- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-17
- Bylos Nr.
- 1A-372-290-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-56-1-00080-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Evaldas Gražys, Algirdas Remeika
- Nuteistasis
- A. I.
- Advokatai
- Violeta Naujokienė
- Kategorijos
- 2.4.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-56-1-00080-2012-6)
2013 m. birželio 17 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algirdo Remeikos ir Evaldo Gražio, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorui Nerijui Brundzai, nuteistojo A. I. gynėjai advokatei Violetai Naujokienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Civilinis ieškinys tenkintas pilnai, priteista iš A. I. 1000 (tūkstantis) litų neturtinės žalos atlyginimo L. D..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. I., a.k. (duomenys neskelbtini) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., BK 140 str. 2 d. už tai, kad 2012 m. vasario 2 d. apie 17 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, savo sutuoktinei V. I. tyčia, ne mažiau kaip keturis kartus ranka sudavė į veidą, metė į ją rankinį laikrodį, pataikydamas į kairės akies sritį, plastikiniu samčiu sudavė vieną kartą į pakaušio sritį ir ne mažiau kaip vieną kartą ranka sudavė į krūtinę, vieną kartą spyrė V. I. mažametei dukrai L. D., gim. (duomenys neskelbtini), į kairę koją, vieną kartą sudavė ranka į krūtinės sritį ir vieną kartą į kairės rankos sritį, tuo V. I. padarė kraujosruvas veide ir krūtinėje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, o mažametei L. D. sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Kauno apygardos eismui nuteistasis A. I. prašė pašalinti nuosprendyje konstatuotą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę dėl girtumo, nes ir blaivus taip pat būtų pasielgęs, girtumas jo veiksmams įtakos neturėjo. Dėl padarytos nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. prašė pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad savo kaltę pripažino ir gailisi, tačiau negali savęs apkalbėti, nes veiksmų, kuriuos nurodė V. I. ir L. D., jis nepadarė.
Nuteistasis savo skunde nurodė, kad teismas nuosprendyje netinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. V. I. yra L. D. mama, ji yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl jis teismo nepagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. Nuteistasis skunde nurodė, kad specialisto išvadoje patvirtinama, kad L. D. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota, todėl sveikatos sutrikdymas nekvalifikuotas, tačiau įvykio metu galėjo jausti fizinį skausmą. Jo teigimu, nukentėjusiosios jį apkalba ir siekia sugriežtinti jo atsakomybę, todėl pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. prašo jį išteisinti.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusią apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi visą bylos medžiagą ir joje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo A. I. nusikalstamas veikas, argumentuotai išsprendė klausimus dėl atsakomybę lengvinančios ir ją sunkinančios aplinkybių, tinkamai vertino įrodymus bei paskyrė teisingą bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Esminių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų nepadaryta.
Nuteistasis A. I. ginčija savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., nesutinka su pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe – girtumu bei nepripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog prisipažino kaltu ir gailisi, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).
Lietuvos Respublikos BK 2 str. įtvirtintose pagrindinėse baudžiamosios atsakomybės nuostatose numatyta, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino, tinkamai nustatė įvykio aplinkybes bei pagrindė nuteistojo kaltę padarius ne tik Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., bet ir šio straipsnio 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltę dėl BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos neigė, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir pripažino įrodymais. Tai – nukentėjusiųjų V. I., liudytojų L. D., iš dalies liudytojų G. D., I. A. parodymai, 2012-02-06 įvykio vietos apžiūros protokolas, 2012-02-07 teismo med. specialisto išvados, 2012-02-14 daiktų, dokumentų apžiūros protokolas. Nuosprendyje šie įrodymai buvo ištirti ir įvertinti ne atsietai vienas nuo kito, o juos vertinant visumoje, kas ir leido apylinkės teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl smurto veiksmų panaudojimo prieš mažametę L. D., sukeliant jai fizinį skausmą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o tai, jog apeliantui teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nepalankios, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ištirtą bylos medžiagą, nuosprendyje aptartus įrodymus, mano, kad jų visuma leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis A. I. suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė jų padarinius – mažametei nukentėjusiajai sukeliamą fizinį skausmą ir norėjo taip elgtis, o nuteistojo argumentas, jog nuosprendis yra pagrįstas vien suinteresuoto asmens V. I. parodymais, neatitinka faktinių duomenų. Iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu tiek V. I., tiek L. D. parodymais buvo nuoseklūs ir išsamūs, neprieštaraujantys vieni kitiems ir nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Nenustatyta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusioji V. I. siekė apklabėti savo sutuoktinį, nes iš ištirtų aplinkybių matyti, kad šis smurto protrūkis tiek prieš ją, tiek prieš L. D. įvyko pirmą kartą. Tai, kad L. D. konflikto metu stojo tarp mamos ir patėvio, siekdama apginti mamą, ir dėl to patyrė patėvio smurtą, įtikinama ir tuo, kad V. I. įvykio metu buvo 5 mėnesių nėštume. Tokiu būdu, matydama patėvio smurtą mamos atžvilgiu, nes jis jai samčiu davė į pakaušį, ranką pataikė į akį 3-4 kartus, mestu laikrodžiu į akį, į krūtinę sudavė virtuvėje, bet nesmarkiai, o kai L. D. stojo tarp jų, patėvio jai buvo suduota į krūtinę bei įspirta L. D. vieną kartą į koją. Šias aplinkybes taip pat nurodė ir L. D., bei liudytojos, kurioms analogiškai buvo papasakota nukentėjusiųjų. Taip pat teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji V. I., kaip ir liudytojos G. D. bei I. A., savo parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl teigti apie jos suinteresuotumą bylos baigtimi, tuo pačiu siekiant pakenkti pačiai sau, nėra jokio pagrindo.
Nuteistojo parodymai nagrinėjamu atveju yra prieštaringi ir neįtikinantys. Nors smurto sutuoktinės atžvilgiu panaudojimo neneigia, tačiau aplinkybes nurodė švelnesnes, nepripažįsta, jog sudavė samčiu jai per galvą, nurodė, kad mėlynė sutuoktinės veide jau buvo, laikrodį metė ne į žmoną, bet į sieną ir jai pataikė netyčia, žmonai sudavė ranka ir stumtelėjo, ji užkliuvo už kilimo ir todėl atsitrenkė į staktą, o aplinkybių, jog L. D. stojo tarp jų iš vis neprisimena, kadangi dėl išgerto alkoholio ir pykčio ne viską pamena.
Iš šių koncentruotai išdėstytų esminių aplinkybių akivaizdu, kad nuteistasis vartojo smurtą tiek V. I., tiek L. D. atžvilgiu ir tai pilnai įrodyta argumentuotu aplinkės teismo nuosprendžiu.
Atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo motyvas dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo. Nors nuteistasis teigė, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai galisi, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nuosprendyje nepripažinta pagrįstai. Norint pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę numatytą LR BK 59 str. 1 d. 2 p., teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog A. I. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tiek ir apeliaciniame skunde, savo kaltę pripažinto tik iš dalies, neigė kai kurias nustatytas aplinkybes, o nustatytas aplinkybes pateikė beveik kaip atsitiktines, siekdamas palengvinti savo padėtį. Dėl išdėstyto nėra pagrindo konstatuoti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino kaltu ir gailisi.
Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat visiškai pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tai, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kadangi bylos duomenimis – nukentėjusiosios V. I. parodymais nustatyta, kad, būdamas blaivus, jis elgdavosi gražiai, o iš bylos medžiagos matyti, kad jis konflikto metu dėl išgerto alkoholio kiekio buvo apsvaigęs, ne viską prisimena, ko pats savo parodymuose teisiamojo posėdžio metu ir neneigė.
Teisėjų kolegijos nuomone, A. I. paskirtoji bausmė tinkamai motyvuota, atsižvelgta į tai, kad jis nusikalto neišnykus teistumui – yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d., 56 str. 1 d.), kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nedirba, anksčiau teistas net 10 kartų, teigiamai nuteistąjį charakterizuojančių duomenų nėra, todėl pagrįstai jam skirta sankcijoje numatyta ir tinkamai subendrinta bausmė – laisvės atėmimas, kurios trukmė parinkta net trumpesnė už sankcijoje numatytą vidurkį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirtoji bausmė yra teisinga ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams.
Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, o tenkinti nuteistojo A. I. apeliacinį skundą, jame išdėstytais motyvais, nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija
nutarė:
nuteistojo A. I. apeliacinį skundą atmesti.