Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu trylikai metų.

S. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 21 d., laikotarpyje nuo 21.00 val. iki 22.35 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), verandoje, konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia smogė kirviu mažiausiai keturis smūgius nukentėjusiajam V. K. į galvą, padarė jam tris muštines žaizdas pakaušyje ir vieną kaktoje, skeveldrinį įspaustinį pakauškaulio žvyno užpakalinės kaukolės duobės lūžį, abipusiai momenkaulių, dešinio smilkinkaulio žvyno, kaktikaulio, kaukolės pamato priekinės duobės dešinės pusės, kaukolės pamato vidurinės duobės dešinės pusės linijinius lūžius, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujo išsiliejimus po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, daugybinius galvos smegenų sumušimus, kraujo išsiliejimą į smegenų skilvelius, smegenų kamieno tilto sumušimą, ko pasėkoje dėl sunkios galvos smegenų traumos V. K. 2009 m. kovo 21 d. mirė.

Nuteistasis S. B. savo apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl tyčios nužudyti V. K. buvimo jo veiksmuose bei su tuo, jog jis pripažintas pavojingu recidyvistu, o jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažinta tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi.

Apeliantas skunde neneigia nukentėjusiajam V. K. kirviu sudavęs byloje nustatytą skaičių smūgių į galvos sritį, tačiau nurodo, jog tokiais savo veiksmais jis gynėsi nuo V. K. smurtinių veiksmų, panaudotų nuteistojo atžvilgiu. Teismo padaryta išvada, jog apeliantui nebuvo pagrindo gintis nuo nukentėjusiojo neteisėtų smurtinių veiksmų, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto 2009 m. kovo 24 d. specialisto išvadoje Nr. G1427/09(02) nurodyta, jog S. B. konstatuotas galvos sumušimas su muštine žaizda dešinio smilkinio srityje, kuris galėjo būti padarytas kietu bukabriauniu daiktu, galimai mėsos išmušimo plaktuku. Pasak apelianto, ši išvada patvirtina, jog nukentėjusysis, suduodamas smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvos sritį, elgėsi pavojingai nuteistojo atžvilgiu, todėl jis tokią situaciją suvokė kaip pavojingą bei rizikingą jo gyvybei, todėl ir sudavė smūgius V. K. esant būtinosios ginties sąlygoms. Apygardos teismo išvada, jog apeliantui sužalojimai buvo padaryti galimai dūžtančio stiklo šuke, nes taip nurodė liudytoja M. B., ar butelio dugno kraštu, kaip nurodyta minėtoje specialisto išvadoje, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir todėl nepagrįsta.

Teismo posėdyje dalyvavę prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, apeliantas S. B. ir jo gynėja – apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad skundžiamas Kauno apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, kuriais ir grindžiamos teismo išvados dėl S. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

S. B. pripažįsta sudavęs mažiausiai keturis smūgius kirviu nukentėjusiajam V. K. į galvos sritį, tačiau teigia tai padaręs esant būtinosios ginties sąlygoms.

Apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d., įrodyta jo paties parodymais, liudytojų I. R., M. B. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų išvadomis Nr. 140-1-(30)-ISI-58 (t.1 b.l.75-77), Nr. 329/09(02) (t.1 b.l.32-37). Šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo bei tinkamai įvertino. Apygardos teismo nuosprendyje paneigta S. B. apeliaciniame skunde nurodyta versija, kurią jis kėlė ir pirmosios instancijos teisme, kad inkriminuotus smūgius kirviu nukentėjusiajam sudavė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.

Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Taigi, norint pripažinti būtinosios ginties ribų peržengimą, būtina nustatyti visas būtinosios ginties sąlygas: kėsinimosi akivaizdumą, realumą bei pavojingumą. Remiantis aplinkybėmis, nustatytomis skundžiamu teismo nuosprendžiu, pirmiau minėto Baudžiamojo įstatymo straipsnio prasme pavojingo kėsinimosi, kuris galėtų sukelti teisę į būtinąją gintį, nebuvo. Apelianto aiškinimas, jog nukentėjusysis jam vieną smūgį sudavė mėsos išmušimo plaktuku, po ko ir kilo nuteistajam teisė į būtinąją gintį, paneigiamas byloje surinktais duomenimis.

Tiesiogiai įvykį stebėjusi liudytoja M. B. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme nuosekliai ir vienodai parodė, jog pastarajai ir S. B. besėdint virtuvėje, į ją įbėgo nukentėjusysis ir, pagriebęs nuo stalo degtinės butelį, metė jį į sieną virš krosnies. Butelis nuo smūgio sudužo. V. K. pasiūlius “išeiti išsiaiškinti”, pirmasis į verandą išėjo V. K., o paskui jį, paėmęs prie krosnies buvusį kirvį, į verandą nuėjo ir S. B.. Būnant virtuvėje V. K. mėsos išmušimo plaktuko ar kitokio įrankio neturėjo ir juo S. B. nesudavė. Po kurio laiko iš verandos į virtuvę atėjusi I. R. pasakė, kad S. B. galimai užmušė V. K.. Byloje duoti liudytojos I. R. parodymai apie konflikto tarp S. B. ir V. K. pradžią sutampa su liudytojos M. B. parodymais. Ji patvirtino, jog V. K. prieš S. B. jokių smurtinių veiksmų neatliko, tik pakvietė jį pasikalbėti į verandą. Atėjusi į verandą liudytoja pamatė, jog S. B. kirviu sudavė nukentėjusiajam į galvą. Be to, liudytojų I. R. ir M. B. parodymai patvirtinami įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis. Iš šio protokolo matyti, jog nukentėjusiojo lavonas ir kraujas rasti verandoje, kur, pagal liudytojų parodymus, V. K. ir buvo sužalotas. Tuo tarpu pats apeliantas aiškina, jog pirmą smūgį kirviu nukentėjusiajam sudavė dar virtuvėje, po to, kai pats nukentėjusiojo buvo užpultas. Akivaizdu, jog sudavus kirviu į galvą nukentėjusiajam, dėl padarytų sužalojimų jis būtų pradėjęs kraujuoti dar virtuvėje, tačiau čia kraujo pėdsakų nerasta.

Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimo centro 2009 m. balandžio 27 d. specialisto išvadoje Nr. 140-1-(30)-ISI-58 nurodyta, jog kvapų pėdsake, paimtame nuo įvykio vietos apžiūros metu rasto metalinio mėsos išmušimo plaktuko, rastas S. B. kvapas, bet nerasti nukentėjusiojo V. K., liudytojų I. R., M. B. kvapai (t. 1 b.l. 75–77). Taigi, šie pirmiau aptarti liudytojų M. B., I. R. parodymai, specialistų išvados, įvykio vietos apžiūros protokolas paneigia apelianto aiškinimą, jog nukentėjusysis jam vieną smūgį sudavė mėsos išmušimo plaktuku, todėl suduodamas V. K. kirviu jis tik gynėsi nuo agresyvių veiksmų. Tuo tarpu bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog nors V. K., įėjęs į virtuvę ir buvo įpykęs, kvietė apeliantą išeiti pasikalbėti ir tuo tikslu sudaužė degtinės butelį į sieną, o nuo butelio atskilusi šukė S. B. padarė muštinę žaizdą dešinio smilkinio srityje, tačiau šios aplinkybės neduoda jokio teisinio pagrindo teigti, jog apeliantui buvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus sveikatai ar net gyvybei. Nustačius, jog nebuvo būtinosios ginties sąlygų, negalima kalbėti ir apie būtinosios ginties ribų peržengimą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia apelianto dėmesį, kad jo paties parodymais dėl minėtos aplinkybės yra nenuoseklūs ir prieštaringi.

Ikiteisminiame tyrime apeliantas teigė nežinantis, iš kur atsirado mėsos išmušimo plaktukas, kuriuo, pasak nuteistojo, nukentėjusysis jam ir sudavė smūgį į galvą. Tuo tarpu apygardos teismo posėdžio metu jis nurodė, jog, jei ir buvo atsinešęs su savimi mėsos išmušimo plaktuką, tai jis buvo striukės kišenėje, verandoje. Šios apklausos metu apeliantas taip pat parodė, kad jis nežino, kuo jam sudavė nukentėjusysis į galvą, tačiau tikrai ne ranka. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme S. B. parodė, jog nukentėjusysis buvo apeliantui už nugaros, kuomet sudavė smūgį į galvą, todėl jis nematė, ką rankoje laikė V. K.. Tik atsisukęs jis pamatė, kad nukentėjusysis ima ar tai padeda mėsos išmušimo plaktuką. Taip pat apeliantas kategoriškai nurodė, jog minėtą mėsos išmušimo plaktuką jis buvo atsinešęs iš namų, laikydamas jį striukės, kuri įvykio metu buvo padėta verandoje, kišenėje. Tačiau, bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, tą patvirtina ir pats nuteistasis, kad konfliktas tarp pastarojo ir V. K. įvyko virtuvėje. Todėl toks apelianto aiškinimas, jog nukentėjusysis smūgį sudavė S. B. atsineštu mėsos išmušimo plaktuku, buvusiu pastarojo striukės kišenėje, verandoje, nelogiškas, kadangi nukentėjusysis, pasak nuteistojo, rankoje laikydamas minėtą plaktuką atėjo iš miegamojo, o ne iš verandos, todėl neaišku, kokiu būdu ir kada V. K. mėsos išmušimo plaktuką turėjo pasiimti iš verandoje buvusios apelianto striukės kišenės. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad būtent verandoje minėtas plaktukas ir buvo rastas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailėjimasis. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nužudymą nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes, savo noru duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, o ne dėl surinktų įrodymų. Prisipažinimas dėl padaryto nužudymo sąmoningai neatskleidus dalies faktinių aplinkybių, siekiant sušvelninti baudžiamąją atsakomybę, nesudaro pagrindo BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytai aplinkybei atsirasti. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nužudymo konstatuojamas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl to.

Šiuo atveju iš bylos duomenų akivaizdu, jog apeliantas nors ir prisipažino sudavęs inkriminuotą smūgių skaičių nukentėjusiajam, nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo nesislėpė, tačiau, duodamas parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes, jis sąmoningai nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie tai, jog nukentėjusysis sudavė smūgį mėsos išmušimo plaktuku nukentėjusiajam bei tokiu būdu sudarė sąlygas atsirasti būtinajai ginčiai, siekdamas sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Kaip jau buvo minėta, tokiu atveju BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti taikoma.

Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo prašymas sušvelninti paskirtąją bausmę pritaikius BK 62 str. 3 d. 1 p. nuostatas. BK 62 str. 3 d. 1 p. numatyta, jog teismas turi teisę paskirti švelnesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, kai yra to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos sąlygos. Šiuo atveju bylos duomenimis tokios sąlygos nėra nustatytos, o ir apeliaciniame skunde nenurodomos jokios aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima pritaikyti minėto BK straipsnio nuostatas, todėl toks S. B. prašymas atmestinas.

Pasak apelianto, teismas taip pat nepagrįstai pripažino jį pavojingu recidyvistu, kadangi paskutinę nusikalstamą veiką, V. K. nužudymą, jis padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 27 str. 2 d. 2 p., S. B. pagrįstai pripažino pavojingu recidyvistu. Pagal minėto straipsnio nuostatas pripažįstama, jog asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu jis, būdamas recidyvistu, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. Šiuo atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog prieš tai jis buvo teistas penkis kartus už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, teistumai už juos neišnykę. Taigi, būdamas recidyvistu apeliantas padarė naują labai sunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 1 d., todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog BK 27 str. 2 d. 2 p. nuostatos jam pritaikytos pagrįstai.

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas jame nurodytais pagrindais negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.