Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutarties, kuria atmestas skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, civilinėje byloje Nr. B2-15-230/2010 dėl individualios įmonės V. ir S. Mačiulių prekybos centro bankroto.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. nutartimi individualiai įmonei V. ir S. Mačiulių prekybos centrui iškėlė bankroto bylą.

Atsakovė V. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su skundu ir prašė pripažinti negaliojančia bankrutuojančios IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro kreditorių susirinkimo 2009 m. gruodžio 21 d. nutarimo dalį, kuria nuspręsta: 1) kilnojamojo ir nekilnojamojo turto pardavimą organizuoti kaip vieną visumą, 2) nustatyti pirminę turto pardavimo kainą varžytynėse 3 000 000 Lt, 3) nustatyti 1 % (30 000 Lt) kainos didinimo intervalą nuo pradinės turto pardavimo kainos.

Skunde nurodė, kad minėta nutarimo dalis pažeidžia jos, kaip neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvio ir bendraatsakovo, teises ir interesus. Teigė, kad nustatyta dviejų aukštų prekybinio centro (3 444,27 m²) su perduotu kilnojamuoju turtu (230 284,58 Lt) vertė - 3 000 000 Lt yra nepagrįstai maža, nes nekilnojamojo turto mokestis buvo mokamas nuo beveik trigubai didesnės turto vertės. Į parduodamo turto sąrašą įtrauktas ne visas įmonės ilgalaikis kilnojamas turtas. Įmonės įkeisto nekilnojamojo turto ir neįkeisto kilnojamojo turto pardavimas „kaip vienos visumos“ nenaudingas įmonei ir kreditoriams, nes mažinamas potencialių pirkėjų skaičius ir parduodamo turto kainos padidėjimo galimybė. Kreditoriai nemotyvavo, kodėl laiko pagrįstu nustatytą tik 1 procento kainos didinimo intervalą.

Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 10 d. nutartimi atsakovės skundą atmetė, priteisė iš atsakovės V. M. atsakovui individualiai įmonei V. ir S. Mačiulių prekybos centrui 800 Lt atstovavimo išlaidų.

Teismas nutartyje nurodė, kad ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, jog nekilnojamasis ir įkeistas turtas turi būti privalomai parduodamas iš varžytynių, o kito turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas, kuris gali pasirinkti ir tą pačią tvarką, t.y. pardavimą iš varžytynių. Pasak teismo, reikalavimas parduoti nekilnojamąjį ir įkeistą turtą iš varžytynių nereiškia, kad kartu su šiuo turtu negalėtų būti parduodamas ir kitas, betarpiškai su šiuo turtu susijęs kilnojamasis turtas, ypač, kai kreditorių susirinkimas ir šį turtą nutarė parduoti iš varžytynių. Skirtingas nekilnojamojo, įkeisto ir kito (kilnojamojo) turto teisinis režimas nedraudžia šį turtą sujungti viena visoms turto rūšims leistina pardavimo forma – pardavimu iš varžytynių. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta kreditorių susirinkimo teisė nustatyti kito turto pardavimo tvarką apima ir šio susirinkimo teisę nuspręsti kartu su nekilnojamuoju ir įkeistu turtu parduoti ir kitą (šiuo atveju kilnojamąjį) turtą griežtesnius reikalavimus keliančia pardavimo forma, t.y. iš varžytynių. Nors kreditorių susirinkimo protokole nėra nurodyta konkrečių, detalių tokio nutarimo motyvų, tačiau, pasak teismo, nėra nustatyta, kad toks kreditorių susirinkimo nutarimas pažeistų bendruosius teisės principus. Kreditoriams administratoriaus pateikta informacija, kad visas turtas yra tuo pačiu adresu, o kilnojamąjį turtą sudaro konditerijos, prekybinė ir biuro įrangos, taip pat administratoriaus paaiškinimai, kad patalpos yra nuomojamos nuomininkams, atliekantiems nurodytą veiklą, teismo nuomone, patvirtina, kad sprendimas parduoti nekilnojamojo turto objektą kartu su jame esančiu tikslingai suformuotu kilnojamuoju turtu yra pagrįstas ir racionalus. Tai, kad nekilnojamojo turto objekte yra vykdoma tam tikra konkreti veikla ir pastatas jau yra pritaikytas šiai veiklai, kreditorių susirinkimo nutarimą šį turtą parduoti kaip vieną visumą pagrindžia kaip teisingą ir protingą. Kol nevyksta turto pardavimas, galima tik daryti tam tikras prielaidas dėl galimų pirkėjų, tačiau tik pats turto pardavimo organizavimas gali leisti nustatyti pirkėjų ratą ir galbūt iškelti būtinybę kitaip organizuoti turto pardavimą. Pasak teismo, nesant konkrečių įrodymų, negalima daryti išvados, jog kreditorių priimtas nutarimas parduoti nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą kaip vieną visumą yra nepagrįstas, neteisingas, nesąžiningas ir neprotingas. Kreditoriai pagal savo prigimtį siekia tų pačių tikslų, t.y. kuo brangiau parduoti turtą, nes tik tokiu atveju yra apginamos jų teisės, patenkinami jų reikalavimai. Tai reiškia, kad kreditorių sprendimai nėra nukreipti pažeisti įmonės savininkės interesų. Teismas nurodė, kad kreditorių susirinkimo nutarimas nustatyti pirminę pardavimo kainą varžytynėms - 3 000 000 Lt - nepažeidžia įstatymo reikalavimų ir bendrųjų teisės principų. LR Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto „Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo“ 7 punktas numato, kad turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Iš kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad administratorius supažindino kreditorius su atliktu turto vertinimu, nurodė, kad pastatas yra 1980 metų statybos ir faktiškai nuo to laiko neremontuotas. Tad kreditoriai, nustatydami pradinę turto vertę, vertino ir šią informaciją. Kadangi VĮ Registrų centras parduodamo nekilnojamojo turto vertę buvo nustatęs 1 305 000 Lt, o kilnojamojo turto – 12 300 Lt, kreditorių susirinkimo sprendimas nustatyti pradinę nekilnojamojo ir kilnojamojo turto kainą - 3 000 000 Lt, teismo nuomone, laikytinas pagrįstu. Teismas nurodė, kad pareiškėja, ginčydama šią turto vertę, nepateikė kitokios turto vertinimo išvados (CPK 178 str.). Pasak teismo, VĮ Registrų centro pateikti duomenys apie šio nekilnojamojo turto mokestinę vertę (7 864 197 Lt) negali paneigti konkretaus turto vertinimo, atlikto prieš paskelbiant turto varžytynes (2009 m. rugsėjo 1 d.), siekiant nustatyti rinkos vertę dėl turto pardavimo. Mokestinė nekilnojamojo turto vertė nustatyta masinio vertinimo būdu, siekiant paskaičiuoti nekilnojamojo turto mokestį, vertę nustatant 2008 m. lapkričio 10 d., kai 2009 m. prasidėjo esminiai nekilnojamojo turto rinkos pokyčiai. VĮ Registrų centras, nustatydamas turto vertę, rėmėsi lyginamosios vertės metodu, kuris, organizuojant turto pardavimą, yra pagrįstas ir leidžia nustatyti nekilnojamojo turto objekto kainą, remiantis šio turto rinkoje vyraujančiomis kainomis. Kreditoriai, vertindami nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kaip vieną visumą, turėjo informaciją, kad pastate yra vykdoma tam tikra ūkinė veikla, todėl jų nustatyta pradinė pardavimo kaina 3 mln. Lt leido teismui padaryti išvadą, jog jie šią aplinkybę įvertino, nustatydami daugiau kaip 2 kartus didesnę pardavimo kainą, nei nustatė turto vertintojas. Kad pradinė turto pardavimo kaina nebuvo nustatyta per maža, patvirtina ir tas faktas, jog varžytynės neįvyko, tai reiškia, kad nustatyta kaina nesudomino pirkėjų. ĮBĮ nenustato kainos didinimo intervalo, todėl, teismo nuomone, kreditorių susirinkimo nutarimas kainos didinimo intervalą nustatyti 1 % nuo pirminės pardavimo kainos negali pažeisti šio įstatymo reikalavimų. Pasak teismo, nustatytas intervalas nėra neprotingas, nes jo dydis sudaro galimybę didesniam pirkėjų ratui ja pasinaudoti. Nustatytas kainos didinimo intervalas pats savaime neatima ir neapriboja galimybių gauti už parduodamą turtą kuo didesnę kainą, tai lemia rinka, nustatanti tikrąją turto kainą. Tai, kad CPK numatytas didesnis kainos didinimo intervalas (CPK 713 str. 4 d.), teismo teigimu, nedaro neteisėtu kreditorių susirinkimo nutarimo, nes būtent kreditorių susirinkimui pavesta nustatyti kainos didinimo intervalą („Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo“ 20 punktas). Kreditorių susirinkimo metu kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti, todėl suteikė kreditoriams teisę dalyvauti kreditorių susirinkime ir priimti sprendimus, priklausomai nuo patvirtinto reikalavimo dydžio.

1. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

a) Ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintos Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos (Valstybės žinios, 2008 m. sausio 31 d., Nr. 13-441 LR Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 60 redakcija 2001 m. liepos 7 d.) 7, 8 ir 20 punkto normos neprieštarauja LR Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte įtvirtintai normai, jog Vyriausybė vykdo įstatymus, taip pat ar minėta norma neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir asmenų lygybės prieš įstatymą principams;

b) Ar Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo ĮBĮ 31 straipsnio 2 punkto norma, nustatanti, kad bankroto administratorius Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda kreditoriams, ir ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma, nustatanti, kad nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei teisinio apibrėžtumo principui, taip pat Konstitucijos 23 straipsnio normai, nustatančiai, kad nuosavybė neliečiama ir kad nuosavybės teises saugo įstatymai.

2. Sustabdyti bylos nagrinėjimą (CPK 163 str. 3 p., 7 p.).

3. Išreikalauti iš atsakovo UAB „Audersima“ sutartį, sudarytą su VĮ Registrų centru dėl bankrutuojančios įmonės V. ir S. Mačiulių prekybos centro turto vertinimo.

4. Panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - pripažinti negaliojančiais bankrutuojančios IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro 2009 m. gruodžio 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimus dėl turto pardavimo, pirminės turto pardavimo kainos nustatymo pirmosioms varžytynėms ir varžytynių pravedimo tvarkos nustatymo, pripažinti negaliojančia bankrutuojančios IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro kreditorių susirinkimo 2009 m. gruodžio 21 d. nutarimo dalį, kuria nuspręsta kilnojamojo ir nekilnojamojo turto (įkeisto ir neįkeisto) pardavimą organizuoti kaip vieną visumą, pirminę turto pardavimo kainą varžytynėse nustatyti 3 000 000 Lt, nustatyti 1 % (30 000 Lt) kainos didinimo intervalą nuo pradinės turto pardavimo kainos.

1. Nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, kad į parduodamo turto sąrašą įtrauktas ne visas įmonės ilgalaikis kilnojamas turtas. Nei kreditorių susirinkimas, nei teismas nenustatė parduodamo turto masės. 2004 m. birželio 24 d. perdavimo-priėmimo aktu UAB „Audersima“ įgaliotam asmeniui perduotos 54 pozicijos kilnojamojo turto, tačiau turto vertės nustatymo pažymoje nurodytos tik 37 turto pozicijos, bet to, neatitinka nurodyti turto kiekiai. Kreditorių susirinkimas, nustatydamas, kad turtas gali būti parduodamas „kaip viena visuma“, iškreipė ĮBĮ 34 straipsnio esmę, o teismas, sutikdamas su tokiu susirinkimo sprendimu, pažeidė materialinę teisę. Įmonės įkeisto nekilnojamojo turto ir neįkeisto kilnojamojo turto pardavimas „kaip vienos visumos“ nenaudingas įmonei ir kreditoriams, tai naudinga tik didžiausiam kreditoriui, įkaito turėtojui AB Turto bankui. Kreditoriams nebuvo pateikti paskaičiavimai ar kitoks objektyvus pagrindimas, kodėl toks turto pardavimas būtų naudingas įmonei ir visiems kreditoriams. Kreditoriai formaliai pritarė administratoriaus pasiūlymui, nesvarstydami pasiūlymo racionalumo, teisingumo ir protingumo. Teismas rėmėsi atsakovo atstovų paaiškinimais, pateiktais teismo posėdyje, t.y. motyvais, kurių kreditoriai nesvarstė ir kurie buvo pateikti jau po susirinkimo nutarimo apskundimo.

2. Teismas, vertindamas parduotino turto vertės nustatymą, elgėsi neatsakingai, nes rėmėsi ne objektyviais kriterijais, o administratoriaus bendro pobūdžio samprotavimais apie situaciją rinkoje ir nemotyvuota vertės nustatymo pažyma, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nustatyta viso įmonės turto vertė nustatyta teisingai. Kadangi į parduodamo įmonės turto sąrašą įtrauktas ne visas ilgalaikis kilnojamas turtas, į šį neįtrauktą turtą neatsižvelgta, nustatant pradinę turto pardavimo kainą. Parduodama dalis įmonės kilnojamojo turto administratoriaus pateiktoje 2009 m. rugsėjo 1 d. pažymoje įvertinta tik 12 300 Lt, kai šis turtas 2004 m. birželio 24 d. perdavimo-priėmimo akte įvertintas 230 284,58 Lt sumai. Administratorius nepagrindė, kodėl turto vertė sumažėjo daugiau kaip 18 kartų. Administratorius ir kreditoriai įmonės pastatą vertino tik kaip paprastą nekilnojamąjį turtą, neatsižvelgdami į jo paskirtį ir duodamas pajamas. Teismas neįvertino administratoriaus pateiktų duomenų apie gautas pajamas iš parduodamo įmonės nekilnojamojo turto, nebuvo atsižvelgta, kad įmonė dirba pelningai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad įmonės nekilnojamojo turto mokestinė vertė yra 7 864 197 Lt. Kreditoriai ir teismas nepagrįstai nesivadovavo turto vertintojo VĮ Registro centro 2009 m. rugsėjo 1 d. išvadomis dėl turto vertės. Teismas nepagrįstai netenkino prašymo išreikalauti iš atsakovo su VĮ Registrų centru dėl įmonės turto vertinimo sudarytą sutartį, kuri reikalinga, siekiant išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su parduodamo įmonės turto vertės nustatymu. Trumpalaikis įmonės turtas taip pat turėjo būti įtrauktas į parduodamo turto sąrašą. Kreditorių susirinkime vienbalsiai buvo nuspręsta nustatyti 3 000 000 Lt dydžio pirminę viso įmonės turto, taigi ir turto, kuris nebuvo nurodytas turto vertintojui perduotame įmonės ilgalaikio turto sąraše, pardavimo kainą. Nepagrįsta teismo išvada, kad pradinė turto pardavimo kaina nebuvo nustatyta per maža, nes varžytynės negalėjo būti vykdomos dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Kreditorių susirinkimas, vadovaudamasis ne įstatymu, o galimai antikonstitucinės Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 7 punktu, nepagrįstai nustatė ir patvirtino įmonės turto pradinę pardavimo kainą.

3. Nei kreditoriai, nei teismas nemotyvavo, kodėl laiko pagrįstu nustatytą tik 1 procento kainos didinimo intervalą. Teismas teikė pirmenybę galimai antikonstitucinio poįstatyminio teisės akto normoms, nurodęs, kad kreditorių susirinkimui pavesta nustatyti kainos didinimo intervalą (Aprašo 20 p.). ĮBĮ nenumato kainos didinimo intervalo, todėl kreditoriai turėjo vadovautis analogiška teisine situacija reglamentuojančia teisės norma (CPK 713 str. 4 d.) Nurodo, kad yra pagrindas pripažinti, jog sprendžiant įmonės turto pardavimo klausimą, kreditoriaus ir įkaito turėtojo AB Turto banko turtinių interesų tenkinimas ne tik įkeisto turto apimtimi iš esmės pažeis ne tik bankrutuojančios įmonės savininkų interesus, bet ir kitų kreditorių interesus. AB Turto bankas, turėdamas dominuojančio balso teisę (ĮBĮ 24 str. 1 d.), sprendė ir iš esmės savo naudai nulėmė balsavimo rezultatą, o toks kreditoriaus elgesys negali būti pripažįstamas sąžiningu ir teisingu.

4. Bankroto atveju bankrutuojančios įmonės turtas negali būti parduodamas pagal poįstatyminį teisės aktą. Teisinės situacijos, kurios susijusios su galimu nuosavybės teisės praradimu, turi būti reglamentuojamos tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 33 straipsnio 5 dalies norma, nustatanti Vyriausybės teisę reglamentuoti turto pardavimo iš varžytynių tvarką, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą VSDFV Marijampolės skyrius prašo V. M. atskirąjį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad kreditorių susirinkimas vyko teisėtai, kreditoriams buvo tinkamai pranešta apie kreditorių susirinkimo vietą, laiką, darbotvarkę, kreditoriai pareiškė savo nuomonę visais darbotvarkėje numatytais klausimais, išvados dėl kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertės buvo pateiktos kompetentingos VĮ Registrų centro. Kreditorių susirinkimo nutarimas buvo priimtas nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos. Įmonės turto pardavimo kainos tvirtinimas yra viena iš kreditorių susirinkimo teisių (ĮBĮ 23 str. 1 d. 5 p.). Reikalavimas nekilnojamąjį ir įkeistą turtą parduoti iš varžytynių nereiškia, kad kartu su šiuo turtu negali būti parduodamas ir kilnojamasis turtas, susijęs su nekilnojamuoju turtu, juo labiau kai nustatyta griežtesnė pardavimo tvarka, t.y. varžytynės.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovo bankroto administratoriaus UAB „Audersima“ įgaliotas asmuo prašo V. M. atskirąjį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad apeliantė nėra įgaliota ginti kreditorių ar jų dalies interesus. Ji nenurodė, kokia turėtų būti pradinė turto pardavimo kaina. Pirmosios varžytynės neįvyko, nes neatsirado pirkėjų. Kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas yra įvertintas atskirai. Kreditorių sprendimas šį turtą parduoti kaip visumą savininkės interesų nepažeidžia, nes kilnojamieji daiktai yra nekilnojamajame turte. Kreditoriai neturėjo vadovautis CPK 713 straipsnio 4 dalimi. Mažesnis kainos didinimo intervalas negali pažeisti apeliantės turtinių teisių.

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliantė V. M. atskiruoju skundu iš esmės nesutinka su IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro 2009 m. gruodžio 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 2 dalimi, kuria nuspręsta įmonės kilnojamojo ir nekilnojamojo turto pardavimą organizuoti kaip vieną visumą. Ji teigia, kad į parduodamo turto sąrašą neįtrauktas visas bankroto administratoriui perduotas įmonės turtas, kad įmonės turto pardavimas kaip vienos visumos yra objektyviai nepagrįstas ir nenaudingas įmonei bei kreditoriams. Tačiau su tokiais apeliantės teiginiais nėra pagrindo sutikti.

Kaip matyti iš IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro 2009 m. gruodžio 21 d. kreditorių susirinkimo protokolo (t. 19. b.l. 138-141), administratorius informavo kreditorius, kad įmonės turtas susideda iš nekilnojamojo turto dalies, t.y. prekybos centras ir kiemo statiniai, bei kilnojamojo turto dalies. Visas turtas yra Marijampolėje, Jaunimo g. 2. Kilnojamojo turto dalį pagrinde sudaro konditerijos cecho įrengimai ir įranga, biuro įranga, prekybinė įranga. Turtas įkeistas. Įkeistas turtas turi būti parduodamas iš varžytynių. Kreditoriai balsų dauguma nutarė įmonės kilnojamojo ir nekilnojamojo turto pardavimą organizuoti kaip vieną visumą.

Byloje esantis IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro ilgalaikio turto 2004 m. birželio 24 d. perdavimo-priėmimo aktas (t. 20 b.l. 33-34) patvirtina, kad IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro savininkė bankroto administratoriui perdavė 54 pozicijas ilgalaikio turto. Apeliantė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad administratoriui buvo perduotas nekilnojamasis turtas ir iš 54 pozicijų 30 pozicijų nėra įkeistas turtas (t. 20, b.l. 42). Taigi, ji pati patvirtino, jog dalis kilnojamojo turto yra įkeista.

Analizuojant protokolo turinį matyti, kad kreditoriai iš esmės svarstė klausimą tik dėl įkeisto ir esančio Marijampolėje, Jaunimo g. 2. kilnojamojo ir nekilnojamojo turto pardavimo. Nors kreditoriai, spręsdami klausimą dėl įmonės turto pardavimo, ir nesukonkretino paties nutarimo, tačiau, remiantis nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo daryti išvadą, kad kreditoriai sprendė dėl viso įmonei priklausančio turto realizavimo, t.y. jo pardavimo varžytynėse.

Atsižvelgiant į tai, kad kreditoriai nesvarstė klausimo dėl kito, t.y. neįkeisto ir ne nekilnojamame turte esančio kilnojamojo turto pardavimo, nei kreditoriams, nei bankroto administratoriui nebuvo pagrindo į parduodamo turto sąrašą įtraukti visą įmonės ilgalaikį kilnojamąjį turtą. Tad apeliantės nurodyta aplinkybė, kad į parduodamo turto sąrašą nebuvo įtrauktas visas bankroto administratoriui perduotas įmonės turtas, nesudaro pagrindo skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą pripažinti negaliojančiu.

Apeliantė iš esmės nesutiko ir su įkeisto nekilnojamojo ir neįkeisto kilnojamojo turto pardavimu kaip vienos visumos. Tačiau nustačius aplinkybę, kad kreditorių nutarimu nuspręsta parduoti tik įkeistą ir Marijampolėje, Jaunimo g. 2 esantį turtą, nėra pagrindo spręsti dėl tokio sprendimo žalingumo įmonei.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatą, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinami ir parduodami šio įstatymo nustatyta tvarka. Nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Kito turto, išskyrus įkeistą, pardavimo tvarką nustato kreditoriai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 3 ir 7 punktų nuostatas varžytynes organizuoja ir vykdo įmonės administratorius, o turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas.

Atskiruoju skundu apeliantė taip pat nesutinka su IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro 2009 m. gruodžio 21 d. kreditorių susirinkimo nutarimu, kuriuo buvo nustatyta pirminė turto pardavimo kaina pirmosiose varžytynėse, ir teigia, kad viso parduodamo turto vertė buvo nustatyta neteisingai, kad nekilnojamojo turto rinkos vertę geriausiai atspindėtų pajamų vertės metodas.

Kaip jau minėta, kreditorių susirinkimo nutarimu nuspręsta parduoti tik įkeistą ir esantį Marijampolėje, Jaunimo g. 2, turtą, tad nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog kreditoriai neteisingai nustatė viso įmonei priklausančio turto pardavimo varžytynėse kainą.

Kaip matyti iš IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centro 2009 m. gruodžio 21 d. kreditorių susirinkimo protokolo turinio, kreditoriai buvo informuoti, kad nekilnojamasis turtas buvo įkainotas 1 305 000 Lt suma. Kaip patvirtina byloje esanti nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita (t. 20, b.l. 15-25), tokią pastato, esančio Jaunimo g. 2, Marijampolėje, vertę lyginamosios vertės metodu nustatė VĮ Registrų centro Marijampolės filialas.

Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą ir neišreikalavo iš VĮ Registrų centro sutarties, kuri patvirtintų, ar minėtas turtas buvo vertinamas kaip paprastas nekilnojamasis turtas, ar kaip pajamų duodantis verslo objektas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad turto vertei nustatyti nekilnojamojo turto vertintojas pasirinko ne naudojimo pajamų metodą, kai turto vertė nustatoma pagal turto duodamas pajams, o pagal lyginamosios vertės metodą, nėra pagrindo išreikalauti apeliantės prašomą dokumentą.

Atsižvelgiant į tai, kad pradinės turto pardavimo kainos patvirtinimas yra kreditorių susirinkimo teisė, kad VĮ Registrų centro turto vertinimo ataskaita negali būti privaloma kreditorių susirinkimui, nes ji kreditoriams iš esmės yra informacinio pobūdžio, nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad kreditoriai nesivadovavo pateikta VĮ Registrų centro vertinimo ataskaita.

Be to, nors apeliantė nesutinka su nekilnojamojo turto verte, nustatyta lyginamosios vertės metodu, ji nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu nepateikė duomenų, patvirtinančių kitokią varžytynėse parduotino nekilnojamojo turto vertę. Vien ta aplinkybė, kad nekilnojamojo turto mokestinė vertė, pasak apeliantės, sudaro 7 864 197 Lt, negali paneigti kreditorių teisės turtą parduoti už turto rinkos kainą.

Apeliantė taip pat nesutinka su kilnojamojo turto verte ir teigia, kad bankroto administratorius nepagrindė, kodėl turto vertė nuo 2004 m. birželio 24 d. sumažėjo daugiau kaip 18 kartų.

Nėra pagrindo abejoti, kad administratoriui 2004 m. birželio 24 d. priėmimo-perdavimo aktu perduoto įmonės kilnojamojo turto vertė iki 2009 m. pabaigos dėl amortizacijos sumažėjo. Tačiau apeliantė, nesutikdama su kilnojamojo turto verte, kartu su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, kad jo vertė yra didesnė nei nustatyta VĮ Registrų centro Marijampolės filialo 2009 m. rugsėjo 1 d. kilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje (t. 20, b.l. 5-14). Be to, byloje nustatyta aplinkybė, kad kreditoriai nutarė parduoti turtą ne už turto vertintojo nustatytą vertę, o už 2 kartus didesnę sumą.

Taigi, apeliantė nepateikė įrodymų ir nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti kreditorių susirinkimo nutarimo nustatyti pirminę turto pardavimo kainą pirmosiose varžytynėse pagrįstumu, tad atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą.

Apeliantė atskirajame skunde taip pat teigia, kad nei kreditoriai, nei teismas nemotyvavo, kodėl laikė pagrįstu nustatytą tik 1 procento kainos didinimo intervalą, kad jie turėjo vadovautis CPK 713 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatytu 3 procentų kainos didinimo intervalu. Tačiau su tokiu apeliantės teiginiu sutikti nėra pagrindo.

Kaip jau minėta, pagal Aprašo 7 punktą turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Remiantis šia nuostata, darytina išvada, kad kainos didinimo varžytynėse intervalo nustatymas taip pat priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Vien tai, jog kainos didinimo intervalas nenumatytas nei ĮBĮ, nei Apraše, nesudaro pagrindo kreditoriams vadovautis CPK nustatytu kainos didinimo varžytynėse intervalu. Nėra pagrindo spręsti, kad 2 procentiniais punktais mažesnis, nei CPK nustatytas, kainos didinimo intervalas pažeidžia kreditorių teises, tuo labiau, kad mažesnis kainos didinimo intervalas kaip tik galėtų pritraukti daugiau potencialių turto pirkėjų pirmosios varžytynėse, kurių vykdymas nustatytu terminu buvo sustabdytas dėl teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (t. 19, b.l. 152-153). Apeliantė taip pat nenurodė motyvų, kodėl ir kaip toks kainos didinimo intervalas pažeidžia jos interesus.

Apeliantės teigimu, kai kurios ĮBĮ nuostatos, susijusios su bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimu, ir Aprašo nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, nes nuosavybė gali būti paimama tik įstatymu. Dėl šios priežasties ji prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis numato nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams, o nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl bankrutuojančios įmonės turto realizavimo, nėra pagrindo spręsti, kad apeliantės nurodytos teisės normos galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.

Vien tai, kad Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnis numato, kad nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, o Vyriausybė patvirtintu Aprašu kreditorių susirinkimui suteikė įgaliojimus nustatyti turto vertinimo tvarką, turto pradinę pardavimo kainą ir kainos varžytynėse didinimo intervalą, nesudaro pagrindo spręsti dėl Aprašo atitinkamų nuostatų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto nuostatai, konstituciniams teisinės valstybės ir asmenų lygybės prie įstatymą principams.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrįsti, o pirmosios instancijos teismas kreditorių susirinkimo nutarimų galiojimo klausimą išsprendė teisingai. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.