Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo į garažą įgyjamosios senaties pagrindu, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė „Turto bankas“, Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

5. Teismo posėdžio, vykusio 2023 m. birželio 21 d., metu pareiškėja I. J. žodžiu palaikė savo pareiškimą; papildomai paaiškino, kad, kiek ji pamena, visą jos vaikystę tėčio garažas jau stovėjo; ji bandė visais būdais gauti kokius nors dokumentus, kad įteisintų nuosavybės teisę į ginčo garažą, tačiau jai nepavyko to padaryti.

Motyvuojamoji dalis

6. Pareiškimas tenkinamas.

7. Nagrinėjamu atveju pareiškėja iškėlė prielaidą, jog ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į negyvenamąją patalpą.

8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnyje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip 10 metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip 3 metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

9. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.68 straipsnio normas, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas nustatomas, jeigu yra šešių sąlygų visuma. Pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, tai yra asmuo nėra daikto savininkas. Antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Trečia, daiktas nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu. Ketvirta, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Penkta, visą valdymo laiką daiktas valdomas teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savas. Šešta, nekilnojamojo daikto valdymas tęsėsi ne mažiau kaip 10 metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-67/2011).

10. Taigi, teismas, spręsdamas klausimą, ar pareiškėja įgijo nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu į negyvenamąją patalpą - garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini), vertina, ar egzistuoja kasacinio teismo praktikoje suformuotos šešios sąlygos, būtinos minėtam nuosavybės teisės įgijo pagrindui nustatyti.

11. Dėl pirmosios sąlygos egzistavimo nustatyta, kad nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjos nuosavybės teisės į negyvenamąją patalpą įgijimą kuriuo nors vienu iš įstatyme įtvirtintų pagrindų; taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja būtų atsisakiusi ginčo patalpos valdymo ar/ir perdavusi jį kitam asmeniui. Priešingai, į bylą pateiktos negyvenamosios patalpos nuotraukos bei pareiškėjos žodiniai paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėja laikė save negyvenamosios patalpos valdytoja nuo 1995 m., kuomet ankstesnis garažo savininkas (jo statytojas), iki tol naudojęsis garažu, perdavė pareiškėjai teisę valdyti šią negyvenamąją patalpą kaip savo ir ja naudotis. Taigi, byloje esančių įrodymų visetas leidžia konstatuoti pirmosios sąlygos egzistavimą – pareiškėja nebuvo ir nėra įgijusi nuosavybės teisės į negyvenamąją patalpą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnis, 185 straipsnis).

12. Dėl antrosios ir trečiosios sąlygų egzistavimo nustatyta, kad ginčo patalpa yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip 19,62 kv.m. negyvenamoji patalpa (garažų paskirties), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti adresu (duomenys neskelbtini); patalpos savininkas neįregistruotas; suinteresuoti asmenys valstybės įmonė „Turto bankas“ ir Vilniaus miesto savivaldybė nereiškė pretenzijų dėl valstybės ar savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo patalpas egzistavimo. Teismas pažymi, kad pastarųjų suinteresuotų asmenų iškelta prielaida apie ginčo patalpos neaiškią kilmę nėra pagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais, todėl vertinama kritiškai (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Kaip matyti iš rašytinių įrodymų ir pareiškėjos žodinių paaiškinimų, ginčo patalpa buvo pastatyta 1968 m., ginčo patalpą daugiau nei 50 metų naudojo privatūs fiziniai asmenys, ją remontavo ir prižiūrėjo. Tuo tarpu jokių įrodymų, kad savivaldybė ar/ir valstybė ginčo patalpą būtų pastačiusi, remontavusi ar prižiūrėjusi į bylą nepateikta (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Taigi, byloje esančių įrodymų visetas leidžia konstatuoti antrosios ir trečiosios sąlygų egzistavimą – patalpa nėra įregistruota viešame registre kito asmens vardu bei labiausiai tikėtina, kad ši patalpa nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė (CPK 176 straipsnis, 185 straipsnis).

13. Dėl ketvirtosios, penktosios ir šeštosios sąlygų egzistavimo nustatyta, kad ginčo patalpą pareiškėja valdo, ja naudojasi bei prižiūri nuo 1995, kuomet šią patalpą jai valdyti perdavė ginčo garažo statytojas – pareiškėjos tėvas V. E. Pareiškėja iki pareiškimo teismui padavimo dienos ginčo patalpą valdė atvirai ir nepertraukiamai; niekas pretenzijų pareiškėjai nereiškė; teismui viešai paskelbus apie bylos nagrinėjimą, į teismą jokie kiti potencialūs patalpų savininkai nesikreipė. Taigi, byloje esančių įrodymų visetas leidžia konstatuoti ketvirtosios, penktosios ir šeštosios sąlygų egzistavimą – pareiškėja, sąžiningai įgijusi ginčo patalpą, ją sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė ir toliau valdo visą valdymo laiką, kuris tęsiasi ilgiau nei 10 metų (CPK 176 straipsnis, 185 straipsnis).

14. Dėl suinteresuotų asmenų valstybės įmonės „Turto bankas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepimuose iškeltos prielaidos apie ginčo garažo galimai neteisėtas statybas teismas pažymi, kad pareiškėja pateikė įrodymus, jog kreipėsi į savivaldybę, valstybinius archyvus, Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, bandydama gauti ginčo garažo statybų teisėtumą patvirtinančius dokumentus, tačiau jai buvo pateikti atsakymai, kad tokie dokumentai nėra išlikę. Be to, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos savo atsakyme paminėjo, kad ji ginčo garažo statybų, kurios atliktos daugiau nei prieš 10 metų, teisėtumą tirtų tik tuo atveju, jei dėl to kreiptųsi teisėsaugos institucijos arba būtų įtarimų, kad pažeistas viešasis interesas. Kaip matyti iš suinteresuotų asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstytos pozicijos, pastarieji iki šiol nėra kreipęsi į teisėsaugos institucijas dėl ginčo garažo statybų neteisėtumo bei bylos nagrinėjimo metu nekėlė prielaidos, kad pareiškėja savo veiksmais (valdydama garažą daugiau nei 10 metų ar/ir jos tėvas, pastatydamas garažą prieš daugiau nei 50 metų) pažeidė viešąjį interesą. Tuo tarpu pareiškėja dėjo protingas pastangas gauti bet kokius su garažo statybomis susijusius dokumentus, tačiau to padaryti jai nepavyko. Taigi, teismas, įvertinęs šias aplinkybes lygiagrečiai su tuo, kad garažas kaip nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre, gretimi garažai tame pačiame pastate yra įregistruoti kaip privačių fizinių asmenų nuosavybė, daro labiausiai tikėtiną išvadą, kad ginčo patalpa nebuvo pastatyta pažeidžiant jos statybos metu galiojusius teisės aktus (CPK 176 straipsnis, 185 straipsnis).

15. Atsižvelgiant į išdėstyta (plačiau žr. teismo sprendimo 8-15 punktus), teismas sprendžia, kad byloje esančių įrodymų visetas patvirtina egzistuojant visas šešias sąlygas, būtinas pareiškėjos nuosavybės teisei į ginčo patalpą įgyjamosios senaties pagrindu nustatyti (CK 4.68 straipsnis). Dėl šios priežasties pareiškimas tenkinamas ir nustatomas pareiškėjos nuosavybės teisės į negyvenamąją patalpą įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas, 4.68-4.71 straipsniai, CPK 185 straipsnis, 533 straipsnis).

16. Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu pareiškėjai grąžinama 52,00 Eur (107,00 Eur – 55,00 Eur) žyminio mokesčio, kadangi pareiškėja sumokėjo daugiau žyminio mokesčio nei numato įstatymas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 7 dalis). Pareiškėjai išaiškinama, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, 533 straipsniu,

nusprendė:

patenkinti pareiškėjos I. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Nustatyti, kad pareiškėja I. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo 19,62 kv.m. ploto negyvenamąją patalpą – paskirtis garažų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini).

Grąžinti pareiškėjai I. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 52,00 Eur (penkiasdešimt dviejų eurų ir 00 ct) žyminio mokesčio dalį, sumokėtą 2023 m. vasario 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. 130 per akcinę bendrovę Swedbank.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.