- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-07
- Bylos Nr.
- 1S-269-491/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Petras Meidus
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,
teismo posėdyje išnagrinėjęs V. A. (toliau – Pareiškėja) skundą dėl 2014-02-07 Rokiškio rajono apylinkės teismo nutarties, kuria atmestas jos skundas dėl 2014-01-13 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro R. Žalio nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
2013-12-04 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariate buvo gautas Pareiškėjos pareiškimas, kad advokatas V. S., teikęs jai teisinę pagalbą, pasisavino jos dokumentus ir piktnaudžiavo, dėl ko turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas 2013-12-13 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nesutikdama su priimtu nutarimu Pareiškėja pateikė skundą prokurorui, kuris skundo netenkino bei apskundė šį prokuroro nutarimą ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skundžiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi Pareiškėjos skundas buvo atmestas motyvuojant tuo, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių jos išdėstytas aplinkybes.
Šalies argumentai
Skundu apygardos teismui Pareiškėja prašo panaikinti apylinkės teismo nutartį. Nurodo, kad nesutinka su skundžiama nutartimi, mano, kad jos pateikiama medžiaga yra neskaitoma. Iš Pareiškėjos skundo taip pat galima suprasti, kad ji įsitikinusi, jog dėl jai negrąžintų dokumentų ji neturėjo galimybės pateikti kasacinio skundo, o civilines bylas nagrinėję teisėjai nepagrįstai nebuvo nušalinti nors buvo suinteresuoti bylos baigtimi.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Baudžiamojo proceso įstatymas numato dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vadas – kuomet gaunamas skundas, pareiškimas ar pranešimas apie nusikalstamą veiką bei prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 str. 1 d.). BPK 168 str. 1 d. numatyti du atvejai, kuomet prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą : 1) kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti duomenys yra akivaizdžiai neteisingi, arba 2) yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas pažymi, kad įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra išimtinė prokuroro kompetencija. Joks teismas negali įpareigoti prokuroro atlikti konkretų ikiteisminį tyrimą. Tačiau, prokuroras privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro, jeigu jo įsitikinimas, vadovaujantis medžiagoje esančia duomenų visuma, yra kitoks.
Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnas 2013-12-13 nutarimu, kurį paliko galioti prokuroras nutarimu ir ikiteisminio tyrimo teisėjas skundžiama nutartimi, atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Su tuo sutinka ir skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas, nes daryti kitokią išvadą pagal teismo turimus dokumentus nėra pagrindo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-10-31 advokatas V. S. buvo paskirtas Pareiškėjos advokatu. Jis turėjo atstovauti Pareiškėjos interesus civilinėje byloje pirmosios instancijos teisme ir parengti procesinius dokumentus (22 b. l.). Iš 2013-08-06 Pareiškėjos rašto advokatui V. S. ir Panevėžio valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, 2013-11-30 pareiškimo ikiteisminio tyrimo įstaigai bei 2013-11-12 apklausos protokolo matyti, kad Pareiškėja iš advokato V. S. iš pradžių reikalavo, kad jis jai grąžintų bylos procesinius dokumentus, kuriuos ji jam buvo davusi, po to nurodė, kad advokatas V. S. jai negrąžina jos nuosavybės dokumentų, testamento, leidimo pirčiai, namo dokumentų ir kitų dokumentų, kurių įvardyti negali, nes neprisimena. Apklausos metu Pareiškėja teigė, jog negrąžindamas dokumentų advokatas taip pasisavino svetimą turtą, o nepadarydamas to, ką turėjo padaryti, t. y. padaryti taip, kad pirtis taptų jos nuosavybe, piktnaudžiavo. Taigi nagrinėjamu atveju Pareiškėja, ikiteisminio tyrimo įstaigai pateikdama pareiškimą siekė, kad dėl jai antrinę pagalbą teikusio advokato V. S. veiksmų būtų atliekamas tyrimas, kadangi, anot jos, gynėjas ne tik pasisavino jos dokumentus, tačiau ir piktnaudžiavo, kadangi nepadarė taip, kad ji įgytų nuosavybės teisę į pirtį, t. y. galimai padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. ar 228 str. numatytas nusikalstamas veikas.
Tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V. S. veiksmų. Visų pirma pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad advokatas V. S. būtų norėjęs pasisavinti Pareiškėjos dokumentus. BK 183 str. numatyta atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, arba pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Šiuo atveju Pažeidėjos nurodomi dokumentai BK 183 str. 1 d., 2 d. bei 3 d. prasme nelaikytini turtu, o taip pat jie nėra didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčios vertybės, ar nedidelės vertės turtas. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad Pareiškėjos dokumentai ar jos turtinė teisė būtų pasisavinti – tokių aplinkybių nenurodė nei pati Pareiškėja, nei tokie duomenys buvo gauti atliekant aplinkybių patikslinimą. Pažymėtina, kad ir pats V. S., tiek pateikdamas atsakymą Pareiškėjai, tiek aiškindamas įvykio aplinkybes policijos pareigūnams neigė negrąžinęs kokių nors dokumentų. 2013-12-13 apklausos metu jis parodė, kad teikdamas antrinę teisinę pagalbą Pareiškėjai stengėsi imti tik dokumentų kopijas, tiksliai, kokius duotus dokumentus dėl bylos buvo paėmęs neprisimena, žino, kad galėjo paimti testamento kopiją, atsakymus iš įvairių archyvų, skundų, susijusių su pirtimi, kopijas, namo inventorizacinę bylą, tačiau pasibaigus bylai pirmos instancijos teisme nuvažiavo pas Pareiškėją, supažindino ją su apeliaciniu skundu, paaiškino, kad jo darbas šio skundo padavimu baigėsi ir visus dokumentus grąžino. Advokatas V. S. taip pat parodė, kad jokių dokumentų sau nepasiliko ir nepasisavino. Byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių tokius V. S. parodymus, o be to jokių konkrečių duomenų nenurodė ir nepateikė pati Pareiškėja. Priešingai, ką pagrįstai nurodė ir teismas skundžiamoje nutartyje, pagal pateiktą medžiagą matyti, kad pati Pareiškėja nėra nuosekli dėstydama jos dokumentų negrąžinimo aplinkybes. 2013-11-30 pareiškime ji nurodo, kad advokatas pasisavino jos procesinius dokumentus ir inventorizacinę bylą, o 2013-12-11 ji teigia, kad jai negrąžinti nuosavybės dokumentai, testamentas, leidimas pirčiai, namo dokumentai ir daugiau neprisimena kokie dokumentai.
Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas sprendžia, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad šiuo atveju dėl pareiškėjos nurodomų aplinkybių dėl neva dokumentų negrąžinimo turi būti atliekamas ikiteisminis tyrimas.
Pažeidėja nurodo, jog advokatas V. S. piktnaudžiavo, kadangi nepadarė taip, kad pirtis taptų jos nuosavybe. Su tuo sutikti taip pat negalima. BK 228 str. numatyta atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintinam asmeniui, piktnaudžiavusiam tarnybine padėtimi arba viršijusiam įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, arba padarė veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Kaip jau minėta pirmiau, advokatas V. S. Pareiškėjai teikė antrinę teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme bei rengė procesinius dokumentus. Jis nėra atsakingas už galutinį sprendimą, nes tik teismas šiuo atveju galėjo spręsti, ar yra pagrindas pripažinti pirtį Pareiškėjos nuosavybe, ar tokio pagrindo nėra. Vien tai, kad Pareiškėjos reikalavimai nebuvo patenkinti, t. y. ji neįgijo nuosavybės teisės į pirtį, neleidžia daryti išvados dėl advokato piktnaudžiavimo.
Skundą nagrinėjantis teismas atmeta Pareiškėjos prašymą į aukštesniojo teismo posėdį kviesti ir apklausti jos nurodytus liudytojus, kadangi aukštesnysis teismas tikrina tik priimtos apylinkės teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, ir jokių procesinių veiksmų nagrinėjamu atveju neatlieka.
Pažymėtina ir tai, kad Pareiškėjos skunde apygardos teismui nurodyti argumentai dėl negalėjimo paduoti kasacinį skundą bei teisėjų, nagrinėjusių civilines bylas, šališkumo ir suinteresuotumo, yra nevertinami, kadangi tai nėra šio proceso dalykas.
Esant tokioms aplinkybėms skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnas pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Pareiškėjos pareiškimą, o prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėjas priėmė teisingus ir pagrįstus nutarimą ir nutartį, atmetę jos skundus tuo pačiu klausimu. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas sprendžia, kad naikinti skundžiamą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
Pareiškėjos V. A. skundą atmesti ir palikti galioti 2014 m. vasario 7 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.