Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-10-23 · Civilinė byla Nr. 2A-1587-258/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-23
Bylos Nr.
2A-1587-258/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rita Kisielienė, Andrutė Kalinauskienė, Alvydas Barkauskas
Atsakovas
P. Š.
Ieškovas
ŽŪB ,,Žemės fondas“
Kategorijos
  • 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18.121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos numeris: 2A-1587-258/2014
Teisminio proceso numeris:2-28-3-02395-2013-0Procesinio sprendimo kategorija:35.3.6;121.14;121.18.121.21
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andrutės Kalinauskienės, Ritos Kisielienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

viešame teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. Š. apeliacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovo ŽŪB ,,Žemės fondas“ ieškinį atsakovui P. Š. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ŽŪB ,,Žemės fondas“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo P. Š. 22 358,62 Lt skolos už privačios žemės subnuomą bei 8 747,58 Lt delspinigių, 6 proc. palūkanas nuo priteistos sumos už terminą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 21 d., ginčo šalys sudarė privačios žemės subnuomos sutartis Nr. ŽF-S-016, ŽF-S-017, ŽF-S-018 (toliau - sutartys). Pagal sutarčių 4.1 punktą, nuomojamos žemės subnuomos mokestį atsakovas turėjo sumokėti už kiekvienus einamuosius metus ne vėliau kaip iki einamųjų metų gruodžio 1 d. Atsakovas laiku neįvykdė savo įsipareigojimų, t.y. laiku neatsiskaitė už pagal privačios žemės subnuomos sutartis mokamą žemės subnuomos mokestį už 2009 m. pagal 2009-10-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. ŽŪB000000036, už 2010 m. pagal 2010-12-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. ŽŪB000000118. Ieškovas pagal sutarčių 9.1 punktą paskaičiavo 8 747,58 Lt delspinigių.

Atsiliepimas

Atsakovas P. Š. atsiliepime į ieškinį, prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad byloje turi būti taikos derybos, numatytos sutarčių 10.3 punkte.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies. Iš atsakovo P. Š, ieškovo ŽŪB „Žemės fondas“ naudai priteista 22 358,62 Lt skolos, 4 373,79 Lt delspinigių, 6 procentus palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2013-06-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bei 1 146,38 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai 15,42 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (LR CPK 80 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1d. 3, 6 ir 8 p. p., 93 str. 1 d., 96 str. 1 d., 92 str.). Panaikintos 2013 m. birželio 27 d., Marijampolės rajono apylinkės teisme išduotas teismo įsakymas dėl 24 298,83 Lt skolos, 8 747,58 Lt delspinigių ir 9,50 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 648 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo ieškovo naudai. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas laiku nevykdė prievolių atsiskaityti pagal sudarytas sutartis, jis laikomas pažeidusiu prievolės vykdymo tvarką, todėl iš atsakovo, ieškovui buvo priteista 22 358,6 Lt skola (CK 6.59 str., 6.189 str., 6.200 str.). Teismas atmesdamas atsakovo argumentus, dėl ieškovo nesilaikytos išankstinės ginčų sprendimo tvarkos, konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovui pateikus pretenziją būtų galėjęs įvykdyti prievolę. Teismo vertinimu, tarp ginčo šalių sudarytų sutarčių 9.1 punkte nustatyti 0,2 procento delspinigiai nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną prievolės įvykdymo uždelstą dieną ir ieškovo priskaityta 8 747,58 Lt delspinigių suma, buvo per didelė, todėl teismas ją sumažino nuo 0,2 procentų per dieną iki 0,1 procento per dieną ir sprendė, kad toks delspinigių dydis atitinka minimalius įstatyminius nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo ir priteisė ieškovui 4 373,79 Lt delspinigių (CK 1.5 str., 6.37 str., 6.38 str., 6.71-6.75 str., 6.210 str., 6.256 str., 6.258 str. 3 d., 4 d., 6.189 str. 1 d., CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1-2 d. d., LAT nutartis Nr. 3K-3-401/2008).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas P. Š. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamąjį teismo sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.

Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas įvertindamas tik ieškovo argumentus ir neatsižvelgdamas į atsakovo teiginius dėl skolos susidarymo pažeidė CPK 17 straipsnio, 265 straipsnio 2 dalies, 270 straipsnio nuostatas ir nesudarė sąlygų šalims ginčą išspręsti taikiai, taip pat neišaiškino atsakovui jo teisės ginti pažeidžiamus interesus pareiškiant priešieškinį (CPK 159 str., 243 str.). Todėl mano, jog nurodyti argumentai sudaro pagrindą grąžinti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apelianto teigimu, jis skolą pripažino, tačiau skolos nemokėjo, nes jam kilo abejonių dėl reikalavimo pagrįstumo. Sutarties dalyku iš esmės yra du atskiri žemės sklypai, tačiau ieškovas sutartis išskyrė į tris dalis pagal sklypų savininkus. Apeliantas šiuos sklypus nuomojo, tačiau, kaip naudmenas ir sutiko už juos mokėti sulygtą kainą ne pagal absoliutų sklypų dydį, o tik už naudojamą plotą. Sudarius žemės sklypų nuomos sutartis greitai paaiškėjo, kad į atskiras dalis išdalinti žemės sklypai nėra lygiaverčiai, vienas iš sklypų apsemtas. Atsakovas dėl to buvo pradėjęs derybas su ieškovu, tačiau jos nevyko, nors mokėti visos kainos ieškovas nereikalavo. Praėjus dviem metams, atsakovas pradėjo mokėti pilną nuomos kainą, tikėdamasis, kad susiklosčius palankioms aplinkybėms bus galima geranoriškai grįžti prie skolos aptarimo. Tuo tarpu ieškovas, vienašališkai nutraukė vieną nuomos sutartį, kuria išnuomotas geriausias žemės sklypas ir pareikalavo skolos už praeitą etapą, taip pat pareikalavo mokėti didžiulius delspinigius. Esant tokiai situacijai atsakovas iš teismo tikėjosi aktyvių veiksmų leidžiančių šalims sudaryti taikos sutartį. Deja, ginčas buvo išspręstas iš esmės, ko sekoje atsakovas neturėjo laiko pasirengti bylos nagrinėjimui ir pareikšti priešieškinį dėl sutarties sąlygų pakeitimo (CK 6.204 str. 3 d.) arba 6.223 straipsnio pagrindu. Apeliantas teigia, jog nežiūrint į tai, kad bendras apskaičiuotas žemės plotas yra 12,5 ha, tačiau realiai viename sklype, žemės naudmenų yra mažiau dėl aukščiau nurodytų priežasčių. Be to, sutartys buvo nutrauktos be jokios priežasties, o viena iš jų nutraukta padarant atsakovui daug žalos, nes tas sklypas yra geriausias, ir yra nuomojamas, kaip visų nuomos objektų visuma. Nesant minėto žemės sklypo atsakovas nebūtų nuomojęs kitų žemės sklypų. Todėl apeliantas teigia, jog dėl teismo padarytų procesinių pažeidimų, jis neteko teisės apginti pažeistus interesus. Pažymi, jog pagal sutarties 4.3 punktą už nepilnus 2009 metus, aplamai nereikia mokėti nuomos mokesčio, o vadovaujantis teisingumo principu, teismas turėtų pripažinti, jog nuomos mokestis turėtų būti mokamas tik už faktiškai naudojamą žemę. Apeliantas nesutiko su delspinigių priteisimu, nes manė, kad dėl susidariusios skolos iš dalies kaltas ieškovas. Apelianto manymu, aplinkybę, jog šalys ketino susitarti dėl sutarties sąlygų pakeitimo liudiją ir tai, jog PVM sąskaita-faktūra buvo išrašyta pavėluotai ir ilgą laika nereikalaujama jo apmokėti. Todėl teismas palikdamas daugiau, kaip 4 000 Lt netesybas įvertino ne visas svarbias bylai aplinkybes ir neteisingai pritaikė įstatymą. Priimant skundžiamą sprendimą, taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad apelianto atstovas prašė teismo išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą ir pateikė visus reikalingus dokumentus. Tačiau teismas šio prašymo nenagrinėjo. Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme tvarka nenumato galimybės pareikšti priešieškinį, prašo bylą iš naujo grąžinti nagrinėti pirmos instancijos teismui.

Atsiliepimas

Ieškovas ŽŪB ,,Žemės fondas“ atsiliepime į ieškinį prašo palikti skundžiamąjį teismo sprendimą nepakeistu.

Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu ginčo šalims buvo sudaryta galimybė išspręsti ginčą taikiai, tuo tikslu skirtas parengiamasis teismo posėdis, tačiau nepavykus pasiekti kompromiso, byla buvo nagrinėjama iš esmės ir priimtas skundžiamas teismo sprendimas (CPK 228 str., 243 str. 1 d.). Todėl nesutinka su apelianto teiginiais dėl apribotų procesinių teisių ir nesudarytos galimybės išspręsti ginčą taikiai. Ieškovas taip pat teigia, jog atsakovas buvo atstovaujamas advokato, todėl jam turėjo būti žinoma galimybė pareikšti priešieškinį, tačiau jis pareikštas nebuvo (CPK 42 str., 142 str. 2 p., 143 str.).

Dėl žemės mokesčio, ieškovas nurodo, kad teismo posėdžio metu apeliantas sutiko su skolos dydžiu ir ją pripažino. Tarp šalių esminis ginčas liko tik dėl delspinigių dydžio. Todėl ieškovas mano, jog pripažindamas skolą, apeliantas patvirtino, jos dydžio teisingumą ir tinkamą skolos dydžio apskaičiavimą. Sudarydamos ginčijamas sutartis šalys laisvai išreiškė savo valią dėl sutarties sąlygų, todėl už sutarties sąlygų nevykdymą yra atsakinga įsipareigojimų nevykdanti šalis (CK 6.154 str., 6.156 str. 1 d., 6.189 str. 1 d., 6.256 str. 1 d.). Kadangi šalių sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią, ji turėjo būti vykdomą pagal sutartyje nustatytas sąlygas, o jų nevykdžius, apeliantui kilo pareiga sumokėti skolą ir delspinigius. Dėl sutarties vykdymo apeliantas nebuvo pareiškęs jokių pretenzijų ir sumokėjo žemės nuomos sutartį už 2011-2013 metus, kas ieškovo teigimu tvirtina, jog nuomos mokesčio kaina jį tenkino. Pretenzijos pradėtos reikšti tik gavus ieškovo ieškinį. Dėl nurodytų priežasčių, ieškovas mano, jog nebuvo pagrindo kvestionuoti sutartyje numatytą žemės nuomos mokestį, kuris atitiko tikrąją šalių valią.

Dėl delspinigių dydžio ieškovas nurodo, kad šalys sutartyse buvo aptarę delspinigių dydį, todėl jis laikytinas pagrįstu ir ieškovo reikalavimo teisė nebuvo paneigta, tačiau teismas pasinaudojęs įstatyme numatyta teise sumažinti delspinigių dydį, ja pasinaudojo ir sumažino šalių susitarimu nustatytus delspinigius nuo 0,2 procentų per dieną iki 0,1 procento. Ieškovas sutikdamas su sumažintu delspinigių dydžiu, mano, jog 4 373,79 Lt delspinigių suma priteista pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija įvertinusi civilinės bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisinius argumentus, konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino civilinės bylos medžiagą, bei šalių argumentus išdėstytus procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas reglamentuojančias ginčo dalyką, todėl naikinti skundžiamojo teismo sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija sutikdama su pirmos instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, jų nebekartoja, todėl faktinės bylos aplinkybės bus analizuojamos tik apeliacinio skundo ribose.

Tarp ginčo šalių sudarytose žemės subnuomos sutartyse, ginčo šalys sulygo kad apeliantas (nuomotojas) pagal sutarties Nr. ŽF-S-016 (b.l.5-7) sąlygas nuomos mokestis per vienerius metus už visą Žemės sklypą iki einamų metų gruodžio mėn. 1d. moka 3489,10Lt plius PVM, pagal sutarties Nr. ŽF-S-017 sąlygas- 2875,00Lt plius PVM, pagal sutarties Nr. ŽF-S-018 sąlygas-2875Lt plius PVM (b.l. 5-13,T2). Sutarčių sąlygose taip pat numatyta, jog sudarant sutartį sutartims šalims buvo aiškiai žinomi visi faktai, susiję su sutarčių sudarymu, nulėmę sutarčių sudarymą būtent tokiomis sąlygomis, kurios yra išdėstytos sutartyse, <...>, šalys nepareiškė jokių papildomų reikalavimų, susijusių su sutarčių įforminimu, visos sutarčių sąlygos šalių buvo pilnai aptartos ir suderintos individualiai, t.y. atskirai buvo aptarta ir suderinta kiekviena sutarčių sąlyga (sutarčių 6.1, 6.2 p.). Įvertinus tai kas nurodyta, darytina išvada, jog sudarant sutartis apeliantas veikdamas, kaip atidus ir rūpestingas ūkininkas, turėjo pareigą susipažinti su ketinamais išsinuomoti žemės sklypais ir jų būkle. Šalių pasirašyta sutartis turi įstatymo galią. 2009m. pasirašęs sutartis, apeliantas įgijo iš jų kylančias teises ir pareigas, kurias turėjo vykdyti (CK 6.189 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, praėjęs naudotis išsinuomotais žemės sklypais ir pastebęs, kad vienu iš jų nėra galimybės naudotis, pagal paskirtį, turėjo teisę kreiptis į nuomotoją (ieškovą) ir reikalauti pakeisti sutarties sąlygas (sutarčių 7 p.), suteikiant jam galimybę naudotis tinkamu žemės sklypu ir sudaryti sąlygas tinkamam sutarties vykdymui - vykdyti žemės ūkio veiklą (sutarčių 1.2.1 p.), arba sutartį nutraukti remiantis tuo, kad neužtikrinama galimybė naudotis išsinuomotos žemės pagal paskirtį (sutarčių 2.2 p., 8.1-8.2 p.) (CK 6.156 str., 6.193 str.). Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kad tokių veiksmų apeliantas ėmėsi. Bylos medžiaga tvirtina, tik tą aplinkybę, jog prasidėjus teismo procesui, apelianto atstovas ketino teismui pateikti fotonuotraukas patvirtinančias, jog vieno iš trijų išsinuomotų žemės sklypų nėra galimybės naudoti pagal sutartyse nustatytą paskirtį, tačiau šiuos įrodymus buvo atsisakyta priimti, neturint galimybės įsitikinti jų sąsajumu su ginčo dalyku (b.l. 47-49, T2). Kiti įrodymai patvirtinantys apelianto argumentus byloje nėra pateikti. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantas neįrodė, kad jo, pagal nuomos sutartis naudojamos žemės naudmenos, neatitinka sutarties sąlygų ir šį apelianto argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą (CPK 178 str.,183 str.,185).

Paminėtų Sutarčių 8 punkte šalys susitarė, jog jos turi teisę vienašališkai nutraukti sutartis įspėjus raštu kitą šalį prieš vienerius metus, išskyrus atvejus, kai šios sutarties 8.2 ir 8.3 punktai numato kitaip. Sutarčių 8.3 punkte nustatyta, kad nuomotojas turi teisę, pranešęs nuomininkui prieš trisdešimt dienų, vienašališkai nutraukti sutartis, jei nuomininkas ilgiau nei du mėnesius nuo sutartyje nustatyto nuomos mokesčio mokėjimo termino nemoka nuomos mokesčio (punktas (b) (CK 6.156 str.). Bylos duomenys tvirtina, jog apeliantas netinkamai vykdė prievolę mokėti nuomojamos žemės nuomos mokestį, ko sekoje susidarė 22 358,62 Lt skola (b.l. 14-15;18), t.y. nemokėjo nuomojamos žemės nuomos mokesčio daugiau bei du mėnesius, skolą pripažino. Todėl apelianto argumentas, kad nuomotojas (ieškovas) sutartį nutraukė be priežasties atmetamas, kaip teisiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad apeliantas neginčijo sutarties nutraukimo neteisėtumo, apeliantui išliko pareiga mokėti nuomojamos žemės nuomos mokestį pagal galiojančias šalių sutarties sąlygas, kurį pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apelianto (CK 6.37 str., 6.38 str., 6.59 str., 6.189 str., 6.200; 6.256 str., 6.258 str. 3 d., 4 d., 6.189 str. 1 d.).

Apeliantas taip pat remiasi tuo, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šalys sudarytose sutartyse buvo sulygę dėl ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos. Sudarytų sutarčių 10.3 punkte šalys buvo susitarę, kad ginčai ir kiti nesutarimai arba reikalavimai, kylantys iš šių sutarčių ar susiję su šiomis sutartimis, sprendžiami derybomis. Nepavykus ginčo (ar kito nesutarimo) išspręsti derybomis per 10 (dešimt) dienų nuo derybų pradžios arba bet kuriai iš šalių nusprendus, kad ginčo spręsti derybomis netikslinga, ginčas sprendžiamas teisme <...>.

Nagrinėjamu atveju apeliantui nevykdant įsipareigojimo mokėti nuomos mokestį už nuomojamą žemę, ieškovas turėjo teisę spręsti, kad derybos yra netikslingos ir kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos (CPK 5 str. 1 d.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad sutarčių 10.3 punktu, apeliantas pagrįsdamas pirmos instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, remiasi nepagrįstai.

Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo sumažintu delspinigių už prievolės įvykdymo praleidimą dydžiu, teigdamas, jog šioje skundžiamo sprendimo dalyje teismas netinkamai pritaikė įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje ir teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-443/2008; Nr. 3K-3-364/2013; kt.). Nagrinėjamu atveju, pirmos instancijos teismas įvertino, kad apeliantas nėra piktybiškai prievolės nevykdantis asmuo, už laikotarpį nuo 2011-2013 metų yra sumokėjęs žemės nuomos mokesčius, dalį skolos yra padengęs po teismo įsakymo priėmimo (b.l. 17,T2). Pirmos instancijos teismas įvertino ir tai, jog ieškovas nebuvo pateikęs apeliantui pranešimo apie netinkamai vykdomas prievoles ir nemokamą nuomojamos žemės mokestį, ir tik 2013 m. kovo 28 d. elektroniniu laišku pareikalavo patikrinti ar apeliantas apmokėjo sąskaitas-faktūras (b.l. 52,T2), todėl laikė, kad šalių sutartyse nustatytas delspinigių dydis yra per didelis ir jį sumažino nuo 0,2 procentų per dieną (sutarčių 9.1 p.) iki 0,1 procento. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei teigia apeliantas, pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes susijusias su šalių susitarimu nustatytų delspinigių dydžiu ir pagrįstai juos sumažino iki 0,1 procento per dieną, už pažeistą prievolės įvykdymo terminą, tokiu būdu iš esmės nepaneigdamas šalių susitarimo sąlygų ir neleisdamas ieškovui nepagrįstai praturtėti apelianto, netinkamai vykdžiusio prievoles, atžvilgiu, todėl nustatytas delspinigių dydis laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CK 1.5 str., 6.71-6.75 str., 6.258 str. 3 d.).

Apeliantas pagrįsdamas pirmos instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, remiasi jo teigimu, pirmos instancijos teismo padarytais proceso teisės pažeidimais (CPK 17 straipsnio, 159 str., 243 str., 265 straipsnio 2 dalies, 270). Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinės teisės pažeidimai sudaro pagrindą naikinti skundžiamąjį teismo sprendimą, jei procesinės teisės pažeidimas arba netinkamas taikymas galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą (CPK 329 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, tokie pažeidimai nenustatyti ir konstatuota apelianto pareiga atsiskaityti su ieškovu pagal sudarytas sutartis. Todėl remiantis procesinės teisės pažeidimais, nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamojo teismo sprendimo. Apeliantas teigia, jog pirmos instancijos teismas nesudarė šalims galimybių ginčą išspręsti taikiai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, priešingai, nei teigia apeliantas, tokia galimybė buvo sudaryta dar pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje (b.l.39). Teismas atidėjo bylos nagrinėjimą ir nustatė šalims 23 dienų terminą taikos sutarties sudarymui (b.l. 47;53-54,T2), tačiau šalims nepavykus išspręsti ginčo abipusiu susitarimu, byla buvo nagrinėjama teismo posėdyje ir priimamas sprendimas byloje. Todėl šie apelianto argumentai atmetami, kaip teisiškai nepagrįsti (CPK 228 str., 243 str. 1 d., 185 str.,).

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmos instancijos teismas apribojo jo teisę pateikti priešieškinį. Pagal CPK 143 straipsnį, atsakovas (apeliantas) turėjo teisę pareikšti priešieškinį iki teismo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas nuo proceso pradžios buvo atstovaujamas kvalifikuoto teisininko – advokato (b.l.26,32,T2), su kuriuo neabejotinai buvo aptarti apelianto gynybos nuo pareikšto ieškinio variantai ir priešieškinys pareikštas nebuvo, todėl darytina išvada, jog apeliantas tokios galimybės su advokatu nebuvo apsvarstęs. Dėl šios priežasties, apeliantui per įstatyme nustatytą terminą nepareiškus priešieškinio, t.y. nepareiškus priešpriešinių reikalavimų ieškovui, nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmos instancijos teismas apribojo apelianto teisę į priešieškinio pareiškimą, nes pažeistų teisių gynybos būdo pasirinkimą (atsiliepimas ar priešieškinys) lemia atsakovo (apelianto) išreikšta valia.

Ieškovas ŽŪB ,,Žemės fondas“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jo prašymas netenkinamas (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Todėl ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alvydas BarkauskasAndrutė KalinauskienėRita Kisielienė