Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Šalies argumentai

Nuteistieji A. J. ir A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir juos išteisinti. Mano, kad nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas. Byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad būtent apeliantai padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Teigia, kad teismas nepagrįstai nesirėmė BPK 1 str., 241 str. 2 d. nuostatomis, įrodymus tyrė šališkai, rėmėsi tik apeliantus kaltinančiais įrodymais, nesiėmė priemonių pilnai, objektyviai ir visapusiškai ištirti visas bylos aplinkybes. Duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, yra apeliantų, nukentėjusiojo A. Ž. , liudytojų V. K. , D. T. , A. M. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, pažymos apie asmenis, nusikaltimo padarymo dieną kirtusius Lietuvos-Latvijos sieną, liudytojo V. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, asmens parodymų atpažinti bei akistatų protokolai. Kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina nusikaltimo įvykį, bet nėra patikimų duomenų, leidžiančių spręsti apeliantų kaltės klausimus, t y., nėra duomenų svarbių bylos teisingam išsprendimui. Teigia, kad byloje surinkti duomenys nėra pakankamai patikimi įrodymai, leidžiantys daryti išvadą, kad būtent jie padarė nusikaltimą už kurį nuteisti. Mano, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo BPK 20 str. 5 d. nuostatomis, nepašalino abejonių dėl netinkamo įrodymų rinkimo būdo ir metodo bei nenustatė iš kur byloje atsirado liudytojas V. K. Apeliantai teigia, kad jie kaltais buvo pripažinti jau 2003 m. spalio 13 d., kai visos nusikaltimo padarymo aplinkybės, mechanizmas ir kalti asmenys, nustatyti iki šios dienos policijos darbuotojams atliekant operatyvinius paieškos veiksmus. Apeliantai skunduose nurodo, kad vienas iš pirmųjų bylos dokumentų yra 2003 m. spalio 13 d. Lietuvos Kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos komisaro inspektoriaus E. V. pažyma, kurioje A. J. nurodytas kaip nusikaltimo organizatorius, nurodyti nusikaltimo vykdytojai, nurodyta kaip A. J. susisiekė su nusikaltimo vykdytojais, kaip įvykdytas plėšimas, kokiu laiku ir kokiu būdu vykdytojai atvyko į nusikaltimo vietą, kokius konkrečius veiksmus atliko su nukentėjusiuoju-norėjo jį nužudyti, koks buvo apeliantų vaidmuo, kas pasiėmė sunkvežimį, kas pakeitė sunkvežimio ir priekabos valstybinius numerius, turėjo padirbtus sunkvežimio dokumentus, kaip prie šio nusikaltimo prisidėjo du (duomenys neskelbtini) gyventojai. Šioje pažymoje nurodytos visos esminės nusikaltimo įvykdymo aplinkybės, mechanizmas, organizatorius, vykdytojai. Pridėjus dokumentus, įforminančius operatyvinius veiksmus, t.y. įrodymus, kurių pagrindu aprašytos šios nusikaltimo įvykdymo aplinkybės, byla perduota teismui. Byloje nenustatyta iš kokių šaltinių gautais duomenimis ir įrodymais pagrįsta ši pažyma, nes joje, kaip pagrindiniai liudytojai vykdę technines funkcijas, nurodyti du (duomenys neskelbtini) gyventojai-V. K. ir D. T. , apklausti tik vėliau. Teigia, kad visas pažymoje nurodytas aplinkybes turėjo patvirtinti būtent šie asmenys, jei V. K. buvo prie nukentėjusiojo miške ir girdėjo nusikaltimo vykdytojų pokalbį apie ketinimą nužudyti nukentėjusįjį. Tokių aplinkybių nukentėjusysis neminėjo apklausoje. Nurodo, kad pažymoje nepagrįstai nenurodyti V. K. ir D. T. duomenys. Apklaustas byloje liudytoju V. K. nenurodė svarbių aplinkybių-savo draugo D. T. gyvenamosios vietos, kam priklausė automobilis, kuriuo važinėjo, kur buvo apklausiamas pirmą kartą, nors pažymoje jis nurodė tikslų laiką, su konkrečiomis smulkmenomis patvirtino policijos darbuotojų pažymoje pateiktus duomenis. Tvirtina, kad šio liudytojo parodymai yra nepatikimi, nes jo pirminiai parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams ir kitiems byloje užfiksuotiems duomenims. Teigia, kad nors Klaipėdos policijos darbuotojai paruošė liudytoją V. K. ir vežiojo jį į visas apklausas, tačiau jie netiksliai žinojo įvykio aplinkybes, nes visos aukščiau nurodytos aplinkybės buvo nustatytos policijos darbuotojams atliekant operatyvinius paieškos veiksmus. Šie veiksmai neužprotokoluoti ir jų patikimumas bei teisėtumas nepagrįstai nepatikrintas. Paminėta, kad ši komisaro inspektoriaus pažyma atsirado areštavus A. J. Generalinės prokuratūros darbuotojų tiriamoje kitoje, kontrabandos byloje. Šioje byloje jam pareiškus įtarimą, ilgą laiką nebuvo atliekami jokie kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Todėl A. J. teigia, kad įtarimai jam buvo pateikti neturint pakankamai įrodymų ir dėl ko nebuvo pagrindo pratęsti kardomąjį kalinimą. Tačiau atsiradus minėtai komisaro inspektoriaus pažymai, ji buvo skubiai pridėta prie Radviliškio raj. policijos komisariate tiriamos baudžiamosios bylos, o jau kitą dieną atgabenamas V. K. , kuris besąlygiškai tvirtino pažymoje nurodytas aplinkybes, parodė nusikaltimo vietą parodymų patikrinimo metu, atpažino iš nuotraukų A. K. ir J. S. , kaip nusikaltimo vykdytojus. Tik remiantis šiais duomenimis, A. J. buvo pratęstas suėmimo terminas. Liudytojas V. K. šioje byloje atsirado keistomis aplinkybėmis. Jis negalėjo nurodyti kur ir kieno buvo apklausiamas pirmą kartą, tik nagrinėjant bylą teisme nurodė, kad apie nusikaltimą gatvėje papasakojo iš matymo pažystamam policininkui vardu R. Apeliantų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu, yra nuoseklūs. Nurodo, kad komisaras inspektorius E. V. siūlė A. J. bendradarbiauti su policijos organais, o atsisakius, pažadėjo ilgą laiką įkalinti už bet kokį kitokį nusikaltimą. Kaip tik tuo metu buvo gauta Latvijos Valstybės sienos apsaugos vyriausiosios valdybos pažyma apie A. J. bei du anksčiau teistus asmenis, kaip apie asmenis kirtusius sieną nusikaltimo dieną. Taip pat buvo žinomos iš nukentėjusiojo parodymų nusikaltimo padarymo aplinkybės. Todėl buvo rasti liudytojai, kurie neva papasakojo bei atpažino šiuos asmenis, kaip nusikaltimo organizatorių ir vykdytojus. Kadangi V. K. anksčiau teistas, jis sutiko bendradarbiauti su policijos darbuotojais. Todėl nepagrįstai neišsiaiškintos šio liudytojo atsiradimo byloje tikrosios aplinkybės. Teigia, kad liudytojas V. K. nieko nežino apie šį nusikaltimą, jį padariusius asmenis, nebuvo betarpiškas šio nusikaltimo liudytojas, o byloje duoda tendencingus melagingus parodymus apeliantų atžvilgiu dėl jam žinomų ir naudingų paskatų. Nukentėjusysis A. Ž., apklaustas tuoj pat po įvykio, detaliai, smulkiai ir išsamiai parodė visas įvykio aplinkybes, papildomose apklausose nenurodė jokių naujų aplinkybių, motyvuodamas tuo, kad praėjus laikui įvykiai užsimiršta. Mano, kad nukentėjusiojo parodymuose aprašytas nusikaltimo mechanizmas visiškai atitinka tikrovę, o liudytojo V. K. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams. Šio liudytojo nurodytos aplinkybės neatitinka bylos aplinkybių, prieštaravo liudytojo D. T. parodymams, kol jie nebuvo priderinti ir suderinti. Liudytojo V. K. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra nenuoseklūs ir kečiami, kai tampa žinomos naujos bylos aplinkybės. V. K. 2003 m. spalio 15 d. apklausoje nurodė, kad jo draugas D. T. pas jį atvažiavo automobiliu (duomenys neskelbtini), su kuriuo jie važiavo A. J. nurodymu. Tačiau D. T. 2003 m. lapkričio 7 d. apklausoje nurodė, kad tokio savo automobilio niekada neturėjo. Tik vėliau V. K. Radviliškio raj. apylinkės teisme parodė, kad šis automobilis buvo kaimyno. Apeliantai mano, kad yra keista jog liudytojas prisimena vietą miške, kuriame buvo tik vieną kartą, tačiau neprisimena, kam priklausė mašina, kuria važinėjo. Nors teismo posėdžio metu liudytojas A. M. patvirtino, kad jis turėjo automobilį (duomenys neskelbtini), tačiau nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių šį faktą. Teismas nepagrįstai nepareikalavo rašytinių šios aplinkybės įrodymų. Šis liudytojas parodė, kad buvo davęs šį automobilį naudotis V. K. . Taip pat šis liudytojas nurodo, kad jis buvo apklaustas Klaipėdos policijos darbuotojų, kurie papasakojo apie nusikaltimą, kad jis 2001 m. lapkričio mėn. automobilio dokumentus V. K. padavė ryte ir pastarasis išvažiavo, o vakare automobilį ir dokumentus grąžino. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas neapklaustas, nepagrįstai nepatikrinta, ar tikrai jis turėjo tokį automobilį ir kuriuo laiku, nes jo parodymai apie automobilį ir dokumentų perdavimo laiką prieštarauja V. K. parodymams. Apeliantai teigia, kad Klaipėdos policijos darbuotojai neteisėtai kalbėjosi su šiuo liudytoju, liepdami jam nurodyti melagingas įvykio aplinkybes, pokalbio niekur neužfiksavo. Apeliantai nurodo, kad V. K. 2003 m. spalio 15 d. apklausoje parodė, kad su A. J. prie parko susitiko 24 val., po to pylėsi kolonėlėje benziną ir apie l val. buvo poste(duomenys neskelbtini). Tas pačias aplinkybes jis nurodė ir apklausiant teisme. Šie parodymai neatitinka byloje užfiksuotiems duomenims. Pažymoje nurodyta, kad A. J. 23 val. 43 min. kirto Lietuvos sieną, todėl 24 val. jis fiziškai negalėjo būti mieste (duomenys neskelbtini) prie parko. Nepagrįstas teismo motyvas, jog liudytojo V. K. parodymai apie jo susitikimo (duomenys neskelbtini) priemiestyje 2001 m. lapkričio 5 d. vakare su apeliantu laiką, neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nes liudytojas V. K. nurodė tik apytikslį laiką - 24 val., o atsižvelgiant į nedidelį, t.y., kelių dešimčių kilometrų atstumą nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), prieštaravimų tarp šių įrodymų, teismo nuomone, nėra. Teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į tą aplinkybę, jog liudytojas, ne vieną kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė tikslų laiką, t.y., 24 val., o per 15 minučių neįmanoma iš (duomenys neskelbtini) nuvažiuoti į susitikimo vietą (duomenys neskelbtini). Apeliantai nurodo, kad V. K. 2003 m. spalio 15 d. apklausoje nurodydamas vaikinų, kuriuos jis vežė, išvaizdos bruožus, parodė, kad veido bruožų neįsidėmėjo, nors kategoriškai teigė, kad juos atpažinti galėtų. Ir tą pačią dieną iš labai blogos kokybės nuotraukų, kuriose nesimato kūnų sudėjimo ir ūgių, V. K. atpažino A. K. , o vėliau ir J. S. pagal jo veido bruožus, veido formą, akių, antakių, nosies, lūpų formas. Apeliantai teigia, kad toks atpažinimas, po tokių prieštaringų V. K. parodymų, pagrįstai leidžia manyti, jog liudytojas iš anksto žinojo, kokias ir kokių asmenų nuotraukas reikia parodyti. Nukentėjusysis tuoj po įvykio apibūdino asmenį, važiavusį jo automobilyje, ir vyriškį, atėjusį iš kitos mašinos bei smogusį jam į veidą. Tačiau kito nuteistojo A. K. ūgis ir išvaizda visiškai neatitinka nukentėjusiojo nurodytų asmenų išvaizdos. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad nusikaltimą įvykdę asmenys būtinai turėjo būti iš Latvijos ir nusikaltimo dienos naktį kirto Lietuvos-Latvijos sieną. Toje pačioje 2003 m. spalio 15 d. apklausoje V. K. parodė, kad kartu su A. K. mišku praėjo 100-200 m. Apeliantai teigia, kad nežiūrint į šį labai netikslų, vieną už kitą dvigubai didesnį apibūdinimą, liudytojas puikiai miške atrado vietą, kurioje prie medžio buvo pririštas nukentėjusysis. Nors šis liudytojas neprisimena kaip atrodė antklodė, kurią paėmė iš A. J. , kieno automobiliu važiavo, kokiu laiku buvo miške, kada grįžo prie sienos ir kitų aplinkybių, tačiau vieną kartą pabuvęs prietemoje, nežinomame miške, kuris per du metus neabejotinai pasikeitė, atrado niekuo neišsiskiriančią nusikaltimo vietą, esančią tarp niekuo neišsiskiriančių, ūgtelėjusių medžių. Iš to seka, kad aktyviai ruošiant V. K. pagrindiniu liudytoju, jis buvo atgabentas į įvykio vietą iki apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje protokolavimo. V. K. toje pačioje apklausoje parodė, kad į (duomenys neskelbtini) atgal vyrus atvežė 16-17 val., po to mašinoje pralaukė dar l,5 val., buvo tamsu. Tačiau asmens parodymų atpažinti 2003 m. spalio 21 d. protokole bei teismo posėdžio metu parodė, kad pririštą prie medžio vyriškį matė 14 val., kad prie sienos grižo 4 val., po to 2 val. pralaukė kol iš Latvijos atvažiavo taksi. Šie liudytojo parodymai prieštarauja rašytiniams įrodymams. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. K. sieną kirto 14 val. l2 min., kai buvo šviesus paros metas. Nukentėjusysis nurodė, kad nusikaltimas jo atžvilgiu buvo vykdomas laikotarpyje nuo 7 val. iki 9 val. , nes 10 val. 10 min. jis jau buvo Radviliškio raj. policijos komisariate. Tik vėliau, proceso dalyviams kartojant ir tikslinant tuos pačius klausimus, liudytojas V. K. parodė, jog gal buvo šviesu, nes šios aplinkybės gerai neprisimena. D. T. taip pat parodė, kad, kai atvažiavo iš Latvijos taksi paimti vyrų, buvo tamsu ir dėl to jis negalėjo matyti atvažiavusios mašinos. V. K. toje pačioje apklausoje parodė, kad apelianto nurodymu į degalinę "Lietuvos kuras" Šiauliuose atvežė aukštesnį jaunuolį, kuriam apeliantas padavė antklodę, kurią aukštasis vaikinas atsinešė prie medžio pririšto žmogaus. Tačiau liudytojas D. T. 2003 m. lapkričio 7 d. apklausoje parodė, jog vyriškiai automobilyje visą laiką buvo dviese, jog nepamena, ar vežė vieną vyriškį. Po šių parodymų V. K. taip pat parodė, jog antklodę jam padavė A. K. , po ko jis ją atvežė aukštesniam vyriškiui, laukiančiam ant kelio prie Radviliškio ribos. Taip pat V. K. toje pačioje apklausoje parodė, kad aukštesnis vaikinas jį pakvietė eiti kartu, kad nuėjus pamatė prie medžio pririštą žmogų, kad jo akivaizdoje vaikinai šį vyriškį dar virvėmis pririšo prie medžio ir tarpusavyje kalbėjosi. Iš jų žodžių suprato, jog jie vyriškį nori nužudyti. Jis jų paklausė ką jie daro, pasakė, kad nenori būti įpainiotas, kad dėl to skambino A. J. , kuris pasakė, kad viskas tvarkoje. Vėliau dar papildė, kad tokius A. J. nurodymus perdavė vyrams, kurie jam pakluso ir visi trys nuėjo. Teismo posėdžio metu V. K. parodė, kad buvo 10 m. atstumu nuo pririšto prie medžio žmogaus, 2-3 m. atstumu nuo jo, tarp jo ir to pririšto žmogaus, buvo latviai, ir jis girdėjo, ką vyrai kalbėjo. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad prie medžio jį atvedė, pririšo ir girdėjo prie jo esant tik du žmones. Pokalbio apie jo nužudymą jis negirdėjo. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis parodė supratęs, jog miške su juo liko dviese, kalbėjo rusiškai, saugojo dvi valandas ir visą laiką buvo dviese, niekas nebuvo atėjęs, iš balsų sprendžiant abu vyrai buvo greta, visą laiką juto juos esant, kalbantis, vaikščiojant apie jį, būdami šalia pasakė, kad išeina, girdėjo tolstant balsus ir suprato, kad jie nuėjo. Nukentėjusysis negirdėjo apie grasinimą nužudyti. Tai, kad nueidami vyrai kažką jam sakė, bet nukentėjusysis nepamena konkrečiai ką, dar nereiškia, kad buvo kalbama apie nužudymą. Šios aplinkybės prieštarauja V. K. parodymams. Be to, liudytojas D. T. parodė, kad jis neprisimena jog V. K. būtų nuėjęs į mišką. Taip pat ir nukentėjusysis kategoriškai neigia trečio asmens buvimą, jo bendravimą su kitais dviem asmenimis, pokalbius apie jo nužudymą bei pokalbius telefonu apie tai su kitais asmenimis. V. K. toje pačioje apklausoje bei apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad pririštam prie medžio vyriškiui ant galvos buvo uždėtas plastikinis juodos spalvos maišelis ir kad nueidami vaikinai pririštą vyriškį užklojo jo atvežta antklode. Šios apklausos metu nei apeliantas, nei jo gynėja nebuvo susipažinę su bylos medžiaga, todėl negalėjo užduoti liudytojui tikslinančių klausimų. Tik susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga-nukentėjusiojo A. Ž. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu bei prie jo pridėtomis nuotraukomis, paaiškėjo, kad ant nukentėjusiojo galvos nebuvo jokio maišo ir antklodės, kuria jis buvo apklotas. Nukentėjusiojo parodymus, kad jam akys ir burna buvo užklijuotos tik lipnia juosta, ir jokia antklode nebuvo apklotas, patvirtina įvykio vietos apžiūros metu užfiksuota lipni juosta. Duomenų apie antklodę šiame protokole neužfiksuota. Šiuos parodymus nukentėjusysis patvirtino teisme. Nors V. K. teisme kategoriškai teigė buvus ant nukentėjusiojo galvos juodą celofaninį maišą, tačiau jis nenurodė antklodės spalvos, jos išvaizdos, ką su ja darė A. K. - ar užklojo nukentėjusįjį, ar nešėsi atgal į mašiną. Apeliantai mano, jog V. K. pasakoja apie šią antklodę tam, kad būtų pateisinama priežastis dėl ko A. K. išėjo iš miško, susitiko V. K. ir pakvietė jį į mišką pažiūrėti kaip vykdomas nusikaltimas. Tačiau teigia, kad šie parodymai yra nelogiški, nes asmenys besiruošiantys nužudyti nukentėjusįjį nesirūpintų jo sveikata. Jei ne antklodės pristatymas, tai V. K. nebūtų matęs nusikaltimo smulkmenų ar girdėjęs apie ketinimus nužudyti. Teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šiuos nelogiškus V. K. parodymus. Nukentėjusysis teisme parodė, kad girdėjo jį saugančius asmenis telefonu duodant nurodymus, kuriuo keliu važiuoti. Tačiau nuteistasis A. K. Lietuvoje buvo tik keletą kartų, daug laiko prieš tai buvo izoliuotas, todėl teigia, kad jis nuteistasis negalėjo taip gerai žinoti Lietuvos kelių, kad duotų nurodymus kitiems asmenims kuriuo keliu važiuoti. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad šio nuteistojo A. K. miške nebuvo. Liudytojai V. K. ir D. T. parodė, kad asmenys, kuriuos jie vežė, kalbėjo rusiškai ir latviškai. Tačiau tokie parodymai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, nes nuteistasis A. K. nemoka latvių kalbos, niekada ja nekalbėjo. Jokių įrodymų, jog jis moka latvių kalbą ir ja kalba, byloje nėra. Nelogiška aplinkybė yra ir tai, kad dviems rusams, neslepiantiems nuo V. K. savo nusikaltimo, jį pakvietus prie pririšto nukentėjusiojo, reikėtų laužyti liežuvį ir kalbėti latviškai. Nors apie savo uždarbį, pasak V. K. , jie kalbėjo jam suprantama rusų kalba. Tai leidžia daryti išvadą, kad liudytojas V. K. nieko nežino apie šį nusikaltimą ir jį padariusius asmenis, nebuvo betarpiškas šio nusikaltimo liudytojas, o byloje duoda tendencingus melagingus parodymus dėl jam žinomų ir naudingų paskatų. Liudytojas D. T. gal kada ir vežė kokius tai asmenis iš Latvijos, gal liudytojas A. M. kada nors ir skolino kokį nors savo automobilį, tačiau, tai neįrodo, kad tai buvo įvykio dieną, kad tai prašė būtent A. J. ir kad tuo automobiliu važiavo A. K. ir J. S. Teigia, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas nepilnai ir nevisapusiškai, neišsiaiškintos nusikaltimo padarymo aplinkybes, nepatikrinti pažymoje nurodyti faktai, tinkamai neapklaustas J. S. Byla perduota teismui išskyrus J. S. atžvilgiu kitą bylą, naujas liudytojas A. M. apklaustas tik teisme, jo parodymai nepatvirtinti rašytiniais įrodymais. Byloje nepagrįstai neišaiškinta objektyvi tiesa, nesiimta priemonių išsiaiškinti tikrąsias A. K. ir J. S. atvykimo į Lietuvą priežastis, neapklausti liudytojais taksi vairuotojai, atvežę ir išvežę juos, neapklaustas trečias asmuo, kartu važiavęs ir grįžęs su jais, nors visų šių asmenų pavardės žinomos. Teismas nepagrįstai neišsiaiškino šių aplinkybių. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo V. K. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, prieštarauja nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymams. Teismas neatsižvelgė į liudytojo V. K. parodymų apie jo matytą plastmasinį maišelį ant nukentėjusiojo galvos nesutapimą su nukentėjusiojo A. Ž. parodymais, tai įvertindamas kaip liudytojo "sąžiningą" suklydimą, kadangi lipni juosta ant nukentėjusiojo veido liudytojui, mačiusiam nukentėjusįjį, liudytojo teigimu, iš tolo, galėjo atrodyti kaip plastmasinis maišelis. V. K. parodė, kad jis buvo 10 m. atstumu nuo pririšto prie medžio nukentėjusiojo, todėl nepagrįstas teismo teiginys, kad liudytojas matė nukentėjusįjį "iš tolo". Nors minėti liudytojo V. K. parodymai rodo, kad jis „sąžiningai klysta“ aiškindamas beveik visas esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau teismas nepagrįstai tai pateisina ilgu laiko tarpu (beveik du metai) nuo nusikaltimo. Todėl apeliantai teigia, kad tokios išvados rodo teismo šališkumą. V. K. ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai ir užtikrintai nurodė visas aplinkybes, jo parodymuose nėra žodžio“neprisimenu“ arba abejonių dėl aiškinamų aplinkybių. Tik teisme jis pradėjo daug kuo abejoti, nes tapo žinoma, jog jo parodymai aiškiai prieštarauja kitų asmenų parodymams ir byloje surinktiems įrodymams. Teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į liudytojo V. K. melagingus parodymus. Posėdžio metu jis tvirtino, jog nuteistasis A. K. tardymo izoliatoriuje ir automobilyje vežant į teismą bandė jį paveikti ir jį gąsdino. Šias liudytojo nurodytas aplinkybes kategoriškai paneigė Šiaulių VPK ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija. Tai rodo, kad liudytojas V. K. apeliantą apkalba. Nepagrįstas teismo motyvas, kad apeliantų kaltę netiesiogiai patvirtina pažymose apie asmenis, kirtusius Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, užfiksuoti duomenys apie nuteistojo A. K. atvykimo į Lietuvą bei išvykimo laiką, kuris sutampa su nusikaltimo padarymo laiku, o A. J. trumpalaikis, mažiau nei valandą, išvykimas iš Lietuvos į Latviją per Būtingės pasienio postą likus 2 val. iki nuteistojo A. K. atvykimo į Lietuvą, taip pat netiesiogiai patvirtina jų veiksmų išankstinį suderinimą. Tai, kad A. J. kirto Latvijos sieną dar neįrodo, kad jis derino bendrus veiksmus su nuteistuoju A. K. , kad jį pažinojo ir su juo matėsi. Nuteistasis A. K. sieną kirto 2 val. anksčiau, negu A. J. įvažiavo į Lietuvą. Teismas nepagrįstai atmetė A. J. parodymus, kad jis į Latviją vyko susitikti su moterimi, nes jis negalėjo įvardyti asmens, su kuriuo susitiko Latvijos pasienyje. Teismo posėdžio metu A. J. nurodė, kad moters pavardės neatskleis, nenorėdamas jai pakenkti, kadangi ji ištekėjusi. Taip pat nėra apeliantų kaltės įrodymas teismo motyvas, jog nusikalstamą veiką padarė iš Latvijos atvykę asmenys, ką patvirtina nukentėjusiojo A. Ž. parodymai, jog kartu su juo važiavęs iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) vyriškis teigė atvykęs iš Latvijos. Bet teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusiojo apibūdinti asmenys visiškai nepanašūs į nuteistąjį A. K. ir J. S. Nukentėjusiojo parodymai tik leidžia daryti prielaidą, kad jį apiplėšę asmenys galėjo būti iš Latvijos, tačiau jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad jį apiplėšė būtent nuteistasis A. K. ir J. S. Teismas yra įpareigotas pilnai ir visapusiškai, o ne vienpusiškai rinkti ir ištirti visus byloje surinktus įrodymus. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik surinkus visumą kaltę įrodančių bei patikimų įrodymų. Apeliantai teigia, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių jų dalyvavimą padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.