Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus G. D. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-19 nutarties, kuria buvo tenkintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Sauliaus Versecko prašymas priimti nutartį dėl kratos UAB (duomenys neskelbtini) faktinėje veiklos vietoje adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausančioje UAB (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

2015-03-19 Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Sauliaus Versecko prašymas priimti nutartį dėl kratos UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), faktinėje veiklos vietoje adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, registro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančioje UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), siekiant surasti ir paimti daiktus bei dokumentus, galinčius turėti reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti.

Skundžiama nutartimi prokuroro prašymas buvo tenkintas ir leista atlikti kratą prašomoje vietoje.

Skundu UAB (duomenys neskelbtini) direktorius G. D. prašo panaikinti teismo nutartį. Mano, kad ši teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Teigia, kad 2014-12-02 raštu bendrovė buvo pateikusi Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai atsakymą, kuriame nurodė, kad informacija (dokumentais), kurią prašoma pateikti, bendrovė nedisponuoja, nes ji niekaip nėra susijusi su paramos projektu (duomenys neskelbtini) ar kitais projektais, kurie buvo nurodyti Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos rašte. Tačiau nepaisant to, skundžiama nutartimi buvo tenkintas prokuroro prašymas ir leista atlikti kratą UAB (duomenys neskelbtini) buveinėje, siekiant paimti dokumentus, susijusius su nutartyje nurodytais projektais. Mano, kad apylinkės teismas neturėjo teisės nagrinėti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Sauliaus Versecko prašymą dėl kratos nutarties priėmimo ir atitinkamai sankcionuoti kratą, kadangi ikiteisminis tyrimas atliekamas Vilniaus miesto apylinkės teismo teritorijoje, į kurią neįeina Panevėžio miesto veiklos teritorija. Todėl pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) įtvirtintas teismingumo taisykles (BPK 226 str. 1 d. ir kt.), prokuroras šiuo atveju privalėjo kreiptis ne į Panevėžio miesto apylinkės teismo, o į Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją. Nagrinėdamas ir tenkindamas prokuroro prašymą, Panevėžio miesto apylinkės teismas peržengė savo kompetencijos ribas, todėl jo priimta nutartis yra neteisėta. Nurodo, kad minėtu 2014-12-02 raštu buvo prašoma informacijos (dokumentų), susijusių su paramos projektu (duomenys neskelbtini). O 2015-03-19 teismo nutartimi jau leidžiama ieškoti ir paimti dokumentus, susijusius su 2013 m. viešuoju pirkimu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje. Nesupranta, kaip paramos projektas (duomenys neskelbtini) ir viešasis pirkimas Aplinkos ministerijoje yra susiję (UAB (duomenys neskelbtini) atsakingai pareiškia, kad jie niekaip nesusiję). Pažymi, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdyba niekada neprašė bendrovės pateikti dokumentus, susijusius su minėtu viešuoju pirkimu, UAB (duomenys neskelbtini) nėra pareikšti jokie įtariamai, susiję su šiuo viešuoju pirkimu, ir apskritai iš teismo nutarties duomenų nėra jokių užuominų apie kokį nors šio viešojo pirkimo ydingumą. Esant tokiai situacijai visiškai nesuprantama, kokiai nusikalstamai veikai atskleisti ši krata buvo daroma. Tokios kratos sankcionavimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus bei teismui pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-19 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o krata, dėl kurios buvo priimta skundžiama nutartis, atlikta nepažeidžiant procesinių teisės normų.

BPK 145 str. 1 d. numato, kad kai yra pagrindas manyti, jog kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Pagal BPK 145 str. 3 d. nuostatas krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, o neatidėliotinais atvejais krata gali būti daroma ir ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu, tačiau šiuo atveju per tris dienas nuo kratos atlikimo turi būti gaunamas ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtinimas dėl kratos darymo teisėtumo. Taigi krata gali būti atliekama esant BPK 145 str. 1 d. numatytam pagrindui ir griežtai laikantis nustatytos kratos atlikimo tvarkos.

Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų, prokuroras prašyme teismui dėl leidimo daryti kratą UAB (duomenys neskelbtini) esančiose patalpose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pakankamai detaliai apibrėžė ieškotinų objektų sąrašą, pateikė informaciją apie tyrimą bei ieškotinus dokumentus ir daiktus, motyvavo, kokie bylos duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad ieškotini daiktai ir dokumentai gali būti susiję su nurodoma vieta. Panevėžio apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, įvertinęs pateiktus duomenis, prokuroro prašymą dėl kratos nutarties priėmimo patenkino priėmęs motyvuotą nutartį. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė tiek detalų ieškotinų objektų sąrašą, tiek ikiteisminio tyrimo duomenis, kurie leido pagrįstai manyti, jog jie gali būti nurodomoje vietoje, todėl aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, iš kurios matyti, kad joje yra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog yra pagrindas manyti, kad nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti reikšmingi daiktai ar dokumentai galėjo būti UAB (duomenys neskelbtini) faktinėje veiklos vietoje, jų nebekartoja. Be to, kaip matyti iš kratos protokolo, jos metu iš UAB (duomenys neskelbtini) faktinės veiklos vietos buvo paimtos sutartys, kurias bendrovė sudarė su skundžiamoje nutartyje nurodytais juridiniais asmenimis – UAB (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) bei fiziniu asmeniu – R. S., taip pat kiti įvairūs dokumentai ir daiktai, galintys turėti reikšmės nagrinėjamai bylai, kurie buvo nurodyti skundžiamoje nutartyje. Todėl, atsižvelgęs į pirmiau išdėstytus duomenis, aukštesnės instancijos teismas šiuo atveju neturi pagrindo manyti, kad prokuroras be pagrindo kreipėsi į teismą dėl kratos UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nutarties priėmimo bei abejoti tuo, kad apylinkės teismas, tenkindamas prokuroro prašymą ir leisdamas atlikti kratą bendrovės faktinėje veiklos vietoje, turėjo pakankamai duomenų, leidusių manyti, kad toje vietoje gali būti tyrimui reikšmingų objektų.

Aukštesnysis teismas šiuo atveju nesutinka su skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju skiriant minėtą procesinės prievartos priemonę Panevėžio miesto apylinkės teisme, buvo pažeistos BPK 226 str. 1 d. įtvirtintos teismingumo taisyklės. Pažymėtina, kad minėtas straipsnis apibrėžia pirma instancija nagrinėjamų baudžiamųjų bylų teisme teismingumą, o ne ikiteisminio tyrimo metu procesinių prievartos priemonių, šiuo atveju, kratos, skyrimą. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 13 str. leidžia prokurorui, atliekant savo funkcijas, veikti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o Generalinės prokuratūros prokurorai turi ir prokuroro įgaliojimus veikti visuose teismuose. Taigi nagrinėjamu atveju Generalinės prokuratūros prokuroras, kreipdamasis į kito miesto, nei atliekamas ikiteisminis tyrimas, apylinkės teismą dėl nutarties kratai atlikti priėmimo, jokių savo įgaliojimų neviršijo. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju prokuroras turėjo pagrindą dėl procesinės prievartos priemonės skyrimo kreiptis į kito miesto, nei atliekamas ikiteisminis tyrimas, apylinkės teismą. Kaip minėta, BPK 145 str. 3 d. reglamentuoja, kad krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Taigi nagrinėjamu atveju Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, pavedimu atlikęs procesinius veiksmus ir skyręs procesinės prievartos priemonę, savo įgaliojimų taip pat neviršijo (BPK 173 str., 174 str.).

Kartu pažymėtina, kad sprendimai dėl tyrimo krypties ir apimties yra būtent prokuroro kompetencija, taip pat būtent prokuroras sprendžia, kokie konkrečiai tyrimo veiksmai turi būti atlikti, siekiant išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas (BPK 164 str. 1 d., 170 str. 5 d.). Prokuroro statusas nulemia tai, jog jis procesinius sprendimus priima savo nuožiūra, vadovaudamasis įstatymais, ir ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas negali nurodyti, kokį ir kada procesinį sprendimą byloje priimti ir veiksmą atlikti.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad procesinė prievartos priemonė paskirta esant teisėtam pagrindui, laikantis BPK 145 str. nuostatų, skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus G. D. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-19 nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.