Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auksovokas.lt“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

– panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2014-05-28 sprendimą Nr. S-99 (7-49/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2014-02-26 sprendimą Nr. 69-12, Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI, teritorinis mokesčių administratorius) 2013-12-20 sprendimus Nr. (04.7.2)-K3-275 ir Nr. (04.7.2)-AP-12;

– pripažinti 0 proc. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) tarifo taikymą 2011-08-18 ir 2011-08-25 sandoriams pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras Nr. 2011_016, Nr. 2011_018 pagrįstu;

– grąžinti 16 916 Lt PVM permoką Bendrovei;

– atmetus prašymą grąžinti 16 916 Lt PVM permoką Bendrovei ir palikus galioti 2014-05-28 bei 2013-12-20 sprendimus, atleisti Bendrovę nuo PVM delspinigių ir baudos mokėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas

5.1. Bendrovė teritoriniam mokesčių administratoriui 2012-02-29 pateikė prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) – 33 610 Lt PVM (toliau – 2012-03-08 Prašymas) (reg. data 2012-03-08, Nr. KA6-3348) (Komisijos bylos 1 t., b. l. 163).

5.2. Kauno AVMI, atlikusi Bendrovės mokestinį patikrinimą, 2012-11-12 surašė patikrinimo aktą Nr. 18-AU16-36 (toliau – Patikrinimo aktas Nr. 18-AU16-36), kuriame nustatė, kad: Bendrovė iš fizinių asmenų supirktus aukso ir sidabro dirbinius parduodavo Latvijos įmonėms, su kuriomis buvo pasirašiusi sutartis; visiems tiekimams buvo pritaikytas 0 proc. PVM tarifas; pagal pirminiam patikrinimui pateiktus UAB „DPD Lietuva“ siuntimo kvitus negalima buvo nustatyti reikiamų duomenų – kokiam pirkėjui nugabenta prekių siunta, kokios tai prekės, jų kiekis, nebuvo pirkėjo atžymos apie prekių gavimą; Kauno AVMI duomenų bazės duomenimis, ne visos Latvijos įmonės – pirkėjos, deklaravo įsigijimus iš Bendrovės, o Bendrovė patikrinimo metu ne visiems pardavimo sandoriams pateikė dokumentus (gabenimo važtaraščius), įrodančius, kad įvyko prekių tiekimas (Komisijos bylos 1 t., b. l. 169–180). Kauno AVMI 2012-12-31 sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-338 Kauno AVMI Patikrinimo aktą Nr. 18-AU16-36 patvirtino (Komisijos bylos 1 t., b. l. 157–161), tą pačią dieną Kauno AVMI priėmė sprendimą Nr. (0.4.7.2)-AP-9, kuriuo netenkino Bendrovės 2012-03-08 Prašymo grąžinti PVM permoką (Komisijos bylos 1 t., b. l. 162). VMI 2013-03-07 sprendimu Nr. 69-33, be kita ko, konstatavusi, kad vien tas faktas, jog SIA „Aluma Trade Global“ neapskaitė prekių įsigijimo iš Bendrovės ir po kiek laiko buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos ir SIA „Aluma Trade Global“ prekių neįgijo, Kauno AVMI 2012-12-31 sprendimus Nr. (04.7.2)-K3-338 ir Nr. 69-33 panaikino bei pavedė teritoriniam mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį Bendrovės patikrinimą (Komisijos bylos 1 t., b. l. 145–149).

Dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo 2011-08-18 ir 2011-08-25 sudarytiems sandoriams

9. Įvertinus surinktus rašytinius įrodymus, nustatytos šios su sąskaitose-faktūrose Nr. 2011_016 ir Nr. 2011_018 nurodytais tiekimais susijusios faktinės aplinkybės:

9.5. Pagal sąskaitas-faktūras (Invoice) Nr. 2011_016 ir Nr. 2011_018 į jose nurodytą Bendrovės sąskaitą SIA „Aluma Trade Global“ atliko mokėjimų pavedimus atitinkamai 2011-08-22 ir 2011-08-26 (Komisijos bylos 1 t., b. l. 194, 199).

9.6. Iš Latvijos mokesčių administratoriaus 2012-06-20 gautos informacijos matyti, kad Latvijos įmonė SIA „Aluma Trade Global“ PVM mokesčių mokėtoju įregistruota 2007-06-06, išregistruota – 2011-09-15; tuo metu Latvijos mokesčių administratorius neturėjo informacijos ir dokumentų patvirtinančių, kad 2011 metais SIA „Aluma Trade Global“ gavo prekes iš Bendrovės (Komisijos bylos 2 t., b. l. 6–16).

9.7. J. F. 2014-02-12 pranešimu „Dėl prekių pirkimo pagal 2011-08-15 ilgalaikę pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2“ (toliau – J. F. 2014-02-12 pranešimas) patvirtino, kad prekių įsigyjimas pagal sąskaitas-faktūras (Invoice) Nr. 2011_016 ir Nr. 2011_018 yra deklaruotas Latvijos mokesčių inspekcijoje; prekes pagal sąskaitas-faktūras (Invoice) Nr. 2011_016 ir Nr. 2011_018 SIA „Aluma Trade Global“ priėmė SIA „Zeltapaka.lv“ ir SIA „Mobipaka.lv“ buveinėje, adresu (duomenys neskelbtini) (Komisijos bylos 1 t., b. l. 7).

9.8. Bylą nagrinėjančiam teismui įpareigojus, centrinis mokesčių administratorius 2016-08-10 teismui pateikė Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktą atsakymą dėl Latvijos įmonės SIA „Aluma Trade Global“ veiklos tiek, kiek ji susijusi su 2011-08-18 ir 2011-08-25 SIA „Aluma Trade Global“ vykdytais sandoriais su Bendrove ir 0 PVM tarifo taikymu. Latvijos mokesčių administratorius SCAC formos Nr. VAT_LT_160217R1_LV_007221_20160704_G_RI_R C40 lauke nurodė, jog „Latvijos Valstybinės pajamų tarnybos duomenimis, ALUMA TRADE GLOBAL SIA, reg. Nr.40003929294, 2012/09/08 buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, nes neteikė PVM deklaracijų“, „2012/01/11 PVM deklaracijos už 2011 m. pirmą pusmetį ir trečią ketvirtį per Elektroninę Deklaravimo Sistemą (toliau – EDS) buvo pateiktos be jokių skaitinių reikšmių, taip pat 2014/05/11 per EDS buvo pateiktas 2011 m. trečio ketvirčio PVM deklaracijos pataisymas. Atliktas 2011 m. trečio ketvirčio PVM deklaracijos patikrinimas ir nustatyta, kad 2011/08 ALUMA TRADE GLOBAL SIA deklaravo prekes gautas iš UAB Auksovokas.lt, LT100003150715, už 16 567,67 LVL (80550,29LTL)“; „2016/07/13 įmonei ALUMA TRADE GLOBAL SIA buvo išsiųstas laiškas su prašymu pateikti išsamų paaiškinimą dėl sandorių su UAB Auksovokas.lt, LT100003150715, bet įmonė neatsakė“. Latvijos mokesčių administratorius pateiktame atsakymo D) dalyje nurodė, jog dokumentų, kurie patvirtintų pateiktą atsakymą pridėti nėra galimybės.

10. Nagrinėjamu atveju Bendrovė, išrašydama sąskaitas-faktūras (Invoice) Nr. 2011_016 ir Nr. 2011_018 ir jose nurodytiems sandoriams taikydama 0 proc. PVM, vadovavosi aktualios redakcijos PVMĮ 49 straipsnio (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) 1 dalimi, pagal kurią taikant 0 proc. PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). PVMĮ 56 straipsnio (2010-11-30 įstatymo Nr. XI-1187 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 proc. PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. LVAT praktikoje pripažįstama, kad prekių tiekimas Bendrijos viduje turi atitikti tris sąlygas: 1) turi įvykti prekių tiekimas, apibūdinamas kaip teisės disponuoti daiktu kaip savininkui perėjimas prekių pirkėjui (toliau – Pirmoji sąlyga); 2) prekės, kurios yra tiekimo dalykas, turi būti išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos (toliau – Antroji sąlyga); 3) PVM mokėtojas tiekia prekes kitam mokesčių mokėtojui ar asmeniui, veikiančiam kaip mokesčių mokėtojas kitos valstybės narės teritorijoje (toliau – Trečioji sąlyga) (žr., pvz., LVAT 2009-03-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-376/2009, 2013-07-11 sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-996/2013, 2014-06-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1547/2014, 2015-03-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-244/2015). Šis prekių tiekimo apmokestinimo mechanizmas skirtas atvejams, kai prekės yra tiekiamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę: valstybė narė, iš kurios pradedamas tiekimas, dėl kurio atliekamas siuntimas ar gabenimas Bendrijos viduje, vykdo atleidimą nuo mokesčio, o valstybė narė, į kurią atsiunčiamos ar atgabenamos prekės, vykdo įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimą (žr., pvz., LVAT 2010-10-01 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1047/2010, 2015-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A902-575/2015). Šio mechanizmo tikslas yra perleisti mokestines pajamas valstybei narei, kurioje galutinai suvartojamos atsiųstos ar atgabentos prekės. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad įgyvendindamos savo įgaliojimus, valstybės narės privalo laikytis bendrųjų teisės principų, pripažįstamų Bendrijos teisinės sistemos dalimi, o būtent, teisinio saugumo ir proporcingumo principų (žr. Teisingumo Teismo 2000-03-21 sprendimą byloje Gabalfrisa ir kt., C-147/98, 52 p.; 2000-09-19 sprendimą byloje Schmeink & Cofreth ir Strobel, C-454/98, 59 p.; 2006-02-21 sprendimą byloje Halifax ir kt., C-255/02, 92 p.). Be to, valstybė narė savo įgaliojimais negali naudotis taip, kad keltų grėsmę PVM neutralumui, kuris yra pagrindinis Bendrijos teisės aktais numatytos bendrosios PVM sistemos principas (žr. Teisingumo Teismo 2000-09-19 sprendimą byloje Schmeink & Cofreth ir Strobel, C-454/98, 59 p.).

11. LVAT jurisprudencijoje pripažįstama, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus (žr. pvz., LVAT 2010-01-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-250/2010; 2010-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1054/2010; 2012-09-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1890/2012). Taigi nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka Bendrovei. Kita vertus, LVAT praktikoje atkreipiamas dėmesys, jog PVMĮ nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas išgabenant prekes į kitą Europos Sąjungos valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą Europos Sąjungos valstybę faktą (žr., pvz., LVAT 2010-10-01 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1047/2010). LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.) (žr., pvz., LVAT 2010-01-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-250/2010, 2010-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1054/2010, 2012-09-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1890/2012).

12. Skundžiamų Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-275, VMI 2014-02-26 sprendimo Nr. 69-12 ir Komisijos 2014-05-28 sprendimo Nr. S-99 (7-49/2014) turinį, įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, matyti, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti įrodymai patvirtina faktą, kad pareiškėjos 2011-08-18 ir 2011-08-25 parduotos prekės (auksas, monetos ir sidabras), kurios buvo apmokestintos taikant 0 proc. PVM tarifą, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Latvijos Respublikos teritoriją, t. y. buvo tiekiamos Latvijos įmonei SIA „Aluma Trade Global“. Ginčo dėl mokestinių teisinius santykius reguliuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo šioje byloje nėra. Todėl šio ginčo esmė yra įrodymų, kuriais pareiškėjas grindžia savo 0 PVM tarifo taikymo pagrįstumą vertinimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija galiojusi iki 2016-07-01; vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, būtent šios redakcijos įstatymas taikytinas nagrinėjamoje administracinėje byloje) (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

13. Iš skundžiamų mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų turinio matyti, kad mokesčių administratorius pripažįsta, jog nagrinėjami Bendrovės tiekimai atitiko Trečiąją sąlygą; ginčo dėl to nėra. Aplinkybę, kad pareiškėja įregistruota PVM mokėtoja 2011-06-08, Latvijos įmonė SIA „Aluma Trade Global“ (PVM mok. k. LV40003929294) sandorio vykdymo laikotarpiu – 2011 m. rugpjūčio mėnesį – buvo įregistruota PVM mokėtoju Latvijoje, patvirtina byloje surinkti įrodymai. Ginčas iš esmės kilo dėl to, ar Bendrovės 2011-08-18 ir 2011-08-25 įvykdyti sandoriai atitiko Pirmąją ir Antrąją sąlygas, reikalingas, kad šiems sandoriams būtų galima taikyti 0 proc. PVM tarifą. Įvertinęs pareiškėjos ir mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, mokesčių administratorius konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog teisė disponuoti prekėmis nurodytomis sąskaitose-faktūrose Nr. 2011_016 ir Nr. 2011_018 buvo perduota būtent dokumentuose nurodytai SIA „Aluma Trade Global“, kad būtent dokumentuose užfiksuotų prekių tiekimas yra įvykęs ir kad pareiškėjos patikrinimo metu pateikti dokumentai, išdėstyti argumentai neįrodo, jog prekės buvo patiektos dokumentuose nurodytai Latvijos įmonei.

14. Su tokia skundžiamuose mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimuose išdėstyta pozicija teismas nesutinka. Teismo nuomone, Bendrovės pateiktų ir mokesčių administratoriaus pateiktų įrodymų pakanka, kad, remiantis jų visuma, galima būtų padaryti pagrįstą išvadą, jog Bendrovės 2011-08-18 ir 2011-08-25 įvykdyti sandoriai atitiko ne tik Trečiąją, bet ir Pirmąją bei Antrąją sąlygas, reikalingas, kad šiems sandoriams būtų galima taikyti 0 proc. PVM tarifą. Teismo vertinimu, tai, kad teisė disponuoti sąskaitose-faktūrose Nr. 2011_016 ir Nr. 2011_018 nurodytomis prekėmis kaip savininkui iš Bendrovės perėjo SIA „Aluma Trade Global“ ir šios prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos į Latviją patvirtina sisteminis surinktų įrodymų vertinimas:

14.1. Pirmiausiai teismas pažymi, kad tuo metu, kai buvo vykdomi 2011-08-18 ir 2011-08-25 sandoriai, tarp Bendrovės ir SIA „Aluma Trade Global“ buvo sudaryta 2011-08-15 Sutartis (Komisijos bylos 1 t., b. l. 192–193), kurią pasirašė tinkamai įgalioti Bendrovės ir SIA „Aluma Trade Global“ atstovai, t. y. Bendrovės vardu šią sutartį pasirašė D. B., o SIA „Aluma Trade Global“ vardu – tinkamai įgaliotas prokuristas J. F. (žr. Komisijos bylos 1 t., b. l. 10–15).

14.2. 2011-08-15 Sutarties dalykas visų prekių, kuriomis prekiauja Bendrovė pardavimas (2.1 punktas). Mokesčių administratorius nustatė ir neginčija fakto, kad Bendrovės vykdoma veikla – tiesioginis aukso ir sidabro dirbinių supirkimas iš klientų – fizinių ir juridinių asmenų ir jų perpardavimas. Taigi aukso, sidabro dirbinių ir monetų pirkimas ir pardavimas akivaizdžiai buvo 2011-08-15 Sutarties dalyku.

14.3. Pagal 2011-08-15 Sutarties 3.2 punktą Bendrovė užsakymą iš SIA „Aluma Trade Global“ galėjo priimti telefonu arba kitais šalims priimtinais būdais. Ši aplinkybė reiškia, kad tiesioginių užsakymo pateikimą patvirtinančių dokumentų (pvz., užsakymo lapų ir pan.) Bendrovėje galėjo nelikti. Tačiau, teismo nuomone, tai nereiškia, kad Bendrovė tokio užsakymo buvimo negali įrodinėti kitais įrodymais, inter alia (lot. be kita ko), netiesioginiais dokumentais, sandoryje dalyvavusių asmenų parodymais, ar kad tokie kiti (netiesioginiai) įrodymai nelaikytini tinkamais įrodymais prekių užsakymo faktui pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad Bendrovė į bylą pateikė J. F. 2014-02-12 pranešimą (Komisijos bylos 1 t., b. l. 7), iš kurio aiškiai matyti, kad tiesiogiai sandoryje dalyvavęs asmuo patvirtino, jog prekių įsigyjimas pagal sąskaitas-faktūras (Invoice) Nr. 2011_016 ir Nr. 2011_018 yra įvykęs ir deklaruotas Latvijos mokesčių inspekcijoje. Šių parodymų mokesčių administratorius nepaneigė, nei mokesčių administratorius nei Komisija, nei teismas neturi realaus pagrindo teigti, kad J. F. 2014-02-12 pranešime pateikti parodymai neatitinka tikrovės ar yra melagingi; priešingai byloje surinkti rašytiniai įrodymai tokie, kaip išrašai iš Latvijos Respublikos oficialių duomenų bazių, Latvijos mokesčių administratoriaus 2016-08-10 pateikta informacija patvirtina, kad J. F. parodymai atitinka tikrovę.

16.4. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad SIA „Aluma Trade Global“ nedeklaravo įsigijimų iš pareiškėjos, o SIA „HeavyOil“ (buvusi SIA „Mobipaka.lv“) nepripažįsta, kad kada nors turėjo sandorių (ar perdavė prekes) tiek su Bendrove, tiek su SIA „Aluma Trade Global“. Teismo vertinimu, šis faktas, jį vertinant sistemiškai kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, tik patvirtina tai, kad 2011-08-13, 2011-08-22 ir 2011-08-24 įvardinant siuntėją ir gavėją buvo padaryta klaida. Teismas pažymi, kad ši aplinkybė savaime nepaneigia J. F. 2014-02-12 pranešime nurodytos informacijos, kad jis SIA „Aluma Trade Global“ vardu ginčo prekes priėmė siuntų kvituose nurodytu adresu (duomenys neskelbtini).

16.5. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nurodyti formalūs siuntų kvitų užpildymo trūkumai iš esmės nepaneigia sąskaitose-faktūrose (Invoice) Nr. 2011_016 ir Nr. 2011_018 nurodytų prekių išsiuntimo iš Lietuvos į Latviją fakto, taip pat fakto, kad šias prekes siuntė Bendrovė Latvijos įmonei SIA „Aluma Trade Global“, o pastaroji jas gavo ir įgijo teisę jomis disponuoti kaip savo.

17. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, surinktus įrodymus įvertinęs pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatuoja, kad byloje esantys Bendrovės pateikti ir mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai patvirtina, kad labiau tikėtina, jog (auksas, monetos ir sidabras) už 80 550 Lt buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos Latvijos įmonei SIA „Aluma Trade Global“, kuriai Bendrovė išrašė 2011-08-18 sąskaitą-faktūrą (Invoice) Nr. 2011_016 ir 2011-08-25 sąskaitą-faktūrą (Invoice) Nr. 2011_018. Todėl Bendrovė pagrįstai ir teisėtai sandoriams, pagal kuriuos apmokėjimui Latvijos įmonei SIA „Aluma Trade Global“ šios sąskaitos buvo išrašytos, pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius ir Komisija, vertindama pareiškėjos pateiktus ir mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, patvirtinančius 0 proc. PVM taikymą, neatsižvelgė į tai, kad PVMĮ nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas išgabenant prekes į kitą Europos Sąjungos valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą Europos Sąjungos valstybę faktą. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus reikalavimas Bendrovei, nagrinėjamu atveju pritaikiusiai 0 proc. PVM tarifą, pateikti daugiau įrodymų vertintinas kaip pažeidžiantis proporcingumo ir PVM neutralumo principus. Taip pat teismo nuomone, mokesčių administratorius ir Komisija skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja elgėsi nesąžiningai.

18. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-275 nepagrįstai Bendrovei nurodė sumokėti į biudžetą 11 726 Lt PVM, 1 172 Lt PVM delspinigių, skyrė 1 172 Lt PVM baudą, VMI 2014-02-26 sprendimu Nr. 69-12 ir Komisija 2014-05-28 sprendimu Nr. S-99 (7-49/2014) nepagrįstai šį teritorinio mokesčių administratoriaus nurodymą patvirtino. Todėl Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimas Nr. (04.7.2)-K3-275 tiek, kiek juo Bendrovei nurodyta sumokėti į biudžetą 11 726 Lt PVM, 1 172 Lt PVM delspinigių, skirta 1 172 Lt PVM bauda, VMI 2014-02-26 sprendimas Nr. 69-12 ir Komisijos 2014-05-28 sprendimas Nr. S-99 (7-49/2014) tiek, kiek jais šis nurodymas patvirtintas naikintini.

Dėl Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimo Nr. (04.7.2)-AP-12 prašymo grąžinti 16 916 Lt PVM permoką Bendrovei

19. Pareiškėja be kita ko, prašo panaikinti Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimą Nr. (04.7.2)-AP-12 ir grąžinti 16 916 Lt PVM permoką Bendrovei. Sprendžiant dėl šio reikalavimo, pažymėtina, kad iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog pareiškėja 2014-01-20 skunde (Komisijos bylos 1 t., b. l. 26-31) centrinio mokesčių administratoriaus, be kita ko, prašė panaikinti Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimą Nr. (04.7.2)-AP-12 bei reiškė su tuo susijusį reikalavimą grąžinti jai PVM permokas, tačiau VMI 2014-02-26 sprendime Nr. 69-12 Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimo Nr. (04.7.2)-AP-12 teisėtumo ir pagrįstumo netyrė ir dėl jo nepasisakė. Matyti ir tai, kad reikalavimą panaikinti Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimą Nr. (04.7.2)-AP-12 ir grąžinti jai PVM permokas, pareiškėja reiškė ir 2014-03-20 Skunde Komisijai (Komisijos bylos 1 t., b. l. 1–6), kuriuo, be kita ko, prašė panaikinti ir VMI 2014-02-26 sprendimą Nr. 69-12 bei Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-275. Komisija 2014-05-28 sprendimu Nr. S-99 (7-49/2014) išnagrinėjo tik dalį pareiškėjos 2014-03-20 Skundo, kuriuo nusprendė patvirtinti VMI sprendimą 2014-02-26 sprendimą Nr. 69-12 ir neatleisti pareiškėjo nuo delspinigių ir baudų mokėjimo; Komisija 2014-05-28 sprendime Nr. S-99 (7-49/2014) nenagrinėjo ir nevertino Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimo Nr. (04.7.2)-AP-12 ir dėl jo nepasisakė (Komisijos bylos 2 t., b. l. 96–108).

21. Nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos 2014-01-20 skunde išdėstytu reikalavimu dėl Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimo Nr. (04.7.2)-AP-12 nagrinėjimu, įvertinus nurodyto MAĮ ir Komisijos nuostatuose įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuotina, kad VMI 2014-02-26 sprendime Nr. 69-12 nepasisakiusi dėl Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimo Nr. (04.7.2)-AP-12 bei su tuo susijusio reikalavimo grąžinti jai PVM permokas, pažeidė MAĮ 154 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą tinkamai išnagrinėti pareiškėjos 2014-01-20 skundą. Todėl VMI įpareigotina šį pareiškėjos 2014-01-20 skunde išdėstytą reikalavimą išnagrinėti ir dėl jo priimti teisės aktuose išdėstytus reikalavimus atitinkantį sprendimą. Atitinkamai kaip nepagrįstas naikintinas ir Komisijos 2014-05-28 sprendimas Nr. S-99 (7-49/2014) tiek, kiek juo Komisija neįpareigojo centrinio mokesčių administratoriaus pareiškėjos 2014-01-20 skundą dėl Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimo Nr. (04.7.2)-AP-12 panaikinimo ir su tuo susijusio reikalavimo grąžinti jai PVM permokas, išnagrinėti iš naujo. Teismo nuomone, VMI dėl Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimo Nr. (04.7.2)-AP-12 bei su tuo susijusio reikalavimo grąžinti jai PVM permokas, pagrįstumo privalėjo pasisakyti savo 2014-02-26 sprendime Nr. 69-12, nepaisant to, kad kitu Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-275 buvo nuspręsta ir dėl Bendrovės 2012-03-08 Prašymo (žr. Komisijos bylos 1 t., b. l. 44), o VMI 2014-02-26 sprendimu Nr. 69-12 pastarasis Kauno AVMI sprendimas buvo patvirtintas. Pažymėtina, kad teritorinis mokesčių administratorius pats pasirinko dėl Bendrovės 2012-03-08 Prašymo priimti du individualius administracinius aktus, t. y. 2013-12-20 sprendimus Nr. (04.7.2)-AP-12 ir Nr. (04.7.2)-K3-275; juos abu Bendrovė nustatyta tvarka yra apskundusi. Todėl tai, kad nagrinėjamu atveju dėl Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimo Nr. (04.7.2)-AP-12 nepasisakyta nei VMI 2014-02-26 sprendime Nr. 69-12, nei Komisijos 2014-05-28 sprendime Nr. S-99 (7-49/2014), negali būti laikoma formaliu pažeidimu.

22. Apibendrinus išdėstytus argumentus, pareiškėjos skundas tenkintinas. Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimas Nr. (04.7.2)-K3-275 tiek, kiek juo Bendrovei nurodyta sumokėti į biudžetą 11 726 Lt PVM, 1 172 Lt PVM delspinigių, skirta 1 172 Lt PVM bauda, VMI 2014-02-26 sprendimas Nr. 69-12 ir Komisijos 2014-05-28 sprendimas Nr. S-99 (7-49/2014) tiek, kiek jais šis nurodymas patvirtintas, naikintini. Taip pat naikintinas Komisijos 2014-05-28 sprendimas Nr. S-99 (7-49/2014) tiek, kiek juo Komisija neįpareigojo VMI pareiškėjos 2014-01-20 skundą dėl Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimo Nr. (04.7.2)-AP-12 panaikinimo ir su tuo susijusio reikalavimo grąžinti jai PVM permokas, išnagrinėti iš naujo. VMI įpareigotina šį pareiškėjos 2014-01-20 skunde išdėstytą reikalavimą išnagrinėti ir dėl jo priimti teisės aktuose išdėstytus reikalavimus atitinkantį sprendimą.

23. Pareiškėja ir atsakovė procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, susijusių su skundžiamų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, tačiau jų teismas nenagrinės, nes jie neturi esminės įtakos galutinei teismo išvadai. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de H. prieš Nyderlandus, 1997-12-19 sprendimą H. prieš Suomiją; LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 88 straipsnio 4 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auksovokas.lt“ skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-12-20 sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-275 tiek, kiek juo uždarajai akcinei bendrovei „Auksovokas.lt“ nurodyta sumokėti į biudžetą 11 726 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 1 172 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, skirta 1 172 Lt pridėtinės vertės mokesčio bauda.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014-02-26 sprendimą Nr. 69-12 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-05-28 sprendimą Nr. S-99 (7-49/2014) tiek, kiek jais patvirtintas Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-12-20 sprendimas Nr. (04.7.2)-K3-275 dalyje dėl nurodymo uždarajai akcinei bendrovei „Auksovokas.lt“ sumokėti į biudžetą 11 726 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 1 172 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, skirtos 1 172 Lt pridėtinės vertės mokesčio baudos.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-05-28 sprendimą Nr. S-99 (7-49/2014) tiek, kiek juo Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės neįpareigojo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išnagrinėti uždarosios akcinės bendrovės „Auksovokas.lt“ 2014-01-20 skundą dėl Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimo Nr. (04.7.2)-AP-12 ir su juo susijusio reikalavimo pridėtinės vertės mokesčio permoką grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Auksovokas.lt“.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos uždarosios akcinės bendrovės „Auksovokas.lt“ 2014-01-20 skunde dėl Kauno AVMI 2013-12-20 sprendimo Nr. (04.7.2)-AP-12 ir su juo susijusio reikalavimo pridėtinės vertės mokesčio permoką grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Auksovokas.lt“ išnagrinėti iš naujo ir dėl jo priimti teisės aktuose išdėstytus reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.