Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams;

BK 253 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 40 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 20 (dvidešimčiai) dienų.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6, 9 ir 10 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir skirti teismo įpareigojimai ir draudimai: 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, viso bausmės vykdymo atidėjimo metu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, nesilankyti Z. K. gyvenamojoje vietoje, nebendrauti su Z. K..

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotas šaunamasis ginklas – graižtvinis 6 mm kalibro, 620 modelio „Alfa“ revolveris Nr. 7620009346, saugomas Marijampolės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus ginklų saugykloje, ir perduotas Ginklų fondui.

Tuo pačiu nuosprendžiu Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš kaltinamojo A. R. 103,03 Eur nukentėjusiosios Z. K. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. R. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 11 d., apie 18.00 val., namuose, (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 2,79 promilių girtumas) sukėlė konfliktą, kurio metu tyčia suėmė kartu gyvenančiai savo sugyventinei Z. K. už rankos, ją užlaužė, tyčia ranka sudavė vieną kartą nukentėjusiajai į galvos sritį, dėl ko Z. K. praradusi pusiausvyrą griuvo, bei vieną kartą spyrė į ranką, dėl ko nukentėjusiajai Z. K. konstatuota kairio stipinkaulio intrasąnarinis tipinės vietos lūžimas, o taip pat kraujosruvos kaktos - dešinio antakio-smilkinio ir dešinio dilbio srityse, kas nukentėjusiajai Z. K. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairio stipinkaulio lūžimo jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei dešimt dienų laikotarpiui.Be to, A. R. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. neturėdamas leidimo laikė „C“ kategorijai priskiriamą šaunamąjį ginklą – graižtvinį 6 mm kalibro, 620 modelio „Alfa“ revolverį Nr. 7620009346, skirtą šaudyti 6 mm kalibro „Flobert“ tipo šoviniais, kurių iššautos kulkos kinetinė energija ginklo žiotyse neviršija 7,5 J, sugyventinei Z. K. priklausančiame ūkiniame pastate, (duomenys neskelbtini), iki 2016 m gruodžio 12 d. apie 8.15 val., kada šį šaunamąjį ginklą rado Z. K..Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistasis A. R. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.Skunde nurodo, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo momento kategoriškai tvirtino, kad jokių nusikalstamų veikų neįvykdė, apie jokius jam inkriminuojamus nusikaltimus jam nėra žinoma. Šias aplinkybes patvirtina ir visa bylos medžiaga, kurios analizės, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas neatliko. Teismas jį pripažino kaltu įvykdžius nusikaltimus, kurių jis nepadarė, ir visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Teismas laikė esant nustatyta, kad jis atliko daugybę veiksmų, tačiau nuosprendyje nesugebėjo pagrįsti šių jo tariamai atliktų veiksmų įrodymais, savo išvadas grindė tik vidiniu įsitikinimu. Jo kaltę teismas grindė nukentėjusiosios parodymais, kurie turi būti vertinami kritiškai, kadangi Z. K. ikiteisminio tyrimo metu davė prieštaringus parodymus dėl jos sužalojimo, todėl visiškai nesuvokiama, kokiu pagrindu jam buvo pareikštas įtarimas, o vėliau jis buvo ir nuteistas. Liudytojos T. S. parodymai turi būti vertinti kritiškai, nes ji yra gera Z. K. draugė, todėl yra suinteresuota duoti jai palankius parodymus, nors įvykio ji nematė. Nukentėjusioji savo tikslą pasiekė – jis yra iškeldintas iš namų, kurių dalis nuosavybės teise turėtų priklausyti jam, o galiausiai ir pripažintas kaltu bei nuteistas dėl veikų, kurių nepadarė.Skunde taip pat nurodo, kad neneigia fakto, jog beveik prieš dešimt metų buvo įsigijęs ginklą, tačiau tuo metu jam laikyti leidimo nereikėjo. Po to jį paėmė Z. K., ji sakė, kad ginklą sunaikino, todėl buvo įsitikinęs, kad šio ginklo nėra. Vertintina ir ta aplinkybė, kad jo parodymai nuosprendyje yra užrašyti ne taip, kaip jis juos nurodė teisme ir ikiteisminio tyrimo metu. Todėl, nagrinėjant jo apeliacinį skundą, yra būtina išklausyti teismo posėdžio garso įrašą, kuomet, nagrinėjant bylą teisme, jis buvo apklausiamas. Jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad jis žinojo, jog ginklas yra nukentėjusiosios namuose, byloje nėra, išskyrus prieštaringus pastarosios parodymus. Darytina išvada, kad pati nukentėjusioji įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje – 2017 m. sausio 24 d. vykusios akistatos metu ji nurodė, kad 2016 metų rugsėjo mėnesį ji savo namuose ūkiniame pastate rado ginklą, ji žinojo, kad tai tas pats ginklas, kuriuo maždaug prieš dešimt metų netyčia peršovė savo motinai koją. Ji šį ginklą laikė iki 2016 m. gruodžio 12 d., todėl darytina išvada, kad kalta už šį nusikaltimą pripažinta ir nuteista turėjo būti Z. K.. Ikiteisminio tyrimo metu ji ir dėl šio epizodo parodymus keitė nurodydama, kad ginklą surado tą pačią dieną, kai jį atidavė pareigūnams. Nuosprendyje nurodoma, kad jis turėjo kreiptis dėl leidimo laikyti ginklą į policijos komisariatą, tačiau jis jokio ginklo neturėjo, buvo visiškai įsitikinęs, kad jo nėra, jis sunaikintas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir šiame epizode nėra nurodyta jokių motyvų, patvirtinančių faktą, kad jis įvykdė tyčinį nusikaltimą. Apeliantas daro išvada, kad jo atžvilgiu nuosprendį priėmė šališkas teismas. Teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad visi jį teisinantys įrodymai iš viso buvo neaptarti. Mano, kad šiuo atveju jo atžvilgiu buvo grubiai pažeistas rungtyniškumo principo įgyvendinimas baudžiamojoje teisėje, kadangi visiškai netirti jį teisinantys įrodymai, esantys šioje byloje. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad jis padarė nusikaltimus, todėl teismas, būdamas šališkas ir neobjektyvus, padarė klaidingas išvadas dėl jo kaltės.Skunde taip pat nurodo, kad jam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Jis nėra neigiamai charakterizuojamas, yra silpnos sveikatos, jam nustatytas neįgalumas, konstatuota, kad jis turi problemų dėl psichinės sveikatos. Mano, kad, skiriant jam bausmę, buvo iš esmės pažeisti BK 54 straipsnio reikalavimai ir jam paskirta per griežta bausmė.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. R. ir jo gynėjas advokatas Algis Girdutis Šalavka prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė Dovilė Augustauskaitė ir nukentėjusioji Z. K. prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino A. R. kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji Z. K. veikos padarymo metu buvo nuteistojo A. R. sugyventinė, taigi buvo jo šeimos narys. Tačiau apeliantas nagrinėjamuoju atveju ginčija savo kaltę dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo sukėlimo teigdamas, jog byloje surinkti ir ištirti įrodymai jo kaltės nepatvirtina.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini. Nukentėjusioji Z. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. R. sudavė jai vieną smūgį kumščiu į galvą (dešinį smilkinį), prieš tai sugriebė jos kairę ranką ir užsuko už nugaros, kad ji negalėtų apsiginti. Ji nuo smūgio prarado pusiausvyrą ir nukrito ant žemės. Jai nugriuvus A. R. dar kartą sudavė jai smūgį kumščiu į tą pačią vietą, dėl ko ji trumpam prarado sąmonę (t. 1, b. l. 54–56). Šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nukentėjusioji patvirtino teisiamojo posėdžio metu ir nurodė, kad A. R. užlenkė į ją kairę jos ranką, o kita savo ranka smogė jai prie dešinio smilkinio į galvą. Ji sukniubo, A. R. spyrė, ji užsidengė dešine ranka galvą, taigi jai pataikė į ranką. Tyrėjai nenurodė smūgio kojomis, nes jai buvo neaktualu, kadangi mėlynių neliko.Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja T. S. nurodė, kad and Z. K. veido matėsi sumušimo žymės – veido dešinėje pusėje buvo sumušta, kairė ranka gipsuota. Z. K. jai nurodė, kad vakare A. R., būdamas neblaivus, tyčia kumščiu sudavė jai į veidą, užlaužė ranką, ji krito ant grindų, po ko jai spyrė (t. 1, b. l. 92–93). Šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytoja patvirtino teisiamojo posėdžio metu ir nurodė, kad įvykio dieną matė, kaip prie nukentėjusiosios namo atvažiavo policija, po to greitoji. Ji paskambino Z. K., bet ji telefonu neatsakė, vėliau Z. K. jai paskambino iš ligoninės. Nukentėjusiąją ji pamatė kitą dieną, jos ranka buvo sugipsuota, veide buvo mėlynės. Nukentėjusioji pasakojo, kad ją kaltinamasis parmetė, užlaužė ranką, spardė.Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. A. nurodė, kad nuvykus pagal iškvietimą lauke pasitiko nukentėjusioji Z. K., kuri paaiškino, jog neblaivus sugyventinis A. R. išvadino ją necenzūriniais žodžiais, suėmęs ranką ją stipriai užlaužė, po ko sudavė kumščiu į galvos sritį, dėl ko ji prarado pusiausvyrą ir krito ant grindų, dėl ko buvo sulaužyta ranka. Ranka buvo ištinusi, kaktoje matėsi sumušimo žymės (t. 1, b. l. 87–88 ). Šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas patvirtino teisiamojo posėdžio metu.Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės poskyrio 2016 m. gruodžio 12 d. specialisto išvadoje Nr. G 839/2016(09) nurodyta, kad Z. K. klinikiniais duomenimis konstatuota kairio stipinkaulio intrasąnarinis tipinės vietos lūžimas, o taip pat kraujosruvos kaktos-dešinio antakio-smilkinio ir dešinio dilbio srityse, sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairio stipinkaulio lūžimo jos sveikata sutrikdyta ilgiau nei dešimt dienų laikotarpiui. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2016 m. gruodžio 11 d., trimis poveikiais (t. 1, b. l. 79). Išvadą parengęs teismo medicinos ekspertas V. V. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nurodė, kad rengė specialisto išvadą šioje byloje, ją palaiko. Z. K. sužalojimai galėjo gautis jai krentant ir atsitrenkiant į kietą pagrindą. Z. K. pasakė, kad ginantis jai kliuvo į kairę ranką, visa kita buvo įvykio aplinkybėse nurodyta tyrėjo užduotyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti ranka, koja ar kontaktuojant su bet kokiu kietu daiktu. Dešinio dilbio srityje buvo kraujosruva. Kairės rankos lūžis galėjo atsirasti nuo rankos užlenkimo. Yra konstatuotas intrasąnarinis lūžimas, tada žmogus negali pajudinti rankos. Aukštesniojo teismo nuomone, iš nukentėjusiosios Z. K., liudytojų T. S., A. A. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, negalima daryti išvados, kad jų parodymai yra prieštaringi ir neobjektyvūs. Teismui nekyla abejonių ir dėl liudytojos T. S. parodymų patikimumo vien dėl to, kad apelianto teigimu, ji yra nukentėjusiosios draugė, kadangi šios liudytojos parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius nuteistojo A. R. kaltę. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji viso proceso metu vienodai ir nuosekliai teigė, kad kaltinamasis A. R. užlaužė jai ranką ir sudavė į galvos sritį. Nukentėjusiosios parodymus apie jai padarytą sužalojimą jos nurodytomis aplinkybėmis patvirtina liudytojų parodymai, specialisto išvada bei eksperto duoti paaiškinimai, todėl teismas neturi jokio pagrindo netikėti Z. K. parodymais.Aukštesniojo teismo nuomone, šie byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, jog A. R. 2016 m. gruodžio 11 d., apie 18.00 val., namuose, (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 2,79 promilės girtumas) sukėlė konfliktą, kurio metu tyčia suėmė kartu gyvenančiai savo sugyventinei Z. K. už rankos, ją užlaužė, tyčia ranka sudavė vieną kartą nukentėjusiajai į galvos sritį, dėl ko Z. K. praradusi pusiausvyrą griuvo, bei vieną kartą spyrė į ranką, dėl ko nukentėjusiajai Z. K. konstatuota kairio stipinkaulio intrasąnarinis tipinės vietos lūžimas, o taip pat kraujosruvos kaktos - dešinio antakio-smilkinio ir dešinio dilbio srityse, kas nukentėjusiajai Z. K. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairio stipinkaulio lūžimo jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei dešimt dienų laikotarpiui, todėl jo veika pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą buvo kvalifikuota teisingai.BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas.Apeliantas skunde nurodo, kad jis jokio ginklo neturėjo, kadangi jį paėmė Z. K., ji sakė, kad ginklą sunaikino, todėl jis buvo įsitikinęs, kad šio ginklo nėra, taigi šiame epizode nėra nurodyta jokių motyvų, patvirtinančių faktą, kad jis įvykdė tyčinį nusikaltimą. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog šie apelianto teiginiai laikytini jo gynybine versija siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės, kadangi jie yra paneigti kitais byloje esančiais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.A. R. patvirtino, kad jis Marijampolėje prieš 8-10 metų ginklų parduotuvėje nusipirko ginklą, turi tai įrodančią pažymą, taigi byloje nekyla abejonių dėl „C“ kategorijai priskiriamo šaunamojo ginklo – graižtvinio 6 mm kalibro, 620 modelio „Alfa“ revolverio Nr. 7620009346 priklausomybės A. R.. Z. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad paskutiniu metu, kai A. R. jai grasindavo, jis eidavo į garažą, į ūkinį pastatą. Ji vis galvojo, kur yra ginklas. Gruodžio 11 d., grįžusi iš ligoninės, 6 val. ryto ji ėjo ieškoti ginklo. Bijojo, kad kaltinamasis grįš iš areštinės ir jai bus blogai. Ieškojo ginklo garaže, ten jo nerado. Po to ūkiniame pastate ieškojo dėžėse, kuriose buvo sudėta patalynė. Viską vertė ant žemės ir kai išvertė vieną dėžę su patalyne, išgirdo kažką nukrentant, ten rado ginklą. Aukštesniojo teismo nuomone, tai, kad A. R. priklausantis ginklas buvo rastas ūkiniame pastate, kuriuo naudojosi ir pats A. R., suponuoja išvadą, kad jam turėjo būti žinoma ginklo buvimo vieta. Asmeniui, kuris laiko „C“ kategorijos ginklus be leidimo, nuo 2014 m. liepos 1 d. taikoma baudžiamoji atsakomybė. Kaltinamasis, žinodamas, kad yra įsigijęs šaunamąjį ginklą, ir būdamas už jį atsakingas, nesikreipė į policijos įstaigą leidimui gauti. Apelianto versiją apie tai, kad jis nežinojo, kur yra ginklas, paneigia ta aplinkybė, kad jis, būdamas ginklininku, nepranešė policijos įstaigai apie ginklo praradimą, kaip tą numato Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 29 straipsnio 5 punktas. Taigi, teismas neturi pagrindo patikėti apelianto versija apie tai, kad jis nežinojo, kur yra jam priklausantis šaunamasis ginklas. Apeliantas teigia, kad šį ginklą nukentėjusioji laikė iki 2016 m. gruodžio 12 d., todėl darytina išvada, kad kalta už šį nusikaltimą pripažinta ir nuteista turėjo būti Z. K.. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra būtent A. R., o ne kitiems asmenims inkriminuotos nusikalstamos veikos, todėl šie apelianto argumentai paliekami nenagrinėti. Nepaisant to, aukštesniojo teismo nuomone byloje yra pakankamai objektyvių ir neginčytinų duomenų apie tai, kad graižtvinis 6 mm kalibro, 620 modelio „Alfa“ revolveris Nr. 7620009346 visą laiką nuo pat jo įsigijimo buvo jo savininko A. R. žinioje.Aukštesniojo teismo nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad A. R. nuo 2014 m. liepos 1 d. neturėdamas leidimo laikė „C“ kategorijai priskiriamą šaunamąjį ginklą – graižtvinį 6 mm kalibro, 620 modelio „Alfa“ revolverį Nr. 7620009346, skirtą šaudyti 6 mm kalibro „Flobert“ tipo šoviniais, kurių iššautos kulkos kinetinė energija ginklo žiotyse neviršija 7,5 J, sugyventinei Z. K. priklausančiame ūkiniame pastate, (duomenys neskelbtini), iki 2016 m gruodžio 12 d. apie 8.15 val., kada šį šaunamąjį ginklą rado Z. K., todėl jo veika pagal BK 253 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad jis padarė nusikaltimus, todėl teismas, būdamas šališkas ir neobjektyvus, padarė klaidingas išvadas dėl jo kaltės.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nenurodyta jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, kurie atitiktų BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus teisėjo nušalinimo pagrindus. Nagrinėjamos bylos duomenys taip pat neduoda jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę ar neužtikrino proceso objektyvumo. Vien tai, kad teismas priėmė apeliantui nepalankų galutinį procesinį sprendimą, nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas. Apelianto teiginys, kad visi jį teisinantys įrodymai iš viso buvo neaptarti, yra nepagrįstas, juo labiau apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo, kurių įrodymų teismas nevertino. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas aptarė visus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, todėl konstatuoti teismo šališkumą objektyvaus pagrindo nėra. Apeliantas taip pat mano, kad skiriant jam bausmę, buvo iš esmės pažeisti BK 54 straipsnio reikalavimai ir jam paskirta per griežta bausmė, kadangi jis nėra charakterizuojamas neigiamai, yra silpnos sveikatos, jam nustatytas neįgalumas.Kolegija konstatuoja, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, šias įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas nurodė, jog skirdamas bausmę A. R. atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau neteistas, baustas administracinėmis nuobaudomis, pareiškimų ar žodinių nusiskundimų dėl A. R. negauta. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvertinęs visų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė nuteistajam vienintelę BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, ir bausmės dydį parinko sankcijos ribose (BK 50 straipsnio 2 dalis), artimą minimaliam jos dydžiui, o už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė švelniausią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – areštą, jos dydį taip pat parinkdamas sankcijos ribose (BK 49 straipsnio 3 dalis), artimą minimaliam jos dydžiui. Teismas bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė, jas pagrįstai subendrino dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridėdamas švelnesnę bausmę (BK 63 straipsnio 1, 4 dalis). A. R. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad paskirtoji bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui. Apelianto nurodomos aplinkybės apie tai, kad jis nėra charakterizuojamas neigiamai, yra silpnos sveikatos, jam nustatytas neįgalumas, nėra pakankamos konstatuoti, jog paskirtoji bausmė yra per griežta, tačiau buvo įvertintos skiriant jam bausmę sankcijos ribose. Laikytina, kad nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga ir skirti jam švelnesnę bausmę, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, objektyvaus pagrindo nėra. Teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, bausmės vykdymą atidedant BK 75 straipsnio 1 dalies pagrindu ir skiriant teismo įpareigojimus bei draudimus – bausmės vykdymo atidėjimo metu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, nesilankyti nukentėjusiosios Z. K. gyvenamojo vietoje ir su ja nebendrauti, 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 75 straipsnio 2 dalies 6, 9 ir 10 punktas). Sutiktina su teismo išvada, kad bausmės vykdymo atidėjimas ir skirti teismo įpareigojimai bus pakankamai efektyvi poveikio priemonė, sulaikys kaltinamąjį nuo nusikalstamų veikų padarymo, tuo pačiu bus užtikrintas ir teisingumo principo įgyvendinimas.Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. R. pritaikytas tinkamai, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų. Todėl nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.