- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- I-1291-739/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00203-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- N. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Z. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (I t., 2-3 b. l.), kurį papildė (II t., 102-103 b. l.) (toliau - bendrai vadinami skundas), kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2012-08-30 iki 2013-10-23 periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 5 kv. m. ploto, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas. Tvirtino, kad rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp areštinėje laikomų asmenų. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrinta teisė nusiprausti po dušu, neužtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo teigimu jis areštinėje patyrė maisto trūkumą, jam buvo atimta teisė gauti maistą ir spaudą iš artimųjų. Be to pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neatitinka nustatytų higienos normų reikalavimų, nes turi būti įrengtas atskiroje patalpoje. Tvirtino, kad dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo buvo pažeista jo teisė naudotis sanitariniu mazgu privačiai ir nesuvaržytai, nes jis nuolat patirdavo pažeminimą, kai atliekant gamtinius reikalus būdavo matomas kameroje esančių kitų asmenų ir pareigūnų nuolat stebinčių kamerą. Be to sanitariniame mazge nebuvo unitazų ir tualeto reikmenų lentynėlės. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kitus nepatogumus. Pareiškėjas prašė jo skundą tenkinti ir priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimuose nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė skundą atmesti. Teigė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tinkamomis, teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Panevėžio AVPK areštinės, kaip ir kitų teritorinių policijos įstaigų areštinių, sanitarinę būklę kontroliuoja visuomenės sveikatos centrai. Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistų parengtose išvadose nurodyta, kad Panevėžio AVPK areštinė tinkama laikyti sulaikytus, suimtus ir nuteistus asmenis ir jų laikymo sąlygos atitinka sanitarinius, higieninius bei kitus reikalavimus. Panevėžio AVPK teigė, kad pareiškėjas galimai patirtos žalos nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais, jo reikalavimas yra deklaratyvus. Atsakovo atstovo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (I t., 82-86 b. l., II t., 108-110 b. l. ).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2012-08-30 iki 2013-10-23 (toliau – ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (LVAT 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu reikalavimus areštinių įrengimui nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, ir galiojusi iki 2015-11-01. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės), be to Panevėžio AVPK areštinėje vidaus tvarką reglamentuoja ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Areštinės taisyklės), patvirtintos Panevėžio AVPK viršininko 2011-01-17 įsakymu Nr. 50-V-29 (pakeistos - 2013-02-28 įsakymu Nr. 50-V-175 ir 2013-09-06 įsakymu Nr. 50-V-505) (I t., 106-111, 128-133, 134 b. l.).
Dėl areštinės kamerų ploto
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš jo laikymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Veiklos taisyklės, kurių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės turi galioti iki Vidaus reikalų ministras patvirtins naujas Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles, kurios iki šiol nėra patvirtintos. Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).
Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012-08-30 iki 2012-09-05 buvo laikomas kameroje Nr. 17, kurios plotas 10,05 kv. m. dar su vienu asmeniu; nuo 2012-09-28 iki 2012-10-03 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 12, kurios plotas 12,17 kv. m. dar su vienu asmeniu; nuo 2012-10-22 iki 2012-10-26 ir nuo 2012-12-05 iki 2012-12-07 buvo laikomas kameroje Nr. 15, kurios plotas 19,59 kv. m. dar su dviem arba trimis asmenims; nuo 2012-12-17 iki 2012-12-19 - kameroje Nr. 20, kurios plotas 14,80 kv. m. dar su dviem asmenims; nuo 2012-12-19 iki 2012-12-28 - kameroje Nr. 18, kurios plotas 13,81 kv. m. su vienu arba dviem asmenimis; nuo 2013-02-01 iki 2013-02-04 – kameroje Nr. 3 su vienu asmeniu, kameros plotas 21,38 kv. m.; nuo 2013-02-25 iki 2013-02-27 – kameroje Nr. 14, kurios plotas 10,2 kv. m. su vienu asmeniu; nuo 2013-03-27 iki 2013-03-29 – kameroje Nr. 12 su dviem asmenimis; nuo 2013-04-19 iki 2013-04-22 – kameroje Nr. 15 su trimis asmenimis; nuo 2013-05-06 iki 2013-05-08 – kameroje Nr. 20 su vienu asmeniu; nuo 2013-05-22 iki 2013-05-27– kameroje Nr. 17 buvo vienas arba dar su vienu asmeniu; nuo 2013-07-01 iki 2013-07-05 – kameroje Nr. 2, kurios plotas 21,38 kv. m. su vienu asmeniu; nuo 2013-08-05 iki 2013-08-07 ir nuo 2013-10-21 iki 2013-10-23 kamerose Nr. 18 (kameros plotas 13,81 kv. m. ) ir Nr. 13 (kameros plotas 10,20 kv. m.) su vienu asmeniu.
Atsižvelgiant į šiuos duomenis bei remiantis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (I t., 89-90 b. l.), daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 51 paras, iš jų - 26 paras pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2 paras teko 3,63 kv. m. ploto, o kitomis paromis tekdavo nuo 4.17 iki 4,58 kv. m. ploto), o 25 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 10,5 iki 5,44 kv. m. ploto).
Taigi pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu buvo laikomas nežymiai pažeidžiant jo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Dėl laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose
Pareiškėjas nurodė, kad laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes kamerose buvo šalta, drėgna, taip pat kamerose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas.
Tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro - svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Higienos normos 37:2009 23 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustatė 21 ir 22 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, policijos įstaigos pareiga yra užtikrinti tinkamas areštinės kameros apšvietimo ir vėdinimo sąlygas, o areštinėje laikomų asmenų galimybės gauti natūralios šviesos ir oro vertintini kaip svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo elementai. Pagal Higienos normos HN 37:2009 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18-28 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,15-0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra - 18-26 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,05-0,2 m/s.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės 2-ojo korpuso kapitalinį remontą, patalpose buvo sumontuota ventiliacijos sistema (87 b. l.). Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie drėgmę, žemą temperatūrą ir nepakankamą natūralų apšvietimą pagrįstumo, rėmėsi Panevėžio visuomenės sveikatos centro įvairiais laikotarpiais atliktų Panevėžio AVPK areštinės patikrinimų duomenimis. Panevėžio visuomenės sveikatos centras, 2012 m. vasario 7 d. atliko periodinę Panevėžio AVPK areštinės kontrolę ir nustatytus duomenis užfiksavo akte Nr. H5-46. Šiame akte nurodyta, kad visose areštinės kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai; yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro (areštinės I korpuse iš lauko pusės, II - iš vidaus). Dirbtiniam apšvietimui naudojamos kaitrinės lempos, I – korpuse – liuminescencinės, patikrinimo metu visi kamerose įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai tikrinimo metu veikė (I t., 147-148 b. l.). 2012-10-23 areštinės patikrinimo metu Panevėžio visuomenės sveikatos centras patikrinęs kamerų Nr. 11, 12, 14, 15, 16, 18, 20 konstatavo, kad areštinėje yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Areštinėje laikomi asmenys nusiskundimų dėl laikymo sąlygų neturėjo. Nustatyta, kad šio patikrinimo metu ir pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, tačiau ir jis jokių nusiskundimų dėl laikymo sąlygų Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistams neišreiškė. (I t., 154-155 b. l.). Taip pat byloje pateiktas ne vienas Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas leidžia spręsti, kad ši institucija ne kartą atliko Panevėžio AVPK areštinės kamerų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą, todėl atsižvelgiant į byloje pateiktus patikrinimo akto rezultatus (I t., 152-153, 156-162 b. l.), Panevėžio visuomenės sveikatos centras pažeidimų, susijusių su natūralaus apšvietimo, oro temperatūros, ventiliacijos, santykinės oro drėgmės reikalavimais, ginčui aktualiu laikotarpiu areštinės kamerose nėra nustatęs. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl šalčio, drėgmės, oro bei natūralaus apšvietimo trūkumo, pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių jo nurodytų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas reiškė bendro, abstraktaus pobūdžio nusiskundimus, kad kamerose šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, tačiau jų nekonkretizavo, nenurodė, kuriose kamerose ir kada tai pasireiškė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklės, konstatuoti, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų higienos normos HN 37:2009 reikalavimų, nėra pagrindo.
Dėl rūkymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose
Pareiškėjas nurodė, kad žala jam buvo padaryta todėl, kad rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Higienos normos 37:2009 6 punktą, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Veiklos taisyklių 10.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Toks pat draudimas buvo įtvirtintas ir Higienos normos 37:2009 13 punkte, numatančiame draudimą policijos areštinėse laikomiems asmenims rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, jog aukščiau nurodyti teisės aktai policijos įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismo vertinimu, tokios sąlygos gali būti užtikrintos, esant asmens aiškiai išreikštam prašymui (pageidavimui) jį, kaip nerūkantį asmenį, areštinės kamerose patalpinti atskirai nuo rūkančių asmenų. Panevėžio AVPK areštinės pareigūnas tarnybiniame pranešime (I t., 88 b. l.) nurodė, kad paskirstant asmenis į areštinės kameras, yra atsižvelgiama į jų pageidavimą nebūti laikomiems vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo prašymo patalpinti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis ar perkelti jį į tokią kamerą nepareiškė, iš jo skundų dėl rūkymo kamerose negauta (I t. 84 b. l.). Byloje taip pat nustatyta, kad pirminės gydytojų apžiūros (tardymo izoliatoriuje metu) 2012-09-06, pareiškėjas prie žalingų įpročių yra nurodęs rūkymą (I t., 18 b. l.).
Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, daro išvadą, kad nagrinėjant bylą, duomenų, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę nebūti patalpose, kuriose jis būtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nenustatyta. Taip pat teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo argumentus jog areštinės pareigūnai, į tas pačias kameras talpindami rūkančius ir nerūkančius asmenis, siekdavo sukurti konfliktines situacijas. Pareiškėjas šiam teiginiui pagrįsti jokių konkrečių aplinkybių nenurodė, o nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl to Panevėžio AVPK areštinės administracijai būtų teikęs skundus.
Dėl teisės naudotis dušu
Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrinta teisė nusiprausti po dušu.
Higienos normos 37:2009 60 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Veiklos taisyklių 7.12 punkte. Pagal Areštinės taisyklių (2011 m. ir 2013 m. įsakymo redakcijos) 6.13 punkto nuostatas, areštinėje laikomas asmuo turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę ( šeštadienį arba sekmadienį, o pateikus motyvuotą prašymą – ar kitą dieną) nusiprausti po dušu (I t., 107, 129 b. l.). Panevėžio visuomenės sveikatos centras įvertinęs areštinėje asmenų laikymo sąlygas yra ne kartą konstatavęs, kad Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims yra sudarytos tinkamos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, o pagal asmeninį pageidavimą ir dažniau (I t., 152, 161 b. l.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinama (I t., 164-170).
Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą, nustatytas aplinkybes sprendžia, kad asmenims, laikomiems Panevėžio AVPK areštinėje yra sudarytos tinkamos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Nesant pareiškėjo rašytinių skundų nei Panevėžio AVPK areštinės administracijai, nei kitoms institucijoms apie nesudaromas sąlygas pasinaudoti dušu areštinėje ir kitų duomenų, pareiškėjo argumentai dėl teisės pasinaudoti dušu pažeidimo vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmetami.
Dėl pasivaikščiojimų
Pareiškėjas tvirtino, kad Panevėžio AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore.
Suimtųjų teisę pasivaikščioti gryname ore reguliuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis. Šis straipsnis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (1 dalis), pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (2 dalis); pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (3 dalis). Higienos normos 37:2009 11 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Veiklos taisyklių 54-58 punktuose, Panevėžio AVPK Areštinės taisyklių (2011 m. ir 2013 m. įsakymo redakcijos) 6.11-6.12 punktuose.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2013 m. sausio 21 d. areštinės pasivaikščiojimo kiemeliuose vyko remonto darbai, todėl suimtiesiems pasivaikščioti nebuvo galimybės (I t., 88 b. l.). Tuo laikotarpiu pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nuo 2012-12-05 iki 2012-12-07 ir nuo 2012-12-17 iki 2012-12-28, taigi šiomis dienomis pareiškėjui kaip ir kitiems areštinėje laikomiems asmenims nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore.
Iš byloje pateiktų Asmenų išvedimų pasivaikščioti registracijos žurnale duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kai nebuvo remontuojami pasivaikščiojimo kiemeliai, naudodavosi teise pasivaikščioti gryname ore (2012-09-28, 2012-10-22, 2013-03-27 ir kt.), tačiau šiais duomenimis taip pat nustatyta, kad tam tikromis dienomis pareiškėjas šia teise atsisakė pasinaudoti. Teismas neturi pagrindo abejoti rašytiniuose dokumentuose Panevėžio AVPK areštinės specialisto padarytais įrašais apie išėjusius pasivaikščioti asmenis ir nurodymu, kad kiti asmenys, t. y. ir pareiškėjas, eiti pasivaikščioti atsisakė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK užtikrino pareiškėjo teisę į pasivaikščiojimus 2012-08-30 – 2012-10-22 ir 2013-02-01 – 2013-10-21 laikotarpiai, kai buvo periodiškai atvežamas į Panevėžio AVPK areštinę.
Spręsdamas, ar Panevėžio AVPK areštinėje vykę remonto darbai gali būti pripažinti svarbia priežastimi, dėl kurios pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti teise į pasivaikščiojimą gryname ore, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką. Apeliacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog asmens buvimo areštinėje laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemeliai buvo remontuojami, nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, kadangi suimtiesiems ir/ar kalinamiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-558/2013, 2014 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-894/2014).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjui Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2012-12-05 iki 2012-12-07 ir nuo 2012-12-17 iki 2012-12-28 (iš viso 15 dienų) nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore.
Dėl maisto trūkumo ir kitų pareiškėjo nusiskundimų
Pareiškėjas teigė, kad jis areštinėje patyrė maisto trūkumą, jam buvo atimta teisė gauti maistą ir spaudą iš artimųjų.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnis nustato, kad suimtieji maistu aprūpinami nemokamai, tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus (5 dalis), suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (6 dalis). Areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarką reglamentuojančios nuostatos įtvirtintos Veiklos taisyklių 59-69 punktuose.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims maistą tiekė uždaroji akcinė bendrovė „Sidabrinė taurė“ (toliau – UAB „Sidabrinė taurė“) pagal 2011 m. gruodžio 29 d. ir 2012-12-28 sudarytas Areštinėje laikomų asmenų maitinimo sutartis (II t., 69-71, 73-75 b. l.). Šiomis sutartimis bendrovė yra įpareigota tiekti maistą geros kokybės, tinkamos temperatūros, atitinkantį sanitarinius reikalavimus; maitinimo paslaugą teikti, laikantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-03-27 įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse patvirtinimo“, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakyme Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-019 nutarime Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo, Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų (sutarties 2.1.3. punktas). Vertindamas pareiškėjo teiginių pagrįstumą, teismas atsižvelgė į byloje pateiktus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atliktų UAB „Sidabrinė taurė“ patikrinimų rezultatais (II t., 76-81 b. l.). 2014-01-03 patikrinimo metu nustatyta, kad patiekalų išvaizda, sudėtis, konsistencija, spalva, juslinės savybės atitinka būdingą ruoštiems patiekalams. Pasvertos porcijos atitiko nustatytus svorius. Valgiaraštis parengtas laikanti nustatytų teisės aktų reikalavimų (II t., 81 b. l.). Jokių pažeidimų dėl maisto kokybės ir trūkumo nenustatyta, tik 2013-01-09 patikrinimo metu užfiksuotas trūkumas – tai yra karšto maisto atleidimo neužtikrinimas, kuris buvo pašalintas (II t., 77, 79).
Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo teiginius, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje patyrė maisto trūkumą.
Pareiškėjas teigė, kad jam buvo atimta teisė gauti maistą ir spaudą iš artimųjų.
Areštinės taisyklių 6.15 punkte (2011 ir 2013 m. įsakymo redakcijos) nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę vieną kartą per 15 kalendorinių dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais. Byloje atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad ši teisė ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta (II t., 90 b. l.). Areštinės taisyklių 15 punktas (2011 ir 2013 m. įsakymo redakcijos) numato, kad policijos areštinėje uždarytiems asmenims, pažeidusiems vidaus tvarkos taisykles, gali būti skiriamos nuobaudos. Viena iš jų - teisės gauti perdavimą ar banderolę su spauda atėmimas. Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui Panevėžio AVPK viršininko 2012-12-27 nutarimu „Dėl nuobaudos skyrimo“ už vidaus taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimų nesilaikymą buvo paskirta nuobauda – 2 mėnesiams atimta teisė gauti perdavimą ar banderolę su spauda. Panevėžio AVPK pateikti duomenys patvirtina, kad nuobaudos galiojimo laikotarpiu pareiškėjas negaudavo iš artimųjų ar kitų asmenų perduodamų daiktų, maisto produktų ir kt., tačiau pasibaigus nuobaudos galiojimo laikotarpiui, tai yra, 2013-02-27 pareiškėjui ši teisė buvo grąžinta (II t., 90 b. l.). Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjo argumentai dėl atimtos teisės gauti maistą ir spaudą iš artimųjų atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neatitinka nustatytų higienos normų reikalavimų, nes turi būti įrengtas atskiroje patalpoje. Tvirtino, kad dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo buvo pažeista jo teisė naudotis sanitariniu mazgu privačiai ir nesuvaržytai, nes jis nuolat patirdavo pažeminimą, kai atliekant gamtinius reikalus būdavo matomas kameroje esančių kitų asmenų ir pareigūnų nuolat stebinčių kameras. Be to sanitariniame mazge nebuvo unitazų ir tualeto reikmenų lentynėlės.
Policijos areštinių kamerų įrengimo reikalavimai buvo reglamentuoti Higienos normos HN 37:2009 penktajame skyriuje, kurio 20 punkte buvo nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Reikalavimo įrengti sanitarinį mazgą atskiroje patalpoje nenumato teisės aktai. Be to, teisės aktuose nėra apibūdinti reikalavimai areštinės kamerų unitazo konstrukcijai, todėl atmetami kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl sanitarinio mazgo įrengimo.
Veiklos taisyklių 7.13 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas gali būti pripažįstamas veiksniu, nulemiančiu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Panevėžio AVPK pateikti duomenys patvirtina, kad areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios 100 cm ilgio ir 120 cm aukščio pertvaros (I t., 147 b. l.). Teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko Higienos normos HN 37:2009 20-ojo punkto reikalavimus ir pareiškėjo teisių į tinkamas laikymo policijos įstaigos areštinėje sąlygas nepažeidė. Be to, Panevėžio AVPK pateikti paaiškinimai (II t., 113 b. l.) patvirtina, kad kamerose laikomi asmenys gali sanitarinį mazgą nuo kameros gyvenamojo ploto uždengti audeklu, jį pritvirtindami prie sienose įrengtų specialių kabliukų. Atsižvelgus į Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2015-11-09 tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių“ pateiktą informaciją (II t., 113 b. l.), daroma išvada, kad pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas gali matyti beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus. Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo, teismas atsižvelgia į tai, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punktas neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Spręsdamas dėl aukščiau nurodytų pareiškėjo teiginių, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Taigi, įvertinus tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Įvertinęs aukščiau išvardintas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Panevėžio AVPK sudarė sąlygas areštinėje esantiems asmenims sanitariniuose mazguose tualetu pasinaudoti privačiai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto ir Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (LVAT 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimus), pažeidimo pobūdį, trukmę. Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisingas atlygis už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės administracijai skundų dėl laikymo sąlygų neteikė. Byloje nenustatyta, jog Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Todėl atsižvelgęs į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 150 Eur priteisiama neturtinė žala laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui N. Z., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.