Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. A., T. B., D. R., M. V. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kurio panaikintas Anykščių rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. A., T. B., D. R. ir M. V. nuteisti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1, 2 dalimis, BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, BK 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, 3 dalies 5 punktu, šių bausmių vykdymas nuteistiesiems atidėtas vieneriems metams bei paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą ir be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusių skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu A. A., T. B., D. R. ir M. V. nuteisti už tai, kad 2003 m. liepos 18 d., apie 20.30 val., Anykščiuose, prie Šventosios upės užtvankos, sąmoningai nesilaikydami atsargumo taisyklių, suvokdami, kad veikia rizikingai kito žmogaus gyvybės atžvilgiu, tačiau lengvabūdiškai tikėdamiesi išvengti pavojingų pasekmių, paėmę už rankų ir kojų, įmetė nuo upės kranto betoninio įtvirtinimo į maudytis nepritaikytą Šventosios upės vietą prie užtvankos M. J., kuris, neturėdamas galimybės saugiai išlipti į krantą, nuskendo. Taip nuteistieji dėl neatsargumo atėmė gyvybę M. J..

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. A., T. B., D. R. ir M. V. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 132 straipsnio 1 dalyje, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nevisapusiškai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, jo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir A. A., T. B., D. R. ir M. V. išteisinti nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad įvykio metu buvo akivaizdu, jog aptariama vieta yra nepritaikyta maudytis ir kelia pavojų besimaudančiųjų gyvybei. M. J. patekus į vandenį, visi galimi išlipimo iš vandens būdai buvo nepatogūs nesaugūs ir anksčiau žuvusiojo neišbandyti. Netgi tada, kai nuteistieji siūlė pagalbą išlipant ant kranto, situacija vis tiek išliko rizikinga. Visos bylos aplinkybės ir ištirti įrodymai leido daryti išvadą, kad kaltinamieji veikė nusikalstamai pasitikėdami ir suvokdami, kad, įmesdami M. J. į vandenį, jie sudarė situaciją, kuri gali būti pavojinga M. J. gyvybei.

Kasaciniais skundais nuteistieji A. A., T. B., D. R. ir M. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. nuosprendį. D. R. ir M. V. papildomai prašo iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pripažinti, kad, įmesdami M. J. į vandenį, jie nesuprato, jog kelia pavojų M. J. gyvybei ir negalėjo to numatyti.

Nuteistasis A. A. kasaciniame skunde nurodo, kad netinkamai pritaikyta BK 132 straipsnio 1 dalis. Kasatoriaus nuomone, jis nenumatė, kad jo veiksmais bus sukeltas pavojus M. J. gyvybei ir negalėjo to numatyti. Nuteistojo teigimu, nepagrįsta apeliacinio teismo išvada, kad į vandenį M. J. buvo įmestas prievarta. Kasaciniame skunde nurodoma, kad žuvusysis mokėjo gana gerai plaukti, įmestas į vandenį jis laisvai plaukiojo, juokavo, judėjo pasirinkta kryptimi ir į žuvitakį šokti nusprendė pats.

Nuteistasis T. B. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, nes jis nuteistas nesant jo kaltės, o taip pat neįrodytas priežastinis ryšis tarp jo veiksmų ir atsiradusių pasekmių (M. J. mirties). Kasaciniame skunde teigiama, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nes jis negalėjo numatyti atsiradusių padarinių ir M. J. priimto sprendimo šokti į žuvitakį. Nuteistojo nuomone, žuvusysis turėjo galimybę pasirinkti išlipimo iš vandens būdą ir pats savarankiškai nusprendė priplaukti prie žuvitakio. Teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, nes neobjektyviai įvertino bylos aplinkybes, padarė išvadas, neatitinkančias šių aplinkybių. Kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo išvada, kad M. J. veiksmai ir sprendimas šokti į žuvitakį buvo nesąmoningi, nes byloje nėra įrodymų, kad M. J. bijojo uždarų erdvių. Teigiama, kad nepagrįsta išvada, jog žuvusysis nesugebėjo realiai vertinti situacijos.

Nuteistasis D. R. kasaciniame skunde nurodo, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo išvada, kad nuteistieji nesilaikė atsargumo taisyklių, nes nuosprendyje nenurodyta, kokių konkrečiai taisyklių buvo nesilaikyta. Nuteistojo teigimu, jis nesuvokė, kad veikia rizikingai kito gyvybės atžvilgiu ir negalėjo numatyti pavojingų padarinių. Kasaciniu skundu taip pat nesutinkama su išvada, kad M. J. neturėjo galimybės saugiai išlipti iš vandens, nes, kasatoriaus nuomone, ši išvada neatitinka bylos aplinkybių. Teigiama, kad žuvusysis net nebandė lipti į krantą, o liudytojų parodymai patvirtina, kad sprendimą šokti į žuvitakį M. J. priėmė pats. Nuteistasis D. R. nurodo, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pažeistas BPK 1 straipsnis, nes apeliacinės instancijos teismas neįvertino M. J. veiksmų, įmetus jį į vandenį. Teigiama, kad pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, nes Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija netinkamai, nevisapusiškai, neobjektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus. Taip pat nurodomas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas, nes apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kokios konkrečiai pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Nuteistasis M. V. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neišdėstyti visų įrodymų įvertinimo motyvai, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados grindžiamos prielaidomis, ir taip, kasatoriaus nuomone, pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo padarytų veiksmų pavojingumo suvokimo neatitinka bylos aplinkybių ir kitų teismo padarytų išvadų. Toliau kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kokios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių, ir taip pažeisti BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Kasatorius nurodo, kad nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. J. į vandenį pateko prieš savo valią. Nuteistojo M. V. teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nėra pagrįstas įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje.

Nuteistųjų A. A., T. B., D. R. ir M. V. kasaciniai skundai atmestini.

Visi kasatoriai nuteisti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį už vienodus veiksmus. Jų kasaciniai skundai paduoti tuo pačiu pagrindu, motyvai taip pat iš esmės nesiskiria, todėl atskirai dėl kiekvieno skundo išvados nepateikiamos.

Dėl BK 2 straipsnio 3, 4 dalies taikymo

BK 2 straipsnyje nustatyti baudžiamosios atsakomybės pagrindai. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal galiojantį Baudžiamąjį kodeksą už nusikalstamą veiką, kuri įstatyme laikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu, jeigu jis yra kaltas dėl tokios veikos padarymo, sulaukė atitinkamo amžiaus ir yra pakaltinamas.

Visi kasatoriai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. BK 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal Baudžiamąjį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų. Nusikalstama veika, už kurią nuteisti A. A., T. B., D. R. ir M. V., padaryta 2003 m. liepos 18 d. ir kiekvienam iš jų jau buvo suėję šešiolika metų. Nei vienas iš jų nepripažintas nepakaltinamu ir pagal baudžiamosios bylos medžiagą nebuvo pagrindo abejoti nuteistųjų pakaltinamumu.

Nuteistųjų veika atitinka BK 132 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį, dėl kurio padarymo A. A., T. B., D. R. ir M. V. pripažinti kaltais Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu.

Teisėjų kolegija nenustatė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų pažeidimų. Šių nuostatų realizavimas nustatomas taikant kitus Baudžiamojo kodekso bendrosios ir specialiosios dalių straipsnius.

Dėl BK 132 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 132 straipsnio 1 dalies dispoziciją atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Visi kasatoriai nurodo, kad jų veiksmuose nėra BK 132 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo subjektyviųjų sudėties požymių, o būtent kaltės. Pagal BK 14 straipsnio sampratą asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. A. A., T. B., D. R. ir M. V. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais už padarytą veiką dėl neatsargumo. Nuosprendyje detaliai nurodyti nuteistųjų veiksmai, kurie sudarė tokią veiką. Šių aplinkybių kasatoriai neginčija. Skunduose nepagrįstai teigiama, kad tarp nuteistųjų veiksmų ir atsiradusio padarinio – M. J. mirties – nėra priežastinio ryšio.

BK 16 straipsnis išskiria dvi neatsargumo rūšis – nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad visi kaltinamieji numatė, kad dėl jų veikimo gali atsirasti įvykę padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Tai reiškia, kad jų neatsargumas pasireiškė nusikalstamu pasitikėjimu. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo suvokia, kad apskritai tokia veika yra pavojinga, tačiau tik ne šiuo konkrečiu atveju. Nuosprendyje išvardyta pakankamai argumentų, kad nuteistieji suvokė veikos pavojingumą, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi išvengti M. J. mirties, nes klaidingai suvokė priežastinio ryšio raidą. Tai patvirtina kasacinių skundų motyvai. Jie paviršutiniškai vertino objektyvias aplinkybes ir tikėjosi išvengti nepageidautinų padarinių. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju nereikalaujama nustatinėti, kad asmuo neleidžia kilti pavojingiems padariniams sąmoningai. Sąmoningas leidimas pavojingiems padariniams kilti yra netiesioginės tyčios atveju. Kasatoriai nuteisti už neatsargaus nusikaltimo padarymą, o savo kasaciniuose skunduose ginčija netiesioginės tyčios buvimą, kuri jiems ir nebuvo inkriminuota. Jų veikose yra visi BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, todėl nėra pagrindo naikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo pagrįstai ir teisėtai panaikintas Anykščių rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 14 d. išteisinamasis nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų A. A., T. B., D. R. ir M. V. kasacinius skundus atmesti.