- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-628-468/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00373-2016-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Arūnas Kisielius, Gintaras Dzedulionis
- Nukentėjusysis
- T. P., I. K., I. S.
- Advokatai
- Edita Bumblienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Dzedulionio, Arūno Kisieliaus,
asmens, kuriam taikomos priverčiamos medicinos priemonės, L. M. gynėjai advokatei Editai Bumblienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikomos priverčiamos medicinos priemonės, L. M. gynėjos advokatės Editos Bumblienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-08-04 nutarties, kuria teismas pripažino L. M. padarius baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas (10 veikų), numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, būnant nepakaltinamai, ir nutarė taikyti L. M. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – sustiprinto stebėjimo sąlygomis,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino L. M. padarius baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas (10 veikų), numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad ji sukėlė fizinį skausmą slaugytojų atžvilgiu, o būtent:
2015-04-28 13.30 val. Vilniaus psichikos sveikatos centro, esančio Vasaros g. 5, Vilniuje, stebėjimo palatoje ji spyrė į koją slaugytojai V. S., tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą;
2015 metų vasarą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku Vilniaus psichikos sveikatos centro, esančio Vasaros g. 5, Vilniuje, stebėjimo palatoje sudavė kumščiu į veidą slaugytojai A. Č., praskeldama lūpą, tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą;
2015-10-13 Vilniaus psichikos sveikatos centro, esančio Vasaros g. 5, Vilniuje, stebėjimo palatoje ji kumščiu sudavė slaugytojai T. P. į ranką, tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą;
2015-11-13 Vilniaus psichikos sveikatos centro, esančio Vasaros g. 5, Vilniuje, stebėjimo palatoje ji kumščiu trenkė į dešinę akį slaugytojai L. V., tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą;
2015-11-14 Vilniaus psichikos sveikatos centro, esančio Vasaros g. 5, Vilniuje, stebėjimo palatoje ji staiga pradėjo mėtyti kėdes į slaugytoją J. J., ją bandant sulaikyti, ji kumščiu trenkė į veidą, į dešinės pusės skruostą, J. J., tokiu būdu jai sukėlė fizinį skausmą;
2015-11-20 06.50 val. Vilniaus psichikos sveikatos centro, esančio Vasaros g. 5, Vilniuje, stebėjimo palatoje ji staiga pribėgusi kumščiu trenkė į veidą, į skruostą, slaugytojai J. J., tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą;
2015-12-04 apie 07.30 val. Vilniaus psichikos sveikatos centro, esančio Vasaros g. 5, Vilniuje, stebėjimo palatoje ji kumščiu trenkė į veidą, į lūpas, slaugytojai G. D., tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą;
2016-03-13 Vilniaus psichikos sveikatos centro, esančio Vasaros g. 5, Vilniuje, stebėjimo palatoje ji, priėjusi prie slaugytojos B. B., spyrė jai į pilvą ir į kojas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių, tokiu būdu sukėlė B. B. fizinį skausmą;
2016-09-16 Vilniaus psichikos sveikatos centro, esančio Vasaros g. 5, Vilniuje, stebėjimo palatoje ji spyrė du kartus į pilvą slaugytojai I. K., tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą;
2016-09-16 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku Vilniaus psichikos sveikatos centro, esančio Vasaros g. 5, Vilniuje, stebėjimo palatoje ji, laikydama rankoje puoduko šukes, puolė slaugytoją A. Č., pastarajai ir I. K. bandant ją sulaikyti, ji spyrė slaugytojai I. K. į koją, tokiu būdu I. K. sukėlė fizinį skausmą.
Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Asmens, kuriam taikomos priverčiamos medicinos priemonės, L. M. gynėjos advokatės Editos Bumblienės (toliau – pareiškėja) apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-08-04 nutartį ir priimti naują nutartį – baudžiamąją bylą nutraukti, nes neįrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad baudžiamojoje byloje nėra pateikta nei vieno objektyvaus įrodymo, pagrindžiančio L. M. inkriminuojamas veikas bei objektyviai įrodančio tariamai padarytų sužalojimų dydį, jų buvimo faktą, nes visi byloje pareikšti įtarimai yra grindžiami vien tik subjektyviais ir abejotinais nukentėjusiųjų paaiškinimais. Apeliaciniame skunde pažymima, kad visos nukentėjusiosios yra tuo pačiu ir liudytojos šioje byloje, kurias sieja ta pati darbovietė – VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centras (toliau – Psichikos sveikatos centras), adresu: Vasaros g. 5, Vilnius, dėl ko jų parodymai negali būti vertinami kaip objektyviai teisingi. Pareiškėjos teigimu, nukentėjusiųjų kaltinimams pagrįsti byloje turėjo būti surinkti bent kažkokie nešališki, nuo nukentėjusiųjų nepriklausantys įrodymai, tačiau jokių objektyvių įrodymų pateikta nebuvo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų nukentėjusiųjų nurodytų sužalojimų buvimo faktą. Nei sužalojimai, nei jų pobūdis nėra užfiksuoti objektyviomis įrodinėjimo priemonėmis. Nei viena nukentėjusioji nepateikė ne tik teismo medicinos apžiūros specialisto išvados, bet ir gydytojo ar nepriklausomo asmens patvirtinimo apie padarytus sužalojimus, jų pobūdį.
Pareiškėjos tvirtinimu, apklausos teisme metu nukentėjusiosios neįstengė prisiminti savo pareiškimuose nurodytų aplinkybių (konkretaus veikos padarymo laiko, vietos, būdo), jas painiojo, didžioji jų dalis pasakojo ne apie jų pačių, bet apie kitų pacientų neva patirtą žalą, nors nei vienas pacientas ar paciento atstovas nesikreipė į ikiteisminio tyrimo institucijas bei teismą dėl kokių nors L. M. veiksmų, kas kelia abejonių, ar L. M. iš tiesų atliko jai inkriminuojamas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas.
Pareiškėjai kyla abejonių dėl Psichikos sveiktos centro Pirmojo moterų skyriaus Konfliktinių ir smurtinių atvejų registracijos žurnalo įrašų tikrumo ir įrodomosios vertės. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad žurnale įrašus daro slaugytojos, be gydytojo pavedimo, ką parodė pačios nukentėjusiosios. Kadangi nėra jokios žurnalo pildymo kontrolės, o žurnalą pildė pačios nukentėjusiosios vienašališkai, nėra aišku, kada įrašai žurnale buvo padaryti, ar jie yra autentiški ir nebuvo koreguoti. Pareiškėjos teigimu, įrašų žurnale nepatvirtino jokie objektyvūs duomenys, išskyrus šiuos įrašus padariusių pačių nukentėjusiųjų paaiškinimai.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad vaizdo stebėjimo įranga Psichikos sveiktos centro Pirmojo moterų skyriaus stebėjimo palatoje veikia visą parą, tačiau į bylą nebuvo pateikti jokie vaizdo įrašai, kurie galėtų objektyviai įrodyti L. M. nusikalstamų veiksmų buvimą. Pareiškėjos nuomone, Psichikos sveiktos centro personalui yra per sunku prižiūrėti L. M., nes suleisti raminamieji vaistai jos neužmigdo, su ja reikia daug dirbti, todėl yra siekiama šią problemą išspręsti paprastai - tokio nepatogaus paciento atsikratyti, t. y. „permesti“ kitai įstaigai. Esant tokiam bendram visų nukentėjusiųjų siekiui, pareiškėjos teigimu, jų parodymai ir jų pačių žurnale atlikti įrašai teismo turėjo būti vertinami kritiškai.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurinko neabejotinų L. M. kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamosios kaltumo, todėl teismas skundžiamoje nutartyje padarė nepagrįstas išvadas, jog L. M. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su L. M. pritaikyta pačia griežčiausia priverčiamąja medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis, nes L. M. inkriminuotos veikos nevertintinos kaip itin pavojingos visuomenei, todėl nesudaro pagrindo taikyti jos atžvilgiu pačią griežčiausią priemonę.
Pareiškėjos vertinimu, bet kokie paciento veiksmai, atlikti gydymosi Psichikos sveikatos centre metu negali būti kvalifikuojami kaip baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, nes tai prieštarautų pačiai gydymo esmei. Darbuotojai turėtų būti pasiruošę atitinkamam pacientų elgesiui, tiek neprognozuojamam, tiek ir agresyviam bei mokėti taikyti atitinkamas gydymo priemones atsižvelgiant į paciento būklę. Psichikos sveikatos centro atsakyme Nr. RS-02-650 nurodyta, kad visos VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro darbuotojos yra apmokytos elgtis su psichikos ligoniais, reaguoti į neadekvatų elgesį, yra išklausiusios „Fizinės agresijos valdymo“ ir kitus analogiškus mokymus. Pareiškėjos teigimu, Psichikos sveikatos centro vidaus dokumentai, kaip Medicinos personalo saugos ir sveikatos instrukcija, Psichikos sveikatos slaugytojo pareiginiai nuostatai, vienareikšmiškai patvirtina, kad bet kokie paciento veiksmai, atlikti gydymosi Psichikos sveikatos centre metu yra vertintini tik kaip profesinės rizikos veiksnys ir negali būti kvalifikuojami kaip baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, kas akivaizdžiai paneigia pirmos instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytas išvadas, jog paciento fizinės agresijos personalo atžvilgiu vertinti vien tik kaip profesinės rizikos negalima.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pagal Psichikos sveikatos centro Vidaus tvarkos taisykles Centre, paros stacionare, besigydantiems pacientams draudžiama savavališkai išeiti iš skyriaus ir teritorijos, savavališkai lankyti kitų Centro skyrių ligonius, todėl nėra aišku, kodėl bylą nagrinėjantis teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, jog L. M. kelia pavojų visuomenei. Pareiškėja pažymi, kad nei vienas pacientas ar paciento atstovas nesikreipė į ikiteisminio tyrimo institucijas bei teismą dėl kokių nors L. M. veiksmų, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo renkami jokie duomenys apie tariamas L. M. veikas kitų pacientų atžvilgiu, tarp nukentėjusiųjų nėra nei vieno paciento, ar kito asmens (ne ligoninės darbuotojo).
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo išvados
Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamos nutarties motyvus bei teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą 2017-08-04 nutartį pripažinti L. M. padariusią baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas (10 veikų), numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, būnant nepakaltinamai, bei taikyti jos atžvilgiu priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – sustiprinto stebėjimo sąlygomis.
Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.
Nepritartina pareiškėjos apeliacinio skundo argumentui, kad baudžiamojoje byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, pagrindžiančių L. M. inkriminuojamų veikų padarymo faktą, o remtasi tik subjektyviais ir abejotinais nukentėjusiųjų paaiškinimais. Iš skundžiamos nutarties aprašomosios dalies matyti, kad teismas vertino ne tik nukentėjusiųjų parodymus, bet ir juos pagrindžiančius kitus duomenis – liudytojų R. D., R. A. parodymus, Psichikos sveikatos centro Konfliktinių situacijų žurnalo įrašus, teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 75U-II-10/2017, teismo ekspertės N. M. parodymus. Aplinkybė, kad visas nukentėjusiąsias sieja ta pati darbovietė nesudaro pagrindo abejoti jų parodymais, kaip ir jų darytais įrašais Konfliktinių situacijų žurnale. Pažymėtina, kad šiame žurnale įrašai padaryti chronologine tvarka, atsižvelgiant į įvykusių konfliktinių situacijų eiliškumą. Taigi, žurnale matomi įrašai ne tik apie L. M. panaudotą smurtą, bet ir kitų pacientų smurto atvejus. Visi įrašai yra patvirtinti parašais, kai kurie – antspaudais, prie keleto įrašų yra kelių darbuotojų parašai. Abejoti šių įrašų tikrumu nėra jokio pagrindo.
Pareiškėjos tvirtinimu, apklausos teisme metu nukentėjusiosios neįstengė prisiminti savo pareiškimuose nurodytų aplinkybių - konkretaus veikos padarymo laiko, vietos, būdo, o didžioji jų dalis pasakojo ne apie jų pačių, bet apie kitų pacientų neva patirtą žalą, nors nei vienas pacientas ar jo atstovas nesikreipė į ikiteisminio tyrimo institucijas bei teismą dėl kokių nors L. M. veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu dalis liudytojų, kaip A. Č., L. V., J. J. ir G. D., teisingai nurodė patirto fizinio skausmo datą, o kitos įvardijo metus ar nurodė, prieš kiek laiko patyrė smurtą. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios aplinkybės nesureikšmino, įvertinęs ikiteisminio tyrimo duomenis, kada smurtas buvo panaudotas, bei vykusio posėdžio datą, nes nukentėjusiosios pagrįstai galėjo neprisiminti kai kurių įvykio aplinkybių. Paminėtina, kad didžioji dalis nukentėjusiųjų parodė, jog prieš jas L. M. smurtavo daug kartų, todėl jos nurodė ne vieną atvejį, ne tik tuos, dėl kurių pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nukentėjusiosios taip pat papasakojo apie L. M. keliamą grėsmę kitiems pacientams. Nepaisant to, kad nei vienas pacientas ar jo atstovas nesikreipė į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl L. M. veiksmų, tai nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamosios bylos medžiagoje yra Psichikos sveikatos centro pacienčių prašymas (t. 2, b. l. 51) perkelti L. M. į kitą psichikos centrą, nes jos bijo L. M., yra radusios jos užrašus apie norą uždusinti jas pagalve. Šis prašymas pasirašytas 15 pacienčių ir patvirtina aplinkybę, kad L. M. kelia pavojų visuomenei.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Psichikos sveiktos centro Pirmojo moterų skyriaus stebėjimo palatoje vaizdo stebėjimo įranga veikia visą parą, tačiau į bylą nebuvo pateikti jokie vaizdo įrašai. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja R. A. parodė, kad stebėjimo palata filmuojama, bet vaizdo įrašai nėra išlikę, nes jie saugomi tik kelis mėnesius. Taigi, dėl objektyvių priežasčių ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paimti vaizdo įrašai.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos tvirtinimai, kad Psichikos sveiktos centro personalui yra per sunku prižiūrėti L. M., todėl yra siekiama jos „atsikratyti“, yra niekuo neparemta subjektyvi jos nuomonė.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad objektyviomis įrodinėjimo priemonėmis nėra užfiksuoti nei nukentėjusiųjų sužalojimai, nei jų pobūdis. Pažymėtina, kad skausmas yra asmens patiriamas fizinis jausmas, kurį jaučia tik skausmą patiriantis asmuo ir kuriam nėra būtini išoriniai objektyvūs požymiai, t. y. sužalojimai ir pan. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kokiais veiksmais (kumščiu, spyriu) L. M. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiosioms. BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už atskiras savarankiškas veikas, t. y. už fizinio skausmo sukėlimą žmogui, arba nežymaus jo sužalojimo ar trumpo susargdinimo. Iš nukentėjusiųjų parodymų bei Konfliktinių situacijų žurnale padarytų įrašų yra aišku, kad nukentėjusiosios buvo sukeltas trumpalaikis fizinis skausmas, kas atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Pažymėtina, kad skausmo dydis nėra būtinas šios nusikalstamos veikos sudėties elementas.
Pareiškėja nesutinka su L. M. pritaikyta pačia griežčiausia priverčiamąja medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, nes jai inkriminuotos veikos nevertintinos kaip itin pavojingos visuomenei, todėl nesudaro pagrindo taikyti jos atžvilgiu pačią griežčiausią priemonę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 98 straipsnio 1 dalyje yra išvardintos priverčiamųjų medicinos priemonių rūšys, tačiau baudžiamasis įstatymas nenumato, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad priverčiamąsias medicinos priemones teismas parenka ir taiko, atsižvelgdamas į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį, pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-793/2005). Atkreiptinas dėmesys, kad L. M. nebuvo parinkta pati griežčiausia priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis, jai buvo parinkta mažiau griežta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai parinko L. M. šią priverčiamąją medicinos priemonę, atsižvelgdamas į ekspertizės akto Nr. 75U-II-10/2017 išvadas, rekomendacijas, padarytų veikų skaičių ir pobūdį (10 kartų pasikėsinta į 8 nukentėjusiųjų sveikatą) bei jos keliamą pavojų tiek Psichikos sveikatos centro personalui, tiek kitiems pacientams, tiek pačiai sau (baudžiamojoje byloje yra duomenų, kad sudužusio puoduko šuke ji ketino persirėžti sau ranką).
Nepritartina pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai, kad bet kokie paciento veiksmai, atlikti gydymosi Psichikos sveikatos centre metu, vertintini tik kaip profesinės rizikos veiksnys ir negali būti kvalifikuojami kaip baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad L. M. elgesys turi būti vertinamas baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo požiūriu, nes nagrinėjamu atveju susiduriama ne tik su profesinės rizikos faktoriumi, bet ir dėl ligos atsiradusiu pavojingumu visuomenei, kuomet bet kuris visuomenės narys, pavyzdžiui, kitas pacientas, gali nukentėti nuo L. M. agresijos. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis ir yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
asmens, kuriam taikomos priverčiamos medicinos priemonės, L. M. gynėjos advokatės Editos Bumblienės apeliacinį skundą atmesti.