Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-12-23 · Civilinė byla Nr. 2A-2604-823/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-23
Bylos Nr.
2A-2604-823/2013
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-07505-2012-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
Ieškovas
J. K.
Atsakovas
M. M., Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
VĮ Registrų centrui, Vilniaus rajono l-ojo notarų biuro
Kategorijos
  • 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2604-823/2013Teisminio proceso Nr. 2-02-3-07505-2012-9Procesinio sprendimo kategorija: 24.2 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės patikslintą ieškinį atsakovams M. M., Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims VĮ Registrų centrui, Vilniaus rajono l-ojo notarų biuro notarei L. Š., dėl paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo ir Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės viršaičio pažymos pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė J. K. kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu M. M. 1993 m. kovo 30 d. išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. 2117; pripažinti negaliojančia Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės viršaičio pavaduotojos 1993 m. kovo 9 d. pažymą Nr. 199; priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 1968 m. liepos 24 d. ieškovė su I. N. G. sudarė notarinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 11-9518, kurios pagrindu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šio pastato priklausinius: lauko virtuvę (unikalus Nr. 4193-0005-7026), daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), du ūkinius pastatus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo rūsį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). Ieškovė, norėdama išsipirkti valstybinės žemės sklypą aplink jam priklausančius pastatus, iš VĮ Registrų centro gavo nekilnojamojo turto išrašą ir sužinojo, kad gyvenamojo namo su jo priklausiniais, kurį ji įsigijo pagal pirkimo-pardavimo sutartį, nuosavybės teisė yra registruota atsakovės M. M. vardu. Šiuos pastatus atsakovė paveldėjo po močiutės M. K. K. mirties pagal 1993 m. kovo 30 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą Nr. 2117, išduotą Vilniaus rajono notarų biure, kuriame nurodyta, kad ginčo pastatai mirusiajai priklauso asmeninės nuosavybės teise pagal Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės savivaldybėje 1993 m. kovo 23 d. išduotą pažymą Nr. 237 ir Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1993 m. kovo 23 d. išduotą pažymėjimą Nr. 3347. Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės viršaičio pavaduotoja 1993 m. kovo 9 d. Vilniaus teritoriniam valstybiniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui „Valda“ išdavė pažymą Nr. 199, kurioje nurodė, jog Vaidotų apylinkės viršaitis patvirtina, kad M. K. K. vardu (duomenys neskelbtini) yra registruotas gyvenamasis namas. Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės viršaičio pavaduotojos išduotoje pažymoje nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kurių pagrindu buvo įregistruotos nuosavybės teisės, o vėliau išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas. M. K. K. negalėjo testamentu palikti ginčo pastatų, kurie jai nuosavybės teise nepriklausė, o M. M. negalėjo paveldėti šių turtinių teisių, kadangi, buvęs ginčo pastatų savininkas sandorio pagrindu nuosavybės teises perleido ieškovei.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nepateikė dokumentų, įrodančių, kad 1968 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis įstatymų nustatyta tvarka buvo registruota Pagirių apylinkės Darbo žmonių deputatų taryboje. Neįregistravus sutarties, negalėjo atsirasti ir nuosavybės teisė, nes ji atsiranda sandorio įregistravimo momentu. Iš ieškovės pateikto išrašo iš ūkinės knygos asmeninės sąskaitos Nr. 98 matyti, kad ūkiui priklauso net du gyvenamieji namai, kurių pastatymo metai yra 1944 ir 1963. Tačiau iš byloje esančio 2012 m. gegužės 30 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo namas buvo pastatytas 1930 m., todėl darytina išvada, kad tai nėra tie patys gyvenamieji namai. Iš ieškovės pateikto 1989 m. spalio 4 d. išrašo iš ūkinės knygos matyti, kad ūkiui nepriklauso jokie gyvenamieji namai. 1993 m. kovo 10 d. parengta namų valdos techninės apskaitos byla nepatvirtina ieškovės nuosavybės teisės į ginčo pastatus, nes vėliau sudarytame dokumente, t.y. 1993 m. kovo 23 d. Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ pažymėjime Nr. 3347 nėra duomenų apie tai, kad ginčo pastatai priklauso ieškovei, be to, namų valdos techninės apskaitos bylai nėra suteiktas teisinės registracijos numeris, yra atliktas tik pastatų inventorizavimas, nustatyti kadastro duomenys. 1968 m. liepos 24 d. sutarties sudarymo momentu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 86 straipsnyje buvo numatyta, kad ieškininio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties kodekso 84 straipsnyje buvo nustatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas. Iš 1989 m. spalio 4 d. išrašo iš ūkinės knygos matyti, kad ūkiui nepriklauso jokie gyvenamieji namai. Taigi, 1989-1990 m. ieškovė J. K., pasirašydama ūkinėje knygoje, žinojo, kad joje nėra įrašų apie tai, jog ūkiui priklauso gyvenamasis namas, tačiau dėl pažeistų teisių gynimo per įstatyme nustatytą 3 metų terminą nesikreipė, o pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą.

Atsakovė M. M. prašė ieškinį atmesti; skirti ieškovei 10 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. šios baudos skiriant atsakovei; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovės M. M. močiutė M. K. K. testamentu savo turtą paliko jai, todėl 1993 m. kovo 30 d. buvo išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, o 1993 m. balandžio 2 d. įregistruota statinių nuosavybės teisė. Dėl testamento sudarymo ieškovė J. K. neteko teisės paveldėti ginčo turto, todėl nuo pat M. K. K. mirties reiškė įvairias nepagrįstas pretenzijas atsakovei. 1997 m. buvo iškelta baudžiamoji byla pagal ieškovės pareiškimą, kurią 1997 m. gegužės 9 d. Vilniaus rajono policijos komisariatas nutraukė ir informavo, kad E. K. ir M. M. dėl turtinių ginčo sprendimo turi kreiptis civilinio proceso tvarka į teismą. Vien minėtas 1997 m. gegužės 9 d. Vilniaus rajono policijos komisariato išduotas dokumentas akivaizdžiai įrodo, kad ieškovei vėliausiai 1997 m. buvo žinoma, kas yra ginčo pastatų savininkas. Ieškovė per itin ilgą laikotarpį niekaip neįgyvendino jokių savo teisių į ginčo pastatus, šiuose pasatuose negyveno, jų neprižiūrėjo, nemokėjo už juos mokesčių, tai patvirtina, kad ieškovės pareiškimas apie neva sužinojimą apie savo teisių pažeidimą šiais metais yra niekuo nepagrįstas ir vertintinas kaip nesąžiningas. Ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nesąžiningai reikšdama aiškiai nepagrįstą ieškinį.

Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras prašė patikslinto ieškinio reikalavimus nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad nėra šio ginčo materialinio teisinio subjektas, neturi tiesioginio suinteresuotumo dėl ginčo dalyko, nėra pažeidęs ieškovės teisių ir teisėtų interesų, įstatymų nustatyta tvarka atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus (už kurių teisingumą ir pagrįstumą atsako juos išdavę asmenys ir institucijos), kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamuosius daiktus: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pareiškime klaidingai nurodytas kiemo rūsio unikalus numeris), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), įregistruota atsakovės M. M. nuosavybės teisė 1993 m. kovo 30 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo Nr. 2117 pagrindu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu ieškovės J. K. ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės J. K. 36,27 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas nurodė, kad abu atsakovai byloje prašo taikyti ieškinio senatį. Ginčo teisinio santykio atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas. Kaip matyti iš Vilniaus rajono policijos komisariato 1997 m. gegužės 9 d. rašto kopijos, juo M. M. buvo pranešta, kad baudžiamoji byla Nr. 57-I-407-97, iškelta pagal jos pareiškimą, nutraukta ir pasiūlyta dėl turtinių ginčų sprendimo kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismą civilinio proceso nustatyta tvarka. Nors į bylą nėra pateikti jokie kiti minėtos baudžiamosios bylos duomenys ir negalima spręsti, kokie nuosavybės teisę patvirtinantys duomenys iš tikrųjų buvo byloje, tačiau paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas M. M. yra išduotas 1993 m. kovo 30 d., o nuosavybės teisės į ginčo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), M. M. vardu įregistruotos 1993 m. balandžio 2 d., t.y. duomenys apie nuosavybės teisę buvo išviešinti registre dar iki baudžiamosios bylos iškėlimo. Vien ta aplinkybė, kad 1997 m. buvo nagrinėjama baudžiamoji byla pagal M. M. pareiškimą, ieškovei teismo posėdyje patvirtinus, kad policija ją buvo iškvietusi, kad ji pateikė dokumentus, o policija juos palygino, kad atsakovė pasiūlė kreiptis į teismą, bet ji atsisakiusi, patvirtina, kad jau tada ieškovei turėjo kilti pagrįstų abejonių, dėl kokių priežasčių M. M. reiškia pretenzijas į jos nuosavybę, tuo labiau, kad kaip matyti iš testamento kopijos turinio, M. K. K. paliko anūkei M. K. (dabar M.), gim. 1970 m., gyvenamąjį namą su jo priklausiniais, esančius Sodų g. 36, Vaidotų k., Vilniaus rajone. Teismo vertinimu, senaties terminas ieškiniui dėl teisių į nekilnojamąjį daiktą pareikšti turėtų būti skaičiuojamas nuo to momento, kai ieškovė turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. vėliausiai nuo 1997 m. gegužės 9 d. Pagal 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas gali būti taikomas, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo galiojant 1964 m. CK, bet iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) dar nepasibaigė. Šioje byloje nėra pagrindo taikyti dešimties metų senaties termino, kadangi 3 metų ieškinio senaties terminas pagal 1964 m. CK jau buvo pasibaigęs iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Dėl svarbių priežasčių praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, tačiau tokio prašymo ieškovė nepateikė, o teismas nenustatė svarbių priežasčių, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Teismas taip pat nurodė, kad remiantis 1964 m. CK 255 straipsnio, galiojusio 1968 m. liepos 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, gyvenamojo namo (arba jo dalies) pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta, jeigu bent viena iš šalių yra pilietis, ir per tris mėnesius įregistruota vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajame komitete. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Pagal 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalies nuostatą, jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad per 3 mėnesius nuo sutarties su I. G. sudarymo sutartis būtų įregistruota Pagirių apylinkės Darbo žmonių deputatų taryboje. Nors ieškovė teigia, kad ji 1968 m. liepos 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo ginčo turtą ir jį nustatyta tvarka įregistravo, tačiau byloje esantys duomenys to nepatvirtina.

Teismas nurodė, kad vien tik ieškinio pareiškimas, siekiant apginti tariamai pažeistas teises, negali sudaryti pagrindo skirti ieškovei baudą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė J. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismo argumentas, jog apie savo teisių pažeidimą ieškovė galėjo ir turėjo sužinoti nuo įrašo apie atsakovės nuosavybės teisės į ginčo turtą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos, yra formalus. Pats faktas, kad atsakovė M. M. įregistravo nuosavybės teises į ginčo turtą Nekilnojamojo turto registre savaime nereiškia, kad šie duomenys nuo įregistravimo momento ieškovei tapo žinomi, nes šioje byloje nėra įrodymų, jog tokie duomenys ieškovei buvo pateikti ir tapo žinomi anksčiau nei 2012 m. gegužės 30 d. Teismo nurodytos aplinkybės, kad 1997 m. ieškovei turėjo būti žinoma apie ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą, nes ieškovė buvo kviečiama į policiją, neatitinka byloje esančių dokumentų ir šalių paaiškinimų. Baudžiamoji byla buvo iškelta atsakovės prašymu ir dėl jos, o ne ieškovės, pažeistų teisių. Dėl atsakovės pažeistų teisių gynimo būdo taip pat buvo informuota tik atsakovė. Ieškinio senaties terminas turėjo būti pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai ieškovė sužinojo apie savo teisės pažeidimą, t.y. gavo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (2012 m. gegužės 30 d.), iš kurio ir paaiškėjo, jog į ginčo turtą nuosavybės teises yra įregistravusi atsakovė.

2) Byloje pateikti ieškovės ir ginčo turto pardavėjo asmeninės sąskaitos įrašai iš ūkinių knygų, pažymos, išduotos šalims iki sudarant sandorį ir po jo, patvirtina, jog ginčo turtą ieškovė įgijo sandorio pagrindu. Šioje byloje teismo sprendime nėra paneigtos ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai, kad ginčo turtas buvo įgytas pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kokiu teisiniu pagrindu jos testatorė M. K. įgijo ginčo turtą.

3) Teismas visiškai netyrė ir sprendime neargumentavo, kokiu pagrindu atsakovės testatorė M. K. įgijo ginčo turtą. Ginčo pastatas su ūkiniais pastatais dar 1967 m. priklausė I. N. G. ir jo šeimai, o vėliau 1969 m. priklausė ieškovei ir jos šeimai. I. N. G. asmeninėje ūkio sąskaitoje yra įrašas, jog pastatus jis ieškovei perleido pagal 1968 m. liepos 29 pirkimo –pardavimo sutartį. Šias aplinkybes pripažįsta ir teismas, sprendime nurodydamas, jog įregistravus namo pirkimą – pardavimą 1968 m. ūkinėse knygose būtų rašomas naujas savininkas. Tik ieškovės vardo ir pavardės išbraukimas jos asmeninėje sąskaitoje ir M. K. vardo ir pavardės įrašymas savaime nereiškia, jog tokiu būdu ji tapo savininke, nes nėra nurodyti duomenys, kokiu pagrindu ji galėjo įgyti ginčo turtą.

4) Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės viršaičio pavaduotojos išduotoje pažymoje yra nurodyti tikrovės neatitinkantys ir nepagrįsti duomenys, kurių pagrindu vėliau buvo įregistruotos nuosavybės teisės bei išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas. Buvęs ginčo pastatų savininkas sandorio pagrindu ieškovei perleido nuosavybės teises, todėl seniūnas ir Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojai negalėjo išduoti pažymos apie kitam asmeniu priklausančias nuosavybės teises bei daryti taisymus ūkinėse knygose, nes tam nebuvo teisinio pagrindo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Vien ta aplinkybė, kad 1997 m. buvo nagrinėjama baudžiamoji byla pagal M. M. pareiškimą, ieškovei J. K. teismo posėdyje patvirtinus, kad policija ją buvo iškvietusi, kad ji pateikė dokumentus, o policija juos palygino, kad atsakovė pasiūlė kreiptis į teismą, bet ji atsisakė, patvirtina, jog jau tada ieškovei turėjo kilti pagrįstų abejonių, dėl kokių priežasčių M. M. reiškia pretenzijas į jos nuosavybę.

2) Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent per 3 mėnesius nuo sutarties su I. G. sudarymo, sutartis buvo įregistruota Pagirių apylinkės Darbo žmonių deputatų taryboje. Ginčo turtą sudaro 1930 m. gyvenamasis namas, 1972 m. lauko virtuvė, 1950 m. kiemo rūsys, 1935 m. tvartas, 1950 m. ūkinis pastatas, 1935 m. daržinė, o 1969 m. ūkinėje knygoje asmeninėje sąskaitoje Nr. 784 yra minimas 1944 m. gyvenamasis namas, 1963 m. gyvenamasis namas, 1944 m. galvijų daržinė, 1944 m. tvartas daržinė, t.y. ginčo statiniai ir statiniai, nurodyti kaip įsigyti pagal 1968 m. liepos 29 d. sutartį, yra skirtingi. Aplinkybę, kad ieškovė įsigijo, o atsakovė paveldėjo skirtingus objektus papildomai patvirtina tai, kad 1968 m. liepos 29 d. sutartyje nurodyta, kad parduodamas gyvenamasis namas, kurio bendras plotas yra 39 kv. m., tuo tarpu ginčo namas, esantis Kiaunių g. 36, Vilniuje, yra 34,50 kv. m. naudingo ploto.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė M. M. prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašas, kurio išspausdinimo data yra 2012 m. gegužės 30 d., niekaip neįrodo ir negali įrodyti aplinkybės, kad asmuo tik nuo šio išrašo momento sužinojo apie savo neva esantį teisių pažeidimą. Faktą, kad ieškinio senaties termino skaičiavimas negali būti siejamas su 2012 m. gegužės 30 d. Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo išspausdinimo data paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Ieškovui tenka pareiga įrodyti, kada jis sužinojo apie neva esantį savo teisės pažeidimą ir kartu tai, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Apeliantė šią aplinkybę įrodinėjo tik formaliai pateikdama nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašą, tačiau jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kodėl 2012 m. gegužės 30 d. jai kilo abejonės dėl nuosavybės teisių, apeliantė nepateikė ir niekaip kitaip šios aplinkybės neįrodinėjo.

2) Sutartyje jokių įrašų apie tai, kad ji buvo užregistruota teisės aktų nustatyta tvarka nėra. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent per 3 mėnesius nuo ieškovės sutarties su I. G. sudarymo, sutartis būtų įregistruota Pagirių apylinkės Darbo žmonių deputatų taryboje.

3) Iš pateiktų duomenų aišku, kad ieškovė įgijo, gyveno ir nuosavybės teise valdė kitą pastatą, esantį Statybininkų g. 15-1, Vaidotuose, o ne ginčo turtą, esantį Sodų g. 36, Vaidotuose. Ieškovė, pateikdama 1986-1990 m. laikotarpio ūkinių knygų kopijas apie pastatus esančius Vaidotuose, Statybininkų g. 15-1, klaidina teismą. Akivaizdu, kad tai nėra tas pats pastatas, į kurį nuosavybės teisė yra ginčijama šioje byloje, o, vadovaujantis tuo metu galiojusiu reglamentavimu, asmuo negalėjo nuosavybės teise turėti daugiau nei vieno gyvenamojo namo (buto). Apeliantė net negalėjo tuo pačiu metu (1986-1990 m.) turėti namo, į kurį nuosavybės teises ginčija šioje byloje. Asmeniui valdant daugiau nei vieną butą (namą) ir pačiam jo neparduodant, toks turtas turėjo būti priverstinai parduodamas. Ieškovė neįrodė, kad atsakovei priklausantys statiniai yra būtent tie, kurie yra nurodyti apeliantės pateiktoje sutartyje ir kad šie statiniai iki 1993 m. jai priklausė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Byloje keliamas ginčas dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba, įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą, tačiau teismas negali apsiriboti vien ieškovo paaiškinimu. Tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai. Be to, galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau, nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Tuomet konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį dėl ieškinio senaties termino praleidimo, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepažeidė ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų.

Byloje nustatyta, kad atsakovės nuosavybės teisė į ginčo statinius Nekilnojamojo turto registre įregistruota 1993 m. balandžio 2 d. (b.l. 55, t. I). Byloje taip pat nustatyta, kad 1997 m. pagal atsakovės pareiškimą Vilniaus rajono policijos komisariate buvo pradėta baudžiamoji byla (b.l. 121, t. I). Pati ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad apie testamentą, kurio pagrindu atsakovei išduotas šioje byloje išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, ji sužinojo ją iškvietus policijai nurodytoje baudžiamojoje byloje (b.l. 42, t. II). Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovei dar 1997 metais turėjo būti žinoma apie atsakovės pretenzijas į neva jai nuosavybės teise priklausantį turtą, ir testamentą. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad apie Vilniaus rajono policijos komisariato 1997 m. gegužės 9 d. pažymą ieškovei tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo metu, nes ji adresuota atsakovei, nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo išvados. Nors byloje nenustatyta, kada konkrečiai ieškovė buvo iškviesta į policiją ir kada jai buvo parodytas testamentas, akivaizdu, kad tai buvo padaryta dar iki Vilniaus rajono policijos komisariato 1997 m. gegužės 9 d. pažymos surašymo, t.y. vykstant ikiteisminiam tyrimui. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad ieškovė, veikdama kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, apie galimą savo teisių pažeidimą privalėjo sužinoti vėliausiai tada, kai jai tapo žinoma apie testamentą, kuriuo ginčo turtas paliktas atsakovei, juolab, kad tuo metu atsakovės nuosavybės teisė į ginčo turtą jau buvo įregistruota viešajame registre, t.y. buvo išviešinta, ir informacija apie tai buvo prieinama kiekvienam suinteresuotam asmeniui. Apeliantė nurodo, kad testamentas nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, kiekvienas apdairus ir rūpestingas asmuo, iškviestas į policijos įstaigą duoti paaiškinimus dėl nuosavybės teisės į turtą byloje, pradėtoje pagal kito asmens pareiškimą, turi suvokti, kad ikiteisminį tyrimą pradėjęs asmuo reiškia turtines pretenzijas į konkretų turtą. Tą patvirtina ir pačios ieškovės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad “policija paržiūrėjo mano ir atsakovės dokumentus, palygino, sakė, kad mano dokumentai originalai, o atsakovės – klastotė“ (b.l. 42, t. II). Nustačius, kad ieškovė, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, turėjo apie savo teisių pažeidimą sužinoti 1997 metais, ieškovės nurodoma faktinio sužinojimo apie teisės pažeidimą data – 2012 m. gegužės 30 d., nėra reikšminga sprendžiant dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios.

Apeliantė taip pat nurodo, kad ieškinio senaties termino taikymas nagrinėjamoje byloje neišsprendžia ginčo iš esmės, kadangi turto nuosavybės teisė priklauso jai, o viešajame registre turto savininku nurodytas kitas asmuo (atsakovė). Su šiuo apeliantės teiginiu nėra pagrindo sutikti. Viešajame registre atsakovės nuosavybės teisė į ginčo turtą registruota šioje byloje ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu, t.y. ginčo turto nuosavybės teisė pagal viešojo registro duomenis priklauso atsakovei. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad ieškinio senaties termino taikymas neatitinka teisingumo ir protingumo principų, nes gina atsakovę, byloje neįrodžiusią ginčo turto įgijimo pagrindo. Atsakovės ginčo turto įgijimo pagrindas nagrinėjamoje byloje nenuginčytas; procesinė pareiga jį nuginčyti pagal įstatymą tenka ieškovei, kuri privalėjo šią savo teisę realizuoti laikydamasi įstatyme įtvirtintų ieškinio senaties terminų. Kaip minėta, civilinių teisinių santykių dalyviams (tarp jų ir atsakovei) garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Dėl šios priežasties, konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ieškinio senaties terminą esant praleistą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neanalizuoja apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, susijusių su ieškovės nuosavybės teisėmis į ginčo turtą, kadangi šios aplinkybės neturi įtakos ieškovės reikalavimo tenkinimo galimybėms.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė-BalynienėTeisėjai Ona GasiulytėVidas Stankevičius