Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys N. Puteikis teisminio nagrinėjimo metu palaiko prašymą jame išdėstytų argumentų pagrindu ir prašo jį tenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovai A. Tamavičius ir advokatas S. Tamošaitis palaiko pareiškėjo prašymą ir prašo jį tenkinti.

Dėl tiriamo akto priskyrimo norminių teisės aktų grupei.

Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A5-63/2003, Nr. AS438-763/2009), norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, ratui. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan.

Norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimą reglamentuoja ABTĮ šešioliktasis skirsnis „Pareiškimai ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą“. Šiame skirsnyje yra išskiriamos dvi norminės kontrolės formos: abstrakčioji ir incidentinė. Abstrakčiąja norminės kontrolės forma su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Taigi pareiškėjas, vadovaujantis ABTĮ 110 straipsniu, reiškia abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T2-402 patvirtinta Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio (miesto) susisiekimo maršrutinių taksi maršrutais tarifų dydžių įvertinimo metodika pagal savo požymius atitinka savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio pobūdžio teisės akto sampratą ir požymius, todėl abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priimtas nagrinėti ir Metodikos normų atitiktis įstatymui nagrinėjama šioje byloje.

Dėl ginčijamo akto nuostatų atitikties įstatymams.

2011 m. gruodžio 22 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-402 „Dėl keleivių vežimo reguliariaisiais reisais vietinio (miesto) susiekimo maršrutinių taksi maršrutais tarifų dydžių įvertinimo metodikos patvirtinimo“ nuspręsta patvirtinti Keleivių vežimo reguliariaisiais reisais vietinio (miesto) susiekimo maršrutiniais taksi tarifų dydžių įvertinimo metodiką. Šios Metodikos tikslas nustatyti keleivių vežimo patvirtintais reguliariais reisais vietinio (miesto) susiekimo maršrutinių taksi maršrutais tarifų dydžių peržiūrėjimą ir įvertinimą. Aiškinamojo rašto turinyje, kuris teikiamas su sprendimo projektu (II tomas, b.l.20) teigiama, jog Tarybai patvirtinus įvardijamą Metodiką, bus pagrindas peržiūrėti šiuo metu patvirtintas keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio (miesto) susisiekimo maršrutinių taksi maršrutų tarifų dydžius. Pasisakant dėl Metodikos rezultatų, aiškinamajame rašte nurodoma, kad Tarybai patvirtinus Metodiką, bus galima atlikti tikslius skaičiavimus, nustatant keleivių vežimo reguliariaisiais reisais vietinio (miesto) susiekimo maršrutinių taksi maršrutais konkrečius tarifų dydžius. Taigi Metodikos tikslas yra keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio (miesto) susiekimo maršrutinių taksi maršrutais kainodaros principų nustatymas, siekiant objektyviai nustatyti vežėjų patiriamas sąnaudas ir šių sąnaudų įtaką teikiamai viešajai paslaugai, vartotojui, vežėjų gaunamas pajamas.

Pareiškėjas neginčija atsakovo teisės tvirtinti Metodiką ir tokiu būdu realizuoti išimtinę savivaldos tarybos kompetenciją nustatant kainą už keleivių vežimą vietiniais maršrutais, tačiau teigia, kad atskiros Metodikos nuostatos neatitinka įstatymų normų, todėl prašo ištirti Metodikos atitiktį pareiškime nurodytiems įstatymams.

Metodikos 4 punkte įtvirtinta nuostata numatanti, kad vežėjams, turintiems sutartis su savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) vežti keleivius maršrutiniais taksi įtraukiant įmones, aptarnaujančias Administracijos nustatytus maršrutus pagal bendradarbiavimo sutartis, kasmet, iki einamųjų metų lapkričio 1 d., o Administracijai pareikalavus ir anksčiau, dėl maršrutinių taksi maršruto tarifų dydžio peržiūrėjimo ir įvertinimo privaloma Administracijai pateikti duomenis bei dokumentus:

4.1 pagal įmonės statusą einamųjų metų 9 mėnesių balansą ar ataskaitą. Jeigu įmonė vykdo kelias veiklas, pateikti Vežėjo įmonės vadovo arba jo įgalioto asmens pasirašytą išrašą iš balanso ar pažymą, kur nurodo iš keleivių vežimo veiklos gautas pajamas.

Pareiškėjo teigimu, ūkio subjektų veiklos priežiūra turi būti vykdoma vadovaujantis minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principu, kuris reiškia, kad priežiūrą atliekančių subjektų priežiūros veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, proporcingi ūkio subjektų dydžiui ir administraciniams gebėjimams, atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų veiklą. Pareiškėjas nurodo, kad Metodikos 4.1 punktu iš esmės siekiama gauti duomenis apie vežėjo einamųjų metų pajamas, tačiau yra reikalaujama įmonės balanso arba ataskaitos, o Metodikoje nėra nuostatų apie tai, kaip vertinant ir nustatant tarifą bus naudojami balanso ar ataskaitos duomenys, išskyrus duomenis apie gautas pajamas. Balanse yra duomenys ne tik apie pajamas, bet ir apie įmonės turtą, skolinius įsipareigojimus ir kt. Todėl teigiama, kad Metodikos 4.1 punktas neatitinka veiklos skaidrumo principo, nes nėra aišku, kam savivaldybei yra reikalingi privačių juridinių asmenų balansų duomenys, išskyrus duomenis apie pajamas. Kitų duomenų, nesusijusių su tarifo įvertinimu ir nustatymu reikalavimas, manytina, viršija savivaldybės tarybos kompetencijos ribas.

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, o būtent 10 punkte įtvirtintas veiklos skaidrumo principas, kuris numato, kad Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama savivaldybės gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatyta viena iš išimtinių savivaldybės tarybos kompetencijų, o būtent kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas ir keleivių vežimą vietiniais maršrutais nustatymas, centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymas (tvirtinimas) įstatymų nustatyta tvarka, vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka.

Įvardijamas vietos savivaldos veiklos skaidrumo principas yra vienas iš bendrųjų principų, kuriais grindžiama vietos savivalda. Kaip matyti iš aiškinamojo rašto ir Metodikos 2 punkto nuostatų, Metodika siekiama nustatyti ir sunorminti kainodarą savivaldybės tarybai suteiktos išimtinės kompetencijos srityje, t.y. nustatant kainas ir tarifus už keleivių vežimą vietiniais maršrutais. Keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas yra viešoji paslauga ir jos užtikrinimas yra vietos savivaldos institucijų kompetencija, todėl kainodara šioje srityje turi būti subalansuota ir optimali, kad ši viešoji paslauga būtų prieinama kuo platesniam asmenų ratui. Keleivių vežimo vietiniais maršrutais kainos nustatymui vienas iš kriterijų yra vežėjų, dalyvaujančių keleivių vežimo rinkoje, sudariusių su Administracija sutartis (Metodikos 4 punktas) patiriamos būtinosios sąnaudos iš keleivių vežimo veiklos, gautos pajamos. Kad šios kainos dedamosios dalys yra būtinos viešosios paslaugos tarifo nustatymui ginčo nėra. Siekiant objektyviai įvertinti patirtas būtinąsias sąnaudas vykdant veiklą keleivių vežimo srityje ir gautas pajamas iš keleivių vežimo, būtina analizuoti tuos duomenis, kurie objektyviausiai atspindi šiuos rezultatus. Lietuvos Respublikos Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 2 straipsnis numato subjektų ratą, kuriems taikomas įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas, reglamentuoja kitų ūkio subjektų finansinei atskaitomybei keliamus reikalavimus. Šios nuostatos taikytinos įmonėms. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme taip pat yra įtvirtinta viena iš gyventojų pajamų rūšių – individualios veiklos pajamos. Pagal GPMĮ 2 straipsnio 7 dalį individuali veikla suprantama kaip gyventojo vykdoma savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Individualios veiklos pajamos apmokestinamos taikant specifines apmokestinimo taisykles. Šią veiklą vykdantiems subjektams ginčijamoje Metodikos nuostatoje numatyta pareiga teikti ataskaitas apie įmonės veiklą.

Todėl vertinant visetą faktinių ir teisinių aplinkybių konstatuotina, kad savivaldybės taryba, siekdama gauti kuo objektyvesnę informaciją apie vežėjų patirtas sąnaudas ir gautas pajamas keleivių vežimo srityje, pagrįstai numatė reikalavimą teikti balansą ar ataskaitą, nes šie duomenys yra objektyviausi. Būtina pažymėti ir tai, kad šių finansinės atskaitomybės dokumentų pagrindu yra vedama įmonės ar asmens vykdančio individualią veiklą finansinė atskaitomybė, pagal šiuos duomenis yra teikiama informacija valstybinei mokesčių inspekcijai ir kitoms institucijoms, todėl tai yra garantija, kad pateikti duomenys yra objektyvūs ir jų kvestionavimas nėra reikalingas, kas taip pat užtikrina efektyvios kainodaros nustatymą.

Pareiškėjo argumentai, kad teisiniam reguliavimui prieštarauja tai, kad įmonei vykdant kelias veiklas bus galima teikti balanso išrašą, o vykdant tik keleivių vežimą būtina teikti visą balansą, nepagrįsti. Pirmiausia, subjektas dalyvaujantis tam tikroje veikloje, kurios kainodara yra reguliuojama įgyja ne tik teises, bet ir tam tikras prievoles, todėl privalo teikti tam tikrus duomenis reikalingus viešosios paslaugos kainodarai formuoti. Antra, su įmonės finansinės veiklos duomenimis ar jų dalimi, kurie susiję su viešosios paslaugos teikimu, turi turėti galimybę susipažinti ir perkančioji paslaugą šalis, t.y. Administracija. Šiuo atveju atsakovo siekiamybė yra gauti objektyvius duomenis apie išlaidas ir pajamas iš keleivių vežimo vietiniais maršrutais rinkoje veikiančių subjektų, siekiant nustatyti kainas ir tarifus. Trečia, įmonė ar individualią veiklą vykdantis subjektas negali būti laikomas diskriminuojamu jei jis vykdo tik vieną veiklą ir turi teikti visą balansą ar pažymą apie veiklą, o kiti subjektai, vykdantys kelias veiklas turi teikti tik su vežėjo veikla susijusią balanso dalį. Metodikos nuostatomis siekiama tik tos veiklos duomenų, kuri tiesiogiai susijusi su vežėjo veikla ir kiti duomenys nėra būtini. Todėl pareiškėjo argumentai dėl Metodikos 4.1 punkto prieštaravimo aukščiau cituotiems aktams atmestini kaip nepagrįsti.

Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu kolegija konstatuoja, kad Metodikos 4.1 punktas ta apimtimi, kuria numatytas reikalavimas pagal įmonės statusą pateikti einamųjų metų 9 mėnesių balansą ar ataskaitą, pripažįstamas teisėtu ir prašymas dalyje dėl šio Metodikos punkto panaikinimo atmestinas.

Dėl Metodikos priedo, ta apimtimi, kuria nustatomos minimalios sąnaudų normos, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 ir 6 punktams, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 daliai.

Metodikos 9 punkte įtvirtinta nuostata numatanti, kad vertinant vežėjų tiesioginių sąnaudų pagrįstumą, vadovaujamasi suvestine pagal šios metodikos priedą. Metodikos priede numatytos tiesioginės sąnaudų normos (tepalų, padangų, atsarginių dalių ir remonto sąnaudos). Pagal Metodikos 7 punktą, būtinosios sąnaudos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines ir nustatomos pagal vežėjų pateiktus faktinius duomenis (sulyginus su normatyviniais ir ne mažesnius už juos). Taigi pagal šią nuostatą preziumuojama, kad vežėjas negali patirti mažesnių nei Metodikos priede nurodytų tiesioginių sąnaudų (išsamūs normatyviniai duomenys priede), tačiau didesnės sąnaudos gali būti vertinamos ir lemti tarifų dydžių nustatymą.

Pareiškėjo teigimu, sąnaudų normos nėra nustatytos kitiems keleivių vežimo rinkoje konkuruojantiems vežėjams (ne maršrutinių taksi vežėjams), todėl yra akivaizdu, kad toks ekonominio pagrindimo neturintis sąnaudų normų nustatymas yra diskriminacinio pobūdžio ir neigiamai veikia konkurenciją.

Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Kaip jau minėta šiame teismo sprendime, savivaldybės taryba vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu turi išimtinę kompetenciją nustatant kainas ir tarifus keleivių vežimo vietiniais maršrutais srityje. Tačiau ši išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra neatsiejamai susijusi su reikalavimu, numatytu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio nuostatoje „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva" apibrėžta, kad pagrindinės vertybės, kuriomis grindžiamas tautos ūkis - tai privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva. Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva - tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 1996 m. birželio 18 d., 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti. Reguliuodama ūkinę veiklą, tiek valstybė, tiek savivaldos institucijos negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas). Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimuose, pagal Konstituciją negali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos netinkamos sąlygos. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją valstybė, savivaldos institucijos, reguliuodamos ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Valstybė, savivaldos institucijos reguliuodamos ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės (Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas).

Oficialios konstitucinės jurisprudencijos nuostatose, aiškinant Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį, nurodyta, kad konkurencija sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, efektyviai juos panaudoti, didinti ekonomikos augimą ir kelti vartotojų gerovę. Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė savaime nereguliuoja konkurencijos, todėl valstybė ir savivaldos institucijos turi saugoti sąžiningą konkurenciją. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia draudimą valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms, reguliuojančioms ūkinę veiklą, priimti sprendimus, iškreipiančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją. Galimybė konkuruoti sumažėja arba konkurencija iš atitinkamos rinkos apskritai pašalinama, kai joje įsigali monopolija. Valstybė ir savivaldos institucijos turi teisinėmis priemonėmis riboti monopolines tendencijas, negalima suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje. Konstitucija yra vientisas aktas. Joje įtvirtintas asmens ir visuomenės interesų derinimo principas, kurio būtina laikytis reguliuojant ir ūkinę veiklą. Reguliuojant ūkinę veiklą, pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų derinimą yra sąžiningos konkurencijos apsauga. Pagrindinė ekonominio augimo, vartotojų interesų tenkinimo sąlyga yra ta, jog turi būti konkurencinis ūkis (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

Kaip jau paminėta, Metodikos 9 punkte įtvirtinta nuostata numatanti, kad vertinant vežėjų tiesioginių sąnaudų pagrįstumą, vadovaujamasi suvestine pagal šios Metodikos priedą, kuriame numatytos tiesioginės sąnaudų normos (tepalų sąnaudos; padangų sąnaudos, atsarginių dalių ir remonto sąnaudos) ir jos negali būti mažesnės nei numatyta Metodikos priede. Metodikos rengimo medžiagoje yra pateikti atskirų vežėjų duomenys apie patiriamas tiesiogines sąnaudas, tačiau jokia objektyvi patiriamų sąnaudų lyginamoji analizė nebuvo atlikta ir objektyvūs duomenys, kuriais grindžiami konkretūs normatyvai nepateikiami. Teisminio nagrinėjimo metu keliama pagrįsta abejonė, kad patiriamos tiesioginės sąnaudos priklauso nuo vežėjo turimų transporto priemonių techninių charakteristikų, gamintojų nustatytų eksploatavimo charakteristikų, techninio aptarnavimo periodiškumo, transporto priemonės amžiaus ir galiausiai nuo pačio vežėjo sąmoningumo. Vieno vežėjo tiesioginės sąnaudos gali būti mažesnės nei nustatytas normatyvas, o kito didesnės nei normatyvas. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, vežėjų veikiančių toje pačioje rinkoje, kaip atskirų verslo subjektų tiesioginės materialinės sąnaudos gali ženkliai skirtis dėl objektyvių priežasčių. Tačiau pagal Metodikos 7 punktą, apskaičiuojant visiems rinkos dalyviams kainą už keleivių vežimą, mažesnės nei normatyvu nustatytos sąnaudos nebus pripažįstamos (lyginamos su normatyviniais ir ne mažesnės už juos), o didesnės sąnaudos gali būti pripažįstamos kaip patirtos tiesioginės sąnaudos. Iš to seka, kad vertinant tarifų dydžius yra prielaida juos nustatyti ne pagal objektyvius kriterijus, nes atitinkamai vertinant tik normatyvines ir didesnes nei normatyvines tiesiogines sąnaudas šie duomenys gali nulemti neobjektyvaus tarifų dydžio įvertinimą, sukurti prielaidas iškreiptos kainodaros formavimui. Todėl nustačius normatyvinius dydžius, nevertinant rinkoje dalyvaujančių subjektų individualių poreikių, atsakovas reguliuodamas ūkinę veiklą nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuriuo ūkio subjektams sudarė nepalankias, nevienodas ūkininkavimo sąlygas, varžant jų iniciatyvą, nesudarant galimybės jai reikštis.

Būtina įvertinti ir tai, kad toje pačioje rinkoje veikiančiam vežėjui (vietinio miesto (autobusų)), atsakovas vykdydamas jam priskirtą išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. T2-251 patvirtindamas Keleivių vežimo reguliariaisiais reisais vietinio (miesto) susiekimo autobusų maršrutais tarifų dydžių įvertinimo metodiką, nustatė vežėjui pareigą teikti patiriamų sąnaudų suvestinę (4 punktas). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir tuo pačiu sprendimu patvirtintoje Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio (priemiestinio) susiekimo maršrutais tarifų dydžių įvertinimo metodikoje, kurios 4 punkte vežėjui numatyta pareiga teikti duomenis apie iš keleivių vežimo veiklos patiriamas sąnaudas ir gaunamas pajamas. Taigi, tiesioginių sąnaudų normatyvai yra nustatyti tik vežėjams, vykdantiems keleivių vežimą vietiniais maršrutais maršrutiniais taksi. Iš to seka, kad šie vežėjai yra diskriminuojami ne tik tarp jų pačių kaip verslo subjektų dėl nustatytų norminių sąnaudų dydžių, bet sudaromos prielaidos ir skirtingam kainų reguliavimui toje pačioje rinkoje veikiantiems maršrutinių taksi vežėjams ir maršrutinių autobusų vežėjams, o tai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms.

Teismas negali sutikti su atsakovo teiginiais, kad Metodikoje įtvirtinta nuostata yra būtina dėl to, kad vežėjai skirtingai patenka į keleivių vežimo rinką. Atsakovo teigimu, keleivių vežimą reguliariaisiais reisais vietinio (miesto) susiekimo maršrutais vykdantys vežėjai keleivių vežimo rinkoje dalyvauja laimėję konkursą, t.y. siūlant kilometro įkainį, visas išlaidas, susijusias su paslaugos teikimu (tepalai, remontas ir kt.) įskaičiavę į kilometro kainą, tuo tarpu maršrutinių taksi vežėjai paslaugas teikia ne konkurso būdu, todėl būtinas kitoks reglamentavimas (patiriamų sąnaudų norminio dydžio nustatymas). Pirmiausia, abu vežėjai vykdantys vežimą vietiniais maršrutais (mieste) veikia toje pačioje keleivių vežimo rinkoje ir jiems veiklos sąlygos turi būti iš esmės vienodos, todėl būtent pačio atsakovo išimtinė kompetencija yra nustatyti kaip paslaugų pirkimas vykdomas organizuojant vežimą vietiniais maršrutais. Būtent pats atsakovas turi nuspręsti kaip objektyviausiai gali būti nustatyta kainodara ir organizuojamas viešosios paslaugos teikimas. Jei ši paslauga tinkamiausiai gali būti organizuota ir teikiama tik konkurso būdu parinkus vežėjus, atsakovui nėra kliūčių nustatyti tvarką, kad visi vežėjai siekiantys vykdyti vežimą vietiniais maršrutais (mieste) parenkami konkurso būdu. Tokia teisė yra išimtinė savivaldybės tarybos teisė. Taigi nėra kliūčių nustatyti ir vienodą kainodarą už keleivių vežimą toje pačioje rinkoje veikiantiems subjektams. Antra, atsakovas pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punkto nuostatas privalo užtikrinti vežėjų veiklos savarankiškumą, taip pat laisvą ir sąžiningą konkurenciją transporto srityje, nežiūrint kokia tvarka pasirinktas viešąją paslaugą teikti subjektas.

Taigi aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu konstatuojama, kad Metodikos priedas ta apimtimi, kuria nustatomos tiesioginės materialinės sąnaudos (jų norminiai dydžiai), prieštarauja Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir laikomas panaikintu.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalį, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šios teisinės pasekmės iškyla nepriklausomai nuo to, vienam ar keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams ar jų dalims prieštarauja ginčijamas norminis administracinis aktas. Todėl, kai yra keliamas norminio administracinio akto atitikties keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms klausimas, norminio administracinio akto teisėtumo bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės teisinės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu. (žr.: LVAT 2008 m. gruodžio 1 d. administracinėje byloje Nr. I-444-3/2008). Todėl konstatavus, kad Metodikos priedas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, teismas nebetiria Metodikos priedo teisėtumo kitų aukštesnės galios teisės aktų atžvilgiu.

Dėl Metodikos 9 punkto atitikties Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 daliai.

Metodikos 9 punkte įtvirtinta nuostata numatanti, kad vertinant vežėjų tiesioginių sąnaudų pagrįstumą, vadovaujamasi suvestine pagal šios Metodikos priedą. Metodikos priede numatytos tiesioginės sąnaudų normos (tepalų sąnaudos; padangų sąnaudos, atsarginių dalių ir remonto sąnaudos). Pagal Metodikos 7 punktą būtinosios sąnaudos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines ir nustatomos pagal vežėjų pateiktus faktinius duomenis (sulyginus su normatyviniais ir ne mažesnius už juos). Taigi pagal šią nuostatą preziumuojama, kad vežėjas negali patirti mažesnių nei Metodikos priede nurodytų tiesioginių sąnaudų (išsamūs normatyviniai duomenys priede), tačiau didesnės sąnaudos gali būti vertinamos ir lemti tarifų dydžių įvertinimą.

Pareiškėjo manymu tokia sąnaudų skaičiavimo tvarka, kai atliekant tarifo įvertinimą nebus atsižvelgiama į vežėjo faktines sąnaudas, neatitinka ekonominio pagrįstumo, proporcingumo principo ir prieštarauja Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 daliai.

Dėl Metodikos 15 punkto atitikties Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punktui, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnio l daliai.

Metodikos 15 punkte įtvirtinta nuostata, numatanti, kad teikiant siūlymus didinti (arba mažinti) miesto maršrutinių taksi maršrutų tarifus yra vadovaujamasi pateiktų duomenų ekonominiu pagrįstumu.

Dėl Metodikos 18 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 daliai.

Metodikos 18 punkte numatyta, kad tarifo dydis nekeičiamas, jeigu vežėjo iš keleivių vežimo miesto maršrutinių taksi veiklos planuojamos pajamos ir sąnaudos subalansuotos arba planuojamos sąnaudos viršija planuojamas pajamas ne daugiau kaip 2 procentais. Optimizuojant nustatytus maršrutų tvarkaraščius kartu su vežėju įvertinami keleivių srautai pagal kiekvieną maršrutą.

Pareiškėjo teigimu pagal šią Metodikos nuostatą tarifas nekeičiamas net ir tuo atveju jei planuojama veikla pagal esamą tarifą būtų visiškai nepelninga, todėl šis punktas varžo ūkinės veiklos laisvę, neužtikrinama sąžininga konkurencija.