Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, civilinėje byloje Nr. 2-186-212/2010 pagal ieškovo AS Parex banka (teisių perleidėjas akcinė bendrovė Parex bankas) ieškinį atsakovui E. M. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje A. A., M. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB Parex bankas (toliau - bankas) ir trečiasis asmuo A. A. 2007 m. balandžio 20 d. sudarė kredo sutartį Nr. VE/450 (toliau – kredito sutartis), kuria bankas suteikė A. A. 1 100 000 Lt kreditą 6,96 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies (iš 11,4353 ha) įsigijimui (8-12 b. l.). Atsakovas E. M. 2004 m. liepos 20 d. laidavimo sutartimi Nr. LS/450-1 (13-14 b. l.) bankui įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jeigu kredito gavėjas bankui neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį. Ieškovo teigimu, A. A. nevykdė įsipareigojimų pagal kredito sutartį, todėl bankas ją nutraukė, pareikalavo skolos grąžinimo iš laiduotojo. Skolą pagal kredito sutartį sudaro 1 100 000 Lt negrąžinto kredito, 44 207,23 Lt palūkanų, 45 111,76 Lt delspinigių, iš viso 1 189 318,99 Lt. Kreditoriaus AB Parex bankas teisės perleistos naująjam kreditoriui AS Parex banka Latvijoje (77-90 b. l.). Vadovaudamasis CK 6.6, 6.37, 6.81, 6.200, 6.205, 6.210, 6.261 straipsniais, kreditorius prašė priteisti iš laiduotojo 1 189 318,99 Lt skolą, 5 proc. procesines palūkanas ir 15 893,19 Lt bylinėjimosi išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus.

Byloje kilo ginčas dėl laiduotojo pareigos įvykdyti skolininko prievolę kreditoriui, kai skolininkas neįvykdė laidavimu užtikrintos prievolės. Ieškovas prašė iš atsakovo, kuris laidavimo sutartimi užtikrino trečiojo asmens A. A. prievolės ieškovui įvykdymą, priteisti 1 189 318,99 Lt skolą, kurią sudaro 1 100 000 Lt negrąžinto kredito, 44 207,23 Lt palūkanų ir 45 111,76 Lt delspinigių, bei 5 procentų procesines palūkanas, nes skolininkas neįvykdė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nustatytu terminu grąžinti ieškovui suteiktą paskolą, mokėti palūkanas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai.

Pagal atsakovo apeliacinio skundo suformuluotus pagrindus apeliacijos dalyką sudaro klausimai dėl laiduotojo atsakomybės, kai pagrindinė prievolė užtikrinta hipoteka ir laidavimu; dėl laidavimo pasibaigimo; dėl laiduotojo teisių.

Dėl laiduotojo atsakomybės, kai pagrindinė prievolė užtikrinta hipoteka ir laidavimu

CK 6.70 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas: netesybos, įkeitimas (hipoteka), laidavimas, garantija, rankpinigiai ar kiti sutartyje numatyti būdai. Teismų praktikoje yra susiklosčiusi aiški nuostata, kad sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į sutarties pobūdį, savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas ir pan., gali pasirinkti ne vieną, bet keletą prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų.

Vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų – hipoteka, yra daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo, teismo sprendimo, iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo, arba iš įkeičiamo daikto savininko vienašalio pareiškimo įkeisti daiktą (CK 4.170 str. 1 d., 4.175 str. 1 d., 4.185 str. 1 d.). Šios daiktinės teisės būdingi bruožai yra jos absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto ir sekimas paskui įkeistą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B. v. BUAB „Neto“, bylos Nr. 3K-3-433/2010 ir kt.). Taigi, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo neįvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų jam būtų pirmiau už kitus kreditorius ir visiškai atlyginta, arba kad jam būtų suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą daiktą (CK 6.192 str. 1 d.).

Kitas iš CK 6.70 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai įtvirtintų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų yra laidavimas. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 76 str. 1 d.). Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.81 str. 1 d.). Jei ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.66 str. 4 d.).

Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 str. 1 d.). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese. Apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB Swedbank v. R. K., D. K. (bylos Nr. 3K-7-364/2010), konstatuota, kad kreditoriaus nesaisto įkeitimo lakšto turėjimas ir jis gali kreiptis į laiduotoją dėl skolininko neįvykdytos prievolės įvykdymo dar nerealizavus įkeisto turto.

Nagrinėjamu atveju pagal kreditavimo sutartį pagrindinio skolininko prievolės įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto – už kreditą įsigyjamo žemės sklypo, įkeitimu bei apelianto laidavimu, įtvirtinančiu jo solidariąją prievolę ieškovui. Ieškinyje nurodyta, kad kredito gavėjo prievolei užtikrinti hipotekos lakštu yra įkeistas trečiajam asmeniui priklausantis žemės sklypas, kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Kitų duomenų apie kredito gavėjo prievolės įvykdymo užtikrinimą hipoteka ir kreditoriaus teisės gauti reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto įgyvendinimą byloje nėra. Ieškovo su atsakovu sudaryta laidavimo sutartis įtvirtina atsakovo solidariąją prievolę – kredito gavėjas ir laiduotojas atsako bankui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (3.1 p.) ir banko teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti (6.1 p.). Byloje nėra duomenų, kad laidavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia ar atsakovas ją ginčytų. Apeliaciniame skunde nekeliamas laidavimo sutarties teisėtumo klausimas.

Aptartų nagrinėjamam klausimui aktualių materialiosios teisės normų ir bylos šalių sudarytos laidavimo sutarties sąlygų analizė paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad laiduotojo atsakomybė galima tik kreditoriui negavus reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto, ir leidžia spręsti apie pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su atsakovo solidariąja prievole ieškovui ir šio pasirinkimo teise, pagrįstumą ir teisėtumą. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą atsakovo apeliaciniame skunde pareikštą prašymą išreikalauti iš ieškovo duomenis apie išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto eigą vertinti kaip teisiškai nereikšmingą ir dėl to jo netenkinti.

Dėl laidavimo pasibaigimo

Apelianto argumentai, kad laidavimo sutartis pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 ir 6 dalyse nustatytais pagrindais, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Tokią išvadą kolegija daro remdamasi šiais motyvais.

Kasacinis teismas, pasisakydamas apie laidavimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra išaiškinęs laidavimo, kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Laidavimo akcesoriškumas lemia tai, kad laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės.

Laidavimas pasibaigia, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus kai laidavimo sutartis numato ką kita (CK 6.87 str. 4 d.). Šį laidavimo pasibaigimo pagrindą apeliantas sieja su tuo, kad pradinio kreditą trečiajam asmeniui suteikusio banko reikalavimo teisių kredito gavėjui ir atsakovui perleidimas ieškovui suvaržė jo (atsakovo) teises. Apeliantas nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie esminį laidavimo prievolę lemiančios kredito gavėjo (trečiojo asmens A. A.) prievolės pasikeitimą ir dėl to padidėjusią atsakovo atsakomybę ar kitas atsakovui atsiradusias nepalankias sąlygas. Vien tik deklaratyvus teiginys apie teisių suvaržymą nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimo faktą. Pirmosios instancijos teismas įvertino kredito portfelio perleidimo sutarties sąlygas ir nustatė, kad ši sutartis nekeičia su trečiuoju asmeniu ir atsakovu sudarytų kreditavimo ir laidavimo sutarčių, todėl konstatavo, kad kreditorius neturėjo sudaryti su kredito gavėju ir laiduotoju jokio rašytinio susitarimo. Šių teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų apeliantas neginčija.

Pagal CK 6.87 straipsnio 6 dalį laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius be pagrindo atsisako priimti skolininko arba laiduotojo pasiūlytą tinkamą prievolės įvykdymą. Šio laidavimo pasibaigimo pagrindo egzistavimą apeliantas sieja su tuo, kad ieškovas nenukreipė išieškojimo į įkeistą turtą. Byloje nustatyta, kad pagal laidavimo sutartį atsakovas yra solidarusis bendraskolis (CK 6.81 str. 1 d.), todėl jis nedisponuoja teise reikalauti, kad ieškovas pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.). Byloje nėra jokių duomenų ir apeliantas jų nenurodo, kad jis ar kredito gavėjas siūlė ieškovui tinkamą prievolės įvykdymą ir šis nepagrįstai atsisakė jį priimti.

Dėl laiduotojo teisių

Minėta, kad hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio. Byloje nėra hipotekos teisėjo nutarties, kurioje būtų nustatytas paskolos gavėjo įsiskolinimo bankui dydis. Paskolos gavėjo skolinio įsipareigojimo 2009 m. gegužės 20 dienai 1 189 318,99 Lt dydį ieškovas grindžia skolos grafiku (30 b. l.). Su ieškiniu ieškovas pateikė atsakovui ir paskolos gavėjui adresuotus 2009 m. vasario 13 d. pranešimus, kuriais bendraskoliams pranešama apie bankui neįvykdytą 14 489,52 Lt įsipareigojimą – nesumokėtas 14 030,88 Lt palūkanas ir nesumokėtus 458,64 Lt delspinigius (15, 16 b. l.). Byloje nėra duomenų apie kreditavimo sutarties nutraukimą, įsiskolinimo dydį sutarties nutraukimo momentu bei pranešimą bendraskoliams apie tai. Pateikti piniginio reikalavimo dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 str.).

Įstatymas įpareigoja kreditorių laiduotojo reikalavimu suteikti jam informaciją apie pagrindinės prievolės turinį ir sąlygas, taip pat apie jos vykdymą (CK 6.80 str. 1 d.). Tokia paskolos davėjo pareiga yra numatyta ir laidavimo sutartyje (5.1.2 p.). Pagal CK 6.82 straipsnio 2 dalį laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas; laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net ir tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako arba pripažįsta savo prievolę. Laiduotojas turi teisę įgyvendinti visas kitas teises, kuriomis gali naudotis skolininkas (ginčyti skolą, taikyti įskaitymą, sustabdyti prievolės vykdymą ir t. t.), išskyrus tas, kurios išimtinai susijusios su skolininko asmeniu (CK 6.82 str. 3 d.).

Nagrinėjamoje byloje atsiliepimu į ieškinį ir teismo posėdžio metu atsakovas laikėsi nuoseklios pozicijos dėl teisės atsikirsti į ieškovo reikalavimą įgyvendinimo ir remdamasis CK 6.80 straipsnio 1 dalyje bei 6.82 straipsnyje numatytomis laiduotojo teisėmis prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti iš ieškovo duomenis, susijusius su kreditavimo sutarties sudarymu, jos vykdymu ir nutraukimu (40-41, 123-124 b. l.). Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu šį atsakovo prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad atsakovas turi teisę ir pareigą pats domėtis, kaip asmuo, už kurį laidavo, vykdo sutartį (123 b. l.). Bylos duomenys liudija, kad atsakovas ir trečiasis asmuo buvo informuoti tik apie 14 489,52 Lt paskolos gavėjo skolinį įsipareigojimą, tuo tarpu ieškiniu kreditorius reikalauja iš laiduotojo 1 189 318,99 Lt skolos. Atsakovas byloje kėlė ir paskolos davėjo elgesio tinkamumo klausimą, kuris gali būti išspręstas tik turint objektyvius duomenis apie tikslinės paskolos pagal kreditavimo sutarties sąlygas išdavimą, jos panaudojimo kontrolę, mokėjimų vykdymą ir kt. Byloje esantys riboti reikalaujamo įsiskolinimo dydį pagrindžiantys duomenys ir su šio pobūdžio duomenų išreikalavimu susijusio atsakovo prašymo atmetimas leidžia spręsti apie laiduotojo teisės gauti informaciją apie pagrindinės prievolės vykdymą ir teisės ginčyti pagrindinio skolininko skolos, kurią be negrąžinto kredito sudaro palūkanos ir delspinigiai, dydį suvaržymą. Prašymo išreikalauti kreditavimo sutarties vykdymą liudijančių duomenų atmetimu atsakovas grindžia apeliacinio skundo argumentus dėl bylos esmės neatskleidimo ir prašymą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nepatenkindamas atsakovo prašymo, pažeidė jo procesinę teisę gauti duomenis atsikirtimui į kreditoriaus reikalavimą pareikšti ir ginčyti reikalavimo dydį, o nesant duomenų apie kreditavimo sutarties vykdymą nenustatė svarbių kilusiam ginčui išspręsti aplinkybių, susijusių su pagrindinio skolininko įsiskolinimo dydžiu, kurios reikšmingos sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės masto. Dėl nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, reikalautinų įrodymų gavimo galimybių yra pagrindas išvadai, kad byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, todėl konstatuotinas bylos esmės neatskleidimas. Bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas. Patenkinus atsakovo prašymą ir išreikalavus iš ieškovo visus turimus duomenis apie kreditavimo sutarties sudarymą ir jos vykdymą, bus užtikrinta atsakovo teisė atsikirsti į ieškovo reikalavimą skolos dydžio kontekste, turės būti aiškinamos ir svarstomos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės šiuo aspektu, o po jų esminio ištyrimo ir įvertinimo užtikrinta apeliacijos teisė, todėl teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą perduoti bylą paskolos gavėjo įsiskolinimo dydžio dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.). Nagrinėjant bylą iš naujo, nepažeidžiant šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų (CPK 12, 17 str.), analizuotinos ir vertintinos atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės, susijusios su paskolos pagal kreditavimo sutarties sąlygas suteikimu ir kreditavimo sutarties nutraukimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.