Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, nerengdamas teismo posėdžio, išnagrinėjo nuteistojo A. Š. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria atmestas A. Š. prašymas dėl bausmės vykdymo atidėjimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir galutinė subendrinta bausmė A. Š. paskirta – laisvės atėmimas 3 metams ir 4 mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose. Šį nuosprendį nuteistasis A. Š. buvo apskundęs apeliacine tvarka. Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartimi nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas buvo atmestas (T. 2, b. l. 3-14, 48-55).

Nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojus BK 75 straipsnio pakeitimams, numatantiems galimybę nuteistiems asmenims atidėti bausmės vykdymą ir už sunkius nusikaltimus, A. Š. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydamas taikyti minėtas įstatymo nuostatas jo atžvilgiu, t. y. atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (T. 2, b. l. 83).

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi nuteistojo prašymas atmestas, konstatavus, kad aplinkybės, į kurias atsižvelgė teismas, apkaltinamajame nuosprendyje skirdamas A. Š. laisvės atėmimo bausmę, rodo, kad jis yra linkęs nesilaikyti įstatymų bei daryti nusikalstamas veikas ir jam skirtos bausmės tikslai nebūtų pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Nesutikdamas su minėta nutartimi, nuteistasis A. Š. Kauno apygardos teismo iš esmės prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį bei taikyti jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Nurodo, kad pataisos namuose laikosi visų vidaus tvarkos taisyklių, neturi jokių nuobaudų, yra skatintas, lanko tris būrelius. Deklaruoja, kad gailisi dėl ankstesnio savo elgesio ir prašo paskutinės galimybės įrodyti, kad jis gali būti doras Lietuvos pilietis, dirbti, padėti šeimai ir būti visuomenei naudingas asmuo. Prašo atsižvelgti į jauną jo amžių bei tai, kad šių metų gegužės 31 d. Kauno klinikose jam buvo atlikta žarnyno operacija.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Š. prašymas atmestinas

Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė apylinkės teismas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista BK 75 straipsnio 1 dalis, numato galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Baudžiamajame įstatyme įtvirtinus nuostatą, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas ir už sunkius nusikaltimus nuteistam asmeniui, šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, kuris, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią.

Pripažintina, kad formalusis pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nuteistojo A. Š. atžvilgiu yra, nes įstatymų leidėjas šiuo metu galiojančioje BK 75 straipsnio redakcijoje naujai įtvirtino galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ir asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų.

Sprendžiant ar yra materialusis pagrindas bausmės vykdymo atidėjimui, svarbu nustatyti ar yra pakankamai duomenų manyti, jog bausmės tikslai konkretaus asmens atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007,2K-181/2012).

Jau pačiame įstatyme yra įtvirtinta, jog taikyti BK 75 straipsnio nuostatas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju tik teismas sprendžia klausimą dėl aptariamo baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo atsižvelgdamas į BK 75 straipsnyje numatytą reikalavimą išspręsti klausimą, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju aukštesnysis teismas, susipažinęs su nuteistojo skundu, skundžiamos nutarties motyvais bei visa byloje esančia medžiaga, visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad A. Š. skirtos bausmės tikslai nebūtų pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Sprendžiant klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam, negalima neatsižvelgti į tai, jog nusikalstamas veikas jis padarė bendrininkų grupėje, kas sunkina jo atsakomybę, o lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Be to, A. Š., nepaisant jo jauno amžiaus (šiuo metu jam vos 20 metų), nuteistas jau trečią kartą už panašaus pobūdžio ir analogiškų nusikaltimų padarymą, teismo pripažintas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis), o nusikaltimai, už kuriuos jis nuteistas paskutiniuoju nuosprendžiu, padaryti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, praėjus trumpam laiko tarpui po ankstesnio nuteisimo (T. 2, b. l. 3, 4, 11). Šios aplinkybės rodo antivisuomenines nuteistojo nuostatas bei nihilistinį jo požiūrį į galiojančius įstatymus, nepagarbą jiems. Atsižvelgus į šias aplinkybes nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės atidėjimas galėtų daryti teigiamą poveikį nuteistajam, paveiktų jį taip, kad jis ateityje nebedarytų naujų nusikalstamų veikų. Sprendimas taikyti šiuo metu BK 75 straipsnio nuostatas bei A. Š. paskirtos bausmės vykdymą atidėti paleidžiant jį iš pataisos namų likusiam laisvės atėmimo bausmės laikui, aiškiai prieštarautų teisingumo principui, bausmės proporcingumui ir nepadarytų teigiamo poveikio jo tolimesniam elgesiui, kadangi nuteistąjį charakterizuojantys duomenys nesudaro prielaidų išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Toks sprendimas tik paneigtų baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, suformuotų nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą įstatymui.

Nuteistojo skunde nurodomas argumentas dėl jam atliktos operacijos, nagrinėjamu atveju taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog bausmės vykdymas jam turėtų būti atidėtas. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl jam diagnozuotos ligos būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. O skunde nurodomas nuteistojo jaunas amžius, šiuo konkrečiu atveju atsižvelgiant į jo teistumų skaičių, leidžia spręsti apie jo vertybinę orientaciją, polinkius, interesus. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, nepateisino teismų jam parodyto pasitikėjimo (ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo taikyti jo teisinę padėtį lengvinantys institutai) ir yra linkęs toliau daryti naujas nusikalstamas veikas, todėl skunde nurodyti nuteistojo pažadai ateityje laikytis įstatymų ir daugiau nebenusikalsti, dirbti, padėti šeimai ir būti doru, visuomenei naudingu asmeniu, laikytini tik deklaratyviais. Aukštesniojo teismo nuomone, bausmės tikslus – atimti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo galima pasiekti tik vienintele – laisvės atėmimo bausme. Atsižvelgiant į tai, keisti pirmosios instancijos teismo nutartį A. Š. skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

nutaria:

nuteistojo A. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.