atlyginti žalą, nesikreipė į draudimo bendrovę nukentėjusiesiems išmokėtinoms sumoms apskaičiuoti, o nukentėjusioji K. Z. autoavarijos padarinius jaučia iki šiol. Apeliacinės instancijos teismas, žinodamas, kad draudimo bendrovė, su kuria P. O. buvo sudaręs draudimo sutartį, bankrutavo, ir priimdamas neteisingą nutartį, įvėlė nukentėjusiuosius į ilgą civilinį bylinėjimosi procesą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo P. O., nukentėjusiųjų V. V. ir J. Z. kasaciniai skundai atmestini, nukentėjusiojo V. V. prašymas priteisti iš P. O. 450 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti paliktinas nenagrinėtu.
Dėl nuteistojo P. O. kasacinio skundo
BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas
Kasaciniame skunde nuteistasis P. O. nepagrįstai teigia, kad teismai iš kaltinimo turėjo pašalinti aplinkybę, jog autoįvykio metu buvo sužalota D. O. Šį teiginį kasatorius motyvavo tuo, kad BK 281 straipsnio 1 dalis nenumato baudžiamosios atsakomybės už nežymų sveikatos sutrikdymą autoįvykio metu.
Eismo įvykio, už kurį nuteistas P. O., metu D. O. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. BK 281 straipsnio 1 dalis iš tikrųjų nenumato atsakomybės už nežymų sveikatos sutrikdymą eismo įvykio metu, tačiau tai nereiškia, kad ši aplinkybė iš kaltinimo turėjo būti pašalinta. BK 281 straipsnio 1 – 6 dalyse įtvirtintos materialiosios nusikaltimų sudėtys: jos apima ne tik veiką, bet ir tos veikos sukeltus padarinius. Be to, baudžiamoji atsakomybė už kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimus kyla atsiradus ne bet kokioms, o tik konkrečiai įstatyme numatytoms pasekmėms. Taigi konkretūs įstatyme numatyti padariniai yra būtina baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnį sąlyga. Antra vertus, eismo įvykio metu be padarinių, esančių būtinuoju nusikaltimo sudėties, numatytos BK 281 straipsnyje, požymiu dažnai atsiranda ir padariniai, patys savaime užtraukiantys ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę, pavyzdžiui, nežymus sveikatos sutrikdymas, turto sugadinimas ar sunaikinimas (ATPK 127 straipsnio 1, 2 dalys). Būtent taip ir yra atsitikę nagrinėjamoje byloje. Tokiu atveju procesiniuose dokumentuose aprašant nusikalstamą veiką būtina nurodyti ne tik padarinius, užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę, bet ir padarinius, užtraukiančius administracinę atsakomybę. Tokia išvada daroma įvertinus BPK normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų turinį ir proceso dalyvių teises.
BPK 219 straipsnio, reglamentuojančio kaltinamojo akto turinį, 3 punkte ir 305 straipsnio, reglamentuojančio aprašomosios nuosprendžio dalies turinį, 1 dalies 1 punkte numatyta, kad aprašant nusikalstamą veiką, be kitų aplinkybių, turi būti nurodyti tos veikos padariniai. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnyje, padariniai – tai, pirmiausia, pasekmės, numatytos šio straipsnio 1 – 6 dalyse ir užtraukiančios baudžiamąją atsakomybę. Tačiau BPK 28 straipsnio 1 dalies prasme nukentėjusiuoju yra ne tik asmuo, patyręs BK 281 straipsnio 1 – 6 dalyse numatytus padarinius, bet ir asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė kitokios žalos, nesiekiančios BK 281 straipsnio 1 – 6 dalyse numatytų ribų. Nėra jokio pagrindo teigti, kad asmuo, kuriam nusikaltimu, numatytu BK 281 straipsnyje, buvo padaryta mažesnė žala, nei numatyta šio straipsnio konkrečiose dalyse, turi būti nepripažįstamas nukentėjusiuoju. Ypač tai aktualu tais atvejais, kai autoįvykio metu kartu su pasekmėmis, numatytomis BPK 281 straipsnyje, atsiranda ir pasekmės, numatytos ATPK 127 straipsnyje. Jeigu tokiu atveju asmuo, autoįvykio metu patyręs ATPK 127 straipsnyje numatytas pasekmes, baudžiamajame procese nebūtų pripažįstamas nukentėjusiuoju, jis neturėtų galimybės reikalauti žalos atlyginimo, nes tiek baudžiamąją, tiek administracinę atsakomybę užtraukiančios autoįvykio pasekmės buvo sukeltos viena ir ta pačia kaltininko veika, o Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokole Nr. 7, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas non bis in idem principas draudžia asmenį du kartus persekioti ar bausti už tą patį teisės pažeidimą. Antra vertus, jeigu asmuo, kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimu sukėlęs tiek baudžiamąją, tiek administracinę užtraukiančias pasekmes, dėl ATPK 127 straipsnyje numatytų pasekmių nebūtų baudžiamas, jam būtų suteiktos privilegijos lyginant su asmenimis, kurie savo veika sukėlė tik administracinę atsakomybę užtraukiančias pasekmes, o taip būtų pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje ir kituose įstatymuose įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui ir teismui principas. Taigi tuo atveju, kai autoįvykio, užtraukiančio baudžiamąją atsakomybę, metu atsiranda ir pasekmės, užtraukiančios administracinę atsakomybę, šios pasekmės turi būti nurodytos tiek kaltinamajame akte, tiek aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje, ir į šias pasekmes turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, nes padarytos žalos dydis ir mastas yra viena iš aplinkybių, turinčių įtakos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 4 punktas), į kurį atsižvelgiama skiriant bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Būtent taip ir pasielgė teismai, nagrinėję P. O. bylą, todėl nuteistojo kasacinio skundo motyvai dėl dalies teismo nustatytų aplinkybių pašalinimo atmetami.
Nuteistasis P. O. kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakyta dėl apeliacinio skundo argumentų apie nepagrįstą ir neteisėtą nuteisimą už tai, kad įvykio metu buvo sužalota D. O. Nutartyje nepasisakydamas dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ir argumentų, tačiau iš esmės juos atmesdamas, apeliacinės instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo apeliacinį skundą ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir 332 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus. Šiuo atveju aukščiau nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismas turėjo atmesti nurodytą apeliacinio skundo prašymą ir jį pagrindžiančius argumentus. Taigi nustatyti BPK reikalavimų pažeidimai nesukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingos nutarties, todėl nepripažintini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.
Kasaciniame skunde nuteistasis pakartoja savo apeliacinio skundo argumentus dėl jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte – padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką – pripažinimo ir paskirtos bausmės švelninimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atitinkami apeliacinio skundo motyvai yra išnagrinėti ir argumentuotai atmesti. Dėl šios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies kasaciniame skunde nėra jokių argumentų, nors skundu prašoma pakeisti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti, kad nuteistasis P. O. padėjo išaiškinti nusikaltimą. Padėjimas išaiškinti nusikaltimą yra tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, t. y. kai nurodo tokias nusikalstamos veikos aplinkybes, apie kurias tyrimo institucijoms iki tol nebuvo žinoma. Tokių aplinkybių P. O. nenurodė, be to, jų ir negalėjo nurodyti, nes visos veikos aplinkybės buvo aiškios dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą (b. l. 6). Ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu P. O. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir davė teisingus parodymus, kaip teisingai nurodoma apeliacinės instancijos teismo nutartyje, yra įvertinta pripažįstant kitą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimas padarius veiką ir nuoširdus gailėjimasis.
Nenustatęs netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo atvejų, kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismams buvo žinoma nuteistojo materialinė padėtis, į ją teismai atsižvelgė. Kasacinės instancijos teismas yra saistomas teisės taikymo aspektu, kuriuo jis tikrina teismų sprendimus, ir neturi teisinės galimybės kitaip vertinti šią padėtį bei padaryti kitokias išvadas.
Dėl nukentėjusiųjų V. V. ir J. Z. kasacinių skundų
Nei nukentėjusysis V. V., nei nukentėjusioji J. Z., prašydami panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo, kasaciniuose skunduose nenurodo jokių teisinių argumentų, kuriais vadovaudamasis kasacinės instancijos teismas galėtų tai padaryti. Kasaciniuose skunduose nurodoma tik tai, kad tokiu sprendimu apeliacinės instancijos teismas nukreipė nukentėjusiuosius į ilgą bylinėjimąsi civilinio proceso tvarka, ir kad draudimo UAB „Baltik garant“ yra bankrutavusi. Tokie argumentai nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai (BPK 369 straipsnis), todėl nenagrinėjami. Nukentėjusysis V. V. kasaciniame skunde, be to, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“, tačiau konkrečių šio nutarimo nuostatų nenurodo ir savo teiginio neargumentuoja, todėl šis teiginys taip pat nenagrinėjamas.
Vadovaudamasis savo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribomis, numatytomis BPK 376 straipsnyje, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių priteisimo iš P. O. V. V., J. Z. bei Valstybinei ligonių kasai ir civilinių ieškinių dydžio klausimą perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
Byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu automobilis, kurį vairavo P. O., buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pareigą sudaryti tokio draudimo sutartį ir apdrausti Lietuvos teritorijoje naudojamas transporto priemones nustato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (4 straipsnis). Šiame įstatyme reglamentuota tiek draudimo sutarties sudarymo, tiek žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarka. Skyrium imant, įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikas (draudimo įmonė) moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Byloje nustatyta, kad dėl nukentėjusiesiems padarytos žalos kaltas yra P. O., jam atsirado civilinė atsakomybė ir todėl draudimo įmonė, neviršydama įstatyme nustatytų draudimo sumų, turėjo išmokėti išmoką nukentėjusiems asmenims. Šią išmoką draudimo įmonė privalėjo išmokėti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (Įstatymo 19 straipsnio 2 dalis), tačiau tai nebuvo padaryta.
Civiliniai ieškiniai byloje buvo pareikšti tik P. O. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys gali būti pareiškiamas įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims, o BPK 111 straipsnio 1 dalyje – kad civiliniais atsakovais gali būti įmonės, įstaigos, organizacijos, kurios pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Draudimo įmonė, su kuria draudėjas sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį nėra įmone, pagal įstatymą materialiai atsakinga už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą, nes draudimo įmonę su žalą padariusiu asmeniu sieja sutartiniai santykiai. Tačiau šiuo atveju negalima teigti, kad draudimo bendrovei, nukentėjusiesiems asmenims neišmokėjusiai draudimo išmokos, kurią ji privalėjo sumokėti pagal sutartį, baudžiamajame procese negali būti pareiškiamas civilinis ieškinys ir ji negali būti civiliniu atsakovu. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme yra įtvirtina bendra visų transporto priemonių valdytojų pareiga sudaryti civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir už šios pareigos nevykdymą yra numatyta atsakomybė (Įstatymo 43 straipsnis). Kadangi tokią pareigą įtvirtina būtent įstatymas, darytina išvada, kad draudimo įmonė, su kuria yra sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, draudimo sumos ribose yra atsakinga už kaltininko veika padarytą žalą. Draudimo įmonę ir draudėją (kaltininką) su nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio dalyku sieja materialusis teisinis ryšys, bylos nagrinėjimas turi įtakos jų teisėms ir interesams, todėl tais atvejais, kai per įstatymų nustatytus terminus su nukentėjusiuoju neatsiskaityta, draudimo įmonė turi būti įtraukta civiliniu atsakovu baudžiamojoje byloje. Būtent tokią išvadą ir padarė apeliacinės instancijos teismas. Draudimo įmonei, kurioje buvo apdraustas įvykio metu P. O. vairuotas automobilis, civilinis ieškinys iki įrodymų tyrimo pradžios pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas, todėl apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių priteisimo iš P. O. ir ieškinių dydžio klausimą perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Kasaciniame skunde nukentėjusysis V. V. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepriėmė kvito šaknelės, patvirtinančios jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, ir, pažeisdamas BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus, nepriėmė sprendimo šias išlaidas išieškoti iš P. O. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole nurodyta, kad nukentėjusiojo atstovas kvito šaknelę teismui pateikė pasakęs savo baigiamąją kalbą. Iki to laiko posėdžio pirmininkas du kartus klausė proceso dalyvių, ar jie turį prašymų, tačiau nei nukentėjusysis V. V., nei jo atstovas nepateikė kvito šaknelės ir neprašė išieškoti iš P. O. išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo iš kaltinamojo klausimas, kaip ir bet kuris kitas teismo sprendžiamas klausimas, kiekvienu atveju turi būti nagrinėjamas teismo posėdyje ir kiekvienas proceso dalyvis turi turėti teisę pareikšti savo nuomonę dėl galimo jo sprendimo bei ginčyti kitos šalies argumentus. Tai užtikrina rungimosi principas (BPK 7 straipsnis). Taigi nukentėjusysis arba jo atstovas prašymą išieškoti iš nuteistojo išlaidas advokato paslaugoms apmokėti turėjo pateikti kartu su atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą arba teismo posėdžio pradžioje (BPK 324 straipsnio 2 dalis). Antra vertus, apeliacinės instancijos teismas, gavęs nukentėjusiojo atstovo prašymą išieškoti iš nuteistojo išlaidas advokato paslaugoms apmokėti baigiamųjų kalbų metu, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, galėjo atnaujinti įrodymų tyrimą ir taip sudaryti galimybę kitiems proceso dalyviams išreikšti savo poziciją dėl šių išlaidų išieškojimo, tačiau to nepadarė.
BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jų atstovas, paslaugoms apmokėti. Priimant tokį sprendimą, atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nereaguodamas į nukentėjusiojo atstovo prašymą ir nepriimdamas sprendimo dėl minėtų išlaidų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalyje ir 106 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl proceso išlaidų dydžio nustatymo, jeigu šis klausimas neišspręstas teismo nuosprendyje, gali būti priimtas ir BPK 361 straipsnio 2 dalyje, 362 straipsnyje nustatyta tvarka, nurodyti pažeidimai nepripažintini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.
Kasacinės instancijos teismas apskųstus nuosprendžius ir nutartis tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pripažinęs, kad nespręsdamas prašymo išieškoti iš nuteistojo išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, kasacinės instancijos teismas nenagrinėja nukentėjusiojo prašymo išieškoti iš nuteistojo minėtas išlaidas, nes tai būtų sprendimo priėmimas iš esmės, o ne apeliacinės instancijos teismo nutarties tikrinimas teisės taikymo aspektu. Be to, atsižvelgiama į tai, kad sprendimo priėmimas susijęs su nuteistojo turtinės padėties vertinimu, kad priimto sprendimo suinteresuoti asmenys jau negalės skųsti ir kad, kaip jau minėta, šį klausimą galima spręsti BPK 361 straipsnio 2 dalyje, 362 straipsnyje nustatyta tvarka.
Dėl kitų skunduose nurodytų argumentų
Nukentėjusiosios J. Z. kasacinio skundo argumentai dėl vieno iš apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nario šališkumo ir manymas, kad teisėjas turėjo nusišalinti, yra nepagrįsti. Teisėjų nušalinimo ir nusišalinimo pagrindai yra numatyti BPK 58 straipsnyje. Nukentėjusiosios kasacinio skundo argumentai dėl teisėjo šališkumo gali būti susieti su BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu nušalinimo pagrindu – kitokios aplinkybės, keliančios pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu, – tačiau skunde nurodyta aplinkybė, kad teisėjo sūnus prieš keletą metų padarė autoavariją, jokių abejonių teisėjo nešališkumu nekelia. Antra vertus, nukentėjusiosios J. Z. atstovas, dalyvavęs apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nušalinimo teisėjui nepareiškė, todėl teisėjai neturėjo teisinio pagrindo BPK nustatyta tvarka spręsti nušalinimo klausimą.
Kasacinės instancijos teismas nenagrinėja nukentėjusysis V. V. kasaciniame skunde nurodytų argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus, nenurodydamas jokių motyvų, sumažino prašomą priteisti sumą, nes civilinio ieškinio dydžio klausimas bus nagrinėjamas civilinio proceso tvarka. Nenagrinėjami ir nukentėjusiosios J. Z. kasaciniame skunde pateikti samprotavimai dėl nuteistajam paskirtos bausmės švelnumo, nes jie niekaip nesusiję su skunde išdėstytu prašymu – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu, 377 straipsnio 4 dalimi,
nutaria:
Nuteistojo P. O., nukentėjusiųjų V. V. ir J. Z kasacinius skundus atmesti.
Nukentėjusiojo V. V. prašymą priteisti iš P. O. 450 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti palikti nenagrinėtu.