Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-02-25 · Administracinė byla Nr. I-2039-406/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-25
Bylos Nr.
I-2039-406/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02227-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
R. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2039-406/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02227-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 25 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 8320 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 5-6) nurodė, kad nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. Alytaus pataisos namų kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje buvo apribota jo laisvė, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pabrėžė, kad minėtose gyvenamosiose patalpose buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t.y. plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, ko pasėkoje patyrė psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, pablogėjo savijauta ir sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi bei bendravimo galimybės. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose ir vertina 8320 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (b.l. 18-23) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nei karto nesikreipė nei į įstaigos administraciją, nei į Alytaus visuomenės sveikatos centrą nors tokią teisę turėjo. Teigė, kad Alytaus pataisos namus tikrino Alytaus visuomenės sveikatos centras, kuris patikrinimo aktais pažeidimų Lietuvos higienos normai HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatė. Pabrėžė, kad nuteistasis, siekdamas žalos atlyginimo, remiasi abstrakčiais teiginiais, prielaidomis. Nurodė, jog pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius įrodymus ir įrodant, kad nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Prašė pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senatį, o likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundą tenkinti iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) kamerų tipo patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., atlyginimo.

Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b.l. 18-19). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN netinkamomis sąlygomis, nurodydamas laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. (b.l. 5). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t.y. kaip nurodo skunde pareiškėjas, 2012 metais, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 19 d. (b.l. 12).

Motyvuojamoji dalis

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų Alytaus PN trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Alytaus PN, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo kalinimas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. balandžio 30 d.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį kalinant netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, t.y. dėl vienam asmeniui trūkusio ploto.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Alytaus PN) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus PN arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kaip minėta, pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų ir nurodo, kad vertinamu laikotarpiu Alytaus PN buvo mažai vietos, t.y. trūko ploto.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 m² vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 m². vienam žmogui.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ ( toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010). Joje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos tai bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Alytaus PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 20 buvo patalpintas nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. birželio 18 d. Šios kameros plotas – 15.58 m², joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3.89 m². Laikotarpiais nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2014 m. sausio 21 d., nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5, kurios plotas – 28.66 m², miegamųjų vietų skaičius - 4, todėl minėtoje baudos izoliatoriaus kameroje tenkantis plotas – 7.16 m². Nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2014 m. spalio 20 d. pareiškėjas nuobaudą atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1, kurios plotas 28.77 m², miegamosios vietos 8, todėl jam tenkantis plotas – 3.6 m².

Laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d., nuo 2013 m. gruodžio 28 d. iki 2013 m. sausio 8 d., nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2013 m. kovo 12 d., nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. ir nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 40, kuri yra 12.59 m² ploto ir esant užimtoms 3 vietoms iš 3 įrengtų, vienam nuteistajam tenka 4.19 m². Nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. 18 d. pareiškėjas buvo paskirtas į Alytaus PN kamerų tipo patalpą Nr. 24, kurios plotas – 13.45 m², miegamųjų vietų skaičius - 4, todėl minėtoje kamerų tipo patalpoje tenkantis plotas – 3.36 m². Pareiškėjas laikotarpiais nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. balandžio 22 d., nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 9 d., nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. spalio 3 d. bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 34, kuri yra 11.83 m² gyvenamojo ploto ir joje miegamųjų vietų skaičius - 3, todėl vienam asmeniui tenka – 3.94 m². Nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. liepos 10 d. ir nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 25, kurios plotas – 12.84 m², miegamųjų vietų skaičius - 3, todėl vienam nuteistajam tenkantis plotas – 4.28 m². Laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2014 m. spalio 9 d. pareiškėjas buvo paskirtas į Alytaus PN kamerų tipo patalpą Nr. 43, kurios plotas – 12.29 m², miegamųjų vietų skaičius - 3, todėl minėtoje kamerų tipo patalpoje tenkantis plotas – 4.09 m². Nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2014 m. spalio 31 d. ir nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2015 m. sausio 21 d. pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 29, kurios plotas – 15.10 m², miegamųjų vietų skaičius - 4, todėl minėtoje kamerų tipo patalpoje tenkantis plotas – 3.77 m² (b.l. 16).

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Alytaus PN tikrina Alytaus visuomenės sveikatos centras. Į bylą pateikti minėtos įstaigos patikrinimo aktai patvirtina, kad Alytaus PN veiklą vykdo nepažeisdami Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatų (b.l. 31, 34-35, 43-44, 45-47). Alytaus PN gydytojo P. R. medicinos dokumentų išraše iš pareiškėjo sveikatos kortelės nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu skundėsi galvos skausmais, odos bėrimu, miego sutrikimu (b.l. 25), tačiau šios aplinkybės neįrodo, kad tai išsivystė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN, todėl nėra reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Duomenų apie pareiškėjo kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos bylos nagrinėjimo atveju byloje nėra, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui vertinamu laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taipogi nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, atsakovas pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (tą patį numato ir Konstitucijos 21 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Taigi, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 18, t.y. 14 parų neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, didelis nepatogumas, pažeminimas, didelis psichologinis sukrėtimas).

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A146-601/2013, Nr. A360-662/2015 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Alytaus PN sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t.y. pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas Alytaus PN, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatyta teisės aktuose minimali gyvenamojo ploto norma labai trumpą laiką, t.y. 14 parų, į tai, kad gyvenamojo ploto pareiškėjui trūko tik 0.24 m², bei į tai, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista R. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas.

Pareiškėjo R. B. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas