- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-08
- Bylos Nr.
- I-1270-644/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02280-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- E. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. J. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 5-7).
Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016-01-26 iki 2016-02-29 buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Ligoninės kamerose jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Tvirtino, kad buvo laikomas ankštose kamerose Nr. 29 ir Nr. 30, kuriose įrengtos 8 miegamosios vietos, o vienam asmeniui teko apie 2 kv. m. ploto. Pažymėjo, kad sanitariniame mazge buvo įrengtas tupimas tualetas, patalpoje drėgna, trūko natūralaus apšvietimo. Rūkantieji asmenys kamerose buvo laikomi su nerūkančiais asmenimis, kas žemina žmogaus orumą. Teigė, kad Ligoninės pareigūnai piktnaudžiavo pareigomis, tyčiniais veiksmais sukeldavo konfliktines situacijas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimą, depresiją, diskomfortą, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas - Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atsiliepimu (b. l. 10-14) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, jog pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2016 m. vasario 8 d. Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30. Nurodė, kad duomenų, kiek konkrečiai kameroje gydoma nuteistųjų nėra galimybės pateikti, kadangi tokie duomenys nekaupiami. Paaiškino, kad kamerų natūralus apšvietimas užtikrintas per langus. Pareiškėjas ir kiti nuteistieji ginčo laikotarpiu į Ligoninės administraciją dėl rūkymo Ligoninės patalpose nesikreipė. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Ligoninės administraciją dėl netinkamų pareigūnų veiksmų taip pat nesikreipė. Pažymėjo, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, pataisos įstaigų darbuotojų ir nuteistųjų tarpusavio santykiai grindžiami abipusės pagarbos principu. Pataisos įstaigų darbuotojams draudžiami bet kokio pobūdžio ryšiai su nuteistaisiais, kurie yra nesusiję su tarnybinių pareigų atlikimu. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Teigė, kad niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose.
Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad E. J. laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2016 m. vasario 8 d. (b. l. 16, 17). Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo gydomas Ligoninės Chirurginio skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos (4 dviaukštės lovos), taigi vienam asmeniui patalpoje teko 1,93 kv. m. (15,45/1,93) ploto (b. l. 18).
Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas ir kamerų tipo patalpoje Nr. 29, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galimą spręsti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Ligoninės kamerų tipo patalpoje Nr. 29. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2016 m. vasario 8 d. (11 parų) pareiškėjui Ligoninės kamerų tipo patalpoje Nr. 30 nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 1,93 kv. m. ploto.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad pareiškėjas ar kiti nusiteistieji ginčo laikotarpiu į Ligoninės administraciją dėl rūkymo Ligoninės patalpose nesikreipė.
Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialinės priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose.
Teismas pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė, visų pirma, yra gydymo, sveikatos priežiūros įstaiga, kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų 1 punktu, Ligoninės paskirtis - ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės - suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Taigi, šiuo atveju Ligoninėje yra svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, ir atsižvelgus į šios įstaigos specifiką, pirmiau minėtą teisinį reguliavimą, draudžiama rūkyti Ligoninės teritorijoje ir patalpose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, Ligoninė privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (žr. LVAT 2012 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012).
Kaip matyti iš bylos duomenų, įstaigoje yra iškabinti pranešimai, draudžiantys Ligoninėje rūkyti (b. l. 27, 28, 29, 30, 31). Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją rašytiniu prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti įstaigos patalpose (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją, jog kiti nuteistieji Ligoninėje rūko, darytina išvada, kad atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog sanitariniame mazge vietoje klozeto buvo įrengtas unitazas (tupimas tualetas). Tačiau, teismas pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma (akto redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.), sanitariniame mazge turi būti įrengtas klozetas arba unitazas. Daroma išvada, kad tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog kameroje buvo drėgna.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 17 punktą, asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Santykinė oro drėgmė gyvenamosiose patalpose turi būti 35 - 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 punktas).
Atsakovo atstovas rėmėsi Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais (b. l. 19-24) ir pažymėjo, kad patikrinimų metu kameroje Nr. 30 pažeidimų nebuvo nustatyta. Tačiau teismas minėtais aktais nesiremia, šių patikrinimų metu kamera Nr. 30 nebuvo tikrinta. Kita vertus, teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo aplinkybes dėl drėgmės patalpose. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų, apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į Ligoninės administraciją dėl šių aplinkybių, byloje nėra. Pareiškėjas nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad patalpose buvo drėgna, nepaaiškino, kodėl negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio patalpose. Teismo vertinimu, pareiškėjas visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad natūralus apšvietimas kameroje buvo silpnas, o tai kenkė regėjimui. Įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas į bylą nepateikė.
Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad kamerų natūralus apšvietimas užtikrintas per langus. Kita vertus, teismas pažymi, kad natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), todėl spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Ligoninės neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 134:2015 3 punktas).
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (tyčiniais veiksmais sukeldavo konfliktines situacijas), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Ligoninė iš viso 11 parų kameroje neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu ir emociniu sukrėtimu, depresija, diskomfortu, pažeminimu, galimybių sumenkinimu. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė.
Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos, pripažįsta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nustačius, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiuo atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą (11 parų pareiškėjui teko 1,93 kv. m. ploto), darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgus į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 275 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu
nusprendžia:
Pareiškėjo E. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, 275 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.