Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Ražinskaitės, Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K., T. P., R. V. ir civilinio atsakovo Viešosios įstaigos Respublikinės Š. ligoninės atstovo pagal įgaliojimą Eugenijaus Mikaliūno apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą – laisvės atėmimu dvejiems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą – laisvės atėmimu dvejiems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

T. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą – laisvės atėmimu dvejiems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš civilinio atsakovo Viešosios įstaigos Respublikinės Š. ligoninės priteista nukentėjusiajam R. Š. 15 000 Lt (4 344,30 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų A. K., R. V. ir T. P. solidariai priteista 2 593,15 Lt (751,02 Eur) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl nukentėjusiojo R. Š. gydymo išlaidų atlyginimo.

Iš nuteistųjų A. K., R. V. ir T. P. solidariai priteista 1 434 Lt (415,31 Eur) Valstybinio socialinio fondo Š. skyriui dėl nukentėjusiojo R. Š. išmokėtos ligos pašalpos atlyginimo.

Iš nuteistųjų A. K., R. V. ir T. P. solidariai priteista nukentėjusiajam R. Š. 1 000 Lt (289,62 Eur) advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K., R. V. ir T. P. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2008 m. liepos 2 d. nuo 12 val. 00 min. iki 20 val. 00 min., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, Š. apskrities psichiatrijos ligoninės ketvirtoje palatoje, esančioje (duomenys neskelbtini), bendrais tyčiniais veiksmais, bejėgiškos būklės nukentėjusiajam R. Š., kuris prie lovos specialiais diržais buvo fiziškai suvaržytas abiem rankomis ir kojomis, sudavė rankomis į pilvo sritį ne mažiau kaip keturis smūgius, bet ne daugiau kaip penkiolika smūgių, ir tokiais savo tyčiniais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam daugybinius dešinės kepenų skilties plyšimus, kepenų raiščių plyšimą, blužines sezoninio dangalo lokalų nuplėšimą, tulžies pūslės nuplėšimą, dėl ko komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. Š. sveikatą.

A. K., T. P., R. V. ir jų gynėjas prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Civilinio atsakovo VšĮ Respublikinės Š. ligoninės atstovė prašo tenkinti civilinio atsakovo ir nuteistųjų apeliacinius skundus.

Nuteistųjų R. V. ir T. P., VšĮ Respublikinės Š. ligoninės atstovo pagal įgaliojimą Eugenijaus Mikaliūno apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, t. y. teismas įrodymus vertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad teismų paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, jog būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Tuo tarpu bendrosios kompetencijos paskirtis – ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo), ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį

Kaip matyti iš A. K., T. P. ir R. V. apeliacinių skundų, nuteistieji neigia sumušę R. Š. ir tvirtina, kad nukentėjusysis jau buvo sužalotas prieš patenkant į Š. psichiatrijos ligoninę. Nuteistieji taip pat nurodo, kad nukentėjusiojo R. Š. parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl jie turi būti vertinami kritiškai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau paminėti duomenys patvirtina, kad iki R. Š. patekimo į VšĮ Š. apskrities psichiatrijos ligoninę, nukentėjusiajam nebuvo nustatyti jokie kūno sužalojimai, kurie galėjo sukelti jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, teismo medicinos ekspertizės 2015 m. vasario 5 d. akte Nr. EKG 24(99)/15(01) taip pat konstatuota bei teismo medicinos eksperto Janušo Rybalko paaiškinimais, duotais apeliacinio proceso metu, nustatyta, kad R. Š. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas 2008 m. liepos 2 d. nuo 12 val. iki 20 val., kai nukentėjusysis buvo VšĮ Š. apskrities psichiatrijos ligoninėje (7 t., 94-101; 133-138 b. l.). Todėl esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodyti samprotavimai apie tai, kad R. Š. galėjo būti sužalotas iki patekimo į minėtą psichiatrijos ligoninę, t. y. kad nukentėjusiajam nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas atsirado dėl somatinio susirgimo, arba galimai griūnant, vertinami kaip subjektyvus aplinkybių interpretavimas, kuris prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad ikiteisminio tyrimo parodymo atpažinimo proceso metu gauti duomenys buvo užrašyti (užfiksuoti) ne visai tinkamai (tiksliai), tačiau šie trūkumai buvo pašalinti kitomis BPK numatytomis priemonėmis, t. y. apklausiant tyrėją A. G., kurio parodymais netikėti nėra jokio pagrindo.

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniuose skunduose nurodytomis aplinkybėmis, kad R. Š. parodymų metu negalėjo tiksliai nurodyti, kokių spalvų chalatais (žalsvais ar baltais) vilkėjo jį sužaloję asmenys arba tai, jog nukentėjusysis nurodė asmenį Č., kuris minėtoje ligoninėje nedirba. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės negali būti pagrindu, nukentėjusiojo R. Š. parodymus laikyti kaip nepatikimus. Be to, šios apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės (t. y. chalatų spalva; asmuo Č., kuris ligoninėje nedirbo) nebuvo vienintelės, reikšmingos sprendimo priėmimui, nes byloje esantys įrodymai vertinami visumoje, t. y. vadovaujamasi tiek, kiek tai neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Nors apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu asmens parodymas atpažinti pagal fotonuotraukas buvo atliktas pažeidžiant BPK nuostatas, nes jo metu nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti nuteistųjų gynėjams, tačiau teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog atpažinimo procedūros metu buvo esmingai pažeisti proceso įstatymo reikalavimai ar, kad šis įrodymas buvo gautas neleistinu būdu.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką veiksmas atliktas ir protokolas surašytas 2008 m. rugsėjo 25 d., o T. P. atpažinimo protokolas buvo surašytas 2008 m. lapkričio 27 d. (1 t., 43-48, 53-57 b. l.). Be to, bylos duomenys patvirtina ir tai, kad tuo metu, nei R. V., nei T. P. įtarimai dar nebuvo pareikšti, todėl ir gynėjų neturėjo (2 t., 147-149, 157-161 b. l.).

Bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad prieš atpažinimo procedūras iš nuotraukų ir gyvai, nukentėjusysis R. Š. pirmiausia buvo apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintinus asmenys bei išsiaiškinta, pagal kokius požymius jis tai gali padaryti. Be to, nukentėjusiajam R. Š. buvo pateiktos atpažinti šešiolika fotonuotraukų, todėl nei BPK 191 straipsnio, nei BPK 192 straipsnio 5 dalies reikalavimai nebuvo nepažeisti. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai atlikdami atpažinimo veiksmus neprivalo nurodyti, iš kur ir kokiomis aplinkybėmis baudžiamosios bylos medžiagoje buvo gauta įtariamojo (nuteistojo) nuotrauka.

Apeliacinio proceso metu, siekiant pilnai, objektyviai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes buvo paskirta teismo medicinos komisinė ekspertizė. Iš atliktos teismo medicinos komisinės ekspertizės išvados Nr. EKG 24(99)/15(01) matyti, kad R. Š. buvo padarytos poodinės kraujosruvos žastuose, kairiajame petyje, trys smulkios kraujosruvos krūtinės dešiniame šoniniame paviršiuje, dvi poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje abipus, pilvo viršutinės dalies sužalojimas, pasireiškęs kepenų paviršiniais plyšimais, kepenų raiščio plyšimu, tulžies pūslės atplyšimu nuo guolio, blužnies paviršinio sluoksnio pažeidimu. Pilvo viršutinės dalies sužalojimas su vidaus organų pakenkimu yra paaiškinamas pilvo viršutinės dalies forsuotu suspaudimu / suspaudimais kietais bukais daiktais, turinčiais palyginti plačius paviršius, tikėtina paveikiant nurodytą sritį keliais, esant nukentėjusiajam fiksuotam prie lovos, esančios Š. psichiatrinėje ligoninėje. Šis sužalojimas galėjo būti padarytas vienmomentiškai paveikus nukentėjusiojo pilvo viršutinės dalies abi puses dviem keliais, kai nukentėjusysis buvo fiskuotas prie lovos. Tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą.

Tuo tarpu, poodinės kraujosruvos rankose (ar dalis jų) buvo padarytos suspaudžiant rankų pirštais netrukus prieš hospitalizaciją į Š. psichiatrijos ligoninę. Trys smulkios kraujosruvos krūtinės dešiniame šoniniame paviršiuje, taip pat galimai dalis poodinių kraujosruvų rankose, buvo padarytos Š. psichiatrinėje ligoninėje, tikėtina suspaudžiant nukentėjusiojo krūtinę ir rankas pirštais tramdymo metu. Dvi didesnės kraujosruvos krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje galėjo būti padarytos suduodant smūgius kietais bukais daiktais, tikėtina kumščiais artimu pilvo traumos padarymo laiku. Šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (7 t, 94-101 b. l.).

Apeliacinio proceso metu apklaustas teismo medicinos ekspertas Januš Rybalko patvirtino aukščiau paminėtos ekspertizės išvadas ir paaiškino, kad R. Š. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Pažymėjo ir tai, kad kepenų raiščio, paviršiniai kapsulės ir blužnies plyšimai negalėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiais (7 t., 133-136, 181-183 b. l.). Be to, nukentėjusiojo R. Š., liudytojo V. K. parodymais nustatyta, kad Š. psichiatrinės ligoninės palatoje Nr. 4, nukentėjusysis pradėjo konfliktuoti su V. K., t. y. elgtis agresyviai ir keiktis, todėl V. K. kartu su A. K. ir R. V. panaudojo fizinę jėgą: jis (V. K.) laikydamas nukentėjusįjį iš nugaros pusės, pasodino ant lovos, R. V. – laikė nukentėjusiajam už rankų, o A. K. – už kojų. Po to T. P. atnešė specialius diržus ir nukentėjusįjį prifiksavo (pririšo specialiais diržais) prie lovos (4 t., 105-109; 129-131 b. l.). Iš A. K. parodymų matyti, kad po to kai gydytojas V. V. apžiūrėjo R. Š., nukentėjusysis buvo fiksuotas (pririštas specialiais diržais) prie lovos per krūtinę. Šią aplinkybę, apeliacinio proceso metu, patvirtino ir liudytojas V. V. (2 t., 52-53 b. l.; 7 t., 62-63 b. l.). Nuteistieji A. K., R. V. ir T. P. teigia, kad R. Š. nemušė, tačiau panaudojo fizinę jėgą prieš agresyviai besielgiantį nukentėjusįjį, turėdami tikslą jį sutramdyti, t. y.: A. K. – laikė nukentėjusįjį už kojų, o R. V. ir T. P. – už rankų, ir bendromis pastangomis per krūtinę nukentėjusįjį prifiksavo (pririšo specialiais diržais) prie lovos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad nukentėjusysis R. Š. psichiatrinėje ligoninėje, elgėsi agresyviai, į įspėjimus nereagavo ir aktyviai priešinosi, todėl liudytojas V. K. bei nuteistieji R. V., T. P. ir A. K. turėjo teisę imtis fizinių priemonių jį nuraminti ir taip jį sutramdyti. Tai patvirtina liudytojo V. V. (2 t., 52-53 b. l.; 7 t., 62-63 b. l.), liudytojo V. K. parodymai, iš dalies nuteistųjų pareigų instrukcijų aprašai (1 t., 173, 186, 189, 191-192 b. l.). Iš nuteistojo R. V. parodymų matyti, kad įvykio metu jis buvo dešinėje lovos pusėje, o kur buvo kiti – neprisimena (7 t., 179-180 b. l.). Nuteistasis T. P. parodymų metu nurodė, kad įvykio metu R. V. buvo dešinėje lovos pusėje, o A. K. – laikė nukentėjusiojo kojas. Jis (T. P.) pririšo prie lovos dešinę nukentėjusiojo ranką, o kas fiksavo kairę nukentėjusiojo ranką – neprisimena (7 t., 17-181 b. l.). Bylos aplinkybės patvirtina, kad įvykiai klostėsi dinamiškai ir greitai, nes buvo siekiama nuraminti R. Š., kuris elgėsi agresyviai. Kadangi R. Š. vis tiek nenusiramino, R. V. ir T. P. panaudojo nukentėjusiojo priešinimuisi neproporcingą fizinę prievartą, t. y. kai nukentėjusysis buvo prifiksuotas (pririštas specialiais diržais) prie lovos, jie keliais suspaudė jam pilvą. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir nukentėjusiojo R. Š. nuoseklūs parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, t. y. kad fizinę jėgą į krūtinės ir pilvo sritį vartojo būtent nuteistieji R. V. ir T. P. (1 t., 43-48, 53-57 b. l.; 4 t., 105-109 b. l.). Nors nėra galimybės tiksliai konstatuoti, kurioje pusėje (t. y. dešinėje ar kairėje) buvo nuteistieji R. V. ir T. P., kai nukentėjusysis buvo tramdomas ir fiksuojamas (specialiais diržais rišamas) prie lovos, tačiau neginčijamai nustatyta, jog jie buvo priešingose lovos pusėse.

Tačiau teisėjų kolegija kritiškai vertina R. Š. parodymus apie tai, kad nuteistieji R. V., T. P. ir A. K. rankomis tyčia mušė jį (nukentėjusįjį), šokinėjo jam ant krūtinės, nes šių aplinkybių nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys, t. y. dėl šių aplinkybių:

antra, teismo medicinos komisinės ekspertizės išvadoje Nr. EKG 24(99)/15(01) nustatyta, kad R. Š. sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas nukentėjusiojo pilvo viršutinės dalies abi puses suspaudus keliais, kai nukentėjusysis buvo fiskuotas prie lovos (7 t., 94-101 b. l.). Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad kraujosruvos nukentėjusiojo krūtinės dešiniame šoniniame paviršiuje ir dalis kraujosruvų rankose buvo padarytos Š. psichiatrinėje ligoninėje, tikėtina suspaudžiant jam krūtinę ir rankas pirštais tramdymo metu. Apeliacinio proceso metu, šią išvadą patvirtino ir teismo medicinos ekspertas Januš Rybalko (7 t., 133-136, 181-182 b. l.). Todėl tiek teismo medicinos specialisto išvada, tiek teismo medicinos eksperto Januš Rybalko paaiškinimai, objektyviai paneigia nukentėjusiojo R. Š. parodymus, kad nuteistieji jį mušė tyčia. Byloje nėra neginčijamų duomenų ir apie tai, kad nuteistieji tyčia sudavė smūgius rankomis ir padarė dvi didesnės kraujosruvos nukentėjusiojo krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje. Teismo medicinos ekspertizės akte Nr. EKG 24(99)/15(01) dėl šių sužalojimų padarymo mechanizmo nurodyta tik tikimybinė išvada, o kitų neginčijamų įrodymų dėl jų padarymo mechanizmo, byloje nėra. Akivaizdu, kad pats nukentėjusysis R. Š. savo veiksmais sąlygojo (iššaukė) fizinės jėgos panaudojimą prieš jį. Todėl R. Š. nustatyti sužalojimai, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, R. V. ir T. P. iš kaltinimo pašalinami;

trečia, iš bylos duomenų nustatyta, kad nukentėjusysis R. Š. Š. psichiatrinėje ligoninėje elgėsi agresyviai, keikėsi, nereagavo į raginimus nusiraminti. Tai iš dalies patvirtina ne tik nuteistųjų, bet ir liudytojų V. V., V. K., L. V., J. P., R. A. parodymai. Be to, nukentėjusysis R. Š. dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo patyrė didelį stresą ir emocinę įtampą, todėl logiškai paaiškinami jo parodymuose esantys netikslumai dėl įvykių eigos Š. psichiatrinėje ligoninėje ir sužalojimų padarymo mechanizmo.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. Š. dėl sužalojimų padarymo mechanizmo sąžiningai klysta, todėl nuteistųjų veiksmus, kuriais buvo siekiama jį sutramdyti, klaidingai interpretuoja kaip tyčinį smūgių sudavimą arba net šokinėjimą ant krūtinės. Tokias aplinkybes iš dalies patvirtina teismo medicinos komisinės ekspertizės išvados Nr. EKG 24(99)/15(01), teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės Nr. 82 TPKK-22 išvados bei ekspertės Z. K. paaiškinimai, duoti apeliacinio proceso metu (1 t., 126-133 b. l.; 7 t., 94-101 b. l.).

Pažymėtina, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl akivaizdu, kad įrodymai turi būti vertinami lyginant su kita bylos medžiaga, kurie patvirtintų ar paneigtų tokių išvadų pagrįstumą, nes įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų, jų tarpusavio ryšys.

Iš minėtos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės Nr. 82 TPKK-22 išvadų ir ekspertės Z. K. paaiškinimų matyti, kad nukentėjusiajam R. Š., Š. psichiatrijos ligoninėje, nustatyta abstinencija su delyru, t. y. alkoholinės kilmės psichozė, kuriai būdingas sąmonės aptemimas. Priklausomai nuo sąmonės aptemimo lygio, psichinio išgyvenimo turinio galimi atminties sutrikimai, t. y. atminties netekimas ar dalinis netekimas. Dėl to, tokie ligoniai tiksliai apibūdinti įvykio aplinkybių negali ir jų parodymai būna neišsamūs ir nenuoseklūs. Todėl R. Š. parodymai, apie byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, gali stokoti nuoseklumo ir tikslumo (t. y. dėl įvykio metu buvusios dezorientacijos, dėmesio suvokimo sutrikimų galimi netikslumai apibūdinant visas įvykio detales, įvykio chronologiją, vietą, tikslų laiką). Ekspertizės akte pažymėta ir tai, kad R. Š. gebėjimą atpažinti jį supusius asmenis įvykio metu sąlygojo psichozinių išgyvenimą turinys. Kadangi po delyrinio sąmonės sutrikimo galimas fragmentinis realių aplinkos įvykių prisiminimas, todėl R. Š. galėjo atpažinti asmenis, galimai atlikusius nusikalstamus veiksmus jo atžvilgiu.

Iš ekspertės Z. K. paaiškinimo apeliacinio proceso metu matyti, kad R. Š., Š. psichiatrinėje ligoninėje, nebuvo ryškus sąmonės pritemimo lygis, todėl jis gali prisiminti įvykius (4 t., 111-113 b. l.; 5 t., 138-140 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau paminėtos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos išvados ir ekspertės Z. K. paaiškinimai, atitinka faktines bylos aplinkybes, ir iš esmės neprieštarauja nukentėjusiojo R. Š. ir liudytojų parodymams. Pažymėtina ir tai, kad šią ekspertizę atliko keturi specialistai, turintys didelį ekspertinio darbo stažą, todėl netikėti jos išvadomis nėra jokio pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija nesivadovauja teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 87 TPK-34, nes jis yra neišsamus ir neatitinka bylos aplinkybių (1 t., 107-109 b. l.).

Apeliacinio proceso metu taip pat buvo pateikta teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada Nr. A-KI-167-85, kurioje nurodyta, kad R. Š., Š. psichiatrijos ligoninėje, buvo sutrikusios sąmonės – alkoholinio delyro būsenoje, nesiorientavo aplinkoje, elgėsi neadekvačiai, todėl negali atgaminti įvykius (5 t., 84-100 b. l.). Iš specialisto Dainiaus Stasiūno paaiškinimų, apeliacinio proceso metu, matyti, kad rašydamas konsultacinę išvadą konsultavosi su kitais specialistais (pvz.:, D.), tačiau pripažino, jog tokiems asmenims galimi ir sąmonės prašviesėjimai (5 t., 136-137 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pateikta konsultacinė išvada Nr. A-KI-167-85 ir specialisto Dainiaus Stasiūno paaiškinimai nepaneigia teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės Nr. 82 TPKK-22 išvadų bei ekspertės Z. K. paaiškinimų apeliacinio proceso metu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konsultacinę išvadą Nr. A-KI-167-85 surašė specialistas, kuris neturi ekspertinio darbo stažo, o išvadas grindė kitų specialistų konsultacijomis. Be to, specialistas Dainius Stasiūnas atliko ne bylos medžiagos ir įvykio aplinkybių tyrimą, bet byloje atliktų specialisto išvadų vertinimą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktos teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 1051/08(04) ir Nr. KG 149-1051/087(04) neatitinka faktinių bylos aplinkybių (1 t., 23-26, 32-33 b. l.). Teismo medicinos specialisto Henriko Daujoto išvados ir paaiškinimai pirmosios instancijos teisme bei apeliacinio proceso metu dėl sužalojimo mechanizmo padarymo R. Š. yra klaidingos, jų nepatvirtina įvykio aplinkybės ir bylos medžiaga. Todėl apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja ikiteisminio tyrimo metu atliktomis teismo medicinos specialistų išvadomis Nr. G 1051/08(04) ir Nr. KG 149-1051/087(04), teismo medicinos specialisto Henriko Daujoto paaiškinimais pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio proceso metu bei teismo medicinos specialisto Antano Algirdo Garmaus konsultacinė išvada Nr. A-KI-161-85 bei jo paaiškinimais apeliacinio proceso metu dėl sužalojimų padarymo mechanizmo nukentėjusiajam R. Š., nes jos nepagrįstos faktine bylos medžiaga ir iš esmės prieštarauja apeliacinio proceso metu atliktos teismo medicinos komisinės ekspertizės Nr. EKG 24(99)/15(01) išvadoms ir teismo medicinos eksperto Januš Rybalko paaiškinimams bei kitiems aukščiau aptartiems ir įvertintiems įrodymams.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis R. Š. parodė, kad jį sumušė Š. psichiatrinėje ligoninėje, tačiau konkrečių asmenų (pavardžių) nenurodė (1 t., 34-36 b. l.). Iš Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 19 d. nutarties turinio matyti, kad perdavus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, R. V., T. P. ir A. K. buvo kaltinami pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą (3 t., 43-44 b. l.).

Nukentėjusysis R. Š. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad jį sumušė R. V. ir T. P. bei nurodė kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš jų padarė (4 t., 105-113, 173-174 b. l.). Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme R. Š. negalėjo paaiškinti, kokius konkrečiai smurtinius nusikalstamus veiksmus prieš jį atliko nuteistasis A. K., tačiau teigė, kad jį mušė visi trys nuteistieji (4 t., 106-109, 173-174 b. l.; 5 t., 140-142 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. Š. iš pateiktų fotonuotraukų A. K. neatpažino, tačiau nurodė, kad yra panašių asmenų, bet nėra įsitikinęs, jog tai tie patys, kurie jį mušė (1 t., 43-48 b. l.). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu atpažino tik du prieš jį smurtą vartojusius asmenis (R. V. ir T. P.), o trečio asmens (A. K.) neatpažino, tačiau ir toliau teigė, kad jį sumušė visi nuteistieji (4 t., 108 b. l.).

Liudytojo V. K., nuteistųjų R. V. ir T. P. parodymais neginčijamai nustatyta, kad A. K. laikė nukentėjusiojo kojas. Nuteistasis A. K. taip pat pripažino, kad padėjo sutramdyti agresyvų R. Š., todėl laikė jo kojas (4 t., 167-170 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių ir įtikinamų duomenų, kad A. K. tyčia ar dėl neatsargumo padarė kokius nors smurtinio pobūdžio veiksmus, kurie nukentėjusiajam sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiojo R. Š. kojose, už kurių laikė nuteistasis A. K., buvo padaryti kokie nors sužalojimai. Taip pat pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiojo R. Š. parodymai dėl A. K. nusikalstamų veiksmų yra nenuoseklūs, neįtikinami ir nepatikimi. Be to, jų nepatvirtina ir kiti bylos duomenys. Tuo tarpu, liudytojo A. Š. parodymai apie R. Š. sužalojimo aplinkybes yra išvestiniai, todėl jais vadovaujamasi tiek, kiek jie atitinka kitą bylos medžiagą ir neprieštarauja faktinėms įvykio aplinkybėms.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2007, Nr. 2K-347/2007, Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

Esant šioms aplinkybėms, A. K. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Tuo tarpu, remiantis bylos medžiaga matyti, kad R. V. ir T. P. įvykio metu dirbo Š. psichiatrinėje ligoninėje, t. y. R. V. – psichikos sveikatos slaugytoju (1 t., 173, 189 b. l.), o T. P. – slaugytojo padėjėju (1 t., 173, 191 b. l.). Bylos duomenys patvirtina, kad R. V. ir T. P. turėjo tikslą nuraminti agresyviai besielgiantį nukentėjusįjį R. Š., kuris į raginimus nustoti priešintis nereagavo, todėl jie galėjo panaudoti fizinę jėgą. Tačiau iš nustatytų aplinkybių negalima daryti išvados, kad R. V. ir T. P. numatė, kad dėl jų veiksmų gali būti sužalotas R. Š., ir nors šių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal minėtas aplinkybes akivaizdu, kad nuteistųjų veika negali būti vertinama kaip padaryta numatant padarinius ir kartu būnant abejingiems šių padarinių atsiradimui, t. y. padaryta esant netiesioginei tyčiai. Tačiau tai nešalina baudžiamosios atsakomybės už sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą nukentėjusiajam R. Š.

Pažymėtina, kad pagrindinis ir iš esmės vienintelis BK 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų atribojimo požymis yra skirtinga kaltės forma.

Tuo tarpu, BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-412/2015 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad nuteistieji R. V. ir T. P., atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, savo asmenines savybes ir turimą patirtį, turėjo ir galėjo numatyti, jog keliais suspausdami nukentėjusiojo R. Š. pilvą, gali kilti tam tikri pavojingi padariniai, tačiau nepaisė elementaraus atsargumo – nesilaikė visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių. Akivaizdu, kad R. V. ir T. P. panaudojo fizinę jėgą, kuri neproporcinga nukentėjusiojo R. Š. pasipriešinimo intensyvumui ir pobūdžiui. Todėl pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, R. V. ir T. P. nusikalstama veika iš BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkto perkvalifikuojama į BK 137 straipsnio 1 dalį, kaip padaryta nusikalstamo nerūpestingumo kaltės forma.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nustatė, kad R. V., dirbdamas VšĮ Š. psichiatrijos ligoninėje skyriaus administratoriumi ir T. P. – slaugytojo padėjėju, 2008 m. liepos 2 d. nuo 12 val. iki 20 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Š. apskrities psichiatrijos ligoninės ketvirtoje palatoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kai R. Š. buvo pririštas prie lovos specialiais diržais, taip jam fiziškai suvaržant galimybę judėti ir priešintis, elgdamiesi nepakankamai atidžiai ir dėmesingai, panaudojo fizinę jėgą, kuri neproporcinga nukentėjusiojo pasipriešinimo intensyvumui ir pobūdžiui, keliais iš abiejų pusių suspaudė nukentėjusiajam pilvą. Tokiu būdu R. V. ir T. P. bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam dešinės kepenų skilties, kepenų raiščių plyšimą, blužnies sezoninio dangalo lokalų nuplėšimą, tulžies pūslės nuplėšimą, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę ir taip elgdamiesi nusikalstamai nerūpestingai dėl neatsargumo, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Šiais veiksmais R. V. ir T. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Remiantis skundžiamo nuosprendžio turiniu taip pat matyti, kad R. V., T. P. ir A. K. buvo kaltinami ir nuteisti už tai, jog veikė bendrininkų grupe.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dvejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia bei susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju) (BK 24 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą ir teismų praktiką, nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat nustačius, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, yra laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2009; Nr. 2K-214/2011).

Pažymėtina, kad šioje nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad R. V. ir T. P. padarė ne tyčinį nusikaltimą, o dėl neatsargumo, t. y. BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. BK 137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika, priešingai nei BK 135 straipsnyje, yra padaroma tik neatsargiai. Tuo tarpu, pagal teismų praktiką, bendrininkavimas galimas tik esant tyčinei kaltės formai.

Todėl esant šioms aplinkybėms, R. V. ir T. P. iš kaltinimo pašalinama jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Dėl bausmių paskyrimo ir priteistų civilinių ieškinių

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, jog skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Kadangi R. V. ir T. P. nusikalstama veika iš BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkto perkvalifikuojama į BK 137 straipsnio 1 dalį, todėl jiems skiriama nauja bausmė. Pažymėtina, kad BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta bausmė – areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. V. anksčiau neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai (2 t., 183 b. l.); T. P. anksčiau neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai (2 t., 189 b. l.). Bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistieji jau atliko dalį bausmė, t. y. R. V. nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. vasario 13 d., o T. P. – nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. vasario 14 d. (7 t., 165 b. l.). Taip pat atsižvelgiant į tai, kad R. V. ir T. P. sunkiai sužalojo nukentėjusįjį R. Š. dėl neatsargumo, jiems pagal BK 137 straipsnio 1 dalį skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatomas arčiau baudžiamojo įstatymo sankcijos minimumo. Be to, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau kaip aštuoneri metai, o nuteistieji R. V. ir T. P. dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės jau atliko (7 t., 165 b. l.). Todėl esant šioms aplinkybėms, R. V. ir T. P. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nustatoma tokia laisvės atėmimo bausmės trukmė, kurią nuteistieji jau atliko, t. y. R. V. – aštuoniems mėnesiams dvidešimt septynioms dienoms, o T. P. – aštuoniems mėnesiams dvidešimt aštuonioms dienoms.

Pažymėtina ir tai, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą yra palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Be to, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymą tik teismas, vertindamas bylos aplinkybes, žalos dydžio nustatymo kriterijus pagal CK 6.250 straipsnį, nustato žalos dydį ir jos kompensavimą pinigine išraiška, darytina išvada, kad šioje nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino turtinės ir neturtinės žalos dydžių nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas, ir parinko adekvatų jų atlyginimo dydį ir tai, neprieštarauja žalos atlyginimo instituto paskirčiai bei sąžiningumo ir teisingumo principams.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl neturtinės žalos atlyginimo R. Š., nes nukentėjusysis dėl patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo kentė fizinį skausmą, patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, kas neabejotinai padarė neigiamą įtaką jo gyvenimui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 straipsnio 4 dalis numato darbdavio atsakomybę, kai žala padaroma jo darbuotojui einant pareigas. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. V. ir T. P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo susiję darbo sutartiniais santykiais su Š. apskrities psichiatrijos ligonine ir R. Š. sužalojo atlikdami savo tiesiogines funkcijas, tačiau neteisėtai panaudoję fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Pažymėtina, kad apygardos teismo išvada dėl Š. psichiatrijos ligoninės atsakomybės kaip civilinio atsakovo, atitinka teismų praktiką, pagal kurią padarytą žalą turi atlyginti darbdavys. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad R. V. ir T. P. sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė dėl neatsargumo, priteista neturtinė žala sumažinama iki 2 000 Eur dydžio.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas pagrįstai tenkino VSDFV Š. skyriaus ieškinį dėl 1 434 Lt (415,31 Eur) atlyginimo Valstybinio socialinio fondo Š. skyriui, kadangi R. Š. nedirbo ir jam buvo išmokėta ligos pašalpa. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai tenkino Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2 593,15 Lt (751,02 Eur) civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo R. Š. gydymo išlaidų atlyginimo. Pažymėtina ir tai, kad A. K. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo yra išteisinamas, todėl šiuos nuostolius turi atliginti solidariai R. V. ir T. P.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis R. Š. pateikė 144,81 Eur (500 Lt) pinigų priėmimo kvitą už turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (5 t., 125 b. l.) ir paprašė šią sumą priteisti iš nuteistųjų.

Tačiau pažymėtina, kad pagal nacionalinių teismų suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-1/2009, Nr. 2K-267/2009, Nr. 2K-272/2011, Nr. 2K-605/2011, Nr. 2K-374/2012 ir kt.).

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad nuteistųjų R. V. ir T. P. apeliaciniai skundai yra tenkinami iš dalies, o nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas visa apimtimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant tokiai situacijai, kai apeliacinius skundus paduoda nuteistieji, nukentėjusiojo išlaidos advokatui iš dalies yra grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų. Todėl nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina į skundų išnagrinėjimo rezultatus, dėl to nukentėjusiajam R. Š. priteistina iš nuteistųjų R. V. ir T. P. pusė jo prašomos sumos, t. y. 72,40 Eur (250 Lt).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių apygardos prokuratūros 2010 m. balandžio 21 d. nutarimais R. V., T. P. ir A. K. buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės į jiems priklausantį turtą, siekiant užtikrinti civilinio ieškinio atlyginimą (2 t., 142-144, 154-156, 165-167 b. l.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2010 m. balandžio 21 nutarimai, kuriais buvo laikinai apribotos A. K., R. V. ir T. P. nuosavybės teisės į jiems priklausantį turtą paliekami galioti iki nuosprendžio įvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismui R. V. ir T. P. nusikalstamus veiksmus iš BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkto perkvalifikavus į BK 137 straipsnio 1 dalį, laikinas nuosavybės teisių apribojimas gali būti panaikintas nuteistiesiems tik pilnai atlyginus civilinius ieškinius. Tuo tarpu, A. K. išteisinamas, todėl Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2010 m. balandžio 21 d. nutarimas, kuriuo buvo laikinai apribotos A. K. nuosavybės teisės į jam priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. XXXXX, kadastrinis Nr. XXXX, registro Nr. XXXX, esantį (duomenys neskelbtini) rajone), panaikinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais, BPK 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. K. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir A. K. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

R. V. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkto perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimą aštuoniems mėnesiams dvidešimt septynioms dienoms.

R. V. į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmės laiką nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. vasario 13 d., ir laikyti atlikus bausmę.

T. P. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkto perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti laisvės atėmimą aštuoniems mėnesiams dvidešimt aštuonioms dienoms.

T. P. į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmės laiką nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. vasario 14 d., ir laikyti atlikus bausmę.

Iš civilinio atsakovo Viešosios įstaigos Respublikinės Š. ligoninės nukentėjusiajam R. Š. priteistą neturtinę žalą 15 000 Lt (4 344,30 Eur) sumažinti iki 2 000 (dviejų tūkstančių) Eur.

Iš nuteistųjų R. V. ir T. P. priteisti nukentėjusiajam R. Š. 72,40 Eur (250 Lt) už turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. K. solidariai su R. V. ir T. P. buvo priteista 2 593,15 Lt (751,02 Eur) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos nukentėjusiojo R. Š. gydymo išlaidoms atlyginti, 1 434 Lt (415,31 Eur) Valstybinio socialinio fondo Š. skyriui dėl nukentėjusiojo R. Š. išmokėtai ligos pašalpai atlyginti ir 1 000 Lt (289,62 Eur) nukentėjusiajam R. Š. advokato paslaugoms apmokėti.

Laikyti, kad šias išlaidas turi atlyginti solidariai R. V. ir T. P.

Iš nuosprendžio pašalinti R. V. ir T. P. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2010 m. balandžio 21 d. nutarimu buvo laikinai apribotos A. K. nuosavybės teisės į jam priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. XXXX, kadastrinis Nr. XXXX, registro Nr. XXXX), esantį (duomenys neskelbtini) rajone.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.