Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. C. (V. C.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl nurodytų gyvenimo sąlygų kamerose nuolat kyla konfliktai, pareiškėjas teigia patyręs pažeminimą, gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, pasireiškusius baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais, sutriko miegas, pareiškėjas pasidarė dirglus, jaučia nuolatinę depresiją.

Atsakovo atstovas pareiškėjo patirtus nepatogumus labiausiai sieja su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą ir reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant pareiškėjo suėmimą Lukiškių TI-K nuo 2005-02-20.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administra­cinėje byloje Nr. A444-343/2013). Toks teisės aiškinimas taikytinais ir šioje byloje. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2005-02-20 būdamas Lukiškių TI-K patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, todėl, vadovaujantis aukščiau nurodyta teismų praktika, spręstina, kad pareiškėjas visą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį suvokė, jog atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Kadangi pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi tik 2015-08-24 (b. l. 5), laikytina, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui, apimančiam 2005-02-20–2012-08-23 laikotarpį, pareikšti.

Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju, atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 8). Pareiškėjas įrodymų, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimui už 2005-02-20–2012-08-23 laikotarpį taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), o skunde nurodytos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos byloje vertintinos nuo 2012-08-24 iki 2015-08-24 (ginčo laikotarpis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas ir pakankamas kėdžių skaičius, buvo netinkamas apšvietimas, kamerose veisėsi buitiniai kenkėjai, tačiau šių nusiskundimų nekonkretizuoja, nenurodo, kuriose konkrečiai kamerose ir kuriuo laikotarpiu jo nurodytos gyvenimo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismo įpareigojimu atsakovo atstovas pateikė duomenis apie kamerų, kuriose gyveno pareiškėjas plotus ir jose buvusius asmenis, ginčo laikotarpiu atliktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimus kamerose, kuriose tikrinimui panašiu laikotarpiu buvo apgyvendintas pareiškėjas, bei sutartis dėl buitinių kenkėjų naikinimo darbų atlikimo, tačiau teismas neturi duomenų apie gyvenimo sąlygas visose pareiškėjo kamerose jo apgyvendinimo laikotarpiu. Kita vertus, pareiškėjo skunde išdėstyti nusiskundimai yra pernelyg bendro pobūdžio ir reikalavimas atsakovo atstovui paneigti abstrakčius pareiškėjo teiginius neatitiktų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K vertintinos pagal byloje esančius duomenis.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėse (b. l. 16-24) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 120, 252, 116, 314, 117, 254. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2013-02-27, 2013-03-01–2013-03-02, 2013-03-06–2013-03-09, 2013-03-15–2013-03-16, 2013-05-28–2013-06-17, 2013-08-27 laikotarpiais (b. l. 11).

Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 31 parą buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008-03-27 sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Pareiškėjas teigia, kad gyvenamųjų kamerų apšvietimas neatitiko nustatytų reikalavimų.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). Pagal HN 76:2010 22 ir 23 punktus, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentų, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė dieninė apšvieta turi būti 200 lx, naktinė – ne mažiau, kaip 10 lx ir ne daugiau nei 20 lx. Vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad skaidraus stiklo langų, užtikrinančių tinkamą dieninį apšvietimą, įrengimas kamerose yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K netaikytinas. Teismas neturi duomenų apie apšvietimo reikalavimų laikymąsi visose pareiškėjo kamerose. Byloje esančiuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose apšvietimo reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta, priešingai, nurodyta, kad pareiškėjo kamerose Nr. 314, 254, 116 ir 117 (b. l. 29-30, 31-32, 33-34, 39-40) apšvietimas yra tinkamas. Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimas apšvietimo trūkumu yra labai abstraktus, jis nenurodė, kada ir kurioje kameroje nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, kokių būdu ir kokiomis priemonėmis tai nustatė, ar kad kreipėsi šiuo pagrindu su skundais į įstaigos administraciją, prašydamas pašalinti nurodytą pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 22 punkto reikalavimus atmestini, kaip nepagrįsti.

Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6 punktą kamerose, be kita ko, kiekvienam suimtajam turi būti įrengtos taburetės (suoliukai). Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo įrengta pakankamai kėdžių, tačiau nepatikslino kuriose kamerose ir kada konkrečiai trūko kėdžių, kaip būtent kėdžių trūkumas įtakojo jo būseną ar kokias pasekmes sukėlė. Pareiškėjui pakankami nepagrindus paties pažeidimo buvimo fakto, o taip pat neįrodžius, jog dėl kėdžių trūkumo jis patyrė neturtinę žalą, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip pernelyg abstraktus ir nepagrįstas.

Skunde nurodoma, kad kamerose būdavo buitinių parazitų, įstaigos administracija į prašymus dezinfekuoti kamerą reaguodavo ne iš karto.

Vadovaujantis HN 76:2010 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Byloje esančios Lukiškių TI-K sudarytos paslaugų teikimo sutartys su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančiomis bendrovėmis (UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“) (b. l. 49-71) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai organizuojamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrįsti savo teiginius, kad Lukiškių TI-K administracijai teikė prašymus dėl buitinių kenkėjų naikinimo darbų atlikimo, o atsakovo atstovas nereagavo į šiuos prašymus. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo.

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas minimalaus ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Šis pareiškėjo teisių pažeidimas buvo gana ilgalaikis, todėl laikytinas pažeidžiančiu Konvencijos 3 straipsnį, objektyviai darančiu neigiamą poveikį asmens psichinei būklei, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad po to, kai neturtinė žala buvo teisingai atlyginta, pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008).

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas 31 parą buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo priverstas gyventi 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje. Kita vertus, pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimas nebuvo nuolatinio pobūdžio, kadangi pareiškėjo kamerose esančių asmenų kiekis nuolat kito. Teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., at­siradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjui buvo suteikiama galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba (b. l. 8). Pareiškėjas yra jaunas, darbingo amžiaus vyras, teismui pateiktame skunde jis nenurodė, kad dėl kilusių neigiamų išgyvenimų kreipėsi medicininės ar psichologinės pagalbos į Lukiškių TI-K dirbančius specialistus ar dėl netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų teikė skundus Lukiškių TI-K administracijai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėjo negrįžtamą pobūdį ar jų mastas būtų itin didelis. Taip pat teismas atsižvelgia į tai, jog pagal pareiškėjo įskaitos kortelės duomenis (b. l. 24) iš Lukiškių TI-K jis išvyko 2013-09-03, tuo tarpiu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi tik 2015-08-24, t. y. beveik po dviejų metų. Teismo vertinimu, pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą patvirtina, kad minimalaus gyvenamojo ploto trūkumas pareiškėjui nekėlė itin stiprių neigiamų išgyvenimų.

Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 EUR sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo V. C. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 EUR (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.