Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-323/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01149-2011-3 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.

2013 m. gegužės 24 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. P. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką.

Iš A. P. priteista 40 000 Lt J. I. naudai neturtinei žalai atlyginti ir 800 Lt S. I. naudai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2010 vasaros, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, iki 2011 m. birželio 11 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų, pastoviai, pasinaudodamas susiklosčiusiomis palankiomis aplinkybėmis, (duomenys neskelbtini), namo, priklausančio K. P., miegamojo kambaryje ir vaikų kambaryje, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios asmens būkle dėl mažametystės bei tuo, kad nukentėjusioji negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės ir adekvačiai tiems veiksmams priešintis, grasindamas niekam nesakyti ir ateityje kartoti tokius veiksmus, panaudodamas fizinį smurtą-užrišdamas nukentėjusiajai akis ir tokiais savo veiksmais sukeldamas jai baimę, prieš nukentėjusiosios mažametės J. I., gim. (duomenys neskelbtini), valią, tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, įvesdavo savo rankos pirštą į mažametės lytinius organus ir analinę angą, tokiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajai emocijų sutrikimą vaikystėje dėl patirtos seksualinės prievartos-nesunkų sveikatos sutrikdymą ir taip seksualiai prievartavo mažametę J. I..

Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 ir 305 straipsnių reikalavimų, kadangi teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstė ne teisminio nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o perkėlė kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, kurių pats betarpiškai nepatikrino. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo nustatyti tikslūs A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas ir vieta. Nuosprendį priėmęs teismas šias svarbias aplinkybes tiesiog perkėlė iš kaltinamojo akto. Juolab, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatinėjamas netiksliai, remiantis vien tik nukentėjusiosios motinos K. P. parodymais. Tokiu būdu buvo suvaržyta apelianto teisė į tinkamą gynybą.

Nustatydamas nukentėjusiajai J. I. padarytą sveikatos sutrikdymo mastą, nuosprendį priėmęs teismas rėmėsi Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-184, kuriame neteisingai nurodyta, kad nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad laikotarpis nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. apima 8 dienas, o ne 10 dienų, kaip tai nurodoma minėtame ekspertizės akte. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintų taisyklių Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktą, pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. I. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas yra neteisinga. Be to, iš teisiamajame posėdyje apklaustos ekspertės R. D. paaiškinimų matyti, kad minėtą ekspertizės aktą pateikę ekspertai nesiaiškino ir netyrė, kokia nukentėjusiosios emocinė būsena buvo iki 2010 metų vasaros.

Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu grindžiamas ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog J. I. kūne išorinių sužalojimų požymių nenustatyta, taip pat nenustatyta sužalojimų išoriniuose lytiniuose organuose, mergystės plėvėje, analiniame rauke. Tokią išvadą patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė J. M. – Čobot.

Nuosprendį priėmęs teismas, spręsdamas klausimą dėl pareikšto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo, tik formaliai išvardino aplinkybes, į kurias atsižvelgia, ir priteisė akivaizdžiai per didelę sumą.

Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, o apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir melagingais nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas tokius skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, kad apygardos teismas, vertindamas bylos duomenis, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas faktines A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais nukentėjusiosios J. I. parodymais, specialistų išvadomis, liudytojų K. P., J. I., S. I., D. C., L. Č. parodymais, eksperčių J. M. – Č., R. D. paaiškinimais, duotais teisiamajame posėdyje. Šie duomenys buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, teismo pripažinti įrodymais, vertinti pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu, taigi BPK 20 straipsnio reikalavimai vertinant įrodymus nebuvo pažeisti.

Nuteistasis A. P. viso proceso metu neigia atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus mažametės J. I. atžvilgiu ir tvirtina, kad mergaitė, įtakota motinos K. P., jį apkalba. Tokie nuteistojo parodymai paneigiami objektyviais bylos duomenimis.

Mažametė nukentėjusioji J. I., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, davė nuoseklius parodymus apie tai, kad ji gyveno su dėdė Audriumi (A. P.), mama, broliu bei sese. Kartą, vasaros metu, jai būnant septynerių metų, A. P. liepė jai nusiprausti kojas ir lytinius organus. J. I. įvykdžius A. P. nurodymą, jis liepė nusimauti kelnes, užrišo jai akis ir pasakė, kad patikrins, ar gerai nusiprausė. Tuomet A. P. numovė kelnaites ir daug kartų kišo pirštą jai į išeinamąją angą. Nukentėjusioji teigė verkusi, kadangi jai skaudėjo. Kitą kartą A. P. pirštą kišo ir į lytinius organus. Taip jis elgėsi daug kartų, visada tuo metu namuose būdavo ir J. I. brolis bei sesė, o mamos namuose nebūdavo. A. P. grasino niekam apie tokius jo veiksmus nepasakoti. J. I. bijojo A. P., todėl apie jo veiksmus savo motinai K. P. papasakojo ne iš karto, tik tuomet, kai jai jau buvo aštuoneri metai (1 t. 27-31 b.l.). Mažametės J. I. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, atsižvelgiant į teismo ekspertizės akte išdėstytas rekomendacijas dėl galimybės dalyvauti teisiamajame posėdyje, apygardos teisme buvo perskaityti vadovaujantis (duomenys neskelbtini)straipsnio 2 dalimi.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, jo kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, padarymo, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje didele dalimi grindžiama minėtais mažametės nukentėjusiosios parodymais. Tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog nuosprendį priėmęs teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio, inter alia jo 5 dalies kylančius reikalavimus. Esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį turi šių parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie nukentėjusiojo parodymai gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių šiuos nukentėjusiojo parodymus arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Kaip jau minėta, nukentėjusioji J. I. apie jos atžvilgiu atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus pasakojo nuosekliai ir, atsižvelgiant į jos amžių, logiškai. Vertinant J. I. parodymus jų patikimumo aspektu, pažymėtina, kad mažametė pakartotinai buvo apklausta apeliacinės instancijos teisme, kur ji, net ir praėjus ilgam laiko tarpui po pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime, nurodė iš esmės analogiškas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šiuo metu nukentėjusioji J. I. gyvena su savo tėvu S. I.. Nepaisant to, ji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu davusi teisingus parodymus ir dar kartą juos pakartojo. Ši aplinkybė paneigia nuteistojo A. P. versiją, jog mažametė J. I. apkalba jį įtakota savo motinos K. P..

Nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas abejones mažametės J. I. parodymų patikimumu paneigia ir byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys, pagal kuriuos J. I. nenustatytas nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis į įtaigumą. Konstatuota, kad mažametės duodami parodymai yra pakankami išsamūs, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ji nuosekliai pakartoja skirtingiems asmenims, o ekspertizės metu pateikia papildomų reikšmingų aplinkybių (tai būdinga jos amžiaus vaikams) (1 t. 50-54 b.l.). Tyrimą atlikusi ekspertė R. D. teisiamajame posėdyje patvirtino savo išvadas ir papildomai paaiškino, kad nukentėjusiosios pasakojimai apie patirtą seksualinę prievartą buvo realistiški ir gausūs detalėmis. Tokio amžiaus vaikai, jei nebūtų realiai išgyvenę įvykių, apie kuriuos pasakoja, detales būtų pamiršę (2 t. 33-34 b.l.).

J. I. parodymus apie jos patirtą seksualinę prievartą patvirtina ir kiti įrodymų šaltiniai: liudytojos K. P. teisiamajame posėdyje duoti parodymai apie tai, kad jai mažametė duktė J. I. pasakojo, jog A. P. užrišdavo jai akis, o po to kišdavo pirštus į išeinamąją angą (2 t. 38-40 b.l.); liudytojas D. C. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2010 metais jis buvo atvažiavęs pas savo seserį K. P. ir pro langą matė, kaip A. P. užrišo J. I. akis. Durys į kambarį buvo užrakintos, liudytojui pabeldus į langą, A. P. jas atrakino. Po vienerių metų apie šį įvykį D. C. teigė papasakojęs savo motinai L. Č. (2 t. 35-36 b.l.); pastaroji teisiamajame posėdyje šią aplinkybę patvirtino. Taip pat L. Č. nurodė, kad jai anūkė J. I. buvo sakiusi, jog A. P. prie jos lindo, kišo pirštus į išeinamąją angą (2 t. 36-37).

Taigi įvertinusi pirmiau aptartus duomenis teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios mažametės J. I. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir išsamūs, jie sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apeliacinio skundo teiginius, kad J. I. melagingai apkalba A. P.. Todėl apygardos teismas pagrįstai juos pripažino tinkamu įrodymu ir rėmėsi priimdamas skundžiamą teismo nuosprendį.

Nuteistojo A. P. kaltės, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepaneigia ir tai, kad nukentėjusiosios J. I. kūne, ypač lytinių organų srityje, nenustatyta sužalojimų. Pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad seksualinio prievartavimo veiksmus A. P. nukentėjusiosios atžvilgiu atliko kišdamas pirštus į išeinamąją angą ir lytinius organus. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio veiksmais nuteistasis galėjo ir nepadaryti sužalojimų mažametei. Kita vertus, teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė J. M. – Č. paaiškino, kad tuo atveju, jei nukentėjusiajai buvo padaryti tam tikri nežymūs sužalojimai, apžiūros metu, praėjus dviem – trims savaitėms po įvykių, jų galėjo objektyviai ir nesimatyti (2 t. 37-38 b.l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde nurodydamas, kad nuosprendį priėmęs teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl J. I. padaryto sužalojimo masto, neteisingai interpretuoja minėtą teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą. Iš tiesų, jame nurodyta, kad J. I. V. raidos centre buvo gydyta nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 1011 m. lapkričio 30 d., taigi, mažiau nei 10 dienų. Tačiau tiek iš ekspertizės akto turinio, tiek iš jį pateikusios ekspertės R. D. paaiškinimų teisiamajame posėdyje matyti, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas J. I. buvo konstatuotas įvertinus tai, jog jai diagnozuotas emocijų sutrikimas vaikystėje yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su patirta seksualine prievarta. Šis sutrikimas atsirado iš karto po jos atžvilgiu atliktų neteisėtų seksualinio pobūdžio veiksmų. Tai reiškia, kad nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta ne tik tuo metu, kai ji buvo gydyta Vaiko raidos centre, tačiau gerokai anksčiau, netrukus po A. P. atliktų neteisėtų veiksmų.

Pagal BK 150 straipsnį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta kvalifikuoto seksualinio prievartavimo sudėtis, užtraukianti atsakomybę už pirmiau aptartų veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan.

Pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis, kurių teisėtumas bei patikimumas nekelia abejonių, nustatyta, kad A. P. nuo 2010 metų vasaros iki 2011 m. birželio 11 d., nenustatytą skaičių kartų, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą bei pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios J. I. bejėgiška būkle bei grasindamas niekam apie jo veiksmus nepasakoti, užrišęs nukentėjusiajai akis, įvesdavo savo pirštą į mažametės lytinius organus ir išeinamąją angą. Tokie A. P. atlikti veiksmai atitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes būtina kaip įmanoma tiksliau nurodyti jos padarymo laiką ir vietą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, tiek, kiek tai buvo įmanoma atsižvelgiant į tai, jog pagrindinis įrodymų šaltinis yra mažametės parodymai, buvo nurodytas A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas ir tiksli vieta. Todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jam buvo pažeista teisė į gynybą, yra nepagrįsti.

Nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas A. P. bausmę pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias jo asmenybę bei įvykdytą nusikalstamą veiką ir pagrįstai jam paskyrė šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą septyneriems metams, t.y. laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė mažesnį, nei numatytos bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia A. P. paskirta bausmė nelaikytina akivaizdžiai per griežta, todėl nešvelnintina.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir dalyje dėl priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos dydžio pinigine išraiška tiksliai nustatyti neįmanoma ir todėl neįmanomas visiško bei objektyvaus žalos atlyginimo principo įgyvendinimas. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai (sąrašas nėra baigtinis), į kuriuos teismas atsižvelgia: neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Pagal teismų praktiką esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad jį priėmęs teismas, svarstydamas klausimą dėl nukentėjusiajai J. I. padarytos neturtinės žalos pagrįstumo, įvertino šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes – A. P. įvykdyta nusikalstama veika sukeltas pasekmes mažametei – ir konstatavo, kad pareikštas 40 000 Lt dydžio civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti yra pagrįstas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad objektyviais bylos duomenimis nenustatyta tokių aplinkybių, jų nenurodo ir nuteistasis savo apeliaciniame skunde, kurios leistų pagrįstai manyti, kad mažametei priteistas civilinis ieškinys neatitinka teisingumo, protingumo ar sąžiningumo kriterijų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.