- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-02
- Bylos Nr.
- 2K-62/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė (pirm.), Tomas Šeškauskas (pran.), Rimantas Baumilas
- Nuteistasis
- E. E.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. E. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. E. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalyje, ir nuteista 4 375 Lt (35 MGL) dydžio bauda. Tuo pačiu nuosprendžiu iš AAS „Gjensidige Baltic“ priteista 9 841,70 Lt Vilniaus teritorinei ligonių kasai išlaidoms, susijusioms su nukentėjusiojo gydymu, atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, kuria nuteistosios E. E. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su kasaciniu skundu, byla, prokuroro atsiliepimu ir išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. E. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2006 m. rugsėjo 24 d., apie 11.26 val., Vilniuje, Galvės ir J. Tiškevičiaus gatvių sankryžoje, antrojoje eismo juostoje, vairuodama automobilį „Mercedes Benz 230“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) Trakų link, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 76 punktų reikalavimus, buvo neatsargi ir nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, sustojus ta pačia kryptimi pirmąja eismo juosta važiavusiai transporto priemonei, ir partrenkė per perėją ėjusį D. S. , padarydama jam sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistoji E. E. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir baudžiamąją bylą nutraukti arba perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Ji nurodo, kad teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio reikalavimo išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikyti įstatymą, BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, o vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnį, nes nesivadovavo reikalavimu remtis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismai taip pat pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus – nepagrindė įrodymais savo išvadų ir motyvų, dėl kurių buvo atmesti E. E. teisinantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje duotus liudytojų parodymus nuosprendyje įvertino atskirai nuo kitų įrodymų. Teismas nesigilino į specialistų išvadas, parodymų patikrinimo vietoje protokolus, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, transporto priemonės apžiūros protokolą bei kitus įrodymus, kurių visetas, kasatorės manymu, patvirtina, kad jos veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes ji nenumatė, kad dėl jos veiksmų vairuojant automobilį galėjo atsirasti BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyti padariniai, ir pagal įvykio aplinkybes bei asmenines savybes negalėjo ir neturėjo to numatyti. Be to, specialisto išvadoje konstatuota, kad eismo įvykio kilimą lėmė būtent pėsčiojo veiksmai, t. y. nukentėjusysis D. S. , nereguliuojama pėsčiųjų perėja bėgdamas į kitą gatvės važiuojamosios dalies pusę, sudarė kliūtį prie jo iš kairės artėjusiam E. E. vairuojamam automobiliui. Įvykio liudytojai M. T. , Z. Z. (Z. Z.), Z. B. (Z. B. ) ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad nukentėjusysis bėgo per kelią. Teismai nesiaiškino, kodėl liudytoja M. T. pakeitė parodymus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi teisminio nagrinėjimo metu duotais M. T. parodymais, nemotyvuodamas, kodėl atmeta jos ir Z. Z. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, šališkai vertino liudytojų parodymus, traktuodamas juos kaip kaltinančius įrodymus, ir kilusių abejonių nevertino kaltinamosios naudai, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį. Teismas nemotyvavo, kodėl remiasi L. Z. parodymais, prieštaraujančiais objektyviems bylos įrodymams. Liudytojos G. S. parodymai buvo vertinami neatsižvelgiant į jos amžių, socialinę brandą, lytį ir giminystės ryšį su nukentėjusiuoju. Kasatorė teigia, kad šios liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, turėjo būti vertinami kritiškai, nes pagal apklausos metu užfiksuotų parodymų terminologiją matyti akivaizdi nepilnametę liudytoją apklaususio pareigūno įtaka.
Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nenagrinėjo ir dėl to nepasisakė, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepateikė motyvų, paneigiančių esminius apeliacinio skundo argumentus, nepašalino skunde nurodytų prieštaravimų, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, 320 straipsnio 3 dalį.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad vadovaujantis Z. B. parodymais apie vairuotojo Z. Z. vairavimo veiksmus artėjant prie pėsčiųjų perėjos, E. E. , artėdama prie tos pačios perėjos, pareigos sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam galėtų sutrukdyti, neturėjo. Kasatorė teigia, kad KET 76 punkte numatyta vairuotojo pareiga „jeigu prieš pėsčiųjų perėją transporto priemonė sulėtino greitį, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų“ atsirado tik 2006 m. spalio 5 d., priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 975 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo, tačiau įvykio metu galiojo senosios redakcijos nutarimas, kur vairuotojui tokios pareigos buvo nenumatyta. Nenustačius E. E. kaltės bei konkretaus KET pažeidimo punkto ir nesant nei vieno iš privalomų nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymių, turėjo būti taikomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos ir baudžiamoji byla nutraukta. Kasatorė taip pat pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dar nebuvo gautas atsakymas iš pirmosios instancijos teismo į pateiktas pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo neteisingumo ir neišsamumo, todėl apeliacinės instancijos teismas nebuvo susipažinęs su tuo, kad dar neišspręstas klausimas dėl nuteistosios prašymo atnaujinti terminą teisiamojo posėdžio pastaboms pareikšti, taip buvo pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis ir teisė į teisingą ir nešališką teismą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistosios E. E. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras teigia, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog Z. Z. vairuojamas automobilis, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, lėtino greitį, o privažiavęs ją sustojo, norėdamas praleisti pėsčiuosius, todėl pagrįstai pripažinta, kad E. E. pažeidė įvykio metu galiojusių KET 53 ir 76 punktus. E. E. akivaizdžiai suvokė, kad artėja prie pėsčiųjų perėjos, kad nemato dalies važiuojamosios dalies, todėl ji numatė arba galėjo ir turėjo numatyti, jog jai nematomoje pėsčiųjų perėjos zonoje gali būti pėsčiasis. Dėl kasacinio skundo argumento apie BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimą prokuroras pažymi, kad kasatorė, praleidusi BPK 261 straipsnyje numatytą terminą, o vėliau, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, žinodama aplinkybes apie neišspręstą klausimą dėl jos prašymo atnaujinti terminą teisiamojo posėdžio protokolo pastaboms pareikšti, šio klausimo nekėlė ir nušalinimų nepareiškė. Apie teismo nešališkumo principo pažeidimą nei byloje, nei kasaciniame skunde duomenų nėra. Apygardos teismo nutartyje yra pasisakyta apie visus apeliacinio skundo motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios E. E. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį
Kasaciniame skunde E. E. teigia, kad, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, jai buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes nebuvo nustatytas konkretus KET pažeidimo punktas, o jos veiksmuose eismo įvykio metu nebuvo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių – ji, vairuodama automobilį, nenumatė, kad dėl jos veiksmų gali atsirasti BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės, ir pagal įvykio aplinkybes bei savo asmenines savybes negalėjo bei neturėjo to numatyti. Taip pat kasatorė neigia savo kaltę ir eismo įvykio priežastimi nurodo ne savo neatsargų elgesį, o nukentėjusiojo veiksmus, įvardydama juos kaip bėgimą nereguliuojama pėsčiųjų perėja į kitą gatvės pusę, taip sudarant kliūtį jos vairuojamam automobiliui.
E. E. kvalifikuoto BK 281 straipsnio 3 dalies dispozicija yra blanketinė, t. y. konkretūs veikos požymiai yra išdėstyti ne baudžiamajame įstatyme, o poįstatyminiame akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintose KET. Kvalifikuojant E. E. veiką, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti pažeisti KET punktai, ir teismai teisingai išaiškino šių pažeidimų esmę.
Nuteistosios argumentai apie tai, kad jai inkriminuotas KET 53 punktas nėra konkrečiai elgtis įpareigojanti norma, o įvykio metu galiojęs KET 76 punktas jos neįpareigojo prieš pėsčiųjų perėją sustoti, yra nepagrįsti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 975 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo patvirtintų KET 76 punktas, reglamentuojantis vairuotojo pareigas pėstiesiems, buvo išplėstas bei papildytas taisykle, kad „jeigu prieš pėsčiųjų perėją transporto priemonė sulėtino greitį, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų“. Tačiau pirmosios instancijos teismas, inkriminuodamas E. E. baudžiamąjį įstatymą pagal padarytus KET pažeidimus, netaikė E. E. naujos KET 76 punkto dalies, o nustatė, kad ji pažeidė eismo įvykio metu aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2004 m. gruodžio 24 d. iki 2006 m. spalio 4 d., KET 76 punktą („jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų“). Teismas nustatė, kad prie pėsčiųjų perėjos, norėdamas praleisti į kitą gatvės pusę vaikus, sustojo pirmąja eismo juosta važiavęs Z. Z. vairuojamas automobilis bei už jo važiavęs Z. B., reagavusio į priešais jį važiavusio automobilio vairuotojo veiksmus, vairuojamas automobilis. Tai, kad šie automobiliai iš pradžių lėtino greitį dėl to, kad ketino atlikti posūkio manevrą į dešinę, o tik po to sustojo, neatleidžia E. E. nuo pareigos pagal KET 76 punktą sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam ji galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Nuteistoji nepaisė taisyklių reikalavimų ir nesustojo prie pėsčiųjų perėjos, kai ta pačia kryptimi važiavusios kelios transporto priemonės sustojo praleisti pėsčiųjų. Net jei posūkio signalą rodžiusios transporto priemonės sumažino greitį, nes ketino atlikti posūkio manevrą, E. E. privalėjo įvertinti tai, kad artėja prie paženklintos pėsčiųjų perėjos, kuri nėra reguliuojama (šviesoforas neveikė), be to, pažymėta „Stop“ linija ir perspėjamaisiais ženklais „Vaikai“, bei atkreipti dėmesį į tai, kad kelio važiuojamosios dalies matomumas jai yra ribotas dėl pirmojoje eismo juostoje esančio pirmojo posūkio manevrą ketinančio atlikti automobilio su aukšta priekaba, kuris užstoja dalį pėsčiųjų perėjos ir neleidžia įsitikinti, kad perėjoje nėra pėsčiojo.
Įvykio metu galiojęs KET 53 punktas numatė, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui. Įspėjamieji kelio ženklai įpareigoja transporto priemonės vairuotoją būti itin dėmesingu, o nagrinėjamu atveju prieš perėją esantys du kelio ženklai „Vaikai“ atkreipia dėmesį į padidintą dėmesį į ypatingą eismo dalyvį – pėsčiąjį vaiką, kurio elgesys kelyje gali būti netikėtas vairuotojui. Taigi, artėdama prie pėsčiųjų perėjos, vairuotoja, net ir važiuodama leistinu toje kelio atkarpoje greičiu, privalėjo itin atidžiai stebėti, ar nėra pėsčiųjų, ir tuo įsitikinti, stebėdama kelią, o esant daliniam kelio matomumui, taipogi sekti ir kitų transporto priemonių greitį bei vairuotojų veiksmus. E. E. nebuvo pakankamai atidi, ji, pasirinkusi net 68 km/h greitį, neįvertino pirmąja eismo juosta judančių automobilių vairuotojų veiksmų ir, nors nematė pirmojoje eismo juostoje, kuria jau judėjo vaikai, kelyje susidariusios eismo situacijos, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių ir taip pažeidė KET 53 punkto reikalavimus.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 3 dalį iškyla tais atvejais, kai asmens veiksmai, pažeidžiant kelių eismo saugumo taisykles, yra susieti priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Be to, šios kategorijos bylose būtina nustatyti eismo įvykį sukėlusio asmens kaltę.
Kasatorės motyvai apie tai, kad ne dėl jos kaltės kilo eismo įvykio pasekmės, nes ji nenumatė, negalėjo ir neturėjo tų pasekmių numatyti, yra nepagrįsti.
Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 3 dalyje, yra neatsargus, t. y. padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs konkrečias eismo sąlygas, eismo dalyvių veiksmus, tinkamai nustatė, o apeliacinis teismas patvirtino, kad E. E. jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. E. E. nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius reiškia asmens pareigą būti atsargiam vairuojant transporto priemonę, kaip padidinto pavojaus šaltinį, o galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę suprasti daromos veikos rizikingumą, numatyti eismo įvykio kilimo galimybę ir padarinius.
Nustatydami priežastinį ryšį tarp E. E. veikos ir kilusių padarinių, teismai konstatavo, kad būtent šios vairuotojos pasirinktas netinkamas transporto priemonės vairavimo būdas buvo vaiko sužalojimo priežastis ir būtina sąlyga. Jei E. E. būtų paisiusi Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir elgusis taip, kaip privalėjo elgtis padidinto pavojaus šaltinio valdytoja susidariusioje situacijoje kelyje, o ne priėmusi aiškiai netinkamą sprendimą automobilio nestabdyti, jos vairuojamas automobilis būtų galėjęs išvengti susidūrimo su pėsčiuoju ir eismo įvykis nebūtų kilęs. E. E. važiavo antrąja eismo juosta beveik maksimaliu leistinu – 68 km/h – greičiu ir artėdama prie nereguliuojamos sankryžos su pėsčiųjų perėja ir įspėjamaisiais ženklais matė pirmąja eismo juosta ta pačia kryptimi važiuojančius daugiau nei tris automobilius, kurie prieš perėją mažino greitį bei galiausiai sustojo; perėjos atžvilgiu pirmasis automobilis jai užstojo matomumą. Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad E. E. vairuoja transporto priemonę daugiau nei septynerius metus, ji turėjo ir galėjo numatyti, kad kelyje gali atsirasti kliūtis ir kad, nesilaikant KET reikalavimų – nesiimant visų atsargumo priemonių ir tokioje situacijoje nemažinus greičio, bei nesustojus prie pėsčiųjų perėjos, gali kilti eismo įvykis, kurio metu, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, gali būti sužalotas ar net žūti pėsčiasis.
Kasaciniame skunde išdėstytas argumentas, kad dėl susidūrimo su automobiliu ir dėl to patirto sužalojimo yra kaltas pats nukentėjusysis D. S. , nes judėjo pėsčiųjų perėja netinkamu būdu ir greičiu („bėgo nurodytu ramiu ar greitu tempu“) teismų sprendimuose aptartas ir pagrįstai atmestas. Teismai nustatė nukentėjusiojo judėjimo per perėją aplinkybes, pagrindė savo išvadas bylos medžiaga ir teisingai aptarė šio faktoriaus reikšmę eismo įvykio kilimo priežasčiai bei E. E. kaltei nustatyti.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog tarp E. E. dėl neatsargumo padarytų KET 53 ir 76 punktų reikalavimų pažeidimų ir eismo įvykio, kurio metu buvo sunkiai sužalotas D. S. , yra tiesioginis priežastinis ryšys, nuteistoji kalta dėl padarytos veikos, ir jos padarytai veikai tinkamai pritaikė BK 281 straipsnio 3 dalį. Teismai nepažeidė BPK 1 straipsnio ir BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, nuosprendyje bei nutartyje motyvuotas savo išvadas pagrindė įrodymais pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus ir neturėjo pagrindo E. E. nutraukti baudžiamąją bylą vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo ir kitų skundo argumentų
E. E. , pateikdama savo bylos duomenų vertinimą, išdėsto Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadų Nr. 11-25(07) ir Nr. 11-1078/11-1079(07), atskirų liudytojų parodymų analizę. Pastebėtina, kad visus kasatorės minimus įrodymus išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir dar kartą įvertino apygardos teismas, nagrinėdamas bylą pagal E. E. apeliacinį skundą, pagrįstą tais pačiais argumentais apie išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, kurių svarbiausia yra nukentėjusiojo judėjimo per perėja aplinkybės. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 320 straipsnio 3 dalies), tinkamai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išsamiai išnagrinėjo visus esminius apeliacinio skundo argumentus, juos aptarė ir motyvuotai paneigė. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas iš esmės atsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo.
Bylą nagrinėję teismai įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, t. y. pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pažymėtina tai, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis teismas byloje, kurioje priimti skundžiami žemesniųjų teismų sprendimai, faktinių aplinkybių iš naujo nenustatinėja, įrodymų nevertina, todėl kasacinio skundo teiginiai apie bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir atskirų įrodymų vertinimą nenagrinėtini.
Vertindama kasatorės argumentus apie tai, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nebuvo susipažinęs su tuo, kad dar neišspręstas klausimas dėl nuteistosios prašymo atnaujinti terminą teisiamojo posėdžio protokolo pastaboms pareikšti, kolegija pastebi, kad, sprendžiant pagal bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas 2008 m. rugpjūčio 21 d. buvo gavęs iš pirmosios instancijos teismo atsiųstą nuteistosios prašymą atnaujinti terminą ir apylinkės teismo nutartį dėl šio prašymo išsprendimo (T. 3, b. l. 72-75). Šie dokumentai buvo pridėti prie bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismui žinomi. Nei nuteistoji, nei jos gynėjas nepareiškė jokių prašymų dėl šių dokumentų, apeliacinio proceso metu nekėlė jokių klausimų dėl pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo teisingumo. Todėl skunde nurodomu aspektu BPK 44 straipsnio 5 dalyje reglamentuotos teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimo byloje nenustatyta.
Kasacinio skundo argumentais panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti arba grąžinti ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistosios E. E. kasacinį skundą atmesti.