Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Raščiuvienė, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi Š. A. atstovo advokato V. S. ir šeimos nario – motinos V. A. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-03-02 nutarties, kuria atmestas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės teikimas dėl Š. A. taikomos priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniais skundais Š. A. atstovas advokatas V. S. ir Š. A. motina V. A. prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-03-02 nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – Š. A. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis – pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Remiantis Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo išvada, kad Š. A. būsena yra stabiliai pagerėjusi – konfliktų nepastebėta, agresijos nebuvo, vidaus tvarkos taisyklių nepažeidinėjo, ligos paūmėjimų nebuvo, elgesys teisingas, vaistus vartoja, galima daryti išvadą, kad stebėjimas gali būti tęsiamas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Nesutinka su teismo argumentais, jog lemiantis argumentas netenkinti teikimo yra tai, jog Š. A. teisina savo poelgį, ir atkreipia dėmesį, jog Š. A. yra nepakaltinamas, o tai reiškia, kad jis negali suvokti savo veiksmų reikšmės, o jeigu jis suvoktų savo kaltę, tai jo nereikėtų gydyti. Motina užtikrina gydymo tęstinumą, o nukentėjusiojo G. T. nuogąstavimai negali būti pagrindu atmesti teikimą, nes nukentėjusiojo nuogąstavimai yra tik spėlionės. Š. A. motinos skunde nurodoma, jog nepagrįstai teismo nutartyje teigiama, kad Š. A. sugrįš į tas pačias gyvenimo sąlygas ir dėl to gali kartotis konfliktai su jau kartą nukentėjusiais kaimynais, nes Š. A. negrįžtų į tas pačias gyvenimo sąlygas. Prie apeliacinio skundo Š. A. motina pateikė notaro patvirtinantį dokumentą, kad Š. A. gyvenamoji vieta būtų deklaruota ir jis apgyvendintas jai (V. A.) nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje, esančioje kitu adresu. Teigia, jog galimų konfliktų su nukentėjusiais asmenimis būtų išvengta. Žada maksimaliai prižiūrėti sūnaus elgesį, rūpintis jo gydymusi, lankymusi pas gydytojus.

Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusieji prašė skundus atmesti, o asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė Š. A. motina - tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmetami.

Išnagrinėjęs skundų argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiama 2016-03-02 nutartimi pagrįstai Š. A. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis - taikymą, todėl tenkinti Š. A. atstovo ir jo motinos apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais šiuo metu nėra pakankamo pagrindo.

Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio.

Apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tuo, kad pirmosios instancijos teismas netenkindamas teikimo, kaip siūlė minėta Komisija, o palikdamas ir pratęsdamas tą pačią priverčiamąją medicinos priemonę, priėmė neteisėtą nutartį, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą.

Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad Š. A. serga psichikos liga. Nors VšĮ (duomenys neskelbtini) Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 2-3) nurodoma, kad Š. A. psichikos būsena stabiliai pagerėjo – konfliktų, agresijos nebuvo, vidaus tvarkos taisyklių nepažeidė, ligos paūmėjimo nebuvo, ryškėja asmenybės defektas emocijų, valios, mąstymo sferose, gydytas stacionare nuo 2014-10-15 ir rekomendavo Š. A. pakeisti priverstinį gydymą bendros stebėjimo sąlygomis į priverstinį ambulatorinį gydymą, tačiau vien šios išvados nuspręsti dėl ambulatorinio gydymo Š. A. nepakanka. Tokia išvada turi būti vertinama ir BK 98 straipsnio kontekste.

Nagrinėjamu atveju teismui pateikti duomenys neleidžia teigti, kad Š. A. socialinis pavojingumas yra stipriai sumažėjęs ar išnykęs. Teismui pateiktieji duomenys leidžia daryti išvadą tik apie tam tikrą Š. A. psichinės būklės gerėjimą, tačiau vien psichinės būklės pagerėjimas nėra socialinio pavojingumo sumažėjimo ar išnykimo rodiklis. VšĮ (duomenys neskelbtini) atstovė A. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė (b. l. 23), kad Š. A. yra gydomas pusantrų metų ir tik paskutinį pusę metų ligos paūmėjimų nebuvo, būklė buvo gerėjanti, tačiau Š. A. yra reikalinga priežiūra. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog Komisijos išvadoje nurodoma, kad Š. A. yra nekritiškas uždraustos veikos, susirgimo atžvilgiu, vaistų vartojimo atžvilgiu kritika yra formali. Taigi, nagrinėjamu atveju teismui pateiktoje medžiagoje nors ir yra duomenų apie Š. A. jo būklės pagerėjimą per paskutinį stebimą pusmetį, tačiau jo kritikos stoka dėl savo būsenos ir padaryto baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos bei tai, kad būklės pagerėjimas stebimas tik palyginamai trumpą laiką, rodo, kad Š. A. socialinis pavojingumas dar nėra išnykęs. Byloje pateiktas smurto rizikos 2016-02-02 įvertinimas Nr. HCR – 20 patvirtina, kad Š. A. smurto rizika yra vidutinė, smurtinio elgesio rizika gali didėti esant psichikos ligos paūmėjimui bei nesilaikant ambulatorinio gydymo tęstinumo (b. l. 13). Be to, VšĮ (duomenys neskelbtini) atstovė A. Š. nurodė, kad tuo atveju kai nėra kritikos padarytai veikai, yra padidinta rizika, jog baudžiamojo įstatymo uždraustas elgesys gali pasikartoti (b. l. 25). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog nors Š. A. psichinė būklė yra gerėjanti, tačiau dėl per trumpo stebimo laikotarpio nėra pagrindo teigti, jog Š. A. stacionarinis gydymas yra nereikalingas ir šiuo atveju ambulatorinis stebėjimas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Nors kartu su apeliaciniu skundu Š. A. motina pateikė notaro patvirtinantį dokumentą, kad Š. A. gyvenamoji vieta būtų deklaruota ir jis apgyvendintas V. A. nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje, esančioje kitu adresu, ir taip galimų konfliktų su nukentėjusiais asmenimis būtų išvengta, žada prižiūrėti sūnaus elgesį, rūpintis jo gydymusi, lankymusi pas gydytojus, tačiau prieš tai paminėtų aplinkybių visuma pagrindžia būtinumą Š. A. ir toliau taikyti esamą priverčiamąją medicinos priemonę.

Apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė teisingą išvadą, kad nors ir Š. A. psichinė būklė yra pagerėjusi, tačiau įvertinus jam diagnozuotą psichikos sutrikimą ir jo kritikos nebuvimą savo būsenai, pagrįstai nusprendė pratęsti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, o nepakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Remiantis aukščiau išdėstytu, skunduose nurodytais motyvais naikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-03-02 nutartį ar ją keisti, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – Š. A. atstovo advokato V. S. ir jo motinos V. A. apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama.