Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-09-08 · Administracinė byla Nr. I1-3340-281/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-09-08Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-09-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-09-08
Bylos Nr.
I1-3340-281/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01437-2020-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė (pirm.)
Pareiškėjas
K. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-3340-281/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01437-2020-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. R. kreipėsi į teismą skundu, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), buvusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

Paaiškino, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K nuo 2017-01-01 iki 2020-01-01 netinkamomis sąlygomis. Viso laikotarpio metu buvo apgyvendintas kamerose, kuriose jam tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, be to, gyvenamąjį plotą mažino pastatytas privalomasis inventorius. Laikymo Lukiškių TI-K metu kamerose buvo apgyvendinta iki 4 asmenų, įskaitant pareiškėją. Dėl per mažo ploto kameroje tarp joje kalinamų asmenų kildavo konfliktai, buvo sunku net prasilenkti.

Dėl vienoje kameroje laikomų asmenų skaičiaus tekdavo laukti eilės pasinaudoti sanitarinio mazgo įrenginiais arba siekiant pavalgyti atsisėdus ant kėdės šalia stalo. Neturėjo galimybės atlikti fizinės mankštos kameroje, nes tokiais savo veiksmais trukdytų kartu vienoje patalpoje apgyvendintiems asmenims, todėl pareiškėjas turėjo nuolat gulėti lovoje. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumų ir emocinių išgyvenimų.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–13).

Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2017-06-15 iki 2019-05-28. Nuo 2019-05-28 iki 2020-01-01 duomenų apie pareiškėjo buvimą Lukiškių TI-K nėra, nes 2019-05-28 jis išvežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjas važiavo per Lukiškių TI-K į kitas laisvės atėmimo įstaigas tranzitu ir buvo kalinamas šioje įkalinimo įstaigoje tik trumpais laikotarpiais. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengtos 2–4 lovos, sanitarinis mazgas, lentyna bei pakabos viršutiniams drabužiams pasikabinti. Pareiškėjo nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo nepagrįsti, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą, nenumato nei teisės aktai, nei teismų suformuota praktika. Be to, pareiškėjas turėjo teisę pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą per dieną.

Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką jam ir tokia įtaka sukėlė konkrečių neigiamų pasekmių. Tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas teikdamas skundą turi pareigą įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų jis patyrė žalą, bei pagrįsti priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2017-01-01 iki 2020-01-01.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui pagal CK 6.271 straipsnį konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas teigia, kad jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, įtvirtintas teisės aktuose.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017-11-28 iki 2018-10-19, ir aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-10-20), 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2011-02-01 iki 2019-03-06 ir aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2019-03-07) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2015-11-01 iki 2018-10-31, ir aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-11-01), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. Taigi pagal ginčo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus pareiškėjui Lukiškių TI-K kameroje turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017-06-15 iki 2019-05-28. Teismas nustatė, kad visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam teko teisės aktų reikalavimus t. y. 3,6 kv. m, atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas. Iš pateiktų duomenų apie kamerų plotus bei jose laikomų asmenų skaičių nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,65 kv. m iki 7,38 kv. m kameros ploto. Taigi, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad ir taip mažą kameros plotą dar mažino inventorius, teismas tokius argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28), 14.6 papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), taigi pareiškėjo nurodomų baldų kameroje įrengimą nustato teisės aktai. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklėse nenustatyta, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Teismas pažymi, kad, pagal EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo atimti baldų ar sanitarinio mazgo užimamo ploto iš bendro kameros ploto ir konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes nenustačius neteisėtų veiksmų tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132– 134 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė