- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-10
- Bylos Nr.
- 2A-282-360/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Eugenija Morkūnienė, Bronius Valius
- Ieškovas
- D. P.
- Atsakovas
- F. E., M. J., V. J.
- Trečiasis asmuo
- F. E., Tauragės rajono 2-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, kolegijos teisėjų Eugenijos Morkūnienės ir Broniaus Valiaus, sekretoriaujant Kristinai Vitkienei, dalyvaujant ieškovei D. P., atsakovo F. E. atstovei advokatei S. B., apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovams M. J., V. J., tretiesiems asmenims F. E. (F. E.), Tauragės rajono 2-ojo notarų biuro notarei Vandai Kasiulynienei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais F. E. ieškinį dėl dalies gyvenamojo namo pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe bei ieškovės D. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008-10-20 sprendimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė D. P. prašė pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2003-12-05 tarp M. J., V. J. ir D. P., pripažinti apsimestiniu sandoriu ir nustatyti, kad pagal 2003-12-05 sudarytą ir Tauragės 2-ojo notarų biuro notarės Vandos Kasiulynienės patvirtintą sutartį M. J. ir V. J. padovanojo ieškovei D. P. asmeninės nuosavybės teise: M. J. – 3/16 dalis, V. J. – 5/8 dalis gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 70,12 kv. m, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), garažo, kurio užstatytas plotas 20 kv. m, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), ūkinio pastato, kurio užstatytas plotas 30 kv. m, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), esančių (duomenys nekelbtini). Nurodė, kad ji, jos tėvas atsakovas V. J. ir brolis M. J. po jų motinos ir žmonos D. L. J. mirties 2002-12-01 priėmė palikimą ir paveldėjo jos vardu registruotą turtą. Jos tėvai D. L. J. ir V. J. dar 1983 m. jai nupirko gyvenamąjį namą su statiniais, tačiau pirkimo dokumentai tuo metu buvo sudaryti motinos D. L. J. vardu. Nuo pat pastatų įsigijimo dienos ieškovė gyveno šiuose pastatuose, juos remontavo, prižiūrėjo. Jos tėvai jos broliui M. J. buvo nupirkę butą (duomenys nekelbtini), dokumentai taip pat buvo motinos vardu. Šis butas taip pat buvo įtrauktas į paveldimo turto sąrašą. Po motinos mirties ji savo broliui M. J. neturėjo jokių pretenzijų į butą (duomenys nekelbtini), o brolis neturėjo jokių pretenzijų į dalį namo (duomenys nekelbtini). Jie kreipėsi į notarą dėl sandorių įforminimo. Tačiau jiems notarė paaiškino, kad geriau yra pasirašyti ne dovanojimo, o pirkimo–pardavimo sutartis, nors realiai jokių pinigų ji nemokėjo ir realiai tai buvo ne pirkimo–pardavimo, bet dovanojimo sutartis. Kadangi jos sutuoktinis F. E. yra iškėlęs santuokos nutraukimo bylą, todėl jis į dayntino turto balansą įtraukė ir dalį namo ir kitų statinių, kuriuos jai padovanojo tėvas V. J. ir brolis M. J.
Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais F. E. su ieškiniu nesutiko. Jis prašė pripažinti, kad pagal 2003-12-05 pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. J., V. J. ir D. P., 13/16 dalių gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), garažo, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), esančių (duomenys nekelbtini), priklauso D. P. ir F. E. kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. F. E. nurodė, kad dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys nekelbtini), ir dalį statinių prie šio namo jie su D. P. pirko. Jis patikėjo savo žmona, todėl visus su sandoriu susijusius reikalus tvarkė ji. Kadangi Nekilnojamojo turto registre kaip savininkas nurodyta tik D. P., o Nekilnojamojo turto registras atsisakė jį įregistruoti kaip bendraturtį, todėl teismo prašo pagal 2003-12-05 pirkimo–pardavimo sutartį įsigytą turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Žemesnės instancijos teismas
Tauragės rajono apylinkės teismas 2008-10-20 sprendimu ieškinį atmetė, trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimą tenkino: nustatė, kad pagal 2003-12-05 pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. J., V. J. ir D. P., 13/16 dalių gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), garažo, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), esančių (duomenys nekelbtini), priklauso D. P. ir F. E. kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; priteisė iš ieškovės trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais bylinėjimosi išlaidas: 3 540 Lt advokato pagalbai apmokėti, 270 Lt žyminio mokesčio ir 7 Lt kopijavimo išlaidų, priteisė iš ieškovės valstybei 116,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas iš nurodytų sutarties sąlygų nustatė, kad sudarytoje sutartyje aiškiai buvo nurodytos apsimestinio sandorio pasekmės, taip pat kad turtas įgytas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.Ieškovei sutartis buvo išaiškinta ir visos sąlygos jau buvo perskaitytos ir suprantamos. Pardavėjai patvirtino, kad gavo 9000 Lt iš pirkėjos, t. y. ieškovės. Nurodė, kad trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais nurodytas aplinkybes patvirtina notarinė sutartis bei kiti įrodymai. Kadangi ieškovė nepaneigė prezumpcijos, kad turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė, trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais prašymą tenkino.
Šalies argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2008-10-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti: 2003-12-05 sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu ir nustatyti, kad pagal 2003-12-05 sudarytą sutartį M. J. padovanojo ieškovei asmeninės nuosavybės teise 3/16 dalis, V J – 5/8 dalis gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 70,12 kv. m, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), garažo, kurio užstatytas plotas 20 kv. m, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), ūkinio pastato, kurio užstatytas plotas 30 kv. m, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys nekelbtini), esančių (duomenys nekelbtini); trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė materialines teises normas, byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus. Paaiškino, kad trečiasis asmuo nepateikė jokių įrodymų apie turėtas lėšas nekilnojamajam turtui įsigyti. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar buvo galima įsigyti 2003 m. ginčo statinius už 9 000 Lt. Teismas nesiaiškino tikrosios šalių valios, t. y. kad buvo sudaryta dovanojimo, o ne pirkimo–pardavimo sutartis. Nurodo, kad net pripažinus, kad buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, o ne dovanojimo, tai 10 000 Lt suma, kurią ji turėjo gauti iš brolio, yra asmeninės ieškovės lėšos. Dėl šių aplinkybių ginčo turtas negalėjo būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Atsakovai V. J. ir M. J. prisidėjo prie ieškovės apeliacinio skundo ir prašė panaikinti Tauragės rajono apylinkės tesimo 2008-10-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais pareiškimą atmesti. Nurodė, kad teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neįsigilinus į esmines aplinkybes.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2008-10-20 sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
Fizinių ir juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, laikomi sandoriais, o viena iš sandorio rūšių yra sutartis (LR CK 1.63 str. 1 d.). Tai – dvišalis ar daugiašalis sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų ar daugiau šalių tarpusavyje suderinta valia, išreikšta tam tikram bendram rezultatui pasiekti. Sutarčių teisėje yra pripažinta, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Konsensualizmo principas reikalauja atskleisti tikruosius šalių ketinimus, o ne vien analizuoti rašytinę sutarties teksto reikšmę. Esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Sandorio rūšį lemia ne jo pavadinimas, bet turinys, šalių vidinė valia, kuri neretai paaiškėja remiantis faktinių bylos aplinkybių tyrimu.
Nagrinėjamu atveju kolegija negali sutikti su apeliantės motyvu, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis yra apsimestinis sandoris (LR CK 1.87 str.). Apsimestinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad, sudarant tą sandorį, juo siekiama pridengti kitą sandorį, todėl tuo atveju turi būti taikomos taisyklės to sandorio, kurį sutarties šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (jei tas sandoris neprieštarauja įstatymui). Apsimestinis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios, nes jame išreikštoji valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų. Tokiu sandoriu yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių ir siekė sandorio šalys. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra buvusi šalių valia sandorio sudarymo momentu. Taigi įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigė, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinė, nes šalių sudaryta sutartis yra dovanojimo sutartis, be to, šia sutartimi ieškovė siekė išvengti mokesčių valstybei mokėjimo. Taigi šiuo atveju yra pirkimo–pardavimo sutarties tikslas ir šalys, sudariusios ginčijamą sutartį, siekė kitų teisinių padarinių. Pirkimo–paravimo sutartimi yra siekiama perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės teise, o pirkėjas įsipareigoja už jį sumokėti nustatytą pinigų sumą (LR CK 6.305 str. 1 d.). Apeliantė teigia, kad šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, siekė sudaryti dovanojimo sutartį. Sudarant tokią sutartį, dovanotojas neatlygintinai perduoda turtą kitai šaliai (LR CK 6.465 str. 1 d.). Analizuojant ginčijamą sutartį, akivaizdu, kad šalys sudarė atlygintinį pirkimo–pardavimo sondorį. Atkreiptinas dėmesys, kad sutarties šalių valia dėl nuosavybės teisės į įgyjamą turtą buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta notarine forma patvirtintoje sutartyje, ilgą laiką – beveik ketverius metus nė vienos iš sandorio šalių nebuvo kvestionuojama. Pagal LR notariato įstatymo 1 str. notaras tvirtina neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, o pagal 2 str. notaras yra valstybės įgaliotas asmuo notariniams veiksmams atlikti. Tokiu būdu, 2003-12-05 patvirtindamas dabar ginčijamą sandorį, notaras patvirtino sandorio šalių susitarimą, tai yra jų valią dėl sandorio sąlygų, vadinasi, sudarant sandorį šalių valia buvo tokia, kokia ir užfiksuota sutartyje. Vėliau, jau po sandorio sudarymo atsiradusios nepalankios ginčijamo sandorio šaliai aplinkybės negali būti pagrindu konstatuoti sudaryto sandorio neteisėtumo faktą, t. y. iškėlus santuokos nutraukimo bylą ir derantis dėl dalytino turto. Teisėjų kolegijos nuomone, notarine forma patvirtintam sandoriui įstatymų leidėjas suteikia didesnę įrodomąją galią, nes nustato, kad valstybės įgaliotų asmenų – o toks yra notaras, patvirtinti dokumentai turi prima facie galią (LR CPK 197 str. 2 d.). Leistinais įrodymais ieškovas nepaneigė sutartyje užfiksuotų faktų dėl šalių susitarimo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė sandorio apsimestinumo ar kito sandorio, kurį ketino sudaryti šalys, buvimo, todėl teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad pripažinti ginčijamą sutartį pagal LR CK 1.87 str. nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde ieškovė akcentuoja klausimą dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija nurodo, kad vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis LR CPK 185 str., įtvirtinusiu laisvo įrodymų vertinimo principą, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis LR CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Suprantama, kad artimai bendraujantys asmenys, esant jų pasitikėjimui vienas kitu, tarpusavyje atlikdami formalius veiksmus, yra ne tokie reiklūs tinkamam jų įforminimui, kaip atlikdami tokius pat veiksmus su asmenimis, nesusijusiais tokiais ryšiais, todėl teismas, spręsdamas dėl ginčo šalių sutartinių santykių, privalo įvertinti tokias aplinkybes kaip galėjusias turėti įtakos ginčijamo sandorio sudarymui. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamo sandorio teisėtumo, tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325–331 str., teismas
nutaria:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2008-10-20 sprendimą palikti nepakeistą.