- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-21
- Bylos Nr.
- 1A-506-495-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01479-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Pranytė-Zalieckienė (pirm.), Jurgita Mačionytė, Sigita Bieliauskienė
- Nuteistasis
- D. A.
Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-506/2012
Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01479-2011-8
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. gegužės 21 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. A. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. lapkričio mėnesio 16-17 dienomis, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, jog jo sugyventinė R. G. – T. serga cukriniu diabetu ir yra neįgali, todėl negalinti pasipriešinti ar apsiginti, ją įvairiose buto vietose – kambaryje, virtuvėje, tyčia kojomis ir rankomis nuolat mušė, t.y. sudavė stovinčiai, sėdinčiai bei gulinčiai R. G. – T. ne mažiau kaip 40 smūgių į galvos, krūtinės, nugaros, rankų, kojų sritis, padarydamas nukentėjusiajai muštines žaizdas kaktos kairėje pusėje ir apatinėje lūpoje, daugybinius smulkius odos nubrozdinimus bei daugybines poodines kraujosruvas veide, krūtinėje ir galūnėse, kraujosruvas dešinio momens – smilkinio minkštuose audiniuose, tokiu būdu dėl daugybės suduotų smūgių padarytų kūno sužalojimų, sukeldamas R. G.-T. didelį fizinį skausmą ir taip ją kankindamas, nežymiai sutrikdė pastarosios sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo sušvelninti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, neskirti bausmės, susijusios su laisvės atėmimu. Apeliantas nurodo, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir labai gailisi, be to, jam taip pat buvo skaudu, nes mirė jo mylimas žmogus, su kuriuo planavo bendrą gyvenimą.
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo skundas atmestinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d., skiriant bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, pastarojo asmenybę.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui už padarytą nusikalstamą veiką bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (D. A. padarė nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, fizinį smurtą (R. G. – T. buvo suduota ne mažiau kaip 40 daugybinių smūgių į galvos, krūtinės, nugaros, rankų, kojų sritis) panaudojo invalidumą turinčios sugyventinės atžvilgiu), į tai, kad nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia ir yra baigta. Skundžiamu nuosprendžiu nenustatyta nei apelianto atsakomybę lengvinančių, nei pastarojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Vis tik apeliantas skunde nurodo, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir labai galisi.
Pažymėtina, jog LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga. „Teismų praktika“ Nr. 27, p. 270–319). Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008).
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apeliantas 2011-11-19, bendraudamas su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju, nurodė, jog jo sugyventinė užvakar buvo užpulta, sudaužyta ir dabar miršta. Atvykus medikams ir konstatavus R. G. – T. mirtį, pastarasis pasišalino iš įvykio vietos bei pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės 2011-11-23 nutarimu buvo paskelbta apelianto paieška. D. A. buvo sulaikytas tik 2011-12-03. Sulaikymo dieną vykusios apklausos metu jis atsisakė duoti parodymus, tuo tarpu 2011-12-12 vykusios apklausos metu nurodė, jog R. G. – T. sudavė tik du smūgius delnu į veidą, kiti sužalojimai ant pastarosios kūno atsirado kažkam kitam ją sumušus. D. A. prisipažino sumušęs R. G. – T., sudavęs jai smūgius rankomis ir kojomis, tik 2012-01-12 vykusios apklausos metu, kuomet, nutraukus ikiteisminį tyrimą pagal BK 129 str. 1 d, jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d. Teisiamojo posėdžio metu apeliantas savo kaltę taip pat pripažino, tačiau iš pradžių nurodė, jog tiek smūgių, kiek nurodyta kaltinime jis nesudavė, jis sudavė mažiau, tačiau kiek konkrečiai negalėjo nurodyti, vėliau jau nurodė, kad vis tik sutinka su kaltinimu ir ekspertų nurodytu suduotų smūgių kiekiu. Svarbu šiuo atveju pastebėti ir tai, jog apeliantas po nukentėjusiosios sumušimo, nors matė, kad ji jaučiasi blogai, nesiėmė priemonių suteikti jai medicininę pagalbą. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ir apelianto pareiškimai apie gailestį dėl padarytos nusikalstamos veikos yra deklaratyvaus pobūdžio bei vertintini kaip siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p.
Vertinant apelianto asmenybę, atkreiptinas dėmesys į tai, jog skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką jis padarė, būdamas praeityje keturis kartus teistas už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą, teistumas neišnykęs ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintas. Gi kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, yra nusikaltimų recidyvas (BK 27 str. 1 d.). Tuo tarpu vadovaujantis BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Be to, D. A. praeityje baustas ir administracine tvarka, niekur nedirba, nėra registruotas ir Darbo biržoje, t.y. neturi legalaus pragyvenimo šaltinio.
Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu D. A. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ją švelninti apelianto skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. A. apeliacinį skundą atmesti.