Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo K. M. (K. M. , ankstesnė pavardė Nikulins) bei jo gynėjų advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria K. M. , kaltinamam padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktuose (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003-05-01, redakcija), kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2010 m. balandžio 28 d.

Teisėja, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi kaltinamojo bei jo gynėjų skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. kaltinamas tuo, kad dirbdamas TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos ypatingos paskirties milicijos būrio milicininku, veikdamas to paties būrio vado Č. M. (Č. M. ) suburtoje organizuotoje grupėje, kartu su to paties būrio milicininkais A. L. (A. L. ) ir A. R. (A. R. ) tyčia nužudė dėl nukentėjusių asmenų tarnybos pareigų vykdymo Vilniaus muitinės inspektorių A. M. , Vilniaus muitinės inspektorių S. O. , Vilniaus muitinės inspektorių R. R. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės Budėtojų dalies vyresnįjį policininką A. K. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės M-12 būrio policininką J. J. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Greitojo reagavimo rinktinės „ARAS“ policininką-stažuotoją A. J. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Greitojo reagavimo rinktinės „ARAS“ policininką-stažuotoją M. B. , t. y. nužudė daugiau kaip du žmones, ir pasikėsino nužudyti Vilniaus muitinės inspektorių T. Š. šiomis aplinkybėmis:

Č. M. 1991-07-30, apie 21-23 val., TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus ypatingos paskirties milicijos būrio bazėje adresu: Valakampių g. 5, Vilnius, parinko labai sunkiam nusikaltimui padaryti vykdytojus – A. L. , A. R. , K. M. ir įsakė jiems nužudyti Medininkų muitinės poste dirbančius Lietuvos Respublikos pareigūnus. K. M. , sutikdamas vykdyti šį įsakymą nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnus, susitarė su Č. M. , A. L. , A. R. , kad jis kartu su A. L. ir A. R. nužudys Medininkų muitinės poste dirbančius Lietuvos Respublikos pareigūnus.

Vykdydamas šį susitarimą ir turėdamas tikslą su A. L. bei A. R. nužudyti Medininkų muitinės poste dirbančius pareigūnus, K. M. automobiliu „UAZ“ nuvyko prie Medininkų muitinės teritorijos ir 1991-07-31, apie 4-5 val., Vilniaus raj., netoli Medininkų kaimo, Medininkų muitinės posto teritorijoje ir posto vagonėlyje, kartu su A. L. bei A. R. užpuolė Medininkų muitinės poste dirbančius pareigūnus, t. y. K. M. Medininkų muitinės posto teritorijoje, siekdamas įbauginti ir išvengti galimo ginkluoto pasipriešinimo, grasino A. K. ir J. J. tyrimo metu nenustatytu, nesurastu šaunamuoju ginklu – 9 mm kalibro Makarovo pistoletu (PM), iš jo ne mažiau kaip tris kartus tyčia šovė į automobilyje „VAZ 2101“, valst. Nr. 4687 ??, sėdėjusį J. J. bei padarė jam mirtiną kūno sužalojimą pilve, tuo palaužęs nukentėjusiųjų J. J. ir A. K. pasipriešinimą, juos nuginklavo ir neteisėtai sulaikė. Tuo pačiu metu A. L. ir A. R. , grasindami šaunamaisiais ginklais, palaužė Medininkų muitinės posto vagonėlyje bei šalia vagonėlio buvusių T. Š. , A. M. , R. R. , A. J. , M. B. , S. O. pasipriešinimą ir juos neteisėtai sulaikė. Sulaikytus Lietuvos Respublikos pareigūnus, įskaitant sunkiai sužeistą J. J. , K. M. kartu su A. L. ir A. R. bendromis pastangomis, turėdami tikslą nužudyti, saugojo, prievarta suvarė į Medininkų muitinės posto vagonėlį, kur iš tyrimo metu nenustatytų, nesurastų šaunamųjų ginklų – dviejų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatų su garso slopintuvais tyčia šovė ne mažiau kaip 13 šūvių į nukentėjusiuosius. Šiomis aplinkybėmis K. M. su A. L. ir A. R. , veikdami bendrai Medininkų muitinės posto teritorijoje ir posto vagonėlyje, iš trijų tyrimo metu nenustatytų, nesurastų šaunamųjų ginklų – dviejų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatų su garso slopintuvais, 9 mm kalibro Makarovo pistoleto (PM) tyčia šovė ne mažiau kaip 16 šūvių į Medininkų muitinės poste dirbančių A. M. , S. O. , R. R. , A. K. , J. J. , A. J. , M. B. , T. Š. galvas, kitas kūno vietas ir:

- A. M. padarė galvos kiauryminę šautinę žaizdą su kaukolės skliauto, pamato ir veido kaulų, galvos smegenų medžiagos ir dangalų pažeidimais, krūtinės ląstos dešiniosios pusės priekinio paviršiaus kiauryminę šautinę žaizdą su minkštųjų audinių pažeidimais, pilvo kiauryminę šautinę žaizdą, pažeidžiant kairiąją kepenų skiltį ir dešimtą šonkaulį dešinėje, kairiosios šlaunies kiauryminę šautinę žaizdą, nubrozdinimą dešiniosios šlaunies priekiniame vidiniame paviršiuje, nubrozdinimą dešiniosios plaštakos nugarėlėje, nubrozdinimą dešiniajame dilbyje, nubrozdinimą dešiniosios blauzdos priekiniame paviršiuje, komplikacijas – masyvų išorinį ir vidinį kraujavimą, galvos smegenų ir plaučių edemą, nuo ko A. M. 1991-07-31 mirė;

- S. O. padarė šautinį kiaurinį galvos sužalojimą su kaukolės skliauto ir pamato priekinės daubos dešinės pusės lūžimais, galvos smegenų vientisumo suardymą, kraujosruvas po minkštaisiais smegenų dangalais, žievėje ir požievyje, liestinį šautinį galvos sužalojimą su kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose ir liestinį kaukolės skliauto pažeidimą, dešinės plaštakos šautinį kiaurinį sužalojimą su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuose audiniuose ir pirmo piršto delnakaulio lūžimą, nuo ko S. O. 1991-07-31 mirė;

- R. R. padarė šautinį kiauryminį galvos sužalojimą su kaukolės skliauto ir pamato lūžimais, galvos smegenų vientisumo pažeidimą, kraujosruvas po minkštaisiais smegenų dangalais ir smegenų žievėje, dešinio žasto kiaurinį šautinį sužalojimą su aplinkinėmis kraujosruvomis ir minkštųjų žasto audinių pažeidimu, nuo ko R. R. 1991-08-02 mirė;

- A. K. padarė šautinį kiauryminį galvos sužalojimą su aplinkinėmis kraujosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose, kaukolės skliauto ir pamato lūžimais, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais dangalais ir smegenų žievėje, smegenų vientisumo pažeidimą, nuo ko A. K. 1991-07-31 mirė;

- J. J. padarė kiauryminę šautinę galvos žaizdą su kaukolės skliauto ir pamato kaulų, dangalų ir galvos smegenų medžiagos pažeidimais, kraujosruvomis po smegenų dangalais, kiauryminę šautinę krūtinės ląstos dešiniosios pusės žaizdą, pažeidžiant minkštuosius audinius, akliną šautinę pilvo žaizdą, pažeidžiant pjautuvinį kepenų raištį, dešiniosios pusės dešimtą šonkaulį prie stuburo, kiauryminę šautinę kairiosios šlaunies žaizdą, pažeidžiant minkštuosius audinius ir sutrupinant kairįjį šlaunikaulį, linijinį nubrozdinimą kaktos kairiojoje dalyje, momeninės pakaušio srities muštinę žaizdą, komplikacijas – masyvų išorinį ir vidinį kraujavimą, galvos smegenų ir plaučių edemą, nuo ko J. J. 1991-07-31 mirė;

- A. J. padarė kiauryminę šautinę galvos žaizdą su kaukolės kaulų lūžimu, daugybinėm skeveldrom, galvos smegenų medžiagos suardymu, komplikuotu stipriu išoriniu kraujavimu, nuo ko A. J. 1991-07-31 mirė;

- M. B. padarė du šautinius kiauryminius galvos sužalojimus su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuose audiniuose su kaukolės skliauto ir pamato dešinės pusės priekinės daubos lūžimais, galvos smegenų vientisumo suardymu, kraujosruvomis po minkštaisiais smegenų dangalais, žievėje ir smegenų kamiene, dešinio dilbio šautinį kiauryminį sužalojimą su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose su dilbio kaulų lūžimais, kairiojo žasto šautinį kiauryminį sužalojimą su kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose su žastikaulio skeveldriniu lūžimu, nuo ko M. B. 1991-07-31 mirė;

- T. Š. padarė šautinį kulkinį kiauryminį pavojingą gyvybei galvos sužalojimą, lydimą šautinės žaizdos kairiajame smilkinyje, kairio momenkaulio žvyno skylinio-skeveldrinio lūžimo, šautinės žaizdos dešiniajame momenyje, dešinio momenkaulio skylinio-skeveldrinio lūžimo ir galvos smegenų abiejų skilčių pažeidimo, kraujosruvą kairėje speninėje srityje, kaukolės pamato kaulų skersinį lūžimą vidurinėje duobėje su kraujo susikaupimu kairėje būgninėje ertmėje bei dešinės išorinės klausomosios landos plyšimu, paviršinę muštinę plėštinę žaizdą dešiniame sėdmenyje, stiprų dešinės šlaunies užpakalinio paviršiaus sumušimą, lydimą poodinės kraujosruvos ir giliųjų audinių hematomos, t. y. sunkų kūno sužalojimą, tačiau T. Š. nenužudė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes T. Š. buvo suteikta kvalifikuota savalaikė medicinos pagalba.

Tokiu būdu K. M. , veikdamas Č. M. suburta bei vadovaujama organizuota grupe, kartu su A. L. ir A. R. kaltinamas tyčia nužudęs A. M. , S. O. , R. R. , A. K. , J. J. , A. J. , M. B. ir pasikėsino nužudyti T. Š. , t. y. K. M. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktuose (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003-05-01, redakcija).

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. spalio 10 d. nutartimi K. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 2007 m. spalio 11 d. nutarimu paskelbta jo paieška ir 2007 m. spalio 30 d. išduotas Europos arešto orderis. K. M. sulaikytas 2007 m. lapkričio 28 d. Latvijos Respublikoje. Rygos miesto Centrinis apygardos teismas 2007 m. lapkričio 30 d. jam paskyrė iki 80 parų suėmimą. K. M. 2008 m. sausio 28 d. perduotas Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartimi jam nustatytas trijų mėnesių suėmimo terminas (iki 2008 m. balandžio 29 d.), to paties teismo 2008 m. balandžio 22 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas.

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartimi K. M. suėmimo terminas pratęstas dviem mėnesiams, vėlesnėmis šio teismo nutartimis suėmimo terminas buvo tęsiamas iki 2010 m. balandžio 28 d.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartimi kaltinamajam K. M. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2010 m. balandžio 28 d. Nutartyje nurodyta, kad kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęsiamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 119 straipsnio ir 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis.

Kaltinamasis K. M. skunde nurodo, jog teismo nutartis nepagrįsta, kadangi grindžiama duomenimis, nieko bendro neturinčiais su jo galbūt padaryta nusikalstama veika. Be to, nutartyje išdėstyti duomenys patvirtina, kad Medininkų poste 1991-07-31 Lietuvos policijos ir muitinės pareigūnus tyčia nužudė ne jis, bet kiti asmenys, kurie iki šiol nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn. Teismo nutartyje padaryta išvada, jog šioje proceso stadijoje kaltės klausimas nesprendžiamas, rodo teismo abejingumą ir nenorą įsigilinti į bylos medžiagą. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant baisų nusikaltimą, todėl suėmimo terminas jam tęsiamas nepagrįstai.

Suėmimo terminas tęsiamas tik dėl politinių ambicijų ir nenoro gerbti bei laikytis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų. Be to, ir prokuroras, ir baudžiamąją bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija yra šališki, nusistatę prieš kaltinamąjį, tai matyti iš proceso eigos.

Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas panaikinti neteisėtas apygardos teismo nutartis, vengia vykdyti jam skirtas pareigas.

Kaltinamasis K. M. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartį ir jį iš suėmimo paleisti.

Kaltinamojo K. M. gynėjai skunde nurodo, jog K. M. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadarė ir neprisidėjo prie jos padarymo jokia forma. Byloje nesurinkta jo kaltę patvirtinančių duomenų, t. y., kad K. M. buvo nusikaltimo vietoje nusikaltimo padarymo metu, atliko nusikalstamus veiksmus prieš Lietuvos Respublikos pareigūnus, nusikalto pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Nė vienas iki šiol apklaustas liudytojas ar nukentėjusysis nepatvirtino kaltinamajame akte suformuluotų ir išdėstytų kaltinimų. Gynėjai ne kartą prašė Vilniaus apygardos teismo panaikinti K. M. paskirtą griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau prašymai liko neišspręsti ir neįvertinti.

Ginamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas neatitinka BPK reikalavimų ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotai teismų praktikai dėl kardomųjų priemonių pratęsimo. Šioje baudžiamosios bylos stadijoje suimto asmens kaltę pagrindžiančių faktinių duomenų nagrinėjimas ir jų teisinis vertinimas yra neišvengiami, nes nekalto asmens suėmimas prieštarauja Konvencijai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), BPK nuostatoms ir LAT senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimui Nr. 50.

Per visą suėmimo laikotarpį nepagrįstai, neteisingai, nesąžiningai ir tendencingai teigiama, neva „byloje esantys faktiniai duomenys: įvykio vietos apžiūros protokolai, papildomos įvykio vietos apžiūros protokolai, daiktinių įrodymų ir daiktų apžiūros protokolai, teismo medicinos, balistinių ir kitų ekspertizių aktai, tardymo eksperimento protokolas, liudytojų P. V. , V. O. , A. S. , V. C. , A. B. , I. B. , B. M. , A. S. , A. Z. , A. T. , M. Z. , S. Z. , A. K. , M. B. , S. P. , I. G. , V. M. , T. G. , liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai, nukentėjusiojo T. Š. parodymai, o taip pat kiti duomenys leidžia manyti, kad K. M. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką“. Dėl to gynėjai išsamiai analizuoja šiuos argumentus, siekdami atskleisti jų tikrąją esmę ir reikšmę, pateikia savo vertinimus bei nurodo, jog minėti duomenys, priešingai, patvirtina nesant jokių duomenų, įrodančių K. M. dalyvavus padarant jam inkriminuojamą nusikaltimą.

Teismas, nesvarstydamas ir nevertindamas gynėjų argumentų, pažeidė proceso rungimosi bei šalių lygiateisiškumo pamatinius principus, dėl to priėmė nepagrįstą nutartį.

Gynėjai prašo atkreipti dėmesį į aplinkybę, kad K. M. 1991 m. liepos 30-31 d. nebuvo Medininkuose, nes nebuvo išvykęs iš Vilniaus OMON‘o bazės. Tai patvirtina Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2003 m. gegužės 28 d. įsiteisėjusi teismo nutartis. Šia nutartimi patvirtinta faktinė aplinkybė – alibi yra absoliutus pagrindas nedelsiant panaikinti kardomąją priemonę – suėmimą K. M. . Be to, toks tolesnis ginamojo laikymas suimto ne tik neatitinka, bet ir prieštarauja BPK normoms, Konvencijos 5 ir 6 straipsnių reikalavimams, LAT išaiškinimams ir senato nutarimams bei Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikai.

Gynėjai atkreipia dėmesį į 1991 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų žudynių Vilniaus rajono Medininkų pasienio kontrolės ir muitinės poste ikiteisminio tyrimo veiksmų seką bei chronologiją, kurios turėjo tiesioginės įtakos ir sukėlė skunde nurodomas pasekmes, taip pat patvirtina, kad K. M. nėra prisidėjęs prie jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo.

Apygardos teismui perduotoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje trūksta daug ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų dokumentų, turinčių esminės reikšmės objektyviam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui.

Skundžiama nutartis priimta, neišnagrinėjus kaltinamojo ir jo gynėjų prašymų panaikinti arba pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą šioje byloje.

Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai teigiama, jog suėmimo terminas pratęsiamas, nes byloje yra pagrindai, numatyti BPK 122 straipsnio 1 ir 5 dalyse, bei sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse. Byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Be to, byloje nėra duomenų dėl K. M. ketinimo bėgti (slėptis) nuo teismo. K. M. niekada nesislapstė, tai patvirtina Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro interviu, duotas Lietuvos žiniasklaidai. Be to, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dar iki pasibaigiant patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui buvo žinoma K. M. buvimo vieta, todėl nebuvo reikalo skelbti jo paieškos ir skirti kardomosios priemonės – suėmimo. Byloje taip pat nėra duomenų, jog K. M. būtų linkęs vengti, vengė ar vengs dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime, trukdys procesui ar darys naujus nusikaltimus. K. M. jam inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, todėl nėra pagrindo teigti, kad jam gresia griežta laisvės atėmimo bausmė.

Nėra pagrindo tęsti kaltinamajam suėmimo termino vadovaujantis BPK 122 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nes byloje nėra šį pagrindą patvirtinančių duomenų. Nors teismas skundžiamoje nutartyje teigia, jog spręsdamas suėmimo termino pratęsimo klausimą atsižvelgė į BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tačiau nenurodė, į kurias būtent.

Suėmimo pagrindą, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, teismas grindė iš esmės vieninteliu argumentu – nusikaltimo, kurį padaręs kaltinamas K. M. , sunkumu bei įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už šio nusikaltimo padarymą, sankcijoje numatyta griežta bausme. Tokia teismo argumentacija yra labai formali ir prieštarauja EŽTT formuojamai praktikai.

BPK 122 straipsnio nuostatos reikalauja, kad nustatant bet kurį iš šiame straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo pagrindų būtų nustatytas objektyvus pagrindas išvadai, jog kaltinamasis atliks atitinkamus veiksmus, galinčius trukdyti ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo procesui. Teismas turėjo nutartyje nurodyti objektyvius faktus, kurie leistų prognozuoti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Gresiančios bausmės griežtumas, kaip esminė aplinkybė, apsprendžianti pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymą, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo esmei, nes bylą nagrinėjant teisme kaltinimas gali ir nepasitvirtinti.

Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis garantuoja kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, jog jis atvyks į teismą. Šios garantijos turi būti taikomos kiekvienam asmeniui nepriklausomai nuo jo tautybės ar pilietybės. EŽTT byloje Bykov v. Rusija pažymėjo, kad taikant kardomąją priemonę – suėmimą yra būtina sąlyga motyvuoti pareikštų kaltinimų sunkumą, o EŽTT byloje Smirnova v. Rusija pažymima, jog slėpimosi nuo teisingumo pavojus negali būti nustatytas vien tik bausmės griežtumu, bet turi būti atsižvelgiama ir į daugelį kitų svarbių faktorių, galinčių arba patvirtinti slėpimosi pavojų, arba, priešingai, parodyti, kad jis toks nedidelis, jog nepateisina suėmimo skyrimo. Teismas nutartyje ne tik neįvertino, kad asmens laikymas suimto, suėmimo taikymo būtinybę grindžiant gresiančios bausmės griežtumu, iš esmės pažeidžia Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, bet ir taikė suėmimą net neapsvarstęs galimybės K. M. skirti švelnesnę kardomąją priemonę. Itin ilgą laikotarpį (K. M. suimtas jau trejus metus) kaltinamajam suėmimo terminas tęsiamas vien formaliu gresiančios bausmės dydžio pagrindu. Visos šios aplinkybės rodo, jog K. M. nebuvo užtikrintos net minimalios Konvencijos garantuotos teisės. Konvencija kaip sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis yra tiesioginio taikymo, todėl EŽTT išaiškinimai dėl Konvencijos nuostatų taikymo yra privalomi, ir nacionaliniai teismai turi jais vadovautis.

Pagal BPK 95 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nuostatas tokiam nusikaltimui, dėl kurio padarymo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pareiškė kaltinimą K. M. , taikomas 15 metų senaties terminas, kuris suėjo prieš dvejus metus. Nesurinkus K. M. kaltę pagrindžiančių duomenų, esant įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytam alibi bei suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams šioje byloje, teismas privalėjo K. M. nedelsiant panaikinti kardomąją priemonę – suėmimą ir jį paleisti.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai atsiribojo ir vengė įvertinti paskirtos bei tęsiamos kardomosios priemonės – suėmimo pagrindus motyvuodami „vengimu kištis į pirmosios instancijos teismo sprendimus ir faktinių aplinkybių vertinimą“, taip formuodami netinkamą teismų praktiką.

Kaltinamojo K. M. gynėjai skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartį ir jų ginamąjį iš suėmimo paleisti.

Teismo posėdyje kaltinamasis K. M. prašo jo ir gynėjų skundus patenkinti. Kaltinamojo gynėjai prašo jų ir ginamojo skundus patenkinti papildomai argumentuodami, kad teismas pratęsė suėmimo terminą, jau pasibaigus ankstesniam suėmimo terminui. Prokuroras prašo abu skundus atmesti.

Kaltinamojo K. M. ir jo gynėjų skundai atmetami.

Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą, BPK 119, 121, 122, 125 ir 127 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

BPK 121 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis (taigi ir kaltinamasis) padarė nusikalstamą veiką. Tai reiškia, jog byloje turi būti tokių duomenų, tačiau jie skiriant suėmimą negali būti vertinami kaltės įrodytumo aspektu. Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis: kiekvienu atveju sprendimą dėl duomenų pakankamumo priima kardomąją priemonę – suėmimą skiriantis ar pratęsiantis teismas. Atkreipiamas dėmesys, kad skiriant (ir pratęsiant) suėmimą nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia norint priimti pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

BPK 121 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia, parinkdamas kardomosios priemonės rūšį, tačiau nė vienos minėtoje straipsnio dalyje nurodytos aplinkybės buvimas ar nebuvimas negali nulemti sprendimo dėl kardomosios priemonės skyrimo arba pratęsimo, kadangi sprendimas priimamas įvertinus aplinkybių visumą.

Nagrinėjamuose kaltinamojo ir jo gynėjų skunduose, kaip ir nagrinėjant ankstesnius skundus, teigiama, jog kaltinamasis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, be to, nurodoma, kad šioje byloje yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

Iš teismui perduotos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog joje yra duomenų, leidžiančių manyti, kad K. M. dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktuose. Tokių duomenų yra liudytojų M. Z. (M. Z. ), T. G. (T. G. ), G. C. (G. C. ) parodymuose, liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymuose. Kai kurių liudytojų parodymai jau patikrinti teisiamajame posėdyje ir teismas juos įvertins įrodymų visumos kontekste priimdamas sprendimą, kitų liudytojų parodymai dar bus patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.

Šie duomenys žinomi kaltinamajam ir jo gynėjams, nes jie susipažinę su bylos medžiaga, tačiau jie juos neigia ir vertina, nepasibaigus bylos nagrinėjimui teisme.

Aukštesnysis teismas jau ne kartą pasisakė, kad svarstant kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo pagrįstumo klausimą nenagrinėjami kaltinamojo ir jo gynėjų skundų teiginiai dėl byloje surinktų duomenų (liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų, ekspertizių aktų, daiktinių įrodymų apžiūros ir atpažinimo protokolų, kaltinamojo bei jo gynėjų nuomone, K. M. alibi patvirtinančio teismo sprendimo, etc.) patikimumo ir (ar) jų įrodomosios vertės, nevertinamos kaltinamojo kaltę paneigiančios ar patvirtinančios aplinkybės, nesprendžiami patraukimo baudžiamojon atsakomybėn bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, kaltumo ar nekaltumo, kitų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimai, nes visa tai gali būti išspręsta, tik pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje išnagrinėjus bylą ir ištyrus visus įrodymus. Priešingu atveju skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas pateiktų byloje surinktų duomenų išankstinį vertinimą ir taip pažeistų teismo nepriklausomumo bei nešališkumo principus, realizuojamus bylą nagrinėjant teisme ir priimant sprendimą.

Tačiau aukštesnysis teismas pasisako dėl gynėjų skundo argumento, kad K. M. alibi, taigi jo nekaltumą, patvirtina Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2003 m. gegužės 28 d. įsiteisėjusi teismo nutartis. kuri yra absoliutus pagrindas nedelsiant panaikinti kardomąją priemonę – suėmimą K. M. .

Dėl jau išdėstytų motyvų aukštesnysis teismas nevertina nurodytos teismo nutarties nei kaip K. M. kaltę paneigiančio, nei kaip neutralaus dokumento, tačiau atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog šioje nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo panaikinimo įtariamajam I. G. (I. G. ), t. y. kitam asmeniui.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad senaties klausimas bus sprendžiamas teismui priimant galutinį sprendimą, tačiau dar 2009 m. rugsėjo 14 d. nagrinėdamas kaltinamojo gynėjo pareikštus prašymus Vilniaus apygardos teismas savo nutartyje gana išsamiai pasisakė dėl senaties terminų.

Gynėjai nurodo teismą pažeidus proceso rungimosi bei šalių lygiateisiškumo pamatinius principus, nes nesvarstė ir nevertino jų argumentų.

Su tuo negalima sutikti, nes gynėjų argumentai iš esmės susiję su įrodymų vertinimu, o to negalima daryti neišnagrinėjus bylos.

Kaltinamojo gynėjai savo labai didelės apimties skundą motyvuoja iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindė ankstesnius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo nutarčių, kuriomis buvo tęsiami kardomosios priemonės – suėmimo terminai. Į šiuos argumentus atsakyta ankstesnėse aukštesniojo teismo nutartyse (2008 m. birželio 26 d., 2008 m. rugpjūčio 26 d., 2008 m. lapkričio 20 d., 2009 m. vasario 18 d., 2009 m. birželio 3 d., 2009 m. rugpjūčio 25 d., 2009 m. lapkričio 25 d., 2010 m. vasario 17 d.), todėl netikslinga dar kartą kartoti tų pačių argumentų.

Nepagrįstas gynėjų skundo teiginys, jog jų pareikštų prašymų Vilniaus apygardos teismui niekas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad vienus prašymus teisėjų kolegija svarstė ir dėl jų priėmė nutartis, kiti prašymai bus svarstomi baigus liudytojų apklausą, nes jų intensyvumas trukdo apklausinėti liudytojus, t. y. nagrinėti bylą pagal teismo iš anksto nustatytą įrodymų tyrimo tvarką. Toks teismo sprendimas kaltinamajam ir jo gynėjams žinomas.

Galima sutikti su skundo motyvu, jog teismas nesvarstė kaltinamojo ir jo gynėjų prašymo panaikinti arba pakeisti K. M. kardomąją priemonę – suėmimą dar nepasibaigus ankstesniam suėmimo pratęsimo terminui. Tačiau aukštesnysis teismas nagrinėja skundžiamą nutartį, o ne vertina teisėjų kolegijos darbą proceso vedimo aspektu.

Kaltinamasis ir jo gynėjai nurodo, kad prokuroras bei baudžiamąją bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija yra šališki.

Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog proceso dalyvių teisių užtikrinimą nušalinimo aspektu reglamentuoja BPK trečio skyriaus ketvirto skirsnio nuostatos. Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis ir gynėjai aktyviai naudojasi šiame skirsnyje numatyta teise nušalinti bylą nagrinėjantį teismą, kolegijos teisėjus ir prokurorą. Nesutikdami su bylą nagrinėjančio teismo sprendimais, kaltinamasis ir gynėjai savo motyvus dėl to galės išdėstyti apeliaciniame skunde, jei nesutiks su galutiniu teismo sprendimu. Šis klausimas nėra aukštesniojo teismo nagrinėjimo dalykas, nes skundžiamos nutarties turinys nerodo šališkumo. Tai, kad nutartyje išdėstyti teismo argumentai sutampa su prokuroro argumentais, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

Teismas pratęsė K. M. suėmimo terminą, vadovaudamasis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, jog būdamas laisvėje ir suvokdamas gresiančios baudžiamosios atsakomybės pobūdį jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo.

Aukštesniojo teismo nuomone, Vilniaus apygardos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, jog byloje nustatytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas suėmimo skyrimo, taigi ir jo termino pratęsimo, pagrindas – pagrįstas manymas, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo.

Teismas, pratęsdamas kaltinamajam kardomąją priemonę – suėmimą tuo pagrindu, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, privalo atsižvelgti į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kt.

LAT senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte nurodoma, jog nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis šia aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, jog K. M. kaltinamas kartu su kitais asmenimis padaręs labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktuose, už kurį įstatymas numato labai griežtą laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Dėl to nusikaltimo sunkumas bei gresiančios labai griežtos bausmės tikimybė leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis, būdamas nesuimtas, gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Gynėjų skundo argumentas, jog teismas turėjo nutartyje nurodyti objektyvius faktus, kurie leistų prognozuoti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, yra deklaratyvus.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog kuo sunkesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisintas. Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje K. M. pareikšto kaltinimo sunkumas (kaltinamas kartu su kitais asmenimis nužudęs septynis žmones ir pasikėsinęs nužudyti dar vieną) nereikalauja papildomos argumentacijos. Dėl to teismo priimtas sprendimas pratęsti griežčiausią kardomąją priemonę neprieštarauja EŽTT praktikai, konkrečiai, gynėjų skunde minimam sprendimui byloje Bykov v. Rusija.

Nėra pagrindo teigti, jog nutartyje dėl suėmimo pratęsimo minimas bausmės griežtumas pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, nes būtent tai, kad šiame etape nevertinami įrodymai, rodo teismą neturint išankstinio nusistatymo dėl suimtojo kaltės ir leidžia teismui priimti sprendimą, pagrįstą teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis.

Nepagrįstas gynėjų skundo argumentas, jog teismas savo sprendimą parėmė vien bausmės griežtumu.

Teismas įvertino tai, kad kaltinamasis, nors ir turi nuolatinę gyvenamąją vietą Latvijos Respublikoje, ten dirbo, tačiau Lietuvos Respublikoje jis yra užsienietis, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos ir legalaus pragyvenimo šaltinio, su Lietuva jo nesieja jokie socialiniai ryšiai. Jis anksčiau du kartus teistas Latvijos Respublikoje, o tai yra asmenybę charakterizuojantys duomenys. Iš kaltinamojo K. M. parodymų, Latvijos valstybės sienos apsaugos Vyriausiosios valdybos informacijos apie Latvijos Respublikos valstybės sienos kirtimą matyti, jog jis palaiko nuolatinius ir stabilius ryšius su Rusijoje gyvenančiais asmenimis.

Aukštesnysis teismas įvertina, kad iki pristatant K. M. į Lietuvą pagal Europos arešto orderį jis nevengė ikiteisminio tyrimo ir nesislapstė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tačiau to nepakanka padaryti išvadai, jog BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nei suėmimas. Žemesnysis teismas įvertino kaltinamojo bei jo gynėjų 2009 m. rugsėjo 1 d. prašymuose akcentuojamas jau paminėtas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad suėmimo termino pratęsimo pagrindas, numatytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nėra išnykęs.

Kaltinamojo bei jo gynėjų skunduose esantys argumentai nepaneigia žemesniojo teismo išvados.

Esant aptartiems duomenims, aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti, jog paleistas iš suėmimo K. M. , siekdamas išvengti galimos atsakomybės ir griežtos bausmės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo.

Abiejų teismų argumentai dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo pagrįstumo nesusiję nei su kaltinamojo skunde minimomis politinėmis ambicijomis, nei su jo kaip užsienio piliečio statusu.

Išdėstyti motyvai nesąlygoja garantijų, kad panaikinus griežčiausią kardomąją priemonę K. M. atvyks į teismą. Dėl to atmetamas gynėjų skundo argumentas, jog teismas pažeidė Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas, garantuojančias kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant jau minėtomis garantijomis. Toks sprendimas neprieštarauja gynėjų skunde minimai EŽTT praktikai.

Ši byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, joje atliekamas įrodymų tyrimas. Baudžiamojo proceso įstatymas bendrą suėmimo taikymo terminą riboja tik ikiteisminio tyrimo metu. Be to, EŽTT formuoja teismų praktiką, kad suėmimo trukmės pagrįstumas turi būti įvertinamas, kiekvienoje byloje atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, o viešasis interesas atskirais atvejais gali nusverti asmens laisvės gerbimo taisyklę. Šiuo atveju, atsižvelgiant į faktinę kaltinamojo K. M. suėmimo trukmę, jos santykį su inkriminuojama nusikalstama veika, jos pobūdžiu ir už ją numatyta bausme, bylos sudėtingumu, laikytina, kad viešasis interesas yra neabejotinai prioritetinis, nors aukštesnysis teismas pripažįsta, jog griežčiausia kardomoji priemonė K. M. tęsiama ilgą laiką. Vis tik viešasis interesas nulemia būtinumą pratęsti kaltinamajam paskirtą suėmimo terminą. Be to, pratęstu suėmimu siekiama užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. Įvertinus skundžiamoje ir šioje nutartyse išdėstytus argumentus daroma išvada, kad švelnesne kardomąja priemone negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Gynėjai skunde nurodo, jog K. M. nebuvo užtikrintos net minimalios Konvencijos garantuotos teisės. Konvencija kaip sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis yra tiesioginio taikymo, todėl EŽTT išaiškinimai dėl Konvencijos nuostatų taikymo yra privalomi, ir nacionaliniai teismai turi jais vadovautis.

Aukštesnysis teismas neginčija skundo teiginio, kad Konvencija yra tiesioginio taikymo aktas, tačiau atkreipia dėmesį, jog jos pagrindinės nuostatos perkeltos į nacionalinius įstatymus. BPK 44 straipsnyje išdėstytos nuostatos, reglamentuojančios asmens teisių apsaugą baudžiamojo proceso metu. Bylos medžiaga įrodo, kad suimtajam viso proceso metu užtikrintos teisės, numatytos BPK 21, 22 straipsniuose. Jam nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios užtikrinta teisė žinoti, kuo kaltinamas, teisė turėti gynėją, teisė nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jis pasinaudojo teise pareikšti nušalinimus, reikšti prašymus, dalyvauti tiriant įrodymus, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, apskųsti teismo sprendimus ir kt.

Taigi nėra pagrindo teigti, jog pažeidžiamos K. M. teisės, įtvirtintos tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose.

Galima sutikti su gynėjų skundo argumentu, kad nėra pagrindo K. M. tęsti suėmimo termino vadovaujantis BPK 122 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nes byloje nėra šį pagrindą patvirtinančių duomenų. Tačiau atkreipiamas dėmesys, jog kardomoji priemonė ir nepratęsta šiuo pagrindu, jis tik nurodytas skundžiamoje nutartyje kaip vienas iš įstatyme numatytų pagrindų, kuriam esant suėmimas gali būti skiriamas.

Gynėjai pateikia argumentą, kad teismas pratęsė suėmimo terminą K. M. , jau pasibaigus ankstesniam suėmimo terminui.

Tokio argumento nepatvirtina bylos duomenys.

Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašto (t. 32, b. l. 113) matyti, jog K. N. (K. N. ), pateikęs K. M. (K. M. ) vardu išduotą dokumentą, sulaikytas Rygoje 2007-11-28, 14.10 val.

Latvijos Respublikos generalinė prokuratūra informavo (t. 32, b. l. 116), kad Rygos miesto Centrinio apygardos teismo sprendimu K. N. paskirtas suėmimas iki 80 parų.

Latvijos pilietis K. N. (M.) išduotas Lietuvos konvojaus atstovams 2008-01-28, 10.50 val. (t. 32, b. l. 127).

Vilniaus m. 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2008-01-29 nutartimi paliko galioti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007-10-10 nutartį skirti įtariamajam K. M. (ankstesnė pavardė Nikulinas) kardomąją priemonę – suėmimą ir nustatė suėmimo terminą trims mėnesiams, jį skaičiuojant nuo 2008-01-29. Nutartis paskelbta 12.15 val. (t. 33, b. l. 25-35).

Vėlesnėmis apylinkės ir apygardos teismų nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo terminų pratęsimas buvo skaičiuojamas mėnesiais.

Priešpaskutinė nutartis, kuris remiasi gynėjai, priimta 2010-01-27 posėdyje, prasidėjusiame 9.30 val., ir paskelbta 10.30 val. Suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminas skaičiuojamas nuo 2010-01-28.

Skundžiama nutartis paskelbta 2010-04-28 posėdžio, prasidėjusio 9.30 val., pradžioje (t. 53, b. l. 33, 38-41).

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad faktinis kardomosios priemonės taikymas K. M. prasidėjo ne 2010-01-28 (pagal ankstesnę nutartį) ir ne 2010-04-28 (pagal skundžiamą nutartį), bet 2008-01-29, t. y. beveik prieš dvejus metus.

Dėl to gynėjai nepagrįstai remiasi BPK 100 straipsnio 5 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis suėmimo taikymo pradžios, bet ne jos pratęsimo, skaičiavimą. Faktinio suėmimo taikymo momentas skundžiamos nutarties teisėtumui nėra reikšmingas.

BPK 100 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia paskutinio mėnesio atitinkamą dieną.

2010-01-27 priimtoje nutartyje teismas išreiškė valią suėmimo terminą pratęsti trims mėnesiams nuo 2010-01-28, taigi šis terminas baigiasi 2010-04-28. Būtent šios dienos rytą, 9.30 val., (nors dėl išdėstytų motyvų konkreti valanda nėra reikšminga) priimta skundžiama nutartis.

Sekant gynėjų logika, kuriai aukštesnysis teismas nepritaria, ir atskaitos tašku laikant Vilniaus m. 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008-01-29 nutarties, kuria pirmą kartą nustatytas suėmimo terminas, paskelbimą, paskutinio suėmimo termino pratęsimas baigiasi 2010-04-28, 12.15 val.

Apibendrindamas aukštesnysis teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo nutartimi suėmimo terminas K. M. pratęstas tokiu pagrindu ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs BPK, nepažeidžiant LAT senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 1, 4 punktų, Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies, Konvencijos 5 straipsnio nuostatų, nurodančių, jog niekam neturi bū­ti at­im­ta laisvė ki­taip, kaip to­kiais pagrindais ir pagal to­kias pro­ce­dū­ras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

kaltinamojo K. M. ir jo gynėjų Arūno Marcinkevičiaus bei Ingridos Botyrienės skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.