Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu (naudojant ZOOM platformą) išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ ieškinį atsakovui I. K. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti darbo sutarties su atsakovu I. K. nutraukimą teisėtu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, CPK XX skyriaus normose įtvirtinant darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, jų nagrinėjimo ypatumų, inter alia, teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekiama užtikrinti darbuotojo, kaip darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011).

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau ir DK) 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Ginčo šalis, pareiškusi ieškinį teisme, vadinama ieškovu, o kita šalis – atsakovu.

Iš byloje surinktos rašytinės medžiagos, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus nustatyta, kad atsakovas dirbo pas ieškovę UAB „Saurida“ 2021 m. kovo 17 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 72 pagrindu nuo 2021 m. kovo 18 d. Atsakovo pareigos numatytos – santechnikas montuotojas. Atsakovas dirbo komandoje su D. M. ir R. D., jo tiesioginis vadovas buvo R. B., vadybininkas K. M. Ieškovo darbo funkcijos buvo susijusios su šildymo sistemos katilų montavimu klientų namuose. Tai, kad atsakovas buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais, patvirtina ir atsakovo parašas. Darbo sutartyje, jos ketvirtame punkte buvo nustatytas išbandymo laikotarpis – 3 mėnesiai darbdavio iniciatyva patikrinti darbuotoją ir darbuotojo iniciatyva patikrinti ar tinka darbas.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovas apie darbo sutarties nutraukimą buvo informuotas žodžiu telefonu 2021 m. gegužės 5 d., apie tai atsakovui telefonu pranešė tiesioginis jo vadovas, ginčo dėl to nėra. 2019 m. gegužės 5 d. darbdavys išsiuntė atsakovui elektroniniu paštu pranešimą, įspėdamas atsakovą apie darbo sutarties nutraukimą DK 36 str. 3 d. pagrindu nuo 2021 m. gegužės 10 d.

Darbo sutartis su atsakovu nutraukta DK 36 str. 3 d. pagrindu, darbdaviui pripažinus, kad darbuotojas nėra tinkamas darbui.

Teismas, nagrinėdamas tokio turinio ginčus, privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo, ar jo atleidimas realizuotas tinkamai, t. y. ar nebuvo padaryta esminių procedūrinių to pažeidimų.

Teismas, išnagrinėjęs šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės, daro išvadą, jog nėra pagrindo sutikti su darbdavio išsakytais argumentais dėl darbuotojos atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo. Darbo sutartis sudaroma laisva abiejų šalių valia, šalys laisvai gali susitarti ir dėl išbandymo, kaip vienos iš darbo sutarties sąlygos. Nuo šios sąlygos nustatymo priklauso ne pačios darbo sutarties galiojimas, bet paprastesnė darbo sutarties nutraukimo tvarka, nes darbdavys, pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas, ir nemokėti šiam išeitinės išmokos.

Pagal Darbo kodekso 36 straipsnio 3 dalį, išbandymas yra tam tikras terminas, per kurį darbdavys gali patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, o darbuotojas - ar darbas jam tinka. Tai, ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą, gali vertinti tik darbdavys. Pripažinus, jog išbandymo rezultatai nepatenkinami, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos. Tai yra savarankiškas darbo sutarties nutraukimo pagrindas.

Byloje sprendžiamas atsakovo atleidimo iš pareigų, kai darbdavys yra pripažinęs, kad darbuotojo išbandymo rezultatai nepatenkinami, pagrįstumas pagal DK 36 straipsnio 3 dalį. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio teisių šioje srityje įgyvendinimo forma, t.y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas buvo tinkamas darbdavio pavestoms funkcijoms atlikti. Atsižvelgiant į darbo sutarties šalių lygiateisiškumą, darbuotojui, atsakovui ginčijant, kad jis netinkamai atliko pareigas ir išbandymo rezultatai buvo neigiami, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo - dėl savo dalykinių ar asmeninių savybių nesugeba arba negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Kilus tokiam ginčui dėl atleidimo iš darbo teisėtumo bei pagrįstumo, teismo pareiga apsiriboja patikrinimu, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog darbuotojas neišlaikė išbandymo, taip pat ar nebuvo pažeista atleidimo iš darbo šiuo pagrindu tvarka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva. Teisme darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y., kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio buvo sulygta sudarant sutartį. Neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis Civilinio proceso kodekso 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis.

Teismo vertinimu, ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų, lemiančių išvadą, kad ieškovė turėjo pagrindą pripažinti, kad atsakovas neišlaikė išbandymo rezultatų. Darbdavio pateikti įrodymai yra nepakankami išvadai, kad atsakovo tinkamumas darbui buvo įvertintas remiantis patikimais įrodymais apie jo pareigų (ne)atlikimą ir asmenines savybes. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tariamą atsakovo konfliktiškumą, ar negebėjimą atlikti darbo funkcijų. Teismas nekvestionuoja darbdavio prerogatyvos, matant blogėjančią darbo atmosferą, šią problemą spręsti įvertinant atsakovo dalykines, asmenines ir kitokias savybes. Vis dėlto, teismo įsitikinimu, ieškovas nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų pagrindas daryti išvadą dėl atsakovo konfliktiškumo ar netinkamų dalykinių savybių. Byloje nėra gauta jokių duomenų, kad atsakovu ar jo komandos darbu būtų skundęsi klientai.

Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad darbdavys, įvertinęs darbuotojo tiesioginio vadovo tarnybinį pranešimą, kolegų, pranešimus, turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog atsakovo išbandymo laikotarpio rezultatai nepatenkinami ir atleisti I. K. iš darbo DK 36 str. 3 d. pagrindu.

Rašytinė bylos medžiaga, darbo ginčų komisijoje ir teisme apklaustų parodymai nepatvirtina, nei to, kad atsakovo elgesys konfliktiškas, nei to, kad atsakovo darbo kokybė, darbo našumas buvo prastesni nei kitų dviejų komandos narių. Teismo vertinimu, ieškovės sprendimas nutraukti sutartį su atsakovu buvo paremtas iš esmės subjektyviomis atsakovo tiesioginio vadovo R. B. interpretacijomis. Teismui kelia abejonių byloje pateiktų D. M. ir R. D. surašytų pranešimų patikimumas. Teismo posėdyje apklausti liudytojai nesugebėjo nuosekliai paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo surašyti šie pranešimai. Pažymėtina, kad pats tokio pobūdžio dokumento surašymas nėra įprastas, rutininis darbuotojo veikloje, todėl tokio įvykio išskirtinumas turėtų lemti tai, kad asmuo atsimins kaip, kur ir kada tokį pranešimą surašė, kaip nusprendė, kokias aplinkybes į pranešimą surašyti, ar iki surašant ar surašius pranešimą jo turinį aptarė su kitais asmenimis. Teismui susipažinus su Darbo ginčų komisijos posėdžio įrašu matyti, kad šio teismo posėdžio metu UAB „Saurida“ personalo direktorė liudytojais apklausiamam D.M. uždavinėjo atsakymą menančius klausimus, tuo pačiu primindama, kokio pobūdžio aplinkybes liudytoju apklausiamas asmuo turėtų patvirtinti. Nei darbo ginčų komisijos posėdyje, nei teismo posėdžio metu liudytojai nurodė, kad I. K. dirbo lėčiau nei jie, mokėsi dirbdamas, klausinėja. Pažymėtina, kad D. M. ir R. D. yra datuojami 2021 m. balandžio 2 ir 8 dienomis, t. y. praėjus 2-3 savaitėms nuo darbo su atsakovu pradžios.

Vadovaujantis DK 36 str. 3 d., darbdavys, pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti jam išeitinės išmokos.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva. Tokią išvadą patvirtina ir darbo teisinių santykių sutartinis pobūdis: darbo sutartis sudaroma šalių valia ir tik šios sutarties šalys gali spręsti, ar darbas yra priimtinas (kai išbandymas nustatytas darbuotojo prašymu) arba ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą (kai išbandymas nustatomas darbdavio iniciatyva). Jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo nurodytu pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Nagrinėdamas tokias bylas teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas - patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1012/2000; 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2008; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-632-611/2015; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2010).

Taigi byloje susidariusiai ginčo situacijai kvalifikuoti svarbi aplinkybė yra ta, kad atleidimo iš darbo minėtu pagrindu sąlyga yra būtent neigiami išbandymo rezultatai. Įspėjime apie atleidimą iš darbo dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų, darbdavys privalo nurodyti konkrečias atleidimo iš darbo aplinkybes ir priežastis, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas, bei jas konkretizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2005).

Darbo sutarties nutraukimo pagrįstumą ir teisėtumą lemia tiek įstatyme nustatyto pagrindo nutraukti darbo santykius buvimas, tiek ir tinkamai įvykdyta atleidimo iš darbo procedūra.

Vadovaujantis DK 214 str. 3 d., atleidimo iš darbo bylose atleidimo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys. Pastarajam tenka pareiga tinkamai įforminti atleidimą, tiek procedūriniu aspektu, tiek ir aiškiai bei suprantamai nurodant atleidimo priežastis, tinkamai darbuotoją informuojant apie priimtą sprendimą ir jo priėmimo priežastis.

Teismo vertinimu, priežastys, sąlygojusios darbo sutarties su atsakovu nutraukimą ir neigiamus išbandymo rezultatus, Įspėjime tinkamai nėra įvardinta ir nėra detalizuota, apsiribota tik teisės normos, leidžiančios nutraukti darbo santykius dėl neigiamų išbandymo rezultatų, nurodymu. Galima to priežastis kiek aiškiau yra įvardinta tik darbdavio suformuotoje Išbandymo laikotarpio įvertinimo formoje. To priežastimi, minėta, nurodoma tai, kad pagal darbo darbuotojo kompetencijos nepatenkinamos, negeba dirbti savarankiškai, nuolatiniai ginčai su komandos kolegomis, neįsiklausoma į kolegų pastabas, žemas ir netinkamas darbo našumas. Ginčą nagrinėjat darbo ginčo komisijoje ir teisme ieškovas nurodė ir kitą priežastį – tariamai nemandagus bendravimas su tiesioginiu vadovu. Teismo įsitikinimu, ne įspėjime ir įvertinimo formoje nurodytos darbo santykių nutraukimą su darbuotoju lėmusios priežastys, darbdavio nurodytos jau nagrinėjant ginčą teisme (ar Darbo ginčų komisijoje), vertintinos kaip atsiradusi gynybinė pozicija, kuri, be kita ko, yra paremta tik vienpusėmis darbdavio interpretacijomis.

Labiau tikėtina, kad atsakovo atleidimą iš darbo lėmė ne jo tarimai per maža kompetencija ar konfliktiškumas, o tai, kad I. K. yra linkęs ginti įstatyme garantuotas darbuotojo teises – teisę į darbo aprangos užtikrinimą, į sveikatos apsaugą, gauti laisvadienį. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo teiginiais, jog jai darbinantis pas ieškovę, ieškovė buvo informuota apie tai, kad atsakovas nėra baigęs santechniko srities mokymų. Teismo vertinimu, atsakovui darbo pradžioje kylantys klausimai, tikėtinai lėtesnes darbo tempas yra natūralūs ir paaiškinami būtent siekiu geriau įvaldyti darbdavio pavestas funkcijas. Pasisakant dėl darbo našumo vertinimo pabrėžtina, kad darbdavys nepateikė jokių duomenų (metodikos), kaip buvo nustatyta, kad vieno iš trijų komandos narių, t. y. būtent I.K., darbo našumas buvo žemas. Kita vertus, įvertinus I. K. ir kitų brigados narių R.D. ir D.M. darbo pas ieškovę, tiek iki įsidarbinant pas ieškovę patirtį, taip pat tai, kad kitiems dviem brigados nariams buvo sudaryta galimybė mokytis dirbti į objektus vykstant su kitomis brigadomis, o atsakovas su naujai suformuota brigada į objektus vyko iš karto po įdarbinimo, tiek lėtesnis darbo tempas, tiek būtinybė tam tikrus dalykus išsiaiškinti yra objektyviai pateisinama. Pažymėtina, kad nei į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, nei teismo posėdžio meto metu apklausti liudytojai negalėjo aiškiai, konkrečiai įvardinti, kokiu būdu pasireiškė per žema atsakovo kompetencija, negebėjimas dirbti savarankiškai.

Ieškovo atstovai tiek DGK, tiek teismui aiškino, jog atsakovas buvo atleistas dėl darbuotojo asmeninių savybių. Ieškovės atstovas advokato padėjėjas G. Rezgys bei atsakovo tiesioginis vadovas R.B. nurodė, jog darbdaviui neįtiko atsakovo asmeninės savybės. Teismo vertinimu, šie darbdavio teiginiai, kad ieškovo savybės kelti rūpimus klausimus dėl darbo saugos, darbo drabužių suteikimo, įskaitant klausimus, ar įmonėje nusistovėjusi tam tikrų darbų atlikimo praktika atitinka technologinius reikalavimus, ginti pažeidžiamas darbuotojo teises, būtų buvusi reali kliūtis tinkamai atlikti darbo sutartyje numatytas funkcijas, yra deklaratyvūs ir niekuo neįrodyti. Teismo įsitikinimu, paminėtos darbuotojo savybės nesitaikstyti su galimais jo teisių pažeidimais negali būti vertinamos kaip neigiamos darbuotojo savybės.

Išanalizavus pateikto susirašinėjimo ištraukas teismas sprendžia, kad ieškovės interpretacijos dėl tariamai nepagarbaus ir nemandagaus yra visiškai nepagrįstos: nenustatyta, kad atsakovas būtų naudojęs įžeidžią leksiką vadovo, kitų darbuotojų ar klientų atžvilgiu. Vien tai, kad susirašinėjime kreipiantis į tiesioginį vadovą naudojama vienaskaita, savaime nereiškia nepagarbaus ar nemandagaus bendravo. Atvirkščiai, tiek iš į bylą pateiktų susirašinėjimo ištraukų, tiek prijungtoje apžiūrai Darbo ginčų komisijos darbo bylos medžiagoje esančių susirašinėjimo ištraukų matyti, kad bendravimas vienaskaita ir liepiamąja nuosaka buvo įprastas ir priimtinas susirašinėjime dalyvaujantiems asmenims. Nėra įrodyta, kad atsakovas tiesioginį vadovą būtų išvadinęs chamu – byloje yra tik duomenys, kad atsakovas privačia žinute paprašė tiesioginio vadovo nesielgti su juo chamiškai, t. y. nemandagiai. Tokį asmenine žinute išreikštą prašymą ieškovė nepagrįstai vertina kaip nepagarbų ar nemandagų– atvirkščiai, iš šios žinutės akivaizdu, jog atsakovas siekė, kad tarpusavio santykiai būtų paremti abipuse pagarba ir mandagiu elgesiu.

Nors ieškovė nurodė, kad atsakovas atsikalbinėjo vykdyti paskirtas užduotis, tačiau tokių aplinkybių neįrodė. Pateikta susirašinėjimo ištrauka dėl dujų spintos perkėlimo tik patvirtina, jog atsakovas įvertino, kad bandymas patiems ar pasitelkiant klientus, jų kaimynus perkelti per sunkų objektą gali neigiamai paveikti darbuotojų sveikatą. Aplinkybę, kad aptariama spinta buvo per sunki, patvirtina ir tai, kad vėliau brigados vadybininkas K. M. suorganizavo technines priemones spintos perkėlimui.

Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, leidžiančio pripažinti, jog atsakovas netinkamai vykdė jam pavestas funkcijas, byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių pripažinti atsakovo netinkamą kompetenciją ar jo netinkamas dalykines savybes, apsiribodamas tik deklaratyviu to teigimu. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas nepateikė duomenų ir apie tai, kad atsakovas negeba dirbti savarankiškai, juolab ieškovė santechnikus montuotojus yra suskirsčius į brigadas po 3, tai, kokius konkrečius darbus kuris brigados (komandos) narys atliks sprendžiama kiekvienu atveju atskirai.

Taigi, jokių objektyvių duomenų, dėl kurių būtų galima daryti pakankamai tvirtą išvadą, kad buvo aplinkybių, dėl kurių darbdavys galėjo vertinti atsakovo kompetenciją kaip per žemą, byloje nėra (CPK 178 str., 185 str.).

Teismas, išnagrinėjęs bylą, įvertinęs joje surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus, pripažįsta, jog neįrodyta, kad ieškovė turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad atsakovas neišlaikė išbandymo. Byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, leidžiančio pripažinti, jog darbuotojas netinkamai atliko savo pareigas ar jų neatliko iš viso. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pripažįsta, jog atsakovas iš darbo atleistas nesant pakankamo teisinio pagrindo vertinti, jog darbuotojas neišlaikė išbadymo.

Ieškovei neįrodžius atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, atsakovo atleidimas iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu pripažintinas neteisėtu. Laikytina, kad tarp ginčo šalių 2021 m. kovo 17 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 1357 yra nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (DK 218 str. 6 d.). Darbuotojui nepageidaujant būti grąžintam į darbą, darbuotojo naudai taikomi su konstatuotu atleidimo neteisėtumu susiję DK 218 str. numatyti kompensavimo mechanizmai atsižvelgiant į šio teismo sprendimo priėmimo laiką.

Vadovaujantis DK 218 str. 4 d., atsakovo naudai iš ieškovės išieškotinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo kitos darbo dienos po atleidimo iš darbo iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Darbuotojui nepageidaujant būti grąžintam į darbą ir nustačius, jog jis dirba kitur, vadovaujantis DK 218 str. 4 d., atsakovas į buvusį darbą negrąžinamas, jam, remiantis DK 218 str. 4 d., išieškotinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo kitos darbo dienos po atleidimo iš darbo iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.

Šioje byloje ginčo dėl darbuotojui skaičiuotino ir DGK jai taikyto vidutinio darbo užmokesčio dydžio nėra, laikytina, kad atsakovo vidutinis mėnesio uždarbis yra 1148,59 Eur neatskaičius mokesčių, o vienos darbo dienos 53,84 Eur neatskaičius mokesčių. Tokiu būdu atsakovui iki šio sprendimo priėmimo priklausytų 6 891,54 Eur vidutinio darbo užmokesčio (1148,59 Eur x 6 mėn.) ir po 53,84 Eur nuo sprendimo priėmimo neatskaičius mokesčių, už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, skaičiuojant nuo kitos dienos po šio teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos).

Remiantis bylos duomenimis ieškovės ir atsakovo darbo santykiai tęsėsi nuo 2021 m. kovo 17 d. iki 2021 m. gegužės 10, taigi atsakovo darbo stažas įmonėje buvo trumpesnis nei 2 metai. Kompensacijos dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai, taigi nagrinėjamu atveju kompensacija už neteisėtą atleidimą ieškovui nepriteistina.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012). Teismas atsižvelgęs į darbuotojo įmonėje dirbtą laiką (pusantro mėnesio), į bylos nagrinėjimo teisme trukmę, į aplinkybę, kad atsakovas neilgai trukus po atleidimo įsidarbino, laiko, kad 3000 Eur dydžio vidutinio darbo užmokesčio išmoka už priverstinę pravaikštą, paskaičiuota iki šio teismo sprendimo priėmimo, yra pakankama nagrinėjamoje situacijoje, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, suderinama su DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais, yra adekvati darbdavio padarytam pažeidimui.

Dėl kitų šalių išsakytų argumentų teismas nepasisako, nes mano, kad teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo dalykui jie neturi ir negali pakeisti teismo padarytų išvadų turinio.

Sutinkamai su DK 231 straipsnio 7 dalimi, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimo dalis dėl netenka galios.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, sprendime turi nurodyti priteisiamas sumas, iš kurių nėra išskaitytas gyventojų pajamų mokestis. Vykdant teismo sprendimą, gyventojų pajamų mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys (atsakovas), todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteistos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos paskaičiuotos ir nurodytos be išskaičiuotų mokesčių.

Kadangi darbuotojas neskundė jos atžvilgiu priimto DGK Sprendimo atmestų reikalavimų dalyje (buvo atmestas darbuotojo reikalavimas dėl neturtinės žalos išieškojimo) ir ginčo dėl šios teisės teisme nekėlė, teismas dėl šio nepasisako. Vis dėl to pažymėtina, kad parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad neginčija DGK sprendimo dalies dėl kompensacijos už kilnojamojo darbo pobūdį priteisimo, o atsakovas nurodė, kad darbdavys, nors ir neginčija sprendimo dalies, jos nėra įvykdęs. Atsižvelgiant į tai, kad išnagrinėjus ginčą teisme, Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios, būtina pasisakyti ir dėl ieškovės pripažintos, tačiau neįvykdytos DGK sprendimo dalies.

Darbo bylas nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą, jeigu nustato, kad darbuotojo ieškinys pareikštas ne tam asmeniui (CPK 414 straipsnio 2 dalis); byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis); darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 straipsnis).

DK 144 str. 8 d. nustatyta, kad darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba atliekamas lauko sąlygomis, arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką. Šių kompensacijų dydis negali viršyti 50 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio ir jos mokamos tuo atveju, kai darbuotojui neapmokamos komandiruotės išlaidos. Byloje nebuvo ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovo darbo pobūdis per visą jo darbo santykių laikotarpį nesikeitė, t.y. ieškovas iš esmės dirbo skirtinguose objektuose pas klientus įvairiose Vilniaus rajono vietose. Darbuotojui kompensacija už kilnojamą darbo pobūdį už 2021 m. kovo mėn. buvo priskaičiuota ir išmokėta, tačiau už 2021 m. balandžio ir gegužės mėn., ši kompensacija nebepriskaičiuota. Bylos Darbo ginčų komisijoje nagrinėjimo metu darbdavio atstovė patvirtino, kad kitiems brigados nariams (D.M. ir R.D.) kompensacija už kilnojamą darbo pobūdį už 2021 m. balandžio ir gegužės mėn. buvo priskaičiuota, ji sudarė apie 21 proc. nuo bazinio darbo užmokesčio. I.K., dirbdamas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti jo brigados nariai, patyrė analogiškas padidėjusias išlaidas, todėl jam už minėtą laikotarpį priskaičiuotina 21 proc. dydžio kompensacija už kilnojamą darbo pobūdį nuo bazinio darbo užmokesčio. I.K. bazinis darbo užmokestis už 2021 m. balandžio mėn. yra 992,00 Eur, todėl priskaičiuotina kompensacija už kilnojamą darbo pobūdį sudaro 992,00 x 0,21 = 208,32 Eur. I.K. bazinis darbo užmokestis už 2021 m. gegužės mėn. yra 283,43 Eur, tačiau bylos duomenimis jis faktiškai kilnojamo pobūdžio darbą dirbo iki 2021 m. gegužės 4 d., t. y. iki tiesioginio vadovo skambučio, kai tiesioginis vadovas įvardijo šią dieną kaip paskutinę, todėl kompensacija skaičiuotina proporcingai dirbtam laikui objektuose, t.y. nuo 94,48 Eur bazinio darbo užmokesčio dalies ((283,43 Eur x 2 d.d.) / 6 d.d. = 94,48 Eur). Kompensacijos suma sudaro 94,48 Eur x 0,21 = 19,84 Eur. Apibendrinant, be teisėto pagrindo darbdavys nepriskaičiavo ir neišmokėjo darbuotojui 228,16 Eur (208,32 Eur + 19,84 Eur) kompensacijos už kilnojamą darbo pobūdį už 2021 m. balandžio ir gegužės mėn., todėl ši kompensacija priteistina.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str.1 d. 6 p.).

Atmetus ieškovės ieškinį, jos patirtos teisinės pagalbos išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas patyrė 625 Eur teisinės pagalbos išlaidos, kurios, ieškinį atmetus, priteistinos iš ieškovės (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Šioje byloje susidarė 1,87 Eur procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų. Šios išlaidos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), todėl iš šalių (vienos jų) nepriteistinos (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 str., 259-260 str., 263-265 str., 268-270 str., 279 str., 307 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Pripažinti atsakovo I. K., a. k. (duomenys neskelbtini), atleidimą iš darbo pagal DK 36 str. 3 d. neteisėtu, negrąžinti jo į darbą, pripažinti, kad 2021 m. kovo 17 d. Darbo sutartis Nr. 1357, sudaryta tarp UAB „Saurida“, į. k. 266916280, ir I. K., a. k. (duomenys neskelbtini), nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti ieškovės UAB „Saurida“, į. k. 266916280, atsakovo I. K., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 3000 Eur (trys tūkstančiai Eur), neatskaičius mokesčių, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (imtinai), ir po 53,84 Eur (penkiasdešimt trys Eur 84 centai), neatskaičius mokesčių, už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, skaičiuojant nuo kitos dienos po šio teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos).

Priteisti iš ieškovės UAB „Saurida“, į. k. 266916280, atsakovo I. K., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 228,16 Eur (du šimtai dvidešimt aštuoni eurai 16 centų) kompensaciją už kilnojamą darbo pobūdį už 2021 m. balandžio ir gegužės mėn.

Priteisti iš ieškovės UAB „Saurida“, į. k. 266916280, atsakovo I. K., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 625 Eur (šeši šimtai dvidešimt penki eurai) bylinėjimosi išlaidų.

Nurodyti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių darbo ginčų komisijos 2021 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. DGKS-2832, priimtas darbo byloje Nr. APS-131-10670/2021, netenka galios.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.