- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-19
- Bylos Nr.
- I-2859-644/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00530-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 420 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 5-6).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. vasaros (14-a parų) buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo apgyvendintas perpildytose kamerose, kuriose gyveno 4-5 asmenys. Kamerų gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, daug kameros ploto užėmė baldai, Pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose ir sanitariniame mazge netinkama ventiliacija, todėl kaupėsi drėgmė ir jautėsi blogas kvapas, taip pat trūko natūralaus apšvietimo. Pasivaikščioti buvo vedamas kartu su kitais kameroje laikomais asmenimis vieną valandą per parą, tačiau pareiškėjui to nepakako, be to, pasivaikščiojimų kiemeliai labai maži. Dušu buvo leidžiama naudotis tik kartą per savaitę 30 min, tačiau šis laikas per trumpas, kadangi į prausyklą, buvo vedami visi kameroje laikomi asmenys. Teigė, kad jis kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, minkštas inventorius nedezinfekuojamas, gausu parazitų. Tvirtino, kad laikydamas pareiškėją netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis atsakovo atstovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, pareiškėjas patyrė dvasinius skausmus, depresiją, jam pablogėjo sveikata. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 9-13) su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje kamerose su pertraukomis buvo laikomas nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki gegužės 28 d. Pripažino, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas mažesnio ploto patalpose, nei teisės aktais nustatyta minimali gyvenamojo ploto (3,6 kv. m.) norma, tačiau šie pažeidimai susiję su suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pažymėjo, kad per mažo gyvenamojo ploto sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas trumpais laikotarpiais, todėl ši aplinkybė įtakos pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai įtakos neturėjo, tačiau gyvenamojo ploto trūkumą iš dalies kompensavo jam sudaryta galimybė pasivaikščioti 1 val. per dieną kiemelyje, sportuoti, naudotis biblioteka, skaitykla, kompiuterių klase ir pan. Paaiškino, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų įrengimas atitinka tardymo izoliatorių įrengimo taisyklių reikalavimus, todėl pagrindo žalai atsirasti nėra. Sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti 2,1 m aukščio sienelėmis, turi duris, juose įrengta mechaninė vėdinimo sistema, džiovyklos. Kameros ir sanitarinio mazgo švarai palaikyti asmenys aprūpinami higienos priemonėmis. Dėl profilaktinės užkrėstumo kenkėjais kontrolės ir jų naikinimo Kauno tardymo izoliatorius yra sudaręs sutartį su Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kuri atlieka vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinsekciją) bei graužikų kontrolę ir naikinimą (deratizaciją), todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl kamerose buvusių tarakonų bei čiužinyje buvusių parazitų. Pareiškėjas nesikreipė į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis. Kauno tardymo izoliatoriuje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, o teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos. LR Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Kauno tardymo izoliatoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto „Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo“ 7 punkte nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu, 8 punkte nustatyta, kad, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 min. Kauno tardymo izoliatoriuje yra penkios dušų patalpos, kuriose įrengta 13 dušų kabinų. Tokia prausimosi tvarka tenkina absoliučią daugumą suimtųjų. Pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl skunde išdėstytų psichikos sveikatos sutrikimų. Pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) jam kalint Kauno tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad A. S. laikotarpiu nuo 2014-05-14 iki 2014-05-28 Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau - Kauno TI) buvo laikomas kameroje Nr. 244. Iš viso ginčo laikotarpiu pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 14 parų (b. l. 10, 14).
Minėtais duomenimis nustatyta, kad kameros Nr. 244 plotas 16,07 kv. m., ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju šioje kameroje buvo laikoma nuo 2 iki 6 asmenų (b. l. 10). Mažesnio ploto, nei teisės aktai numato, sąlygomis pareiškėjas buvo kalinamas 11 parų. Daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu iš viso 11 parų pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkte nustatytą minimalaus 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto normą, todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje gyvenamąjį plotą užėmė baldai. Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertina kaip atskirų žalos padarymo pagrindų. Be to, teisės aktai nenustato baldų ir įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus sieja su aplinkybėmis, kad kamerose trūko natūralaus apšvietimo, kamerose ir sanitariniame mazge nebuvo tinkamo vėdinimo, kameros vėdinamos per langą, nebuvo mechaninės ventiliacijos sistemos, dėl ko kaupėsi drėgmė, kaupėsi nemalonus kvapas.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (aktas galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (akto redakcija, galiojanti nuo 2009-07-17) 14.1 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punktas nustato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai.
Pagal Higienos normos HN 76:201024 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.10 punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti įrengtas natūralus arba mechaninis vėdinimas.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų dėl Kauno TI gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, ventiliacijos. Atsakovas nepateikė ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, ventiliacijos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, ventiliacijos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl minėtų kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Kauno tardymo izoliatoriuje kameros ir minkštas inventorius nedezinfekuojamas, kamerose gausu parazitų.
Higienos normos HN 76: 2010 60 punkte ginčo laikotarpiu buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų ir, esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Atsakovo atstovas pažymėjo, kad dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas tardymo izoliatoriui teikia UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“, pagal 2013 m. lapkričio 12 d. sutartį Nr. 20-42/A-1178, pagal kurią bendrovė įsipareigojo teikti vabzdžių bei graužikų kontrolę ir naikinimo paslaugas Kauno tardymo izoliatoriuje (b. l. 44-46). Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja kamerose laikomus asmenis (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašo 6 punktą atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tvarko kamerą, plauna grindis, sanitarinius įrengimus, vėdina patalpas ir palaiko kameroje švarą ir tvarką (b. l. 27). Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 6, 9 punktus, vykdant pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą, kuris atliekamas kartą per mėnesį nuo 10 iki 15 mėnesio dienos, nuteistieji yra aprūpinami dezinfekuojančiomis medžiagomis (b. l. 26). Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie nedezinfekuojamas patalpas ir minkštą inventorių nepateikė. Teismo vertinimu, kameras ir minkštą inventorių nuolat tinkamai prižiūrint, tvarkant, plaunant, palaikant švarą, parazitų ir kenkėjų plitimo galima išvengti. Pareiškėjo argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl laikytini deklaratyviais ir atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad maudytis buvo leidžiama tik kartą per savaitę 30 min, dušo kambaryje yra tik 2 purkštukai, o vienu metu jais naudojais 3-5 asmenys.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 107 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 13, 14 punktai numato kiekvienam suimtajam ir nuteistajam galimybę 10 min. pasinaudoti dušu ir, esant atitinkamoms sąlygoms, t. y., kai nuteistųjų ir suimtųjų skaičius didesnis, naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas iki 10 min. (b. l. 22-23). Minėtas aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas skunde, pažymėdamas tik tai, kad tam skirta per mažai laiko. Tačiau, teismas pažymi, kad, bylos duomenimis, kartu su pareiškėju kamerose buvo laikomi ne daugiau kaip 6 asmenys (b. l. 10). Teismo vertinimu, 10 min. yra protingas laiko tarpas nusiprausti po dušu. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl prausimosi laiko prailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas pažeidė paminėtą teisinį reglamentavimą. Teismas taip pat akcentuoja, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja prausyklų plotų bei konstrukcinių ypatumų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelių plotas per mažas, juose buvo laikoma iki 5 asmenų, o pasivaikščiojimo laikas per trumpas.
Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Įstatymas) 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-12-10 įsakymu Nr. 1-114 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašo (b. l. 31-33) 7 punkte nustatyta, kad vienu metu į pasivaikščiojimo kiemą ar iš jo įleidžiami ir vedami tik vienos kameros suimtieji ar nuteistieji. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Akcentuotina tai, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie Kauno tardymo izoliatoriuje įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius – įstaigoje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m., dvejuose kiemeliuose įrengta sporto įranga. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Be to, bylos duomenimis, kartu su pareiškėju kamerose buvo laikomi, taigi ir vedami pasivaikščioti, ne daugiau kaip 6 asmenys (b. l. 10). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis.
1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Kauno TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Kauno TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. d. H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spainir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos, sanitarinių ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kauno tardymo izoliatorius ginčui aktualiu laikotarpiu 11 parų neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Kauno tardymo izoliatorius pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 420 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais skausmais, depresija, pablogėjusia sveikata ir pan. Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo psichologinę būklę vertinamuoju laikotarpiu, patvirtina, kad A. S. psichologinė būklė ginčo laikotarpiu buvo gera, depresijos požymių nenustatyta. Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (b. l. 47). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, individualiai įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę – pareiškėjas pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (3,6 kv. m.) buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje 11 parų, (kameroje jam trūko nuo 0,39 kv. m. iki 0,92 kv. m.), įvertinus tai, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 14 parų, t. y. pažeidimas nevyko ilgą laikotarpį, bei atsižvelgiant į įstaigos rėžimo specifiką (kamerų tipo įstaiga), ir į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas,vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 80 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.