- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-21
- Bylos Nr.
- AN2-426-932/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01356-2025-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Julita Dabulskytė-Raizgienė
- Pažeidėjas
- K. P.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto K. P. (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria atmestas K. P. skundas ir Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau ir – Institucija) vyriausiosios specialistės Ritos Juškaitės 2025 m. rugpjūčio 11 d. nutarimas Nr. VKTI-ANR_N-3092-2025 paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. 2025 m. gegužės 5 d. automatiškai suformuotu administracinio nusižengimo protokolu Nr. 00-ANR_P-129895-2025 K. P. patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl to, kad jis 2025 m. kovo 6 d., 17.00 val., Kauno r. sav., magistralinio kelio Kaunas – Zarasai – Daugpilis (kelio ruožo su skirtinga juosta dešinė pusė) 7,730 km, važiavo mokamu valstybinės reikšmės keliu vairuodamas automobilį „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesumokėjęs kelių naudotojo mokesčio. Tokiais veiksmais K. P. pažeidė Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 463 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą. Protokole K. P. administraciniu nurodymu pasiūlyta iki 2025 m. birželio 4 d. sumokėti 350 Eur baudą.
2. K. P. nustatytu terminu nesumokėjus administraciniu nurodymu paskirtos baudos, Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau ir – Institucija) vyriausiosios specialistės Ritos Juškaitės 2025 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. VKTI-ANR_N-3092-202 už ANK 463 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą buvo paskirta 850 Eur bauda.
3. Nesutikdamas su minėtu Institucijos nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas K. P. pateikė skundą, kuris Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 26 d. nutartimi netenkintas ir Lietuvos transporto saugos administracijos vyriausiosios specialistės Ritos Juškaitės 2025 m. rugpjūčio 11 d. nutarimas Nr. VKTI-ANR_N-3092-2025 (administracinio nusižengimo Nr. ROIK 252719312748) paliktas galioti nepakeistas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas K. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal ANK 463 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, Mokesčio už Lietuvos Respublikoje įregistruotas krovinines transporto priemones dydžių ir šio mokesčio mokėjimo, administravimo ir priežiūros tvarkos aprašo 1 punktą kelių naudotojo mokestį privalo mokėti ne transporto priemonės vairuotojas, o transporto priemonės valdytojas, todėl ir atsakomybė pagal ANK 463 straipsnio 1 dalį turi tekti transporto priemonės valdytojui (savininkui).
3.2. Toliau apeliaciniame skunde pažymima, kad automobilis priklauso apelianto darbdaviui – UAB „Baltsystems“ (toliau – Bendrovė). 2025 m. kovo 6 d. šį automobilį apeliantas vairavo, kadangi Bendrovė jam, kaip darbuotojui, buvo nurodžiusi nuvykti į Kauną atlikti darbus. Taigi minėtu automobiliu jis naudojosi ne asmeniniais, o išimtinai darbo tikslais, todėl būtent Bendrovė ir jos vadovas privalėjo užtikrinti, kad už automobilį būtų sumokėtas kelių naudotojo mokestis.
3.3. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas, kaip darbuotojas, buvo tinkamai informuotas apie pareigą susimokėti kelių mokestį prieš važiuojant mokamais keliais ir tai, kad jis neva turėjo galimybę šį mokestį susimokėti automobilyje buvusia mokėjimo kortele. Apeliantas tvirtina nei raštu, nei žodžiu nebuvęs informuotas apie jam, kaip darbuotojui, nustatytą pareigą mokėti kelių mokestį už Bendrovės transporto priemones. Minėtoje įmonėje jis dirba santechniku ir anksčiau niekada nėra mokėjęs tokio pobūdžio mokesčių Bendrovės vardu. Tai visada atlikdavo Bendrovės vadovas ar šio pavedimu kitas administracijos darbuotojas. Bendrovės kreditinė kortelė buvo skirta tik kurui, o ne mokesčiams apmokėti. Byloje taip pat nėra jokio įrodymo, pagrindžiančio, kad Bendrovė būtų įpareigojusi apeliantą sumokėti kelių mokestį. Pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi tik Bendrovės vadovo paaiškinimais, kuriuose nurodyta esą jis (K. P.) žinojo „įmonėje nustatytą darbų tvarką“ bei tai, kad „darbų vadovai reguliariai primena visiems darbuotojams“, jog prieš paimant automobilį privalu patikrinti, ar yra apmokėtas kelių mokestis. Šie žodiniai paaiškinimai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.
3.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Bendrovė ir jos vadovas, perduodami Bendrovės automobilį darbams atlikti, turėjo užtikrinti, kad šis automobilis atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus ir juo būtų leista naudotis kelių eisme. Tai yra darbdavio, kuriam priklauso automobilis, kaip transporto priemonės valdytojo, bet ne darbuotojų, kuriems jis perduodamas tik darbo funkcijoms atlikti, pareiga. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ta aplinkybė, jog apeliantas Bendrovės automobilį vairavo vykdydamas darbines funkcijas „nėra teisiškai reikšminga“, tačiau būtent ši aplinkybė parodo, kas iš tikrųjų buvo atsakingas už kelių mokesčio sumokėjimą ir kam turėjo būti taikomas administracinė atsakomybė.
3.5. Apelianto teigimu, Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti atsakomybės, siekia visą kaltę dėl kelių mokesčio nesumokėjimo suversti būtent jam (darbuotojui). Anot apelianto, jis iš vadovo netgi yra gavęs prašymą prisiimti atsakomybę už šį pažeidimą ir pažadą kompensuoti sumokėtą baudą ir, jo žiniomis, tai jau yra ne pirmas atvejis, kai šioje Bendrovėje darbuotojų yra prašomą prisiimti atsakomybę mainais už piniginę kompensaciją. Bendrovės vadovo paaiškinimai apie darbuotojų tariamą pareigą sumokėti kelių mokestį už Bendrovės transporto priemones yra deklaratyvi ir subjektyvi gynybinė pozicija.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos transporto saugos administracijos vyriausioji specialistė Rita Juškaitė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. II-1326-1011/2025 palikti nepakeistą ir K. P. apeliacinio skundo netenkinti.
4.1. Atsiliepime pažymima, kad N1 kategorijos transporto priemonės valdytojas ir naudotojas privalo žinoti apie savo pareigą mokėti kelių naudotojo mokestį už naudojimąsi keliais, žinoti už kuriuos konkrečiai kelius, kelių ruožus jis turi būti mokamas. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad N1 kategorijos motorinių transporto priemonių valdytojai moka kelių naudotojo mokestį už naudojimąsi keliais, o kelių naudotojo mokesčio dydžius mokesčio mokėjimo, administravimo ir priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Kelių naudotojo mokesčio dydžių ir šio mokesčio mokėjimo, administravimo ir priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta, kad kelių naudotojai, sumokėję kelių naudotojo mokestį, įgyja teisę važiuoti tam tikrais keliais. Minėto tvarkos aprašo 6.6. papunktyje nurodytas kelias A6 Kaunas – Zarasai – Daugpilis (5,95–66,80 km; 72,44–185,24 km). Mokamų kelių sąrašas taip pat yra lengvai pasiekiamas interneto svetainėje https://www.keliumokestis.lt/pages/tollRoad.xhtml. Taip pat Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2007 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. 3-97 „Dėl elektroninių vinječių reikalavimų, naudojimo, tikslinimo ir perkėlimo kitai transporto priemonei tvarkos aprašo patvirtinimo“ 11 punkte numatyta, kad „kelių naudotojai, prieš įvažiuodami į mokamus magistralinių kelių ruožus, privalo turėti galiojančią elektroninę vinjetę“. Atsižvelgiant į tai, K. P. pagrįstai taikyta administracinė atsakomybė pagal ANK 463 straipsnį.
4.2. Atsiliepime taip pat akcentuojama, kad, vadovaujantis ANK 611 straipsnio 1 dalimi, transporto priemonės savininko – juridinio asmens vadovas pateikia duomenis apie asmenį, kuris administracinio nusižengimo padarymo metu valdė transporto priemonės savininkui (valdytojui) priklausančią transporto priemonę ar ja naudojosi. Įvykio metu šios transporto priemonės valdytojas buvo apeliantas, kuris, būdamas UAB „Baltsystems“ darbuotoju, vairavo šią transporto priemonę. Išmanydamas anksčiau paminėtus teisės aktus ir žinodamas, kad įvažiuoja į mokamą magistralinio kelio atkarpą, būtent jis turėjo pasirūpinti, kad būtų laikomasi anksčiau išdėstytų teisės aktų reikalavimų, ir, prieš įvažiuodamas į mokamo magistralinio kelio atkarpą, privalėjo sumokėti kelių naudotojo mokestį arba pasirinkti maršrutą, kuriame nėra mokamų kelių.
4.3. Atsiliepime Institucija išreiškė poziciją, kad esamu atveju kilus bet kokiai abejonei dėl kelių mokesčio sumokėjimo (vinjetės įsigijimo) reikalingumo, apeliantas galėjo kreiptis į darbdavį ir/ar patikrinti reikiamą informaciją Via Lietuva interneto svetainėje. Nagrinėjamą nusižengimą apeliantas padarė kaip transporto priemonės vairuotojas. Akivaizdu, kad jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl kilusios neigiamos pasekmės – prievolė sumokėti nutarimu skirtą baudą už padarytą administracinį nusižengimą, yra neatsakingo pažeidėjo elgesio pasekmė ir rezultatas. Institucija taip pat atkreipia dėmesį į vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, jog transporto priemonių vairuotojai turi specialų teisės aktais reglamentuojamą statusą ir privalo žinoti jiems, kaip vairuotojams, numatytas pareigas bei taikomus specialiuosius atsakomybės reikalavimus (Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2024 m. birželio 27 d. nutartis Nr. eII-203- 522/2024).
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir teisiniai argumentai
Administracinėn atsakomybėn patraukto K. P. apeliacinis skundas tenkinamas.
5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju Institucijos nutarimu K. P. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 463 straipsnyje, už šį nusižengimą jam paskirta 850 Eur dydžio bauda. Pirmosios instancijos teismui teiktame skunde K. P. neginčijo faktinių administracinio nusižengimo aplinkybių, tačiau neigė savo kaltę, tvirtindamas, kad administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas nepagrįstai, kadangi šiuo atveju už kelių naudotojo mokestį atsakingas transporto priemonės valdytojas – K. P. darbdavys – UAB „Baltsystems“. Skundžiama apylinkės teismo nutartimi netenkinus pareiškėjo skundo, apeliaciniame skunde atitinkamai keliami analogiški klausimai, nurodant, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad K. P. turėjo pareigą sumokėti kelių naudotojo mokestį, o Bendrovės vadovo parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra subjektyvūs ir neatitinkantys tikrovės. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, šioje nutartyje pasisakys dėl skunde keliamų anksčiau nurodytų klausimų.
6. ANK 463 straipsnyje numatyta, kad važiavimas mokamais valstybinės reikšmės keliais kelių transporto priemonėmis nesumokėjus kelių naudotojo mokesčio ar kelių rinkliavos užtraukia baudą vairuotojams arba transporto priemonių savininkams (valdytojams) – fiziniams asmenims arba juridinių asmenų vadovams nuo 700 Eur iki 1 000 Eur.
7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad K. P. 2025 m. kovo 6 d., 17.00 val., 2025 m. kovo 6 d., 17.00 val., Kauno r. sav., magistraliniu keliu Kaunas – Zarasai – Daugpilis, važiavo mokamu valstybinės reikšmės keliu, vairuodamas Bendrovei priklausantį automobilį „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kadangi vykdė Bendrovės jam pavestas darbines pareigas. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas K. P. kaltę grindė išimtinai Bendrovės vadovo O. (O.) T. teisme duotais parodymais. Apklaustas kaip liudytojas O. T. tvirtino, kad visi įmonės darbuotojai, taip pat ir K. P., prieš vairuodamas Bendrovės automobilį, turėjo patikrinti, ar automobilis yra tvarkingas, arba atsisakyti vairuoti. Pastarasis turėjo pareigą patikrinti, ar yra įsigyta vinjetė, o, jei jos nebuvo, turėjo galimybę ją įsigyti, apmokant bendrovės kortele, arba informuojant darbų vadovą, kad nesant vinjetės, jis automobiliu nevažiuos ir vinjetės nepirks. Liudytojas taip pat parodė, kad Bendrovės darbuotojai pasirašo darbuotojų saugos ir sveikatos instrukciją, kurioje yra punktas, jog galima eksploatuoti tik techniškai tvarkingą automobilį. Dėl vinječių yra duodamas tik žodinis priminimas, raštiškai nėra pasirašoma. Bendrovės vadovas taip pat pažymėjo, kad automobiliuose yra kuro kreditinė kortelė, todėl K. P. tikrai turėjo galimybę įvykio dieną susimokėti už vinjetę (b. l. 70-71). Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokie liudytojo parodymai yra pakankami K. P. kaltei konstatuoti, visgi tokių liudytojo parodymų nepagrindžia objektyvūs bylos duomenys. Pirmiausia pažymėtina, kad O. T. nurodytos ir į bylą pateiktos Darbuotojo saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 27 (toliau – Instrukcija) 27.1 ir 27.2 punktų nuostatos tik įpareigoja darbuotojus prieš pradedant važiuoti vizualiai patikrinti automobilio techninę būklę, akumuliatorių, padangas, saloną, stiklus, kuro, tepalo, stabdžių skysčio kiekį, ar yra instrumentų rinkinys ir kitas būtinas inventorius (saugos diržai, vaistinėlė, gesintuvas), taip pat patikrinti stabdžius, vairo mechanizmą, stiklo valytuvų ir apipurškimo sistemą, garso ir šviesos signalą; pagal Instrukcijos 28 punktą – esant gedimui turi būti informuota Bendrovė (b. l. 65-68). Taigi tokios nuostatos apibrėžia darbuotojo pareigą, prieš eksploatuojant automobilį patikrinti (pabrėžtina, vizualiai) automobilio techninę būklę, įsitikinti, ar yra būtinas inventorius, ar veikia pagrindinės transporto priemonės sistemos ir mechanizmai, tačiau šios nuostatos niekaip nesietinos su darbuotojo pareiga patikrinti, ar Bendrovė yra sumokėjusi kelių mokestį ir/ar mokėti kelių naudotojo mokestį už Bendrovės automobilį. Apklausiamas O. T. akcentavo, kad nors pačių vinječių automobiliuose nėra, tačiau visi darbuotojai dėl vinječių buvo įspėti žodžiu ir, prieš paimdami automobilį, privalėjo pasitikrinti, ar vinjetė yra įsigyta. Kaip matyti, pats Bendrovės vadovas nurodo, kad aiškinama pareiga darbuotojams buvo tik žodinė, dėl ko nėra galimybės patikrinti tokius liudytojo parodymus. Be anksčiau minėtos Instrukcijos byloje nebuvo pateikti jokie kiti duomenys, iš kurių būtų galima spręsti, kad darbuotojas, darbo reikalais vairuodamas bendrovės automobilį, be kita ko, turi pareigą įsitikinti, jog Bendrovė yra sumokėjusi kelių naudotojo mokestį arba tą padaryti pats, sumokėdamas, kaip teigė O. T., automobilyje esančia kuro kreditine kortele. Kita vertus, O. T. įvardinta apmokėjimo galimybė „kuro kreditine kortele“ apskritai kelia abejones, kadangi, kaip galima suprasti, kreditinė kortelė buvo skirta būtent kuro užpylimui, o ne kelių mokesčių apmokėjimui, būtent ką skunde akcentuoja ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ir kas nėra paneigta bylos duomenimis.
8. Atsiliepime teisingai pažymima, kad transporto priemonių vairuotojai turi specialų teisės aktais reglamentuojamą statusą ir privalo žinoti jiems, kaip vairuotojams, numatytas pareigas bei taikomus specialiuosius atsakomybės reikalavimus. Neginčytina, kad K. P., kaip vairuotojui, turi būti žinoma, jog važiuodamas mokamu valstybinės reikšmės keliu yra privalu susimokėti kelių naudotojo mokestį ar kelio rinkliavą, to neginčija ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo. Vis dėlto nagrinėjamu atveju K. P. vairavo Bendrovės automobilį, kuris pastarajam įvykio dieną (galima suprasti, kad šis automobilis nebuvo apelianto nuolat ar dažnai naudojamas) buvo perduotas darbinių funkcijų įvykdymui. Apeliaciniame skunde K. P. tvirtina, kad Bendrovės vadovas, perduodamas jam automobilį, patikino, kad visi dokumentai yra tvarkingi, visi reikiami mokesčiai sumokėti, jam nebuvo duotas nurodymas važiuoti nemokamais keliais, juo labiau, nurodymas sumokėti kelių mokestį. Jis pats, Bendrovėje eidamas tik santechniko pareigas, niekada nėra mokėjęs jokio mokesčio. Visais atvejais kelių mokesčio apmokėjimu rūpinosi Bendrovės vadovas arba jo pavedimu kitas administracijos darbuotojas. Tokie administracinėn atsakomybėn patraukto ir nubausto K. P. parodymai nėra paneigti objektyviais bylos duomenimis. Aišku ir tai, kad tokių duomenų nėra, ir siekiant paneigti akivaizdžius prieštaravimas tarp K. P. ir O. T. parodymų, dėl ko šie prieštaravimai lieka nepašalinti. Taigi byloje lieka nepaneigta, kad K. P. galėjo būti suklaidintas dėl kelių mokesčio sumokėjimo, be to, nėra duomenų apie jam nustatytą pareigą patikrinti, ar Bendrovė yra sumokėjusi kelių naudotojo mokestį, o, to nesant, sumokėti jį pačiam, tokį apmokėjimą atliekant, kaip parodė Bendrovės vadovas, „kreditine kuro kortele“. Taigi byloje lieka nepašalinti akivaizdūs prieštaravimai, jų pašalinti nėra galimybės ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme, kas reiškia, kad byloje esant nepašalintų abejonių turėjo būti vadovaujamasi in dubio pro reo principu (liet. – visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), abejones aiškinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus rašytinius įrodymus, liudytojo parodymus, daro išvadą, kad K. P. veiksmuose nėra privalomo ANK 463 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymio – kaltės. Tokia išvada reiškia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis ir Institucijos nutarimas naikintini, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundas tenkintinas ir administracinė teisena K. P. nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto ir nubausto K. P. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir Lietuvos transporto saugos administracijos vyriausiosios specialistės Ritos Juškaitės 2025 m. rugpjūčio 11 d. nutarimą Nr. VKTI-ANR_N-3092-202 panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną K. P. pagal ANK 463 straipsnį nutraukti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.