- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-11-22
- Bylos Nr.
- 2-4776-772/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jonas Stubrys
- Ieškovas
- S. D.
- Atsakovas
- D. J.
- Kategorijos
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. D. ieškinį atsakovui D. J. dėl sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo ir 22 000 Lt priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė su ieškiniu 2010-05-07 kreipėsi į teismą, nurodydama, kad 2008-06-10 ir 2008-12-11 sudarė su atsakovu dvi sutartis.
Pagal pirmą sutartį atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei 2 200 Lt piniginę kompensaciją už santuokos metu nelygiaverčiai pasidalintą buvusių sutuoktinių turtą. Antra sutartimi atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei 10 000 Lt kompensaciją pardavus santuokoje jų įsigytą nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad savo įsipareigojimą kylantį iš antrosios sutarties duoti notariškai patvirtintą sutikimą ji įvykdė tinkamai, tačiau atsakovas savo pareigos sumokėti jai aukščiau minėtą sumą neįvykdė visiškai, todėl mano, jog ši suma priteistina iš atsakovo.
Teigė, kad pagal 2008-06-10 Susitarimo 6 punktą, kaip sankcija už piniginės prievolės ieškovei neįvykdymą atsakovas yra įsipareigojęs jai sumokėti 10 000 Lt (dešimties tūkstančių litų) baudą.
Dėl to ieškovė prašė teismo priteisti jai iš atsakovo ir 10 000 Lt (dešimties tūkstančių litų) baudą.
Tokiu būdu ieškovė teigė, kad iš viso iš atsakovo jai priteistina 2200 Lt + 10 000 Lt + 10 000 Lt bauda = 22 200 Lt (dvidešimt du tūkstančiai du šimtai litų).
Nurodė, kad įvertinant tai kas išdėstyta aukščiau akivaizdu, jog atsakovas savo veiksmais (neveikimu) šiurkščiai pažeidė ne tik sutarčių nuostatas, bet ir jie prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, bei 1.5 straipsnyje numatytam teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principui.
Ieškovės žodiniai prašymai atsakovui išspręsti ginčą operatyviai ir taikiai nedavė jokių rezultatų, todėl ieškovė prašė nurodytas sumas priteisti iš atsakovo visiškai.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinant aukščiau pateiktas faktines aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2, 1.5, 6.37. 6.59, 6.63 str. 1 d. 1, 3 p., 6.70, 6.71, straipsniais, ieškovė teismo prašė:
1. Priteisti iš atsakovo - D. J. ieškovės - S. D. naudai 2 200 Lt (dviejų tūkstančių dviejų šimtų litų) sumą pagal 2008-12-11 Sutartį dėl skolos likvidavimo.
2. Priteisti iš atsakovo - D. J. ieškovei - S. D. 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) skolos pagal 2008-06-10 dienos Susitarimą.
3. Priteisti iš atsakovo - D. J. ieškovei - S. D. 10 000 Lt (dešimties tūkstančių litų) baudą pagal 2008-06-10 dienos Susitarimą už įsipareigojimo nevykdymą.
4. Priteisti iš atsakovo – D. J. ieškovei - S. D. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
5. Priteisti iš atsakovo – D. J. ieškovei - S. D. bylinėjimosi išlaidas.
6. Atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo.
Ieškovė savo reikalavimus grindė rašytiniais ir šiais įrodymais:
-Liudytojas J. J. ieškovės S. D. tėvas parodė teismui, kad jo dukra ir atsakovas iš pradžių gyveno vieno kambario bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Jis padėjo jiems šį butą susitvarkyti, davė medienos (uosio ir ąžuolo) dailylenčių apie 20 kv. m., vidaus apdailai atlikti. Po to žento motinai prašant ir norėdamas dukrai padėti jis iškeitė su savo dviejų kambarių butą esantį (duomenys neskelbtini), į minėtą butą (duomenys neskelbtini). Šiame bute apsigyveno dukra su vyru ir vaiku. Be to jis vėl padėjo jiems ir šį butą susitvarkyti. Kuomet buvo susitikęs pas dukrą su buvusia žmona D. J., pastaroji jam sakė, kad davė dukrai 4000 investicinių čekių, kad jie su žentu galėtų išpirkti jų gyvenamo namo valdos užimtą žemės sklypą iš valstybės. Mano, kad žentas negarbingai pasielgė su dukra nesumokėdamas jai kompensacijos už santuokos metu jų įsigytą turtą, kuomet jie nutraukė santuoką.
Atsakovas D. J. pateikė teismui atsiliepimą kuriame nurodė, kad su ieškovės reikalavimais nesutinka ir prašė teismo juos atmesti.
Atsiliepime atsakovas D. J. nurodė, kad 2008-12-11 sutartį dėl skolos likvidavimo ir 2008-06-10 susitarimą sudarė sau nenaudingomis sąlygomis bei sudarant šias sutartis, dalyvaujant advokatui, buvo pažeisti sąžiningumo principai, pažeistos jo teisės, todėl jis pareikš teisme priešieškinį dėl sutarties panaikinimo dėl skolos likvidavimo ir 2008-06-10 susitarimo sutarties panaikinimo, kadangi sudarant šias sutartis jis neįsigilino į šių sutarčių esmę, todėl sudarė sutartis sau nenaudingomis sąlygomis.
Atsakovas pripažino, kad ieškovė S. D. davė rašytinį notariškai patvirtintą sutikimą žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pardavimui už kurio davimą pagal susitarimą jis sutiko mokėti 10 000 Lt ieškovei.
Susitarimo 6 p. buvo nurodyta, kad jeigu nevykdys savo pareigų, prisiimtų šia sutartimi, tuomet jis įsipareigoja ieškovei S. J. / šiuo metu D./ mokėti baudą kurios dydis lygus 10 000 Lt.
Tačiau susitarimas buvo sudarytas pažeidžiant sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus ir šiame susitarime nebuvo įrašyta, kad atsakovas šią sumą sumokės ieškovei S. D., jeigu bus parduotas žemės sklypas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), priklausantis jam nuosavybės teise.
Pirkėjai už šį žemės sklypą siūlė atsakovui pakankamai aukštą kainą, tačiau atėjus krizei ir pirkėjams atsisakius pirkti šį žemės sklypą pastarasis buvo neparduotas. Atsakovas sutiko mokėti už duotą ieškovės rašytinį notariškai patvirtintą sutikimą žemės sklypo pardavimui ir pervesti pinigus - 10 000 Lt į ieškovės sąskaitą, kada šis žemės sklypas bus parduotas ir atsakovas būtų gavęs pinigus.
Tačiau šio žemės sklypo jis nepardavė ir pinigų negavo, todėl atsisako ieškovei mokėti už notariškai patvirtinto rašytinio sutikimo davimą sklypo pardavimui 10 000 Lt tuo pačiu atsisako ir mokėti 10 000 Lt baudą dėl šio susitarimo neįvykdymo bei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Kaip teigia atsakovas, jis nežino įstatymų ir su žemės sklypo pirkėjais nesudarė preliminarios žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutarties, kurioje būtų numatęs sankcijas ir baudas pirkėjams, jeigu jie tokią sutartį būtų pasirašę, už atsisakymą pirkti žemės sklypą. Ir jeigu pirkėjai būtų jam sumokėję nustatytą baudą už atsisakymą pirkti žemės sklypą jis tą sumą būtų pervedęs į ieškovės sąskaitą.
Atsakovas nuo 2009 m. yra įrašytas į Šiaulių darbo biržos įskaitą, kaip bedarbis, ieškantis darbo, neturi pragyvenimo lėšų ir negali sumokėti ieškovei S. D. pagal 2008-06-10 susitarimą nurodytų sumų.
Be to, pagal 2008-12-11 sutartį dėl skolos likvidavimo, kaip teigia atsakovas, jis nepagrįstai pripažino 2 200 Lt skolą už kompiuterio įsigijimą ieškovei. Laiko, kad visas turtas, įgytas santuokos metu buvo padalintas teismo sprendimu ir jam jokių skolinių įsipareigojimų nereikėjo prisiimti.
Jeigu atsakovas būtų pardavęs jam priklausantį žemės sklypą ieškovei S. D. jis būtų kompensavęs kompiuterio įsigijimo išlaidas.
Atsakovas savo atsikirtimus grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.
Ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl įsipareigojimų įvykdymo pagal sudarytas sutartis. Teismas spręsdamas šį šalių ginčą byloje pasisako dėl šalių prievolių, dėl sutarčių, tiek ir dėl šalių teisių bei pareigų kylančių iš dvišalių sutarčių, įvertindamas šių sutarčių turinį ir sąlygas. Taip pat teismas žemiau pasisako ir dėl trečiojo asmenų įtakos šalių sudarytoms sutartims. Be to teismas pasisako dėl netesybų ir sutarčių atitikimo įstatymo imperatyvioms nuostatoms. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismas byloje vertindamas šalių pateiktas sutartis pasisako ir dėl jų santykio su CK 6. 258 straipsnio nuostatomis.
Dėl atsakovo prievolių kylančių iš sudarytų sutarčių ir vienašalio sandorio.
Prievolė yra teisinis asmenų santykis. Kaip ir kiekvienas teisinis santykis, ji atsiranda iš juridinio fakto - prievolės atsiradimo pagrindo. Sisteminė CK analizė leidžia daryti išvadą, jog yra penki prievolių atsiradimo pagrindai: vienašaliai sandoriai, daugiašaliai sandoriai (sutartys), deliktai, kvazisutartys ir įstatymai.
CK 6.2 straipsnis numato, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Ši norma turi būti sistemiškai aiškinama su CK 1.136 straipsniu - jame pateikiamas sąrašas juridinių faktų, su kuriais įstatymas sieja civilinių teisių ir pareigų atsiradimą. Pateikiamas sąrašas nėra baigtinis.
Prievolės atsiradimo pagrindų išskyrimas turi svarbią teisinę reikšmę. Nuo to, kokia aplinkybė bus pripažinta prievolinio santykio atsiradimą lėmusiu juridiniu faktu, priklauso ir tinkamas teisės normų taikymas.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip jau minėta vienas iš prievolės atsiradimo pagrindų yra sandoriai. Prievolių atsiradimo pagrindas gali būti tiek vienašaliai, tiek dvišaliai arba daugiašaliai sandoriai (sutartys). Sutartys yra vienas iš plačiausiai paplitusių prievolių atsiradimo pagrindų. Jos yra neatskiriama kiekvieno asmens gyvenimo dalis. Jeigu prievolės atsiradimas yra siejamas su sutarties sudarymu, tuomet sutarties šalys įgyja teises ir prisiima pareigas, kurios sudaro prievolės turinį.
Ieškovė į bylą pateikė dvi galiojančias šalių sudarytas sutartis, kuriomis šalys sukūrė ne tik prievoles sau, bet ir atsakovas pagal vieną iš jų prisiėmė įsipareigojimus ir dėl trečiojo asmens, tai yra šalių sūnaus (b.l. 3-4). Sandoris kuriam sudaryti pakanka vienos šalies valios išreiškimo, vadinamas vienašaliu. Į bylą yra pateiktas ir sandorio dalyvių sudarytas vienašalis rašytinis notarinės formos sandoris (įgaliojimas), pagal kurį sandorio šalis (tai abu sandorio dalyviai – ieškovė ir atsakovas) turėjo vienarūšį reikalavimą, vienarūšį tikslą. Šiuo sandoriu dalyviai pripažino, kad jei sudarymo metu abu yra buvę bendraturčiai žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini) (b.l. 5). Pagal šį vienašalį sandorį, viena teisiškai aktyvi šalis (atsakovas), tam tikrais veiksmais sukūrė sau teisinius padarinius. Būtent šis vienašalis sandoris leidžia daryti išvadą, kad tiek atsakovas, tiek ieškovė juo irgi aiškiai išreiškė savo valią. Sandoriu, tai yra veiksmu, tam tikru juridiniu faktu, buvo siekiama teisinių padarinių. Pastebėtina, kad viešalių sandorių, kaip ir bet kurių kitų sandorių civilinėje apyvartoje, paskirtis yra sukurti, pakeisti ir panaikinti civilines teises ir pareigas. Dėl to teismas žemiau pasisako dėl iš šalių sudarytų sutarčių ir sandorio kylančių teisių ir pareigų.
Prievolių neįvykdymo teisinės pasekmės.
Prievolėje skolininkas privalo atlikti kreditoriaus naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo jo, o kreditorius turi teisę reikalauti, kad skolininkas savo pareigą įvykdytų. Kai prievolė yra sudėtinga, t. y. jos turinį sudaro abiejų šalių teisės ir pareigos, kurios neatskiriamai susijusios ir lemia viena kitą, atitinkamus veiksmus atlikti arba susilaikyti nuo jų privalo abi šalys. Pagal 2008-06-10 susitarimą (sutartį) atsakovas D. J. privalėjo perduoti ieškovei 10 000 Lt per dvi dienas skaičiuojant po ieškovės sutikimo pas notarą patvirtinimo (susitarimo 3p.). Įgyvendindamos savo subjektines teises ir pareigas šalys atlieka prievolės dalyką sudarančius veiksmus. Šie veiksmai yra vadinami prievolės vykdymu.
Dažniausiai prievolės vykdymas yra aktyvūs asmens veiksmai. Savo prigimtimi skolininko veiksmai vykdant prievolę yra valiniai. Atlikdamas juos skolininkas tuo pačiu įsipareigoja atitinkamai elgtis. Kuomet skolininko elgesys yra teisėtas, atitinka įstatymo arba sutarties reikalavimus, tokie jo veiksmai yra juridiniai faktai, su kuriais siejama prievolės pabaiga. Todėl galima teigti, kad skolininko veiksmai vykdant prievolę yra sandoriai. Tokiems veiksmams taikomi bendrieji visiems sandoriams taikomi reikalavimai. Tačiau šie reikalavimai nebūtinai sutampa su pačiai prievolei keliamais reikalavimais. Iš byloje esančių duomenų seka, kad atsakovas nesilaikė susitarimo su galimu jam priklausančių nekilnojamųjų daiktų dalių pirkėju UAB Komercijos vystymo kompanija -2 (b.l.48). Tuo pačiu atmestinas ir atsakovo motyvas, jog jis privalo sumokėti ieškovei sutartyje nurodytą sumą tik po nekilnojamųjų daiktų dalių pardavimo galimam pirkėjui, kaip teisiškai neargumentuotas, kadangi tokios sąlygos nėra šalių sudarytoje sutartyje.
Atsakovo veiksmai, kuriuos jis turi atlikti vykdydamas prievolę yra pinigų sumokėjimas ieškovei. Pastebėtina, kad įstatymas įtvirtina bendro pobūdžio reikalavimus, kurie yra taikomi vykdant prievoles. Šie reikalavimai teisinėje literatūroje dažniausiai vadinami prievolių vykdymo principais. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, protingai ir teisingai. Šie principai taikomi kaip bendrieji teisės principai (CK 1.5 str., 6.4 str., 6.38 str.). Prievolės taip pat turi būti vykdomos: a) tinkamai (CK 6.38 str. 1 d.); b) ekonomiškai (CK 6.38 str. 3 d.); c) bendradarbiaujant (CK 6.38 str. 3 d.).
Teisė draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę arba vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 str.). Šį draudimą pažeidžiantys veiksmai arba neveikimas yra pagrindas atsirasti civilinei atsakomybei. Nustatydamas bendrą draudimą įstatymų leidėjas pasilieka teisę sau ir prievolės šalims nustatyti šios taisyklės išimtis. Pavyzdžiui, CK 6.204 straipsnyje numatyta sutarties šalies galimybė kreiptis į kitą šalį arba teismą pakeisti sutartį, jeigu įvykdyti sutartį jai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai; CK 6.217 straipsnyje numatyta šalies galimybė vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo arba ją įvykdo netinkamai, nes tai yra esminis sutarties pažeidimas ir t.t. Prievolės šalys bet kada gali susitarti dėl prievolės nutraukimo arba jos sąlygų pakeitimo. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų atsakovas nesiėmė tokių veiksmų.
Jeigu skolininkas nevykdo prievolės, atsiranda teisinės pasekmės, kurios įstatymo yra nustatytos atsižvelgiant į prievolės dalyką.
Įstatymas numato atvejus ir kada skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę. Šaliai, kuri pateikia teismui reikalavimą dėl prievolės pažeidimo, tenka procesinė pareiga įrodinėti prievolės pažeidimo faktą. Todėl kad būtų apsaugotos kreditoriaus teisės, materialiosios civilinės teisės normos nustato prezumpcijas, kada pats skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę. Šios prezumpcijos išdėstytos CK 6.63 straipsnyje. Skolininko pareiga atlyginti nuostolius atsiranda nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievole. Kaip jau yra nurodyta atsakovas pripažintinas pažeidusiu prievoles kylančias iš 2008-06-10 susitarimo ir 2008-12-11 sandorio (įgaliojimo) ir 2008-12-11 sutarties.
Prievolė turi būti įvykdoma šalių nustatytu terminu. Ginčo šalys sutartyse irgi numatė prievolių įvykdymo terminus (2008-06-10 susitarimo 3p., 2008-12-11 sutarties 4p.).
Įstatymas numato ir atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę. Prievolėje atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų yra įpareigotas ir skolininkas. Tačiau kartais skolininkas negali įvykdyti savo pareigos dėl to, kad netinkamai elgiasi kreditorius. Atvejai, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, bei tokio pažeidimo pasekmės nustatyti CK 6.64 straipsnyje. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų pažeidusi sutartines prievoles nėra. Priešingai ieškovė 2008-12-11 pas notarą davė atsakovui sutikimą parduoti jai anksčiau priklausiusią žemės sklypo dalį, todėl atsakovui atsiranda prievolė sumokėti ieškovei 2008-06-10 susitarimo 2 p. nurodytą pinigų sumą (CK 6.1 str.).
Dėl atsakovo prievolės pagal šalių 2008-12-11 sudarytą sutartį trečiojo asmens naudai.
Trečiasis asmuo - tai asmuo, kuris nebūdamas sutarties šalimi savo veiksmais vienaip ar kitaip daro įtaką teisinių santykių raidai ir yra susijęs teisiniais ryšiais su viena iš šalių arba su abiem. Trečiųjų asmenų sąvoka plačiai vartojama tiek civiliniame procese, tiek ir materialinėje teisėje.
Kadangi sutartis nuo jos sudarymo momento yra civilinės teisinės apyvartos dalis, tai kiekviena sutartis gali būti priešpastatyta visai kitai civilinei apyvartai. Taigi „tretieji asmenys“ - visi kiti, nesantys sutarties šalimi. Atskiruose CK straipsniuose yra nuostatų, skirtų tretiesiems asmenims, pavyzdžiui, CK 6.191 straipsnyje apibūdinta sutartis trečiojo asmens naudai.
Sutarties šalių ryšiai su trečiaisiais asmenimis yra labai įvairūs. Pirmiausia tretieji asmenys teisiniuose santykiuose dalyvauja savo vardu arba sutarties šalies vardu. Skirstymas asmenų, dalyvaujančių sutartyje savo vardu, priklauso nuo šalių numatyto tikslo kriterijų. Tai leidžia visų pirma išskirti sutartis trečiojo asmens naudai. Jei trečiasis asmuo dalyvauja sutartyje kitos šalies vardu, sutartis galime skirstyti pagal tai, su kuria iš šalių tretieji asmenys yra susiję: su pasyviąja, t. y. skolininku, ar aktyviąja, t. y. kreditoriumi. Dalyvauti pasyviosios šalies pusėje galima dviem būdais: trečiasis asmuo gali būti sutartinės prievolės vykdytojas arba skolininko pagalbininkas. Aktyviosios šalies pusėje - trečiasis asmuo gali priimti įvykdymą vietoje kreditoriaus arba apie trečiojo asmens adresuotą vienai iš sutarties šalių reikalavimą įvykdyti sutartį. Ypač reikšminga yra sutartis trečiojo asmens naudai. Ji iš esmės skiriasi nuo visų kitų sutarčių, kurios susijusios su trečiaisiais asmenimis. Ši sutartis kaip jau minėta reglamentuojama CK 6.191 straipsnyje. Pagrindinė šios sutarties rūšies prasmė - kad tokia sutartis suteikia trečiajam asmeniui savarankiško reikalavimo teisę, nors sudarant sutartį trečiasis asmuo nedalyvavo. Pagal 2008-12-11 sutartį atsakovas įsipareigojo per ieškovę sumokėti 2200 Lt sūnui A. J. kompiuteriui įsigyti (sutarties 3p.).
Sutartimi trečiojo asmens naudai yra laikytina sutartis, kurioje viena iš sutarties šalių išlygsta iš kitos sutarties šalies, kad atsiradusi prievolė būtų įvykdyta trečiajam asmeniui. Tokiu atveju prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sutartį sudaręs asmuo, tiek ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas. Taigi nors sudarant sutartį trečiasis asmuo arba jo atstovas nedalyvauja (nėra sutarties šalis), tačiau jis įgyja savarankišką reikalavimo teisę. CK 6.191 straipsnio 2 dalis sieja sutartį trečiojo asmens naudai su jo sutikimu priimti jam suteiktą sutartimi teisę. Jei trečiasis asmuo jos atsisako, tai šia teise gali pasinaudoti sudaręs sutartį asmuo, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja įstatymams, sutarčiai arba prievolės esmei.
Taigi sutarčiai trečiojo asmens naudai būdingi mažiausiai trys elementai: 1) pirminė sutartis sukuria trečiajam asmeniui teises, o ne pareigas; 2) trečiasis asmuo visada yra kreditorius kurios nors sutarties šalis atžvilgiu; 3) trečiajam asmeniui atsisakiu savo teisės ją paprastai gali įgyvendinti pats sutaties kontrahentas, esantis kreditoriumi.
Remiantis 2008-12-11 sutartimi teismas pripažįsta, kad ieškovė kaip įstatyminė atstovė įgijo sūnaus A. J. vardu reikalavimo teisę į atsakovą dėl 2200 Lt sumokėjimo sūnui už kompiuterio įsigijimą. Tuo pačiu teismas konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog jis įvykdė šį sutartinį įsipareigojimą trečiajam asmeniui ar ieškovei, todėl minėta suma iš atsakovo priteistina.
Dėl šalių sudarytų sutarčių galios.
Pažymėtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi įstatymo galią sutarties šalims (CK 189 str. 1d.). Tai reiškia, kad kaip visi asmenys privalo laikytis įstatymų, nustatančių visiems privalomas elgesio taisykles, taip ir šalys privalo laikytis savo sudarytos sutarties, joje numatytų taisyklių. Šalys sutartyje nustato tik sau privalomas elgesio taisykles, bet negali nustatyti arba apriboti kitų asmenų, nesančių sutarties šalimis, teisių ir pareigų, išskyrus įstatymo numatytas.
Paprastai šalių teisės ir pareigos pagal sudarytą sutartį atsiranda nuo jos sudarymo momento arba nuo momento, kuris nurodytas sutartyje ir paprastai orientuotas į ateitį. Bet šalys gali nustatyti, kad sutartis yra taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems santykiams (CK 6.189 str. 2 d.). Pavyzdžiui, sandorio dalyviai sudarydami 2008-12-11 įgaliojimą pripažino, kad jis sudaromas atsižvelgiant į ankstesnius jų santykius, tai yra egzistavusius dar iki santuokos nutraukimo, tai yra kaip buvusių bendrosios jungtinės nuosavybės bendraturčių. Iš 2008-12-11 susitarimo seka, kad šalys jį sudarydamos apeliavo į jų santykius buvusius prieš šios sutarties sudarymą. Todėl atmestini atsakovo argumentai, kad šalims nutraukus santuoką, jų nebesieja jokie įsipareigojimai kaip buvusių bendraturčių. Kaip jau minėta atsakovas sudarydamas 2008-06-10 susitarimą ne tik susitiko su ieškove, bet ir prisiėmė pastarajai įsipareigojimą kaip buvusiai bendraturtei sumokėti piniginę kompensaciją. Be to toks atsakovo elgesys laikytinas atitinkančiu ne tik jau minėtas sutarčių nuostatas, bet ir CK 1. 5 str. nuostatas. Tokia teismo išvada remiasi tuo, kad ieškovės motina dar 1993-05-05 pervedė jam ir dukrai (ieškovei), kurie tuo metu jau gyveno kartu atitinkamą sumą valstybės vienkartinių išmokų žemės išpirkimui. Šią aplinkybę be to patvirtina ir įrašas 2000-03-28 valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartyje (b.l.31). Taip pat šią aplinkybę duodamas parodymus nurodė ir ieškovės tėvas. Jeigu šalys numato sutarties nuostatas taikyti praeities santykiams, tuomet jų teisės, jei jie jas buvo įgiję prieš sudarant sutartį, taip pat neturi būti pažeidžiamos.
Paprastai sutartis baigiasi tinkamai ją įvykdžius. Remiantis aukščiau paminėtu darytina išvada, kad abiejų sutarčių įvykdymo terminai yra suėję ir jos turi būti vykdomos (CK 65 str. 1 d.).
Dėl šalių sudarytų sutarčių vertinimo ir jų aiškinimo.
Terminas ,,sutartis“ civilinėje teisėje turi įvairių reikšmių. Sutartimi suprantamas ir juridinis faktas, esantis prievolė pagrindu, ir pati sutartinė prievolė, ir rašytinis dokumentas, kuriame įtvirtinta sutartinė prievolė.
Sutartis (kaip juridinis faktas) yra dviejų arba daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti arba nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas arba keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui arba asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (arba susilaikyti nuo jų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.).
Sutartis yra labiausiai paplitusi sandorių rūšis. Tik vienašaliai sandoriai (pvz., įgaliojimas) nelaikytini sutartimis. Sutartims taikomos kodekso normos, reguliuojančios dvišalius ir daugiašalius sandorius.
Kaip ir bet kuris sandoris, sutartis yra jos šalių valios išraiška. Bet šis valios aktas turi specifinių bruožų, atskiriančių civilinę sutartį nuo kitų juridinių faktų, išreiškiančių valią, pavyzdžiui, „susitarimo“ arba „sutikimo“. Sąvokos „sutartis“ ir „susitarimas“ savo apimtimi ne visada sutampa. Sutartis - tai susitarimas, tačiau ne kiekvienas susitarimas yra sutartis. Sutarties sąvokoje, be susitarimo, pabrėžiamas ir kitas momentas: sukūrimas, pakeitimas arba nutraukimas civilinių teisinių santykių. Jei šio požymio nėra, nėra ir sutarties. Esminis sutarties, kaip susitarimo, požymis yra ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas, pagal šį kriterijų sutartis atribojama nuo kitų susitarimų, nesukuriančių teisinių padarinių. Sutartis yra viena reikšmingiausių priemonių jos šalių tam tikriems interesams suderinti. Sutartimis yra įforminami turtiniai ir kai kurie neturtiniai fizinių asmenų, juridinių asmenų bei fizinių ir juridinių asmenų santykiai. Dažniausiai sutartys sudaromos siekiant sukurti teisinius santykius, rečiau - juos pakeisti arba panaikinti.
Šalių sudarytos sutartys: tiek 2008-06-10 susitarimas, tiek 2008-12-11 sutartis atitinka aukščiau paminėtus įstatymo reikalavimus. Iš byloje esančios 2008-06-10 sutarties (susitarimo) matyti, kad šalys joje susitarė, jog ieškovė atvykusi pas notarą turi duoti atsakovui rašytinį sutikimą dėl nekilnojamojo turto – žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini)pardavimo, o atsakovas už šį sutikimą įsipareigojo sumokėti ieškovei 10 000 Lt. Remiantis šia sutartimi darytina išvada, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovas pripažino pastarosios teisę į atsakovo numatytą parduoti žemės sklypą. Santuoka tarp ginčo šalių buvo nutraukta bendru sutikimu Šiaulių m. apylinkės teismui 2007-01-04 sprendimu patvirtinus jų sudarytą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį (civ. byla Nr. 2-327-569/2007). Iš tuo metu teismui pateiktos tvirtinti sutarties matyti, kad joje nėra duomenų apie tai, kaip tarp šalių bus dalinamas žemės sklypą, kuris buvo įsigytas joms gyvenant santuokoje, nors nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį daiktą ir buvo įregistruotos atsakovo vardu nuo 2000-03-28 (b.l. 36-37 ). Pastebėtina, kad buvę sutuoktiniai santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). Remiantis paminėtu darytina išvada, kad nors šalims nutraukiant santuoka bendru sutikimu, joms bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas liko nepadalintas, tačiau vėliau atsakovas vis dėl to pripažino ir ieškovės teisę į šį žemės sklypą. Tuo pačiu pažymėtina, kad šalims nutraukus santuoką pasibaigė ir buvusi jų bendoji jungtinė nuosavybė (CK 3. 100 str. 4p.). Tačiau konstatuotina, kad tiek 2008-06-10 susitarimu, tiek 2008-12-11 įgaliojimu, atsakovas prisimėmė prievolę sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją už jai kaip buvusiai bendraturtei priklausiusią nekilnojamojo turto dalį.
Tokia išvada seka ne tik atsižvelgiant į atskiras sutarties ir sandorio sąlygas, bet ir sutartyje ar sandoryje pavartotų sąvokų reikšmę. Ginčo atveju teismas aiškina sutartis, kadangi tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties (sandorio) esmės ir atskirų jų sąlygų. Kaip jau minėta, matyti, kad tiek sutarties, tiek sandorio tekstas nesiskiria nuo tikrųjų šalių ketinimų ir tinkamai juos atspindi. Be to nei sutarties, nei sandorio teksto nuostatos neprieštarauja vienos kitoms. Nors atsakovas teigė, kad šalys, sudarydamos sutartį (sandorį), neaptarė kai kurių sąlygų, dėl kurių ir kyla ginčas, tačiau tokie atsakovo argumentai atmestini, kadangi tokių sąlygų šalių sudarytoje sutartyje ir sandoryje nėra (CK 6.193-6.195 str.).
Papildomai pastebėtina, kad aiškinant sutartis galima išskirti du vyraujančius sutarties aiškinimo metodus - subjektyvųjį ir objektyvųjį. Pagal subjektyvųjį metodą reikalaujama, kad aiškinant sutartis būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs šalių, ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad aiškinant sutartis pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Sutartis, kaip sandoris, lemia teisinio santykio turinį, kuris yra šalių valios padarinys. Tai ypatumas, atskiriantis sutartį nuo kitų juridinių faktų, tokių kaip kitam asmeniui padaryta žala, neteisėtas praturtėjimas ir kt. Šis požymis būdingas visiems sandoriams - vienašaliams, dvišaliams ir daugiašaliams. Visada, kai kalbama apie sandorį ir jų rūšį - sutartį, turimi galvoje du sandorio elementai - valia ir valios išraiška. Kaip jai minėta šalių valia jų sudarytose sutartyse yra išreikšta aiškiai. Būtent teismas aiškindamas šalių sudarytas sutartis teikiant prioritetą jų valios išraškai. Be to ir UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.1 straipsnyje teigiama: „Sutartį reikia aiškinti pagal bendrą šalių valią (ketinimus), bet tik tuomet, kai ta valia nustatyta. Jeigu to padaryti neįmanoma, sutartį reikia aiškinti pagal tą reikšmę, kurią protingi asmenys, veikdami kaip sutarties šalys, suteiktų sutarčiai analogiškomis aplinkybėmis“. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų tikrajai šalių valiai, jų tikriesiems ketinimams sudarant sutartį. Ta pačia dvasia reglamentuotas ir CK 6.193 straipsnis. Aiškinant sutartį ypač svarbu nustatyti teisinę jos prigimtį, nuo kurios dažniausiai priklauso įvairūs klausimai, susiję su sutarties šalių tarpusavio santykiais. Ginčo atvejų, sutarties šalių teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne tik šalių pavartota terminologija, bet ir tų santykių turinys, kad ir kaip tuos santykius šalys įvardytų.
Dėl šalių sudarytų sutarčių sąlygų.
Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, jog 2008-06-10 susitarimas turėjo būti sudarytas su atidedamaja sąlyga.
Pagal CK 6.30 straipsnį, sąlyginė yra prievolė, kurios atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikra atsirasiančia ar neatsirasiančia aplinkybe. Tai reiškia, kad prievolės atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas priklauso nuo būsimo, tačiau nežinomo, neaiškaus įvykio ar veiksmo. Kol nėra aišku, aplinkybė atsiras ar ne, nežinomas ir prievolės likimas. Sąlyga gali būti pozityvioji, t. y. ji turi atsirasti, arba negatyvioji, t. y. ji neturi atsirasti.
Žodžių „atsiradimas‘ ir „pasibaigimas“ vartojimas įstatyme jokiu būdu nereiškia, kad kol tam tikra sąlyga nėra atsiradusi, prievolė apskritai neegzistuoja arba ji apskritai išnyksta, kai tam tikra sąlyga atsiranda. Šie įstatyme vartojami terminai reiškia, kad tam tikras šalis siejantis teisinis santykis, t. y. prievolė, egzistuoja, tačiau ji negali būti priverstinai įvykdyta iki atsirandant ar atsiradus tam tikrai sąlygai. Būtent tokia išvada leidžia pagrįsti mintį, kad sąžiningumo principas galioja ir sąlyginių prievolių atveju. Tik pripažinus, kad nors ir būdama sąlygine, prievolė vis vien egzistuoja, tik negali būti priverstinai įvykdyta, galima paaiškinti įstatymo nuostatą, draudžiančią šalims nesąžiningai elgtis ir kliudyti atsirasti ar neatsirasti sąlygai (CK 1.67 str.). Tačiau kaip jau minėta, teismas konstatuoja, jog šalims sudarius 2008-06-10 susitarimą, pagal kurį atsakovas įsipareigoja sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją, tik dėl atsakovo veiksmų nebuvo susitarta su būsimu žemės sklypo dalies pirkėju, nors pirkėjas teigia, kad ir dabar sutinka pirkti nekilnojamojo daikto dalį už siūlomą kainą (b.l. 48). Tuo pačiu pažymėtina, kad sutartyje nėra nurodyta tokios sąlygos, jog prievolė atsakovui atsiranda, jeigu jis parduos jam priklausančią žemės sklypo dalį. Net ir esant tokiai sąlygai, atsakovas privalėjo elgtis sąžiningai ir siekti, kad ši sąlyga būtų įvykdyta.
Sąlyga - tai įvykis ar veiksmas (žmogaus liga, nemokumas, mirtis, trečiojo asmens veiksmai, gamtos reiškiniai, valstybės institucijų veiksmai, karas, streikas, rinkos pokyčiai ir t.t.), atitinkantis kelis požymius. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo nurodytame susitarime nėra tokių sąlygų, turinčių tokiai sąlygai reikalingų požymių, t.y. pirma, jame nėra nurodyta į būsimą aplinkybę; antra, jame nėra jokio nežinomumo, neaiškumo ar netikėtinumo; ir trečia, sąlyga nėra objektyviai negalima (CK 1. 66 str.).
Be to atidedamąja sąlyga (pranc. la condition suspensive, lot. condicio suspensiva) laikomas tik toks įvykis ar veiksmas, su kuriuo siejamas prievolės atsiradimas ar pasikeitimas (tiek pačios prievolės atsiradimas, tiek prievolės šalių konkrečių teisių ar pareigų atsiradimas ar pasikeitimas). Taigi atidedamoji sąlyga suspenduoja pačios prievolės tiek atsiradimą, tiek vykdymą - kol nėra aišku, ar sąlyga yra įvykdyta (pendente conditione), tol prievolė nėra vykdytina. Įvykdžius atidedamąją sąlygą, prievolė laikoma galiojančia nuo sutarties sudarymo. Tačiau kaip jau minėta, šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, o šalių sudarytas susitarimas yra galiojantis ir nenuginčytas.
Dėl netesybų pagal 2008-06-10 susitarimą.
Netesybos - tai įstatymų, sutarties arba teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai (bauda, delspinigiai) (CK 6.70 str. 1 d.). Netesybų prigimtis yra dvejopa, jos yra ir prievolių užtikrinimo būdas, ir sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.258 str.). Netesybos yra bene dažniausiai praktikoje naudojamas prievolių užtikrinimo būdas, kuriam būdingi šie bruožai: 1) atsakomybės už prievolės pažeidimą dydžio nustatymas, kuris šalims žinomas jau sudarant sutartį; 2) galimybė išieškoti netesybas už patį pažeidimo faktą nereikalaujant įrodinėti nuostolius; 3) galimybė šalims savo nuožiūra formuluoti susitarimo dėl netesybų sąlygas, dydį, santykį su nuostoliais, skaičiavimo tvarką ir pan. Netesybos gali būti išreikštos procentais nuo sutarties sumos arba jos neįvykdytos dalies, konkrečia suma ir pan.
Netesybų rūšys - tai bauda ir delspinigiai. Netesybos (bauda) - iš anksto įstatymu arba sutartimi nustatyta konkreti suma arba tam tikra procentinė išraiška nuo pažeistos prievolės sumos. Netesybos (delspinigiai) - įstatymais arba sutartimi nustatyta pinigų suma už pažeistą prievolės įvykdymo terminą. Jos numatomos už konkrečius laiko terminus (už kiekvieną praleistą dieną, savaitę, mėnesį ir pan.).
Netesybos yra numatytos įstatymo ir sutartinės (numatytos šalių susitarimu). Įstatymo numatytos netesybos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar šalys jas numatė. Bet svarbu, kokia teisės norma tokias netesybas numato. Jei netesybas numato imperatyvi teisės norma, jos yra taikomos besąlygiškai, o jei dispozityvi - taikomos tiek, kiek šalys nenumatė kitokio dydžio. Be to, netesybas gali nustatyti ir teismas.
Teisinėje literatūroje išskiriamos įskaitinės, išimtinės, baudinės ir alternatyvios netesybos . Įskaitinės netesybos (bauda, delspinigiai) yra tokios, kai už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą prievolę nustatytos netesybos ir susidarę kreditoriui nuostoliai yra atlyginami tiek, kiek jų nepadengia netesybos.
Išimtinės netesybos yra tokios, kai už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą prievolę leidžiama iš skolininko išieškoti netesybas, bet negalima išieškoti nuostolių.
Baudinės netesybos yra tokios, kai už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą prievolę leidžiama išieškoti iš skolininko ne tik netesybas, bet ir nuostolius, kurie susidarė kreditoriui dėl nevykdomos arba netinkamai vykdomos prievolės.
Alternatyvios netesybos yra tokios, kai kreditoriaus pasirinkimu gali būti išieškomos arba netesybos, arba nuostoliai suteikiant kreditoriui teisę pasirinkti.
2000 m. CK 6.73 straipsnis nenumato galimybių taikyti baudinių netesybų, t. y. šalys negali susitarti, kad bus išieškomos ir netesybos, ir visi nuostoliai neįskaitant išieškotų netesybų.
Susitarimams dėl netesybų reikalinga rašytinė forma (CK 6.72 str.), t. y. susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis, nors pagrindinė sutartis sudaryta kita forma. Bet formos reikalavimo pažeidimas nedaro susitarimo dėl netesybų negaliojančio. Tokiais atvejais šalys nesilaikančios paprastos rašytinės formos, praranda teisę kilus ginčui remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 str. 2 d.).
CK 6.73 straipsnyje yra nustatytas netesybų ir prievolės įvykdymo natūra santykis. CK 6.73 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad jei nustatytos netesybos, tai kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Šalių susitarimas, numatantis kitokias taisykles, negalioja. Kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą.
Jeigu netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė įvykdyta iš dalies, teismas gali netesybas sumažinti (CK 6.73 str. 2 d.). Teismas tai gali daryti arba savo iniciatyva, arba kreditoriaus prašymu, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Netesybos mažinamos, jei jos yra neprotingai didelės, nes negali būti priemonė nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi teisę mažinti tiek pagal sutartį, tiek pagal įstatymą atsiradusias netesybas. Šios teismo teisės prievolės šalys negali apriboti arba panaikinti, todėl šalių susitarimai, kad teismas negali sumažinti netesybų, negalioja. Tačiau sumažintos netesybos negali tapti mažesnės už nuostolius, patirtus dėl nevykdomos arba netinkamai vykdomos prievolės. Jei netesybos yra jau sumokėtos, jos negali būti mažinamos.
Atsižvelgiant į tai, kad teismas tenkina ieškovės reikalavimą dėl 10 000 Lt piniginės kompensacijos priteisimo ir į tai, kad sutartinis delspinigių (baudos) dydis atsižvelgiant į kompensacijos dydį yra santykinai nepagrįstai didelis (atitinkamai 100 procentų), pripažintina, kad tikslinga priteistinų delspinigių (baudos) sumą sumažinti iki 2 000,00 Lt (LR CK 6.37, 6.158, 6.189, 6.200, 6.205 str.). Todėl ieškovės reikalavimas atsakovui dėl 10 000 Lt baudos iš atsakovo priteisimo tenkintinas iš dalies.
Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti jo minimaliais nuostoliais. Taigi, sutartinės netesybos (bauda) apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Šioje byloje darytina išvada, kad būtent atsakovas, o ne ieškovai atsisakė sudaryti nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartį su galimu pirkėju.
Kadangi atsakovas praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, remiantis LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., iš jo ieškovei taip pat priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos 14 200,00 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010-05-10 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl šalių sudarytų sutarčių atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
CK 1. 80 str. 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Imperatyvios teisės normos yra tokios normos, kurios yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti. Civilinėje teisėje dominuoja dispozityvios teisės normos, o imperatyvių teisės normų yra nedaug. Įstatymo leidėjas paprastai nustato aiškius draudimus, kurie išreiškiami tiesiogine nuostata, jog tam tikri sandoriai negalioja. Kai kada imperatyvias teisės normas galima nustatyti ir iš jose aiškiai išreikštų draudimų: vartojant žodžius ,,draudžiama“, ,,neturi teisės“, ,,negalima“. Tačiau ir tokiu atveju svarbu nustatyti ar sandorio prieštaravimo tokiai normai padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Atsakovas nesutikdamas su šalių sudarytomis sutartimis, atsiliepime buvo nurodęs, kad dėl jų nuginčijimo reikš teisme priešinį ieškinį ieškovei (CPK 143str.). Tačiau įstatymo jam suteikta teise jis nepasinaudojo.
Pirmiausia, negalioja tik toks sandoris ar jo sąlyga kuri prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Antra, teismas jau yra nurodęs, kad sudarydamos sutartis šalys veikė laisva valia ir sudarytose sutartyse nenustatė jokių įstatymui prieštaraujančių nuostatų. Kaip jau minėta, net ir susitarimas dėl netesybų, nelaikytinas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Be to šalys vykstant deryboms dėl sutarties sudarymo turi galimybę naudotis teisininkų pagalba, o to nepadariusios privalo prisiimti visas iš to kylančias pasekmes. Kitoks šalių sudarytų sutarčių aiškinimas būtų nukrypimas nuo šalių laisvės ir autonomijos principo. Be to analizuojant atsakovo nurodytus argumentus, teismas privalo atsižvelgti į tai, ar šalių ginče yra visuomenės interesas, kuris reikalauja įsikišti į privačius šalių santykius ir uždrausti joms laisvai disponuoti savo galimybėmis. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir kitais CK 1.2 str. išvardintais principais. Teismas nagrinėjamoje byloje laiko reikšminga tą aplinkybę, kad sutartimis atsakovas sukūrė prievolę ir ieškovei (susitarimo 6p.), kurią pastaroji irgi būtų turėjusi įvykdyti. Todėl teismas daro išvadą, jog šalių sudarytų sutarčių sąlygos nepažeidžia nei atsakovo interesų, nei imperatyvių įstatymo nuostatų.
Imperatyviosios teisės normos nustatomos siekiant apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja, neatsižvelgiant į konkrečią situaciją, konstatuoti ginčijamo sandorio ar jo dalies negaliojimą, kai viso to išdavoje ieškovės, kaip buvusios nekilnojamojo daikto dalies savininkės padėtis pablogėtų, o atsakovo išliktų nepakitusi. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.). Be to atsakovo ginčijamą 2008-06-10 susitarimo sąlygą (2p.) šalys nurodė prie pagrindinių sąlygų ir vien tai, nedaro šios sąlygos prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kaip jau yra pastebėta, prievolė atsiranda sudarius sutartį, tačiau visiškai šalių teisės gali būti priverstinai įgyvendintos ir pareigos atliktos, tik abiem šalims įvykdžius iš jos kylančias prievoles. Vadinasi, atsakovas privalėjo elgtis sąžiningai ir siekti, kad ir pirkimo - pardavimo sutartis būtų sudaryta.
Dėl to teismas pripažįsta, kad atsakovas jokių imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančių sąlygų šalių sudarytose sutartyje nenurodė. Be to atmestinas atsakovo argumentas, kad jis nurodytą susitarimo 3 punktą suprato kitaip, nes jis nėra sudėtingas ar netinkma forma išreikšta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Atsižvelgiant į ginčo apimtį, nesudėtingus materialinius teisinius santykius, kurie susiklostė tarp ieškovės ir atsakovų, į nuolatinį advokato teisinių paslaugų teikimą ieškovei, suponuotą tų pačių teisinių paslaugų pobūdį, kuris užima nedideles laiko sąnaudas, skiriamas ieškiniui surašyti, teismas konstatuoja, kad ieškovės išlaidų suma už advokato teisines paslaugas laikytina tik 2000,00 Lt suma.
Pagal LR CPK 93 straipsnio 1, 2 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškinys tenkintinas iš dalies, minėtos išlaidos priteisiamos šalims proporcingai atmestai ir patenkintai reikalavimų daliai. Atlikus visų šių sumų įskaitymą iš atsakovo ieškovei priteistina 1367,00 Lt su bylinėjimusi susijusių išlaidų. Taip pat iš abiejų šalių priteistinos išlaidos valstybei už jų procesinių dokumentų įteikimą (CPK 92 str. 1d.). Be to iš ieškovės priteistinas žyminis mokestis valstybei, kurio sumokėjimas jai buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo byloje.
Iki teismo sprendimo įvykdymo, paliktina galioti teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje (CPK 150 str. 5d.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies.
1. Priteisti ieškovei S. D. (a/k (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. J. (a/k (duomenys neskelbtini) 2 200 Lt (du tūkstančius du šimtus litų) pagal 2008-12-11 Sutartį dėl skolos likvidavimo.
2. Priteisti ieškovei S. D. (a/k (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. J. (a/k (duomenys neskelbtini) 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) skolos pagal 2008-06-10 dienos Susitarimą.
3. Priteisti iš atsakovo - D. J. ieškovei - S. D. 2 000 Lt (dviejų tūkstančių litų) baudą pagal 2008-06-10 dienos Susitarimą už įsipareigojimo neįvykdymą,
4. Priteisti ieškovei S. D. (a/k (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. J. (a/k (duomenys neskelbtini) 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo 14 200 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2010-05-10 dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
5. Priteisti ieškovei S. D. (a/k (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. J. (a/k (duomenys neskelbtini) 940 Lt (devynis šimtus keturiasdešimt litų) už advokato paslaugas ir 427,00 Lt (keturis šimtus dvidešimt septynis litus) žyminio mokesčio, iš viso: 1367,00 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų.
6. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkomoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš atsakovo D. J. (a/k (duomenys neskelbtini) 3,00 Lt (tris litus) pašto išlaidų valstybei.
7. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkomoji sąskaita, įmokos kodas 5630) iš ieškovės S. D. (a/k (duomenys neskelbtini) 173,00 Lt išlaidų už atsakovui D. J. suteiktą valstybės teisinę pagalbą.
8. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkomoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš ieškovės S. D. (a/k (duomenys neskelbtini) 660,00 Lt žyminio mokesčio už teismui pateiktą ieškinį.
9. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkomoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš ieškovės S. D. (a/k (duomenys neskelbtini) 7,75 Lt (septynis litus 75ct) pašto išlaidų valstybei.
Likusioje dalyje ieškovės ieškinį atmesti.
Iki sprendimo įvykdymo palikti galioti Šiaulių m. apylinkės teismo 2010-05-10 nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę.
Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per šį apylinkės teismą.