Panevėžio apygardos teismo nutartis

2021-06-04 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-72-491/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-06-04
Bylos Nr.
AN2-72-491/2021
Teisminio proceso Nr.
4-15-3-00190-2020-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti
Teisėjas
Valdas Petras Meidus (pirm.)
Pažeidėjas
V. P.
Institucija
Aplinkos apsaugos departamentoas prie Aplinkos ministerijos Panevėžio valdybos Panevėžio gyvosios gamtos inspekcija
Advokatai
Giedrius Danėlius
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla
Nr. AN2-72-491/2021
Teisminio proceso Nr. 4-15-3-00190-2020-7Procesinio sprendimo kategorija 21.11.10 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 4 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Petras Meidus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. P. atstovo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2021 m. kovo 31 d. nutarimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Skundžiamu nutarimu V. P. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 290 straipsnio 7 dalį administracine nuobauda – 1000 Eur bauda. Jis buvo nubaustas už tai, kad 2020 m. gruodžio 17 d. apie 15 val., (duomenys neskelbtini), kartu su S. V. ir R. V. gabeno neteisėtai sumedžiotą suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus. Neteisėtai, draudžiamu laiku sumedžiotą stirnos patiną R. V. kartu su S. V. atitempė iki kelio, prie kurio su R. V. automobiliu „Kia Sorento“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), atvažiavo V. P.. Visi jie kartu pasikrovė sumedžiotus gyvūnus (S. V. sumedžiotą stirną ir R. V. neteisėtai sumedžiotą stirnos patiną) į automobilį ir vežėsi į lupyklą. Tokiais veiksmais V. P. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Medžioklės taisyklės) 58.2.3 punktą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto V. P. atstovas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir V. P. nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Apeliaciniame skunde nurodoma:

1.1. Administracinėn atsakomybėn patrauktas V. P. viso proceso metu vienodai tvirtino, kad matė, jog R. V. ir S. V. sumedžiojo stirną ir stirnos jauniklį, todėl nereiškė jiems jokių prieštaravimų ir sukrovę gyvūnus į automobilį vežė į lupyklą. Taip pat R. V. ir S. V. buvo nuoseklūs, kad jiems nekilo abejonių, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas yra stirnos jauniklis, kadangi jis buvo mažesnis už S. V. pirmiau sumedžiotą stirną bei po S. V. šūvio nuo stirnos nepasibaidė, priešingai nei kitos stirnos iš būrio. Šie jų parodymai, kad R. V. sumedžiojo stirnos jauniklį, kurį sumedžioti tuo metu buvo leidžiama, nebuvo paneigti, todėl visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos V. P. naudai. Tuo tarpu skundžiamą nutarimą apylinkės teismas grindė išimtinai liudytoju apklausto aplinkos apsaugos pareigūno M. S. parodymais. Tačiau šio liudytojo nuomonė apie sumedžioto gyvūno amžių nėra pakankami ir objektyvūs įrodymai sprendžiant V. P. kaltės klausimą. Pagal teismų praktiką sumedžioto gyvūno amžius nustatomas specialistų, kurie įvertina gyvūno biologinių požymių visumą.

1.2. Šioje byloje aplinkos apsaugos pareigūnai R. V. sumedžioto gyvūno neišsaugojo, kadangi perdavė jį sunaikinimui, taip neužtikrindami iš esmės vienintelės galimybės nustatyti šio gyvūno tikslų amžių. Taip pat byloje esančios nuotraukos nėra informatyvios, kadangi tiek S. V., tiek R. V. sumedžioti gyvūnai buvo fotografuojami be jokios liniuotės. R. V. sumedžioto gyvūno apžiūra taip pat buvo atlikta paviršutiniškai. Visas šias aplinkybes apylinkės teismas nurodė skundžiamame nutarime, tačiau nepagrįstai to nevertino administracinėn atsakomybėn traukiamo V. P. naudai. Be to, nors galima sutikti, jog aplinkos apsaugos pareigūnas M. S. turi reikiamą kompetenciją gyvūno amžiui nustatyti, tačiau šioje byloje R. V. sumedžioto gyvūno amžių turėjo nustatyti nešališkas specialistas.

1.3. Skundžiamame nutarime apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad R. V., S. V. ir V. P. rašytiniuose paaiškinimuose pripažino, jog buvo sumedžiotas suaugęs stirnos patinas, numetęs ragus. Įvykio vietoje R. V., S. V. ir V. P. pripažino, kad buvo sumedžiotas stirnos patinėlis, tačiau niekada nenurodė, jog jis buvo suaugęs. Jų parodymai nekito viso proceso metu. Taip pat apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo A. B., kaip medžioklės žinovo, parodymais, juos atmesdamas vien dėl to, kad jo parodymai yra teisinantys V. P..

1.4. Priimdamas skundžiamą nutarimą apylinkės teismas vadovavosi prieštaringais liudytojo M. S. parodymais. Nors šis liudytojas parodė, kad R. V. sumedžiotas stirnos patinas buvo didesnis už S. V. sumedžiotą stirną, tačiau iš fotolentelių Nr. 1 ir Nr. 2 vizualiai jo parodymai nepatvirtinami. Be to, byloje taip ir liko neaišku, kuris iš šiose fotolentelėse užfiksuotų gyvūnų buvo sumedžiotas R. V..

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Panevėžio administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjas Kęstutis Dičius prašo skundžiamą apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad jokie įstatymai nenumato, jog kokios nors bylai reikšmingos aplinkybės turi būti nustatomos išimtinai tik atlikus ekspertizę. Apylinkės teismas skundžiamame nutarime vertino visus tiek V. P. kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad jis gabeno neteisėtai R. V. sumedžiotą gyvūną.

4. Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Šioje byloje, visų pirma, keliamas klausimas yra tai, ar R. V. skundžiamame nutarime nustatytu laiku bei vietoje sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus, ar stirnos jauniklį. Antra, ar už tokio gyvūno gabenimą V. P. buvo pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 290 straipsnio 7 dalį.

6. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai iš esmės yra susiję su tuo, ar R. V. sumedžiojo gyvūną, kurio sumedžioti tuo metu jis neturėjo teisės, kadangi tai turi lemiamos reikšmės sprendžiant V. P. kaltės klausimą. Apeliantas savo skundą grindžia tokiais esminiais argumentais: 1) R. V., S. V. ir V. P. parodymai, jog R. V. sumedžiojo stirnos jauniklį, buvo nuoseklūs ir nebuvo paneigti jokiais objektyviais bylos įrodymais; 2) apylinkės teismas, darydamas išvadą, kad R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus, pernelyg svarbią reikšmę suteikė prieštaringiems liudytojo M. S. parodymams; 3) kadangi byloje nebuvo atlikta ekspertizė R. V. sumedžioto gyvūno amžiui nustatyti ir tokios ekspertizės atlikimas nebegalimas dėl šio gyvūno sunaikinimo, byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių įrodymų, kad R. V. sumedžiojo gyvūną, kurį tuo metu sumedžioti neturėjo teisės, o V. P. tokį gyvūną gabeno; 4) kadangi V. P. nesidomėjo, kokius gyvūnus sumedžiojo S. V. ir R. V., jis negali atsakyti už R. V., kad ir neteisėtai, sumedžioto gyvūno gabenimą.

Žemesnės instancijos teismas

7. Skundžiamame nutarime apylinkės teismas nustatė, kad R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus, t. y. gyvūną, kurio tuo metu (2020 m. gruodžio 17 d.) sumedžioti neturėjo teisės. Taip pat teismas nustatė, kad apie neteisėtai R. V. sumedžiotą minėtą gyvūną V. P. žinojo, kadangi jį matė bei padėjo pakrauti į automobilio bagažinę bei vežėsi į lupyklą, taigi, suprato, kad gabeno neteisėtai sumedžiotą gyvūną. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas vadovavosi ne vien tik liudytojo M. S. parodymais, tačiau vertino ir kitus byloje surinktus įrodymus (R. V., S. V., V. P. rašytinius paaiškinimus, jų parodymus, nuotraukose, apžiūros akte užfiksuotus duomenis bei kitus), pateikė aiškius ir pakankamus motyvus, kodėl vienus atmeta ir jais nesivadovauja, o kitus pripažįsta tinkamais bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis.

8. Šioje byloje nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 17 d. po pietų R. V., S. V. ir V. P. važiavo į šėryklą pašerti žvėrių. Pakeliui V. P. išleido R. V. ir S. V. pamedžioti. Pastariesiems bemedžiojant tykojant, sėlinant, pasėlių lauke jie pamatė stirnų būrį. Tada S. V. sumedžiojo stirną. Po kiek laiko R. V. sumedžiojo kitą gyvūną, dėl kurio kilo ginčas šioje byloje. Kiekvienas savo sumedžiotus gyvūnus R. V. ir S. V. nuvilko iki kelio. Prie jų automobiliu privažiavo V. P.. Jie visi trys sumedžiotus gyvūnus pakrovė į automobilį ir vežė į lupyklą, tačiau juos sustabdė aplinkos apsaugos pareigūnai M. S. ir G. S. patikrinimui. Tokias bylos aplinkybes patvirtina R. V., S. V., V. P. rašytiniai paaiškinimai ir parodymai, liudytojo M. S. parodymai, nuotraukose, apžiūros akte užfiksuoti duomenys bei kiti. Šios bylos aplinkybės byloje nėra ginčijamos, todėl apie jas išsamiau nepasisakoma.

9. ANK 290 straipsnio 7 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už neteisėtai sumedžioto gyvūno dorojimą ar gabenimą. Pagal Medžioklės taisyklių 58.2.3 punktą draudžiama asmeniui, turinčiam teisę medžioti, gabenti neteisėtai sumedžiotą kanopinį žvėrį.

10. Neabejotina, kad sprendžiant V. P. administracinės atsakomybės klausimą už R. V. sumedžioto gyvūno gabenimą, visų pirma, reikia nustatyta, ar R. V. šį gyvūną sumedžiojo neteisėtai. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. V., S. V. ir V. P. vieningai parodė, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas buvo stirnos jauniklis, todėl tokiais jų parodymais nėra jokio pagrindo netikėti. Tačiau apygardos teismas šiuo atveju pritaria apylinkės teismui, jog minėtų asmenų parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Kaip matyti iš R. V., S. V. ir V. P. rašytinių paaiškinimų iš karto po įvykio, visi jie pripažino, kad R. V. sumedžiojo gyvūną, kurio tuo metu sumedžioti neturėjo teisės, t. y. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus. Tuo tarpu apylinkės teismo posėdyje visi jie pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas iš tiesų buvo stirnos jauniklis. Taip pat jie parodė, jog apie R. V. sumedžiotą stirnos patiną, numetusį ragus, rašytiniuose paaiškinimuose nurodė įrašyti aplinkos apsaugos pareigūnai, jiems darydami spaudimą. Tačiau, kaip pagrįstai apylinkės teismas nurodė skundžiamame nutarime, nei vienas iš jų nesukonkretino, kaip pasireiškė aplinkos apsaugos pareigūnų neva jiems darytas spaudimas. Liudytoju apklaustas aplinkos apsaugos pareigūnas M. S. parodė, jog įvykio vietoje bendravimas su medžiotojais vyko sklandžiai, jiems joks spaudimas nebuvo daromas, ginčo dėl R. V. sumedžioto suaugusio stirnos patino, numetusio ragus, nebuvo, visi jie dėl to sutiko. Netikėti šio liudytojo M. S. parodymais apygardos teismas, kaip ir apylinkės teismas, nenustatė jokio pagrindo. Iš visų jų parodymų matyti, kad aplinkos apsaugos pareigūnas M. S. nebuvo pažįstamas su medžiotojais ir jokios priežasties juos apkalbėti neturėjo. Taip pat iš liudytojo M. S. parodymų matyti, kad sustabdyti automobilį „Kia Sorento“ nusprendė ne šiaip sau, bet vykdant aplinkos apsaugos kontrolę bei išgirdus kelis (S. V. ir po to R. V.) šūvius. Be viso to, iš R. V., S. V. ir V. P. rašytinių paaiškinimų matyti, kad jie buvo surašyti jų ranka. Taip pat atlikus R. V. sumedžioto gyvūno apžiūrą bei nustačius, jog tai buvo suaugęs stirnos patinas, numatęs ragus, apžiūros akte S. V. pasirašė pats ir jokių pastabų neturėjo. Tas pats pasakytina ir dėl žalos aplinkai apskaičiavimo, su kuriuo R. V. sutiko. Būtina įvertinti ir tai, kad R. V., S. V. ir V. P. yra ilgamečiai medžiotojai, S. V. buvo šios medžioklės vadovas, V. P. – medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkas. Vadinasi, jie turėjo žinoti bei puikiai žinojo atsakomybę už neteisėtai sumedžiotą gyvūną, apie griežtą administracinę atsakomybę už tai įvykio vietoje prisipažino R. V. bei prašė jų nebausti (liudytojo M. S. parodymai), todėl neįtikinama versija, kad įvykio vietoje medžiotojams buvo daromas spaudimas rašytiniuose paaiškinimuose įrašyti tikrovės neatitinkančią informaciją apie R. V. sumedžiotą draudžiamą tuo laiku medžioti gyvūną (suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus). Taigi, įvertinus tai, kad iš karto po įvykio visi trys medžiotojai R. V., S. V. ir V. P. pripažino, jog R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus, jie žinojo tokio savo neteisėto veikimo teisines pasekmes, apylinkės teismas pagrįstai jų teismo posėdyje pakeistus parodymus vertino kaip pasirinktą jų gynybos būdą siekiant vienas kitam padėti išvengti pakankamai griežtos administracinės atsakomybės.

11. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytoju apklausto aplinkos apsaugos pareigūno M. S. parodymai nėra prieštaringi ir jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Liudytojas M. S. parodė, kad patikrinimui sustabdžius automobilį „Kia Sorento“ bei apžiūrėjus sumedžiotus gyvūnus (tiek automobilio bagažinėje, tiek juos iškrovus bei paguldžius ant žemės) nustatė, jog vienas iš medžiotojų – R. V., sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus. Liudytojas taip pat parodė, kad tiek gyvūnus sumedžioję R. V. ir S. V., tiek prie jų vėliau prisijungęs ir kartu su jais gyvūnus gabenęs V. P. sutiko, jog R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus, t. y. gyvūną, kurio medžioklė tuo metu buvo draudžiama. Liudytojo M. S. parodymus apie tai, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas (suaugęs stirnos patinas, numetęs ragus) buvo akivaizdžiai didesnis už S. V. sumedžiotą stirną, patvirtina ir byloje esančios nuotraukos iš įvykio vietos. Apeliaciniame skunde apeliantas nepagrįstai apsiriboja tik keliomis byloje esančiomis nuotraukomis ir teigia, kad R. V. sumedžiotas gyvūnas buvo mažesnis už S. V. sumedžiotą stirną, kas reiškia, jog R. V. sumedžiojo stirnos jauniklį. Iš tiesų, iš nuotraukos, kurioje matyti bagažinėje sukrauti gyvūnai, S. V. sumedžiota stirna atrodo didesnė už R. V. sumedžiotą gyvūną. Tačiau, šiuos gyvūnus iškrovus bei paguldžius ant žemės, iš gyvūnų fiziologinių požymių akivaizdžiai matyti, kuris gyvūnas yra stirnos patinas bei kad jis yra žymiai didesnis už patelę. Tai užfiksuota nuotraukose, esančiose skaitmeninėje laikmenoje. Atsižvelgiant į tai, atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas buvo mažesnis už S. V. sumedžiotą stirną.

12. Kad nagrinėjamu atveju R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus, apylinkės teismas pagrįstai nustatė įvertinęs R. V., S. V. ir V. P. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, taip pat aplinkos apsaugos pareigūno M. S. parodymus. Liudytojas M. S. parodė, kad dar automobilio bagažinėje apžiūrėjus R. V. sumedžioto gyvūno galvą, pamatė, jog tai suaugęs stirnos patinas, numetęs ragus. Apie tai sprendė iš to, kad šio gyvūno kaukolės viršutinėje dalyje buvo atviri rago kakleliai, t. y. atvira kaukolės dalis, kuri lieka gyvūnui numetus ragus. Jis taip pat parodė, kad stirnos jaunikliai ragų nemeta, jų rageliai būna sunkiai pastebimi, jie neturi tokių apskritimų, kaip šiuo atveju. Kaip jau minėta, įvykio vietoje R. V., S. V. ir V. P. nesiginčijo, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas yra suaugęs stirnos patinas, numetęs ragus. Bylos duomenimis, tiek R. V., S. V. ir V. P. yra ilgamečiai medžiotojai, R. V. dar 1997 m. buvo suteikta medžiotojo selekcininko kvalifikacija, tiek aplinkos apsaugos pareigūnas M. S. yra medžiotojas, jam taip pat buvo suteikta medžiotojo selekcininko kvalifikacija, jis dar yra ir medžioklės trofėjų ekspertas. Kadangi R. V. ir M. S. yra medžiotojai selekcininkai, pastarasis – dar ir medžioklės trofėjų ekspertas, t. y. mokantys atpažinti gyvūno amžių ir lytį, neabejotina, kad įvykio vietoje jie tinkamai nustatė, jog R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus.

13. Šioje vietoje sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad R. V. sumedžiojo gyvūną manydamas, jos jis yra stirnos jauniklis, kadangi nepabėgo po pirmo S. V. šūvio bei buvo mažesnis už pastarojo sumedžiotą stirną, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kaip jau minėta, byloje paneigti R. V., S. V. ir V. P. parodymai, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas buvo mažesnis už S. V. sumedžiotą stirną. Tuo tarpu R. V. sumedžioto gyvūno elgesys po pirmo S. V. šūvio, t. y. kad jis nepabėgo nuo stirnos (šių jų parodymų byloje nėra galimybės nei patvirtinti, nei paneigti), dar vienareikšmiškai nepatvirtina, jog tai buvo stirnos jauniklis. Liudytojo M. S. parodymai patvirtina, kad R. V. sumedžioto stirnos patino kaukolės viršutinėje dalyje buvo atviri rago kakleliai, tai vizualiai matyti ir iš byloje esančių nuotraukų. Tai nėra būdinga stirnos jaunikliams, kurie ragų neturi, jiems tik pradeda dygti ragų kelmeliai, kurių viršūnėse gali susiformuoti sagutės ar kaištelio formos ragiukai, kas vėlgi R. V., kaip ilgametę medžiotojo patirtį turinčiam medžiotojui selekcininkui, buvo akivaizdžiai žinoma. Tai jis patvirtino savo rašytiniame paaiškinime. Be to, medžiotojus sustabdžius aplinkos apsaugos pareigūnams pastariesiems nekilo abejonės, jog sumedžiotas buvo ne stirnos jauniklis, o patinas, numetęs ragus. Iš viso to, kas aptarta, darytina išvada, kad įvykio vietoje tiek medžiotojams, tiek aplinkos apsaugos pareigūnams užteko tiek patirties, tiek kvalifikacijos vizualiai nustatyti, jog R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus.

14. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama tam, kad šioje byloje nebuvo nustatytas tikslus R. V. sumedžioto gyvūno amžius, ką galima padaryti tik atlikus ekspertizę, taip pat priekaištaujama dėl neišsamiai apžiūrėtų sumedžiotų gyvūnų, stirnos patino skerdienos neišsaugojimo. Visų pirma, apygardos teismas pažymi, kad šioje byloje tikslus R. V. sumedžioto gyvūno amžius nėra svarbus, jei neabejotinai nustatoma, jog sumedžiotas gyvūnas buvo stirnos patinas, numetęs ragus. Šioje byloje tai nustatyta be jokių abejonių. Prisimenant, kad stirnos jaunikliai ragų nemeta, o šiuo atveju buvo nustatyta, kad R. V. sumedžiotas stirnos patinas ragus jau buvo numetęs, galima tvirtinti, kad šis gyvūnas buvo jau nebe jauniklis. O koks tikslus R. V. sumedžioto stirnos patino amžius (2, 3 ar daugiau metų), sprendžiant šio gyvūno sumedžiojimo neteisėtumo klausimą jokios reikšmės iš esmės neturi. Visi kiti apeliaciniame skunde akcentuojami bylos trūkumai (neišsami sumedžiotų gyvūno apžiūra, stirnos patino skerdienos sunaikinimas) nepaneigia kitų byloje surinktų ir anksčiau jau aptartų įrodymų (R. V., S. V., V. P. rašytinių paaiškinimų ir jų parodymų, liudytojo M. S. parodymų, nuotraukose, apžiūros akte užfiksuotų duomenų bei kitų) visuma nustatytos aplinkybės, jog R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus. Kaip minėta, iš karto dėl to ginčas nekilo, tiek medžiotojai, tiek aplinkos apsaugos pareigūnai turėjo reikiamą patirtį ir kvalifikaciją sumedžiotam gyvūnui identifikuoti. Tai, kad vėliau po įvykio stirnos patino skerdiena buvo sunaikinta (nekilus ginčui, neturint galimybės tinkamai transportuoti ir saugoti paimtų didelių gyvūnų), nesudaro pagrindo spręsti, jog R. V. sumedžioto stirnos patino amžius (numetęs ragus, dėl to suaugęs) specialistų įvykio metu buvo sunkiai nustatomas vizualiai. Pažymėtina ir tai, kad byloje nebūtina atlikti visus įmanomus proceso veiksmus vien tam, kad būtų surinkta kuo daugiau vienas kitą patvirtinančių duomenų. Teismų praktikoje nuolat pažymima, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis ir savitikslis – jų turi būti surenkama tiek, kad pakaktų padaryti teisingą sprendimą. Tas pats pasakytina ir apie ekspertizės skyrimą tokiose bylose. Kaip pagrįstai apylinkės teismas nurodė skundžiamame nutarime, šiuo konkrečiu atveju byloje yra pakankamai kitų įrodymų R. V. sumedžiotam gyvūnui identifikuoti. Daryti priešingą išvadą apygardos teismas neturi pagrindo.

15. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo A. B. parodymais. Liudytojas A. B. parodė, kad kaip ilgametis medžiotojas iš R. V. jam pateiktų nuotraukų ir įvykio aplinkybių gali patvirtinti, jog R. V. sumedžiotas gyvūnas yra stirnos jauniklis, be to, vien iš nuotraukų neįmanoma pasakyti, koks gyvūnas sumedžiotas. Visų pirma, šis liudytojas įvykio vietoje nebuvo ir jame nedalyvavo. Apie įvykio aplinkybes jis sužinojo iš šioje byloje irgi suinteresuoto asmens – R. V., su kuriuo jis yra pažįstamas bei kartu medžiojęs. Antra, šioje byloje apie R. V. sumedžiotą gyvūną yra sprendžiama ne vien tik iš byloje esančių nuotraukų, kurios buvo pateiktos liudytojui, tačiau ir iš kitų byloje surinktų įrodymų – medžiotojų rašytinių paaiškinimų, iš dalies jų parodymų, aplinkos apsaugos pareigūno parodymų bei kitų. Taigi, liudytojo A. B. parodymai iš esmės reikšmingos informacijos, galinčios paneigti medžiotojų rašytinius paaiškinimus bei aplinkos apsaugos pareigūno parodymus, nesuteikia. Kita vertus, liudytojas A. B. tik dar kartą patvirtino, jog stirnų jaunikliams ragų vietoje auga gumbeliai, t. y. ragų užuomazgos, kas šioje byloje nebuvo nustatyta. Priešingai, byloje esantys ir anksčiau aptarti įrodymai patvirtina, kad R. V. sumedžioto gyvūno kaukolės viršutinėje dalyje buvo atviri ragų kakleliai, liekantys gyvūnui numetus ragus.

16. Šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis teismų praktika, nurodyta apeliaciniame skunde, nes šių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra skirtingos (apelianto nurodomose bylose buvo sprendžiamas sumedžiotų gyvūnų tikslus amžius, sumedžiotas ne toks pats gyvūnas, o briedžio patelė). Taip pat apeliaciniame skunde nurodomos apylinkės teismų bylos nėra apygardos teismą įpareigojantis precedentas, nes žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimai nesaisto aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų. Priešingai, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-23-303/2015, 2AT-33-489/2020).

17. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, pritartina apylinkės teismui, kad 2020 m. gruodžio 17 d. R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus. Kadangi tokio gyvūno sumedžiojimas tuo metu buvo draudžiamas pagal Medžioklės taisyklių 15.2.4 (stirnų patinus leidžiama medžioti nuo gegužės 1 d. iki spalio 31 d.) ir 58.23 (draudžiama medžioti ragus numetusius elninių žvėrių patinus) punktus, darytina išvada, kad R. V. šį gyvūną sumedžiojo neteisėtai.

18. Kaip jau minėta, 2020 m. gruodžio 17 d. R. V., S. V. ir V. P. pateikė rašytinius paaiškinimus. V. P. savo paaiškinime nurodė, kad matė R. V. ir S. V. sumedžiotus gyvūnus bei kad vienas iš šių gyvūnų buvo suaugęs stirnos patinas, numetęs ragus, kurį tuo metu medžioti buvo draudžiama; sumedžiotus gyvūnus jis padėjo pakrauti į automobilį ir kartu vežė į lupyklą. Tokios aplinkybės patvirtinamos ir R. V. bei S. V. rašytiniuose paaiškinimuose. Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu tiek V. P., tiek R. V. ir S. V. savo poziciją pakeitė, parodydami, kad R. V. sumedžiojo stirnos jauniklį, be to, V. P. nematė ir negalėjo suprasti, kad yra sumedžiotas neleistinas gyvūnas, kadangi šio gyvūno neapžiūrėjo ir jo pakrovime į automobilį nedalyvavo. Apygardos teismas tokį parodymų keitimą vertina kaip siekimą išvengti administracinės atsakomybės ir sutinka su apylinkės teismu, kad šiuo atveju reikėjo vadovautis pirminiais jų rašytiniais paaiškinimais. Juolab, kad šias aplinkybes patvirtina ir liudytoju apklausto aplinkos apsaugos pareigūno M. S. parodymai, jog nei vienam iš įvykio dalyvių (R. V., S. V. ar V. P.) nebuvo daromas spaudimas, jie vienas kito veiksmus pripažino ir nieko neneigė. Byloje nustatyta, kad prie vietos, kurioje buvo atvilkti R. V. ir S. V. sumedžioti gyvūnai, automobiliu privažiavo V. P.. Jis iš automobilio buvo išlipęs ir sumedžiotus gyvūnus padėjo pakrauti į automobilio bagažinę. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad V. P. turėjo visas sąlygas ir galimybes matyti, kokie gyvūnai buvo sumedžioti, kad vieną iš jų tuo metu buvo draudžiama medžioti, ką patvirtina rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės. Pažymėtina ir tai, kad V. P. yra ilgametis medžiotojas, jis yra medžiotojų būrelio „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkas, taip pat dirba veterinaru, taigi, turi pakankamai reikiamų žinių tiesiog vizualiai atpažinti, jog R. V. sumedžiojo suaugusį stirnos patiną, numetusį ragus. Negana to, pagal Medžioklės taisyklių 58.2.3 punktą V. P., būdamas medžiotojas ir vykdydamas savo pareigą, turėjo įsitikinti, ką gabena, bei užtikrinti, kad nebūtų gabenami neteisėtai sumedžioti gyvūnai. Šiuo atveju V. P. to nepadarė. Atsižvelgdamas į tai, apygardos teismas daro išvadą, kad pakanka fakto, jog V. P., žinodamas apie neteisėtai R. V. sumedžiotą gyvūną, padėjo jį pakrauti į automobilį ir gabeno link dorojimo vietos. Tai leidžia teigti, kad jis pažeidė Medžioklės taisyklių 58.2.3 punktą, draudžiantį gabenti neteisėtai sumedžiotą kanopinį žvėrį.

19. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamu nutarimu V. P. buvo pagrįstai nubaustas pagal ANK 290 straipsnio 7 dalį už neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti šio nutarimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2021 m. kovo 31 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto V. P. atstovo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Valdas Petras Meidus