Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Valdo Ciesiūno ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje; vadovaujantis BK 64¹ straipsniu ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir nuteistajam N. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 10 dienų, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje; taip pat nuteistajam N. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 6 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. rugpjūčio 15 d. apie 18.30 val. laiptinėje namo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė nukentėjusiajam A. L. vieną kartą kumščiu į veidą, o nukentėjusiajam pargriuvus ant grindų, rankomis sudavė pastarajam ne mažiau kaip šešis kartus į galvą bei viršutinę kūno dalį ir padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniu skundu nuteistasis N. M. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Jis cituoja BK 28 straipsnį, skundžiamą nuosprendį ir neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Nurodo, kad jis neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusįjį, nes skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje nukentėjusysis panaudojo fizinį smurtą prieš liudytoją M. B. – dešine ranka sugriebęs ją už kaklo trenkė į sieną ir smaugė. Jis (apeliantas) pareikalavo nukentėjusiojo nutraukti savo veiksmus, tačiau nukentėjusysis toliau smaugė liudytoją M. B.. Esant realiam pavojui, kad nukentėjusysis gali pasmaugti ar kitaip sužaloti liudytoją M. B., gindamas pastarąją nuo realaus pavojingo kėsinimosi į jos gyvybę, sudavė nukentėjusiajam smūgius. Taigi, nukentėjusįjį jis sužalojo gindamas liudytoją M. B. nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi į liudytojos M. B. gyvybę ir sveikatą, t. y. veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Tai, apelianto manymu, patvirtina liudytojos M. B. parodymai ir kiti byloje esantys duomenys. Taip pat apeliantas teigia, kad nukentėjusiajam padarytas akies sužalojimas galėjo būti padarytas anksčiau, jam lankantis alaus baruose ir panašiose įstaigose, kur nukentėjusysis ne kartą buvo sužalotas ir savo sužalojimus gydėsi anksčiau. Apibendrindamas šias aplinkybes apeliantas mano, kad skundžiamas nuosprendis nėra aiškus ir įtikinamas, nebuvo pašalintos visos abejonės ir toks nuosprendis negali būti paliktas galioti.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.Teisė, kad asmens bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą, sudarydamas tokią situaciją, kuri galėjo sukelti abejonių teismo nešališkumu. Todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Teisė į nešališką teismą yra vienas pagrindinių asmens teisių užtikrinimo principų. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismui yra keliamas imperatyvus reikalavimas nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma reiškia, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti ir vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu. Turi būti išsamiai ir nešališkai vertinamas byloje surinktų įrodymų visetas, nes tai sąlygoja prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. turi būti įvertinta ar konkretus teisėjas konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių faktų ar aplinkybių, kurios leistų spręsti apie šią bylą nagrinėjusios teisėjos subjektyvų šališkumą. Todėl apylinkės teismo nešališkumo klausimas toliau nagrinėtinas objektyvaus nešališkumo aspektu.Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią pagrįstą abejonę dėl teismo šališkumo. Vertinant nešališkumą objektyviąja prasme turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo ar teismo nešališkumo. Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas yra šališkas, nuteistojo požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu.Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje baudžiamąją bylą išnagrinėjo vadovaudamasis BPK 273 straipsniu, t. y. sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir priimdamas nuosprendį iš esmės visiškai nepateikė byloje surinktų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimo. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys teisiamojo posėdžio metu buvo tik išvardyti ir jokie kiti įrodymai tiriami nebuvo, nors tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo bei įvykio liudytojų duotų parodymų yra akivaizdžių prieštaravimų, o teismas, priimdamas nuosprendį, jų nepašalino bei jų nevertino. Nors nuteistasis N. M. nurodė kaltu prisipažįstantis visiškai, tačiau nuo pat pirmų apklausų tvirtino, jog sudavė smūgius nukentėjusiajam A. L. gindamas savo sugyventinę M. B.. Todėl akivaizdu, kad iš esmės jis savo kaltės nepripažįsta ir bylos aplinkybės nėra aiškios. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Neneigdamas, kad nukentėjusiajam A. L. sudavė smūgius, nuteistasis iš esmės tvirtina tai padaręs esant būtinosios ginties sąlygomis, t. y. esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Asmens veiksmai laikomi padaryti esant būtinajai ginčiai, jei jie atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar buvo būtinosios ginties situacija, didelę reikšmę turi tikslus įvykio faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis. Nežiūrint aiškios ir nuo pat pirmų apklausų nuoseklios nuteistojo N. M. pozicijos dėl būtinosios ginties sąlygų buvimo, kurią, be kita ko nurodė ir liudytoja M. B., pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje šios pozicijos niekaip neaptarė ir neįvertino. Atsižvelgiant į tai, kad apylinkės teismas pats, savo iniciatyva nuspręsdamas bylą nagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, konstatavo, jog nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių, tačiau, atsižvelgiant į nuteistojo poziciją, visiškai neaptarė šios pozicijos ir nenurodė jokių motyvų, dėl ko bylos aplinkybės nekelia abejonių. Be kita ko, BPK 273 straipsnyje yra numatyta, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, kai kaltinamasis <...> teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami <...> ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Tačiau apylinkės teismas net nesiaiškino ar kaltinamasis sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami. Gynėjas nagrinėjant bylą nedalyvavo ir kaltinamasis byloje gynėsi pats, tačiau apylinkės teismas taip pat nepaklausė jo nuomonės ar šis sutinka su tokiu tyrimu. Juolab, kad ir byloje dalyvavusi prokurorė nurodė, kad nuteistasis nurodė sudavęs smūgius gindamas savo sugyventinę (175 b. l.). Esant šioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, aukščiau paminėtais atvejais nesiėmęs įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, neištyręs ir nevertindamas įrodymų, nepasisakydamas dėl byloje esančių prieštaravimų, nekreipdamas visiškai jokio dėmesio į nuteistojo N. M. poziciją, jog šis veikė būtinosios ginties sąlygomis, konstatuodamas, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių, tačiau vėliau nuosprendyje niekaip nepasisakydamas, kodėl nuteistojo poziciją dėl būtinosios ginties atmeta, taip pat pažeisdamas BPK 273 straipsnio reikalavimus, buvo objektyviai šališkas, todėl nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu ir naikintinas BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.Nustatęs pirmiau nurodytus esminius proceso trūkumus ir pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo, privalo įvertinti ir patvirtinti arba paneigti visus, taip pat ir apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Panevėžio miesto apylinkės teismui.