Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-09-13 · Administracinė byla Nr. eP-57-756/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-09-13
Bylos Nr.
eP-57-756/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03529-2016-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas
T. J.
Atsakovas
Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eP-57-756/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03529-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2017 m. rugsėjo 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3283-492/2017 pagal pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas T. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. PK-401 (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu Įsakymu buvo atleistas iš Departamento Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigų dėl šiurkštaus tarnybinio nusižengimo, t. y. dėl Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (toliau – Lygių galimybių įstatymas) 2 straipsnio 6 dalies nesilaikymo, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5 punktų bei Valstybės tarnautojų etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 (toliau – Etikos taisyklės), 2.1, 9.2 ir 9.4 punktų pažeidimų. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad Įsakymas buvo priimtas nenustačius tarnybinio nusižengimo fakto ir jo aplinkybių.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas atsiliepime, be kita ko, nurodė, kad Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojos nuolat susidurdavo su pareiškėjo seksualiniu priekabiavimu. Joms buvo sunku pasipriešinti, nes subordinuoti santykiai veikė trikdančiai, darbuotojos jautėsi išsigandusios, jautė nuolatinę įtampą, bijojo galimų pasekmių. Vis dėlto, darbuotojos visais įmanomais būdais – reakcijomis (žvilgsniu, taktiškomis pastabomis) – bandė pareiškėjui parodyti, kad jo veiksmai yra nepageidaujami, nemalonūs ir nepriimtini.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčas byloje yra kilęs dėl faktinių aplinkybių teisinio įvertinimo. Teismas konstatavo, kad Departamento nustatytus pažeidimus patvirtina faktinės aplinkybės, nustatytos iš darbuotojų rašytinių paaiškinimų bei iš pareiškėjo susirašinėjimo su darbuotojomis elektroniniu paštu.

Teismas pažymėjo, kad Lygių galimybių įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su seksualiniu priekabiavimu, atkartoja nuostatas, įtvirtintas 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veikos srityje principo įgyvendinimo (toliau – Direktyva 2006/54/EB). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog nebuvo seksualinio priekabiavimo fakto.

III.

Pareiškėjas T. J. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas, be kita ko, buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Turėjo būti aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškiama, kad tam tikri pareiškėjo veiksmai kitų atžvilgiu yra nepageidaujami. Nė vienas darbuotojas nereiškė pareiškėjui nusiskundimų dėl elgesio. Pareiškėjas savo viršininko turėjo būti informuotas apie netinkamą vadovavimo stilių ir tik nuo to momento būtų buvę galima fiksuoti pareiškėjo nusižengimus. Šiuo atveju pareiškėjui nebuvo žinoma apie galimą jo veiksmų prieštaravimą teisės normoms.

2. Departamente atmosfera buvo bauginanti, nė vienas iš paaiškinimus pateikusių darbuotojų su pareiškėju ar su vadovybe nesikalbėjo, nes bijojo, tačiau tokią atmosferą Departamente sukėlė ne pareiškėjas.

3. Teismas nenustatė pareiškėjo tyčios, todėl negalėjo konstatuoti pažeidimo padarymo. Teismo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje priekabiautojui buvo žinoma, kad jo elgesys nukentėjusiajai yra nepageidaujamas ir ją užgauna, tačiau vis tiek jį tęsė.

Atsiliepimas

Departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pasak Departamento, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo tyčia nebuvo nustatyta. Pareiškėjas pagal savo išsilavinimą ir pareigas privalėjo išmanyti VTĮ bei kitų įstatymų nuostatas.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 1 d. nutartimi pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tarnybinių nusižengimų tyrimų tvarka nenumato tarnautojo įspėjimo dėl netinkamo elgesio prieš pradedant nusižengimo tyrimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad aplinkybė, jog tyrimo metu nebuvo akcentuojama tai, kad darbuotojai nereiškė pastabų dėl netinkamo pareiškėjo elgesio ir nebuvo aiškinamasi to priežastys, neturi esminės reikšmės tyrimo visapusiškumui. Teismas nurodė, kad pareiškėjui, kaip struktūrinio padalinio vadovui, buvo taikomi itin aukšti veiklos ir atsakomybės standartai. Konstatavo, kad seksualiniu priekabiavimu yra laikomas seksualinio pobūdžio užgaulus elgesys, turint tikslą pakenkti asmens orumui. Teisėjų kolegija vertino, kad pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautoju, davęs priesaiką, žinojo jo elgesį tarnyboje reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokė, kaip turi būti elgiamasi, kokie veiksmai gali būti atliekami konkrečiose situacijose, todėl pareiškėjo veiksmus laikė sąmoningu valiniu pasirinkimu ir kvalifikavo kaip tyčią. Pastebėjo, kad iš darbuotojų paaiškinimų akivaizdu, kad jie stengėsi parodyti, jog pareiškėjo elgesys nepriimtinas, tačiau tiesiogiai to pasakyti nedrįso.

V.

Pareiškėjas T. J. 2017 m. liepos 10 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašyme paaiškina, kad nagrinėjant bylą dėl faktinių aplinkybių ginčo nebuvo. Pareiškėjas mano, kad LVAT akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi suformuotos praktikos, kad nacionaliniai teismai, spręsdami ginčus, privalo atsižvelgti į Europos Sąjungos teisę, o aiškindami nacionalines normas, atsižvelgti ir į neprivalomojo pobūdžio Europos Sąjungos teisės aktus (pavyzdžiui, rekomendacijas). Pareiškėjo nuomone, LVAT, aiškindamas Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą seksualinio priekabiavimo sąvoką, nepagrįstai neatsižvelgė į Praktikos kodeksą dėl priemonių kovai su seksualiniu priekabiavimu, patvirtintą Europos Bendrijų Komisijos 1991 m. lapkričio 27 d. rekomendacija dėl moterų ir vyrų orumo apsaugos darbe (92/131/EEB) (toliau – Kodeksas). Kodekso I skyriaus 3 pastraipoje nurodyta, kad seksualinis dėmesys tampa seksualiniu priekabiavimu tik po to, kai recipientas aiškiai nurodė, kad toks veiksmas yra nepageidaujamas. Pareiškėjas prašyme atkreipia dėmesį, kad LVAT nutartyje nurodė, jog pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo žinoma, jog jo elgesys aplinkiniams nėra priimtinas, nėra teisiškai reikšmingi. Pasak pareiškėjo, darydamas tokią išvadą, LVAT neatsižvelgė į Kodekse pateikiamą seksualinio priekabiavimo sąvokos aiškinimą, todėl netinkamai taikė ir aiškino Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostatą, ją iškreipdamas. Pareiškėjas nurodo, kad LVAT neaiškino, ką šiame kontekste reiškia įstatymo sąvokoje įtvirtintas „nepageidaujamas elgesys“, kurį lemia įstatyme nurodytas „tikslas“. Teismas, nurodęs, kad tyrimo visapusiškumui nėra būtina jokia išankstinė procedūra (informavimas apie elgesio nepriimtinumą), nepagrįstai neatsižvelgė į Kodekso V skyriaus B skirsnio iii poskirsnį „Skundų procedūra“ ir iv poskirsnį „Tyrimai“, kur numatyta, kad darbdavys pradeda oficialų tyrimą, jei nepasiekiamas sprendimas neformalia tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Departamentas nurodo, kad pareiškėjas siekia pakartotinės bylos peržiūros, nes nepateikia akivaizdžių įrodymų, jog LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartyje padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, jas taikant. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda ar, kad byloje buvo nukrypta nuo vieningos praktikos ar praktika pradėta formuoti klaidinga linkme. Pasak Departamento, pareiškėjas išėmė iš konteksto atskirus Kodekso teiginius ir taip iškreipė visą reglamentavimo esmę. Departamentas atsiliepime nurodo, kad pagal Kodekso V skyriaus B skirsnio i poskirsnį, „jeigu įmanoma, tuo atveju problema turėtų būti sprendžiama neformaliai“. Departamentas pažymi, kad tai jau nebuvo įmanoma. Nurodo, kad pareiškėjo kaltė (tiesioginės tyčios forma) buvo nustatyta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Byloje sprendžiamas pareiškėjo T. J. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-3283-492/2017, pagrįstumo klausimas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimas Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95)). Taigi, proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi, šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai, pareiškėjo nurodyta civilinėje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nėra teisiškai reikšminga dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (LVAT 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (LVAT 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

Nagrinėjamu atveju prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3283-492/2017 pareiškėjas nurodė LVAT 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012, kurioje, kaip ir byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, LVAT nagrinėjo tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Minėtoje byloje pareiškėjai buvo skirta pati švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba, o byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą buvo skirta pati griežčiausia nuobauda – atleidimas iš darbo. Tačiau šiose bylose skiriasi priežastys, dėl kurių buvo skirtos nuobaudos pareiškėjams, t. y. buvo nustatyti skirtingi teisės aktų pažeidimai. Pareiškėjo nurodytoje byloje LVAT konstatavo, kad nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėja netinkamai atliko jai pavestas pareigas, todėl atsakovo įsakymas skirti nuobaudą buvo panaikintas. Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, LVAT konstatavo priešingai, t. y. kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas padarė nurodytus teisės aktų pažeidimus; pareiškėjo padaryti pažeidimai buvo įrodinėjami įstatymo nustatyta tvarka surinktais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu nustačius, kad nurodomose bylose priimti skirtingi sprendimai dėl jose nustatytų skirtingų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjo nurodytoje kitoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios, priešingai, jos yra visiškai skirtingos. Be to, pareiškėjas nurodė, kad minėtoje byloje LVAT konstatavo, jog, sprendžiant dėl nuobaudos teisėtumo, būtina nustatyti ir tarnautojo kaltę, tačiau pažymėtina, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pareiškėjo kaltės elementas, kaip ir pareiškėjo nurodytame LVAT sprendime, buvo vertintas ir nustatinėjamas. Teisėjų kolegija nenustačiusi, kad nurodytose administracinėse bylose teismas vertino iš esmės tapačius veiksmus, skirtingai teisiškai vertino būtinus analizuoti tarnybinių nusižengimų sudėties elementus, atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia taip pat ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį).

Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą.

Pareiškėjo konkretūs argumentai dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu iš esmės yra susiję su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo manymu, visiškai neatsižvelgė į Kodekso nuostatų, tiek, kiek jos yra susijusios su seksualinio priekabiavimo sąvoka ir nusižengimo tyrimo procedūromis, taikymą ginčo santykiams. Pasak pareiškėjo, LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartyje pateikti išaiškinimai prieštarauja minėto Kodekso nuostatoms, todėl materialinių normų (Lyčių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalies) taikymas negali būti pripažįstamas tinkamu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog LVAT atskirai nepasisakė dėl tam tikrų Europos Sąjungos teisės aktų taikymo, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to LVAT nutartyje yra padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016 ir kt.). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

Įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia panašius argumentus, kuriais jis grindė savo apeliacinį skundą. Kaip minėta, apeliacinis teismas pateiktus argumentus išnagrinėjo ir išanalizavo, dėl jų pateikė aiškius motyvus ir padarė atitinkamas išvadas. Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti pareiškėjo argumentai, kuriuose pateikiamas alternatyvus teisės normų aiškinimo variantas, susijęs su tuo, kad seksualinis dėmesys nėra laikomas priekabiavimu, jei asmuo, kuriam toks dėmesys rodomas, aiškiai ir nedviprasmiškai nenurodo, kad toks dėmesys jam yra nepageidaujamas, nagrinėjamu atveju neduoda teisinio pagrindo padaryti vienareikšmę išvadą, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas normų interpretavimo variantas yra aiškiai teisingas, o teismo pateiktas nuostatų aiškinimas yra aiškiai nepagrįstas. Esant tokiai situacijai, spręstina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto materialinės teisės normų aiškinimo klaidingumo įrodymai, o alternatyvus teisės aiškinimas negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl kolegija šį prašymą atmeta ir administracinėje byloje Nr. eA-3283-492/2017 atsisako atnaujinti procesą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Pareiškėjo T. J. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3283-492/2017 pagal pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė