Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-10-07 · Byla Nr. 1N-105/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-07
Bylos Nr.
1N-105/2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Kęstutis Jucys
Kaltinamasis
D. K.
Kategorijos
Byla Nr. 1N-105/2011
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.7.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 7 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Jucys,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Greičiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Mindaugo Greičiaus skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje D. K. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį, perduota prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamąja byla ir išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismui 2011 m. sausio 21 d. su kaltinamuoju aktu buvo perduota baudžiamoji byla, kurioje D. K. kaltinamas tuo, kad 2008 m. rugsėjo 4 d. su UAB „XXXX XXX“ (įregistruota (duomenys neskelbtini)) pasirašydamas Sutartį Nr. XXXX dėl mini krautuvo „KOMATSU PC14MR-3“, serijos Nr. XXXX, nuomos, pagal technikos perdavimo – priėmimo aktą, laikotarpiui nuo 2008 m. rugsėjo 4 d. iki 2008 m. rugsėjo 6 d., išsinuomojo mini krautuvą „KOMATSU PC14MR-3“, tačiau laiku jo negrąžino ir taip pažeidė Sutarties Nr. XXXX, 3.2.2. ir 3.7. punktus, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

D. K. 2008 metų rugsėjo 4 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų nurodymu, nuvežė mini krautuvą „KOMATSU PC14MR-3“ į (duomenys neskelbtini) kaimą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone ir neturėdamas tam teisės paliko prie statomo namo, t. y. perdavė išnuomotą mini krautuvą „KOMATSU PC14MR-3“ ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems tretiesiems asmenims. Šiais veiksmais D. K. iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB „XXXX XXX“ turtą, taip padarydamas UAB „XXXX XXX“ 64 754,88 Lt žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimi perdavė baudžiamąją bylą prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti, kadangi ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio 3, 5 punktų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, nes teisiamojo posėdžio metu tiek pagal objektyviuosius, tiek pagal subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, buvo nustatytos kitos faktinės aplinkybės, kurios sudaro pagrindą kaltinamojo D. K. veiksmus kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką.

Nutartyje nurodoma, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs kitas nei kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes, turi ribotas galimybes jas pakeisti. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, teismas gali kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, tik tuo atveju, kai to prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Tačiau tokio prašymo iš prokuroro nebuvo gauta. Todėl teismas neturi teisinės galimybės spręsti kaltinimo pakeitimo klausimo BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka.

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Mindaugas Greičius skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla, kurioje D. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, perduota prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti, ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Skunde prokuroras nurodo, kad ši nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina.

Prokuroro nuomone, byloje yra pakankamai duomenų leidžiančių pagrįstai teigti, kad kaltinamasis D. K. pažeidė susitarimo su UAB „XXXX XXX“ sąlygas, neperleisti keltuvo tretiesiems asmenims. Tuo momentu, kai D. K. sutartimi bei perdavimo – priėmimo aktu buvo patikėtas svetimas turtas, kaltinamasis tapo už turtą atsakingas, t. y. jis tą turtą valdė, tačiau, pažeisdamas sutarties sąlygas, perleido turtą nenustatytiems asmenims, o perleidęs – nebegalėjo turto gražinti savininkui. Todėl dėl tokio neteisėto veiksmo atsirado pasekmės – žala.

Šalies argumentai

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors kaltinamasis nurodė, jog jis pats iš šių veiksmų naudos negavo, tačiau kvalifikuojant veiką pagal BK 184 straipsnio nuostatas, nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas visuomet yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims. Prokuroro nuomone, būtent tai nustatyta ir šioje byloje.

Pažymima, kad turto iššvaistymas yra tyčinis nusikaltimas, todėl šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei yra būdinga tyčia. Ji gali būti ne tik tiesioginė, bet ir netiesioginė. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, o netiesioginė – kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Vertinant šiuos duomenis svarbu atsižvelgti į tai, kad D. K. pasirašydamas sutartį dėl mini krautuvo „KOMATSU PC14MR-3“ nuomos, žinojo, jog draudžiama perleisti šį daiktą trečiajam subjektui, taip pat suvokė, kad pagal nuomos sutartį, būtent jis yra atsakingas už krautuvą, nuomojasi jį laikinai ir būtent jis, turės grąžinti turtą savininkui. Todėl šį draudimą kaltinamasis pažeidė tyčia, nes buvo abejingas dėl krautuvo likimo, sugrąžinimo savininkui bei suvokė pasekmes, t. y. krautuvo negrąžinimo neišvengiamumą (nes pagrindo tikėti, kad nepažįstami asmenys grąžins daiktą savininkui nebuvo jokio).

Remiantis teismų praktika (Kasacinė byla Nr.2K-851/2001) pažymima, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nelaikoma sukčiavimu. Tuo tarpu, kaltinamojo D. K. baudžiamojoje byloje nustatyta tik tai, kad kaltinamasis melavo, jog išsinuomotą keltuvą naudos darbams pas tėvą. Tačiau akivaizdu tai, kad D. K., net jei nebūtų nurodęs keltuvo panaudojimo tikslo, vis tiek būtų galėjęs išsinuomoti keltuvą.

Taip pat remiantis teismų praktika (Kasacinė byla Nr. 2K-851/2001) pažymima, kad kvalifikuojant sukčiavimą yra svarbu nustatyti ir subjektyviąją pusę, t. y. kai sudarydamas sutartį kaltininkas suvokia, kad užvaldo turtą, numato, kad turto negrąžins ir taip padarys turtinę žalą savininkui bei to nori.

Pažymima, kad nors byloje D. K. nurodo, jog jį susirado tretieji asmenys, važinėję „juodu džipu“, prašydami išsinuomoti keltuvą, tačiau tai nereiškia, jog nuo jo sutikimo momento galimai atlikti prašomus veiksmus, jam buvo aišku, kad jis apgaule užvaldys svetimą turtą ir jo negrąžins.

Šalies argumentai

Skunde prašoma atsižvelgti į liudytojo A. G. parodymus, kurių metu nustatyta, kad būtent D. K. telefonu tarėsi su UAB „XXXX XXX“ vadybininku dėl keltuvo nuomos. Liudytojo G. Š. parodymai taip pat leidžia daryti išvadą, jog būtent D. K. telefonu su juo derino susitikimą dėl krautuvo pervežimo laiko ir datos. Liudytojas A. P. (pravarde „p“) apklaustas teisme nurodė, kad nieko nežino apie susitikimą su D. K. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šių liudytojų parodymai nesutampa su D. K. parodymais.

Prokuroro nuomone, šios aukščiau nurodytos aplinkybės, kurių kitomis priemonėmis patikrinti jau nėra galimybės, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad D. K. kaip gynybinę poziciją pasirinko tai, jog jis tapo aplinkybių auka ir dėl to jo veiksmai nėra tokie pavojingi. Todėl tvirtinti, kad D. K. apgaule siekė užvaldyti turtą nuo pat sandorio pradžios, ir tai siekė tyčia padaryti su nenustatytais bendrininkais ir to norėjo, nėra objektyvaus pagrindo. Laikytina, kad D. K. nusikalstamuose veiksmuose buvo tik tokios veikos požymiai, kurie gali būti įrodyti byloje surinktais duomenimis, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje požymiai.

Prokuroras prašo Vilniaus apygardos prokuratūros skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro skundas tenkinamas. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis naikinama kaip nepagrįsta, o byla perduodama nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui (BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

BPK 219 straipsnyje, reglamentuojančiame kaltinamojo akto turinį nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu.

Pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį byla iš teismo perduodama prokurorui, kai surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Pagal BPK įtvirtintą kaltinamojo akto, kaip procesinio dokumento koncepciją, kaltinamasis aktas neturi būti detaliu ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos aprašymu, nes svarbiausi duomenys turi būti pateikti teismui pagal BPK 220 straipsnio 2 dalį, teismas ir kiti proceso dalyviai su tais duomenimis gali susipažinti tiesiogiai, o ne perskaitę kaltinamąjį aktą.

Iš skundžiamosios pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas priėmė sprendimą perduoti bylą prokurorui tyrimui papildyti, nes nustatė, jog kaltinamasis aktas turi esminių trūkumų, t. y. teismas nagrinėdamas bylą, nustatė, kad kaltinamajame akte nurodytos faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės yra esmingai skirtingos nuo bylos duomenimis nustatytų aplinkybių. Tokį kaltinamojo akto prieštaringumą teismas įvertino kaip BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimo pažeidimą. Taip pat teismas kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių ir bylos duomenimis nustatytų aplinkybių turinio neatitikimą aiškino ir tuo, kad pagal tai, kokios yra byloje nustatytos aplinkybės, veikos kvalifikavimas turėtų būti pagal kitą BK straipsnį, negu nurodytas kaltinamajame akte.

Apeliacinis teismas pažymi, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Taip pat kaltinamajame akte nurodomi duomenys jokios išankstinės įrodomosios reikšmės neturi ir neišnagrinėjus jų teismo proceso metu priimant nuosprendį jais remtis negalima (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis aktas yra procesinis dokumentas, kuriame išdėstoma prokuroro procese užimama pozicija ir argumentuojama, kodėl būtent tokios pozicijos laikosi valstybinis kaltintojas. Kaltinamasis aktas yra išeities pozicija bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinis teismas nesutinka su Vilniaus apygardos teismo išvadomis dėl kaltinamojo akto turinio, kadangi jame yra BPK 219 straipsnyje išvardinti būtini kaltinamajame akte nurodyti duomenys. Apeliacinio teismo nuomone, prokuroras surašydamas kaltinamąjį aktą BPK 219 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byla perduodama prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą, kai galima tikėtis, jog kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2006). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad naujas nusikalstamos veikos kvalifikavimas padėtų teismui išsamiau išnagrinėti bylą, nei tai įmanoma padaryti, remiantis byloje esančiu kaltinamuoju aktu. Tai akivaizdžiai matyti iš liudytojo A. P. (pravarde „p“) parodymų teisme, kad apie susitikimą su D. K. ir keltuvo nuomą nieko nežino. Liudytojų G. Š. ir A. G. parodymai taip pat skiriasi nuo kaltinamojo D. K. parodymų. Iš pirmosios instancijos teisme išnagrinėtų įrodymų galima daryti išvadą, kad kaltinamasis D. K. kai kurias jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes išsigalvoja arba sąmoningai jas iškraipo, tokiu būdu siekdamas sumenkinti savo vaidmenį jo padaryme ir parodyti save auka, o ne kaltininku. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių ir įtikinamų duomenų, kad D. K. veiksmuose yra apgaulės, t. y. sukčiavimo, kaip pagrindinio šią veiką kvalifikuojančio požymio. Kaltinamojo akto turinys patvirtina, kad jame yra aprašytos D. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės, atitinkančios būtinuosius BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius (veika, dalykas, padariniai, subjektas) ir subjektyviuosius (kaltė) požymius. Iš kaltinamojo akto turinio taip pat matyti ir valstybinio kaltintojo užimama procesinė pozicija. Remiantis kaltinamojo akto turiniu bei duomenimis, kuriais grindžiamas D. K. pareikštas įtarimas matyti, kad D. K. pasirašydamas sutartį dėl mini krautuvo „KOMATSU PC14MR-3“ nuomos, ir žinodamas, jog draudžiama perleisti šį daiktą trečiajam asmeniui, iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB „XXXX XXX“ turtą, taip padarydamas UAB „XXXX XXX“ 64 754,88 Lt žalą. Todėl nėra pagrindo nesutikti su prokuroro skundo argumentais, kad svetimo turto išvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Taigi labai svarbus turto išvaistymas požymis yra atliktų veiksmų neteisėtumas, kurie pareiškia tuo, kad kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad surašant kaltinamąjį aktą nebūtina remtis kaltinamojo nurodytomis aplinkybėmis ir besąlygiškai tikėti paaiškinimais bei reikalauti, kad tokius paaiškinimus atitinkantys duomenys būtų surašyti kaltinamajame akte. Esant tokioms aplinkybėmis, teismo reikalavimas pateikti daugiau įrodymų, nei byloje nustatyta, negali būti vertinamas, kaip BPK 219 straipsnio nuostatų pažeidimas. Nagrinėjantis bylą teismas privalo taip pat būti aktyvus, t. y. neapsiriboti vien tik ikiteisminio tyrimo stadijoje pasiektų rezultatų patikrinimu, bet prireikus tirti naujus įrodymus, laikydamasis BPK 255 straipsnio ir BPK 256 straipsnio reikalavimų, nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes. Apeliacinis teismas pažymi, kad kaltinamojo akto trūkumai ir tai, ar jie galės būti ištaisyti teisme ir ar netrukdys nagrinėti bylos, šiuo atveju, galėjo būti nustatyti bylos parengimo nagrinėti teisme metu ir, nustačius, jog pažeidimas atitinka visas minėtas sąlygas, vadovaujantis BPK 232 straipsnio 3 dalimi, teismas galėjo priimti nutartį perduoti bylą prokurorui. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmos instancijos teismas parengimo nagrinėti bylą teisme metu priėmė nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, kurioje nurodė, kad kliūčių bylą nagrinėti teisme nėra (t. 1, b. l. 155). Vadovaujantis BPK 254 straipsnio 3 dalimi teismas turi teisę perduoti bylą prokurorui ir nagrinėjimo teisme metu, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, apygardos teismas šią bylą pilnai išnagrinėjo, t. y. teisiamajame posėdyje atliko įrodymų tyrimą, išklausė baigiamųjų kalbų ir kaltinamojo paskutinio žodžio. Pasitarimų kambaryje priėjus išvados, kad byloje nepakanka įrodymų spręsti apie kaltininko kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, teismas gali atnaujinti įrodymų tyrimą BPK 300 straipsnio ir 295 straipsnio nuostatų nustatyta tvarka.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus Apeliacinis teismas konstatuoja, kad skundžiamoje nutartyje nurodomi kaltinamojo akto trūkumai, nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui. Tai reiškia, kad šiuo atveju, nėra jokio pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai trukdė jam išnagrinėti bylą iš esmės bei nurodomų trūkumų pašalinimas padėtų teismui išsamiau išnagrinėti bylą, nei tai buvo įmanoma padaryti remiantis byloje esančiu kaltinamuoju aktu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, teismas, perduodamas bylą prokurorui, turi nustatyti konkretų terminą pažeidimams pašalinti. Pirmos instancijos teismas tokio termino savo nutartyje perduoti bylą prokurorui nenustatė.

Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria baudžiamoji byla, kurioje D. K. kaltinamas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, perduota prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti, neatitinka BPK 254 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl yra nepagrįsta ir naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Kęstutis Jucys