- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-06
- Bylos Nr.
- I-2378-644/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01373-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- I. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Turtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. A. patikslintu skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 60-77).
Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 6 d. iki 2016 m. sausio 4 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK). Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Tvirtino, kad nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. vasario 15 d. buvo paskirtas į 5 būrio 52 brigadą, kurioje įrengtos 8 miegamosios vietos, nuo 2014 m. vasario 16 d. iki 2015 m. liepos 24 d. – 6 būrio 61 brigadą, kurioje įrengta 16 vietų, nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2016 m. sausio 4 d. – 7 būrio 71 brigadą, kurioje įrengta 16 miegamų vietų. Gyvenamojo ploto trūkumas sudarė iki 2 kv. m. ir daugiau. Šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, laisvalaikio kambario neįrengimas, asmeninių drabužių džiovinimas gyvenamojoje patalpoje, patalpos maisto produktams susidėti nebuvimas, maža virtuvėlės patalpa. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu taip pat buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Kameros Nr. 8, kurioje buvo laikomas ginčo laikotarpiu, plotas 15,65 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, kameros Nr. 9 plotas 14,61 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, kameros Nr. 13 plotas 5 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos. Kamerų tipo patalpų plotą dar labiau mažino baldų ir įrenginių užimamas plotas. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo patyrė kančias, psichologinius pergyvenimus, privatumo trūkumą, nuovargį, išsekimą, kankinimus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan. Pažymėjo, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus sanitariniuose mazguose buvo nehigieniška, sąlygos antisanitarinės, nuteistiesiems trūko sanitarinių įrenginių, prie jų susidarydavo eilės. Gyvenamosios patalpos buvo nepakankamai apšviestos, dėl ko kilo sunkumų rašant ir skaitant. Lovos dviaukštės, netinkamos naudoti, pasenusios ir netvarkingos. Pataisos namuose nebuvo laikomasi priešgaisrinių taisyklių – neiškabinti gesintuvai, nebuvo kitų pirmo reikalingumo įrankių kilus gaisrui. Būriuose nebuvo evakuacinio išėjimo, o dėl senos elektros instaliacijos kilo pavojus gaisro kilimui. Kamerų tipo patalpose nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, dėl to kilo daug nepatogumų. Pareiškėjui trūko Socialinės integracijos programų, kuriomis galėtų pasinaudoti išėjus į laisvę. Netinkamos kalinimo sąlygos žemino orumą, sukėlė nepatogumus, psichologinį išsekimą, sukrėtimą, nemigą, galvos skausmą ir pan. Prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą ir skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 85-94) nurodė, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Darė išvadą, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto paprastai tenka daugiau. Tvirtino, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog baldų bei kito inventoriaus plotas privalo būti išskaičiuotas iš bendro patalpos ploto apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Akcentavo, kad, priešingai nei nurodoma skunde, su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis pareiškėjas buvo supažindintas 2009 m. gruodžio 23 d. Pravieniškių PN-AK 3-jo sektoriaus virtuvėlėse įrengtos spintelės ir šaldytuvai, kur nuteistieji gali laikyti savo maistą. Šio sektoriaus skalbykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Savo drabužius nuteistieji gali skalbti ir maudymosi laiku. Stacionarios džiovyklos taip pat įrengtos būrių kiemuose. Pažymėjo, kad 6-7 būrių sanitariniame mazge įrengti 5 klozetai, 1 unitazas, 1 praustuvė, prausykloje – 8 praustuvės, 6 dušo sieteliai. Tualetai sanitariniuose mazguose yra atskirti pertvaromis, juose yra įrengtos atskiros kabinos. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK 5, 6, 7 būriuose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugedusius šviestuvus, jie nedelsiant keičiami. 3-jo sektoriaus būriuose poilsio kambariai neįrengti, tačiau laisvu laiku nuteistieji gali būti lauke. Įstaigoje yra iškabinti evakuavimo planai, patvirtintos gaisrinės instrukcijos, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Visuose 3-jo sektoriaus būriuose elektros instaliacija paslėpta. Gavus pranešimą apie sugadintą elektros instaliaciją, ji nedelsiant tvarkoma. Patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, yra visiškai nepagrįsti. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė žalą. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 6 d. iki 2016 m. sausio 4 d.
Atstovas atsiliepimu prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Pareiškėjas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad atsakovas nesupažindino pareiškėjo su jo teisėmis ir pareigomis, vidaus tvarkos taisyklėmis, todėl negali būti laikoma, kad pareiškėjas suprato savo teises.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose, nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 6 d. Teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. liepos 3 d. (b. l. 56), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Prašymas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo grindžiamas aplinkybėmis, jog atsakovas nesupažindino pareiškėjo su jo teisėmis ir pareigomis, vidaus tvarkos taisyklėmis, todėl negali būti laikoma, kad pareiškėjas suprato savo teises. Tačiau, teismas pažymi, kad teisinių žinių neturėjimas pats savaime negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir Civilinis kodeksas, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog teisinių žinių neturėjimas yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė ir negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, kadangi asmeniui neturint galimybių pačiam tinkamai ginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, tokiems veiksmams atlikti gali būti pasitelktas teisines paslaugas teikiantis asmuo arba kreiptasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo (žr., pav. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171-11). Į bylą nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė lankytis pataisos namuose veikiančioje bibliotekoje, pasinaudoti internetine teisės aktų duomenų baze ar kitaip gauti jam aktualią informaciją.
Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. liepos 2 d., taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2016 m. sausio 4 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo kamerų tipo ir bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo buvimo metu, buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. liepos 24 d. – 6 būrio 61 brigadoje, kurioje buvo įrengta 16 vietų, nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2016 m. sausio 4 d. – 7 būrio 71 brigadoje, kurioje buvo įrengta 16 vietų. Pareiškėjas skunde remiasi Pravieniškių PN-AK 2015 m. balandžio 30 d. raštu Nr. S-12065 „Dėl prašymo“ (apie V. S.), 2015 m. balandžio 27 d. pažyma „Dėl V. S.“ bei Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 26 d. pažyma Apie miegamųjų vietų skaičių 3-je valdyboje (b. l. 32-35, 36, 37). Tačiau teismas minėtais pareiškėjo pateiktais duomenimis nesiremia, kadangi Pravieniškių PN-AK 2015 m. balandžio 27 d. pažyma ir Pravieniškių PN-AK 2015 m. balandžio 30 d. raštas nesusiję su ginčo dalyku (duomenys pateikti apie kito nuteistojo – V. S. paskyrimus į kameras), o Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 26 d. pažyma Apie miegamųjų vietų skaičių 3-je valdyboje nėra aktuali ginčo laikotarpiui.
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu, nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2016 m. sausio 4 d. pareiškėjas buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. – 7 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,78 kv. m., įrengtos 6 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 5,96 kv. m. (35,78/6) ploto; nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. sausio 4 d. - 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,25 kv. m., įrengtos 7 miegamosios vietos, t. y., vienam asmeniui teko 5,03 kv. m. (35,25/7) ploto (b. l. 95, 97, 132-133). Kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kitose gyvenamosiose patalpose, į bylą nėra pateikta. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimus į gyvenamąsias patalpas, todėl jais remiasi.
Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Žemesnės instancijos teismas
Iš bylos duomenų matyti, kad kamerų tipo patalpose pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas, todėl jo argumentai dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos bei kitų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose (dėl perteklinių baldų, iškvietimo mygtuko neįrengimo, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, vėdinimo bei apšvietimo sistemų, užimtumo neužtikrinimo ir pan.) atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos gyvenamosiose patalpose atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo nepakankamas apšvietimas, dėl ko kilo sunkumų rašant ir skaitant.
Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad patalpų apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus, o jei nustatomi kokie nors gedimai, jie nedelsiant pašalinami.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (akto redakcija iki 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Atsižvelgiant į tai, kad patalpų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, nes šie apšvietimo įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pagal higienos normos HN 76:2010 22 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. Tokia pati nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos higienos normoje HN 134:2015. Nors į bylą nėra pateikta konkrečių duomenų apie Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų dirbtinį apšvietimą, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė tokią išvadą, nepateikė duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl nurodytų kalinimo sąlygų. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų plotą mažino tai, jog nebuvo įrengtas poilsio kambarys, o nuteistieji drabužius džiovino ir maisto produktus laikė gyvenamosiose patalpose.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5 punkte nurodyta, kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, be kita ko, įrengiamos šios patalpos: laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui, 5.8 p.), drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; 5.9 p.), esant techninėms galimybėms virtuvėlė; 5.10. kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui, 5.11 p.). Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad poilsio kambariai dėl vietos trūkumo būriuose neįrengti, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo. Byloje taip pat liko nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl patalpų maisto produktams laikyti neįrengimo. Kita vertus, iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad nuteistieji maisto produktus galėjo laikyti šaldytuvuose ir virtuvėlėje.
Pareiškėjas nurodė, kad prausyklos ir tualeto patalpos per mažos, nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, sanitarėse patalpose trūko sanitarinių įrenginių.
Nei Higienos norma HN 76:2010, nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau - ir Aprūpinimo normos), patvirtintos 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nereglamentuoja bendrabučio tipo patalpų prausyklių ir tualetų patalpų dydžių, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažų tualetų ir prausyklų patalpų yra nepagrįstos. Minėtose Aprūpinimo normose nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete - po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad 6-7 būrių sanitariniame mazge įrengti 5 klozetai, 1 unitazas, 1 praustuvė, prausykloje – 8 praustuvės, 6 dušo sieteliai. Tačiau konkrečių duomenų, kiek nuteistųjų naudojosi minėtais sanitariniais įrenginiais, byloje nėra.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo argumentų, susijusių su nuteistųjų aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, minėtos aplinkybės laikytinos nustatytomis.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sanitariniuose mazguose buvo nehigieniška (sąlygos antisanitarinės). Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 5 punktą, sanitariniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti atsakingi asmenys (b. l. 129-131). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad sanitariniai mazgai buvo nešvarūs, nehigieniški, kad patalpose buvo pelėsio, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už šių patalpų tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), todėl jo argumentai dėl nehigieniškų sąlygų sanitariniuose mazguose atmestini.
Pareiškėjas teigia, kad dviaukštės lovos buvo netinkamos naudoti, pasenusios ir netvarkingos, tačiau nepateikia šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų. Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja, jog nuteistųjų gultai būtų vieno ar dviejų aukštų. Kita vertus, jei pareiškėjo lova buvo sulūžusi ar netinkama naudoti, jis galėjo apie tai informuoti būrio viršininką ar pataisos namų administraciją, tačiau tokių duomenų į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde teigė, kad būriuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, nebuvo evakuacinio išėjimo, o dėl senos elektros instaliacijos kilo pavojus gaisro kilimui. Atsakovo atstovas teismui pateiktame atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1-223 „Dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 64 Dėl bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių patvirtinimo ir kai kurių priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų pripažinimo netekusiais galios pakeitimo“. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, gaisrinės instrukcijos, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti. Iš Pravieniškių PN-AK 2017 m. rugpjūčio 17 d. pažymos (b. l. 132-133) taip pat matyti, kad įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, elektros instaliacija sumontuota, o nustatyti elektros instaliacijos gedimai nedelsiant šalinami. Kita vertus, pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir galimai jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.
Pareiškėjo argumentus dėl užimtumo stokos ir Socialinių programų nebuvimo paneigia Pravieniškių PN-AK 2017 m. birželio 7 d. raštas Nr. S-12772 ir 2017 m. gegužės 31 d. pažyma (b. l. 23-25, 26), iš kurių matyti, kad pareiškėjui I. A. bendros ir individualios Socialinės reabilitacijos programos buvo taikomos. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų dienotvarkių matyti, kad 3-jo sektoriaus nuteistųjų Socialinės reabilitacijos priemonėms, psichologinei terapijai ir mokymui skirtas laikas nuo 8.30 val. iki 11.45 val. ir nuo 14.00 val. iki 18.15 val. Į bylą nebuvo pateikta duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad pareiškėjui neleidžiama naudotis nurodytais užsiėmimais. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, kuriose dienos metu jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl užimtumo stokos ir Socialinių programų nebuvimo nekonkretūs, deklaratyvūs, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde taip pat deklaratyviai nurodo, kad pataisos namuose nebuvo patalpų rūkymui, nebuvo vandens asmeninei higienai palaikyti, gyvenamieji pastatai neatitiko reglamentų ir pan. Tačiau teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas prie skundo yra pateikęs patalpų fotonuotraukas, jo teigimu, įrodančias netinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK, tačiau teismas negali jomis vadovautis, nes neaišku, ar jos iš tiesų padarytos patalpose, kur laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas. Kita vertus, teismui nėra aišku, ką konkrečiai minėtomis nuotraukomis pareiškėjas siekia patvirtinti arba paneigti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos, sanitarinių ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi kaip jau buvo minėta, byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo aprūpinimo sanitariniais įrenginiais, laisvalaikio kambariu, kambariu maisto produktams laikyti, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 8000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, sukrėtimu, sveikatos sutrikimais, orumo pažeminimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš atsakovo atstovo pateikto Medicinos pažymėjimo (išrašas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos) matyti, kad pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekonstatuota (b. l. 96). Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo (sanitarinių įrenginių trūkumo sanitariniuose mazguose, neaprūpinimo laisvalaikio kambariu) galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D.prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, bei nenustatęs, kad dėl minėtų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86- 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu
nusprendžia:
Pareiškėjo I. A. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo I. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.